Pradinis / Žmonės / Šokėja Gintarė Slausgalvienė: „Tikiu, kad talentas yra 95 procentai darbo ir 5 procentai įgimtų savybių“

Šokėja Gintarė Slausgalvienė: „Tikiu, kad talentas yra 95 procentai darbo ir 5 procentai įgimtų savybių“

Šokėjų šeimoje gimusi ir tėvų pėdomis pasekusi Gintarė Slausgalvienė neslepia – per daugybę metų buvo įvairių krizių, kai norėjosi šią veiklą nutraukti, tačiau suvokimas, kad šokiai – širdžiai mieliausia veikla, neleido to padaryti. Šis pasirinkimas ne tik suteikė neįkainojamos patirties (kelionės po pasaulį, pasirodymai ir pergalės įvairiuose sportinių šokių čempionatuose), bet ir suvedė su gyvenimo palydovu Tomu, suteikė galimybę dirbti mėgstamą darbą – dalytis žiniomis ir patirtimi su kitais, suprantančiais, kokią didelę naudą gali duoti šokis. Gintarės ir Tomo Slausgalvių studijoje „Dance4Fun“ patinkančių šokių atranda visi: ir mamos su vos kelių mėnesių kūdikiais ar pradėjusiais vaikščioti mažyliais, ir gatvės, sportiniais bei šiuolaikiniais šokiais besižavintis jaunimas, ir vyresni šokių entuziastai.

Nuo šešerių šokanti G. Slausgalvienė teigia mananti, kad talentas – tai 95 procentai darbo ir 5 procentai įgimtų savybių, todėl niekada nereikia nuvertinti žmogaus gebėjimų ir galimybių. „Kartais tie, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintys tam tikrai veiklai jokio talento ir pirmus metus nekelia didelių vilčių, itin daug pasieka, jeigu būna užsispyrę ir labai daug dirba“, – sako profesionali šokėja ir trenerė.

Gintarė Slausgalvienė. JurArt’s („Mezgimas ir mada“) nuotrauka

Papasakokite apie savo, kaip šokėjos, karjeros pradžią. Ar per visus tuos metus nekilo noras pasukti kitu, su šokiais nesusijusiu, keliu?

Pradėjau šokti, galima sakyti, dar negimusi, nes mano tėvai Liudmila ir Vytautas Bankauskai – šokėjai. Tuomet jie ne tik patys šoko, bet ir mokė vaikus. Tad natūralu, kad į šokių pamokas atsivedė ir mane. Pradėjau šokti būdama šešerių ir pasilikau šioje srityje.

Buvo keletas krizių, kai norėjau sustoti. Vieną kartą mesti šokius norėjosi dėl partnerio, prasto mikroklimato poroje. Tačiau pamažu viskas sustojo į savo vietas – prie to padirbėjo ir mano tėvai. Paauglystėje galbūt ir galėjau pasukti savo gyvenimą kita linkme, bet kartą man užduotas klausimas „O ką tu veiksi? Kas daugiau, jei ne šokiai?“ padėjo susidėlioti mintis. Praėjo savaitė, dvi, bet taip ir nekilo minčių, ką galėčiau veikti be šokių. Jokio kito sporto nebuvau bandžiusi, o šokiai vis dėlto buvo užkariavę mano širdį. Nors ir buvo įvairių krizių, vis dėlto likau šioje srityje, nes supratau, kad ji yra mano.

Kodėl pasirinkote studijuoti vadybą?

Šokių srityje jau buvau sukaupusi daug žinių ne tik intensyviai treniruodamasi, bet ir važinėdama po pasaulį, stažuodamasi Maskvoje, Slovėnijoje, mokydamasi pas įvairius garsius trenerius. Šios patirties turbūt nebūtų davęs joks universitetas. Maniau, kad norint dirbti trenere man studijuoti šokius nėra būtina (tik vėliau tam, kad įgyčiau pedagogikos žinių, studijavau edukologijos magistrantūroje), ir labai norėjau įgyti išsilavinimą papildomoje srityje. O vadyba tuo metu buvo populiari ir prestižinė specialybė. Kadangi mano pažymiai buvo labai geri, dar 11 klasėje apsisprendžiau studijuoti būtent vadybą. Dėl šio sprendimo visiškai nesigailiu, nes manau, kad vadybos žinios naudingos kiekvienam net ir kasdieniame gyvenime. Be to, su vyru turime šokių studiją, tad įgytas vadybos žinias tikrai dažnai tenka pritaikyti. Mano vyras taip pat turi vadybos diplomą – yra baigęs sporto ir turizmo vadybą.

Ne kartą dalyvavote televizijos projekte „Šok su manimi“. Ką Jums suteikė šis projektas ir ar svarstytumėte pasiūlymą vėl dalyvauti panašiame šou?

Projektas „Šok su manimi“ suteikė labai gerų emocijų ir begalinę patirtį, nes per savaitę reikėdavo paruošti po naują šokį. Negalėdavo būti pasiteisinimų, kad nespėji, turėdavai išeiti ir sušokti, ir ne bet kaip. Žinoma, daug priklausė ir nuo partnerio, nes šokant poroje labai svarbu turėti bendrą viziją. Man labai pasisekė dėl abiejų partnerių. Visada buvo labai geri darbiniai santykiai, išvengėme kivirčų, netekdavo iki paskutinės nakties spręsti ar ginčytis, ką šoksime. Jeigu ir kildavo didesnių diskusijų, labai greitai rasdavome sprendimą ir puikiai pasiruošdavome.

Žinoma, projektas suteikė ir reklamą. Manau, visų šokėjų, kurie dalyvavo šiame projekte, žinomumas padidėjo ir tai buvo didelis pliusas. Atsirado gerokai daugiau žmonių, norinčių mokytis šokti.

Manau, kad pasiūlymą vėl dalyvauti šokių projekte svarstyčiau. Reikėtų įvertinti, kiek laiko tam reikėtų paaukoti, nes dabar yra šeima, vaikučiai ir studija, kurie reikalauja labai daug laiko ir dėmesio.

Ko reikia norint tapti geru šokėju, varžytis ne tik šalies, bet ir užsienio čempionatuose?

Noro dirbti – tai esminis dalykas, kurio reikia visur. Dažnai sakoma: „Koks talentingas šokėjas.“ Tačiau aš pritariu minčiai, kad talentas yra 95 procentai darbo ir 5 procentai įgimtų savybių. Dažnai tai sakau savo mokiniams. Žinoma, turėti gerus fizinius duomenis svarbu, kitaip gali būti sunkiau, bet nuo to priklauso tik maža dalis rezultato. Kartais tie, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neturintys tam tikrai veiklai jokio talento ir pirmus metus nekelia didelių vilčių, itin daug pasieka, jeigu būna užsispyrę ir labai daug dirba.

Daugiau papasakokite apie savo šokių studiją. Kokių šokių mokote?

Esame subūrę šaunią komandą. Šokių studijoje kartu su manimi ir Tomu dirba dar 6 šokių treneriai. Mūsų jau yra nemažas būrelis ir labai smagu, kad jis vis auga. Neseniai vyko sezono uždarymo šventė, buvo gera matyti būrį šokančių besišypsančių vaikų ir jų tėvelių, su džiaugsmu žiūrinčių į savo atžalas ir juos palaikančių. Džiugu matyti ir su meile dirbančius trenerius. Mūsų kolektyvas labai vieningas, palaikantis vieni kitus. Ne tik šokame, bet rengiame įvairius susitikimus, išvykas. Tikiuosi, kad tokie pat vieningi išliksime ir toliau.

Kalbant apie pamokas, turime gana didelę pasiūlą – tai ne tik sportiniai šokiai, bet ir zumba, gimnastika, breikas, gatvės, šiuolaikiniai šokiai ir kt. Mamytėms su kūdikiais skirtos „Latino bambino“ pamokos. Jų metu mamos šoka su prie jų nešynėse prigludusiais vaikučiais.

Kaip kilo idėja kviesti šokti mamas su vos kelių mėnesių vaikučiais?

Idėja kilo gimus mano vyresnėlei Vakarei. Migdydama, ramindama ją pastebėjau, kad kartais imu judėti tarsi šokio žingsneliu ir ji pradeda rimti. Jutau, kad jai tai patinka, kartais ji netgi pakrizendavo atliekant vieną ar kitą judesį. Tada sugalvojau, kad būtų smagu suburti mamyčių su vaikučiais grupę. Iš pradžių į užsiėmimus atėjo kelios mamos, o po kiek laiko pamokėles jau lankė apie 14 mamų su vaikučiais. Taip augome ir užaugome.

Kokį poveikį daro šie mamų ir vaikų šokiai?

Šie šokiai nuo mažų dienų lavina vaikučio klausą, ritmikos pojūtį, gerina jo miegą, emocinę būklę, stiprina ryšį su mama. O mamoms šokis – tai ir būdas pagerinti nuotaiką, proga atsipalaiduoti, pabūti ne namų aplinkoje. Šokis daro didelę įtaką psichinei ir fizinei sveikatai. Kai laiminga mama, laimingas ir vaikelis.

Galima sakyti, kad susibūrė tarsi mamyčių klubas, nes moterys ir po šokių dar kurį laiką šiltai šnekučiuojasi bendromis temomis. O tokių temų randa labai daug.

Turbūt kiekviena mama pirmuosius mėnesius po vaikelio gimimo apibūdintų savaip: vienoms turbūt tai labiau asocijuotųsi su nuovargiu, nemigos naktimis, kitos galbūt tą laiką vadintų vienu nuostabiausių gyvenimo etapų. Kokie prisiminimai kyla Jums?

Patys geriausi prisiminimai. Būna, kad sužinoję, kokio amžiaus vaikutis, žmonės sako: „Oho, tai dabar pats sunkiausias periodas, turbūt vargstat, nemiegat.“ Sakau: „Nežinau, aš tik džiaugiuosi.“ Natūralu, kad buvo ir nemiegotų naktų ir nerimo dėl vaikelio ašarų, bet atsikėlusi ryte  jau būdavau viską pamiršusi. Visa tai tampa nesvarbu, kai kūdikis priglunda ir ramiu, giliu žvilgsniu pažvelgia į tave. Tada užlieja tik begalinė meilė ir palaima.  Abi dukrytės ganėtinai gero būdo, ramios, todėl jokių neigiamų emocijų, varginančių dalykų tikrai neprisimenu.

Daugumą pirmagimio sulaukusių moterų kamuoja nežinia, kaip elgtis, baimė kažką ne taip padaryti. Kas padėjo šią baimę įveikti Jums?

Kai gimė pirmoji dukra, žinoma, buvo nemažai streso, nerimo, abejonių dėl to, ar tikrai viską gerai padariau, o gal reikėjo daryti kitaip ir pan. Su laiku visa tai praėjo. Internetas, žurnalai, patarimai ir vyro palaikymas labai padėjo. Tomas – labai teisingas, korektiškas ir gebantis nuraminti. Visada žino, ką ir kaip pasakyti, kad stresas praeitų.

Slausgalvių šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tikriausiai gimus antrajai dukrelei viskas jau buvo daug paprasčiau?

Nors abi dukros yra skirtingos, bet pasitikėjimo savimi ir žinių dabar turiu kur kas daugiau. Internete jau tūkstantį kartų viskas perskaityta, visi žurnalai išvartyti, esu prisiklausiusi visokių patarimų. Su antruoju vaikeliu jau kur kas paprasčiau, o su trečiuoju būtų išvis juokas (juokiasi – aut. past.).

Vadinasi, pagalvojate apie dar gausesnę šeimą?

Taip (šypsosi – aut. past.). Kai jau laikiau antrąją mergaitę, visi gimdymo namuose juokėsi sakydami: „Tai ką, dar ne berniukas? Tai ir trečiąkart atvažiuosit?“ Vyras rimtu balsu pasakė: „Aišku, atvažiuosim.“ Taigi jau gimdymo namuose buvo viskas nuspręsta (juokiasi – aut. past.). O bus, kaip Dievas duos, niekad negali žinoti.

Kokius dukrų skirtumus pastebite?

Skiriasi jų charakteris. Pirmoji, nors jau ketverių, labai rami, atsargi, bailiukė, daugiausia būna šalia manęs. Po truputį, žinoma, jau atsitraukia, bet vis tiek dažniau pasirenka būti su manim, nori, kad ją užmigdyčiau, apkabinčiau būtent aš. O jaunesnėlė anksti ėmė rodyti tvirtą charakterį. Pavyzdžiui, pirmąją maitinau iki 2 metukų ir turėjau pamažu pati nutraukti maitinimą, o jaunesnioji 1 metų ir 2 mėnesių pradėjo šaukt ant manęs, tarsi sakydama: „Mama, atstok, man jau gana, nebemaitink manęs“ (juokiasi – aut. past.). Vaikas viską sustato į savo vietas.

Dažnai nauja patirtis atskleidžia mums apie save naujų dalykų. Ką naujo apie save sužinojote tapusi mama?

Galbūt tai, kad galiu dainuoti (juokiasi – aut. past.). Anksčiau dainuodavau tik mašinoje niekam negirdint. O vaikams nori nenori reikia lopšinę padainuoti. Iš pradžių buvo kiek nesmagu ir nejauku, nes man tiesiog nepatikdavo klausytis savo balso, bet kai pradėjau dainuoti vaikams – visai patiko (šypsosi – aut. past.).

Žinoma, motinystė ugdo gebėjimą planuoti savo laiką – susidėlioti darbus, susiplanuoti, kada pamaitinti, užmigdyti vaiką ir t. t. Su kiekvienu vaiko kaprizu ugdosi kantrybė. Įvairios situacijos moko surasti sprendimus, kai reikia, pagudrauti, panaudoti aktorinius gebėjimus.

Kokiems pomėgiams stengiatės skirti laiko?

Turbūt vienas iš dabartinių pomėgių yra važinėjimas dviračiu. Beje, dviračiu važiuoti išmokau būdama 29 metų. Mano vyresniajai dukrai tuo metu buvo kiek daugiau nei metai. Kai tik pramokau važiuoti, iškart visi trys leidomės į žygį aplink Kuršių neriją. Mes su vyru – ant dviračių, Vakarė – į priekabą. Tai buvo penkių dienų kelionė per žvyrą, smėlį… Tačiau su mano vyru kitaip nebūna (juokiasi – aut. past.). Buvo išties smagu. Dviračiai – įdomus ir sveikas laisvalaikio praleidimo būdas. Ir vaikus galima kartu pasiimti.

Pomėgiu buvo tapusios ir snieglentės. Nors privengiu ekstremalaus sporto, bet kadangi mano vyras mėgsta snieglenčių sportą, aš galiausiai taip pat pasiryžau pabandyti. Tačiau besilaukdama antrojo vaikelio neberizikavau, todėl  jau kelintus metus visos snieglentės ir aprangos guli padėtos.

Per kokią kūrybą geriausiai save išreiškiate?

Per eilių kūrimą. Tačiau tai jau irgi kol kas užmirštas dalykas. Pastarąjį kartą kažką kūriau turbūt prieš maždaug 5 metus. Tada kompozitoriui Arui Žvirbliui padėjau parašyti kelių dainų žodžius, taip pat sukūriau savo dainą.

Paauglystėje eilės man padėdavo išreikšti savo emocijas ir geriau suprasti save. Kilusias mintis užrašydavau, o vėliau skaitydavau. Esu svajoklė (šypsosi – aut. past.).

Liepos pradžioje dalyvavote „Mezginių pasaulio“ projekto „Mezgimas ir mada“ pristatyme ir demonstravote specialiai Jums sukurtą rankų darbo suknelę. Kaip manote, ar sąvokas „mezgimas“ ir „mada“ išties galima susieti?

Manau, kad tikrai taip. Kai Inesa (žurnalo „Mezginių pasaulis“  kūrėja Inesa Uktverienė – aut. past.) paklausė, kokios suknelės norėčiau, ir ėmiau domėtis, ieškoti, kas man patiktų, išvydau tiek fantastiškų darbų… Net buvo sunku patikėti, jog visa tai galima sukurti rankomis.

Galbūt ir pačiai tekę kurti sau rūbų, aksesuarų?

Kartą, kai dovanų gavau nėrimo knygą, buvau išsikėlusi iššūkį ką nors nusinerti. Tačiau pritrūko motyvacijos, laiko, o galbūt aiškios vizijos.  Pažaidžiau ir palikau, galbūt vėliau prie to sugrįšiu. Praeitais metais mečiau sau gimtadienio iššūkį ir išmokau siūti. Nuėjau į siuvimo kursus ir per 9 pamokas išmokau pasisiūti suknelę. Aišku, suknelės panorau ne bet kokios, o vilnonės, iki žemės, su odinėmis detalėmis ir sagutėmis per visą nugarą. Pasisiuvau tikrai gražų drabužį, tad vieną rankdarbį, galima sakyti, turiu. Taip pat pasiuvau suknutę dukrelei Vakarei, kokios ji prašė.

Kurio – Jūsų ar Tomo – iniciatyva atsirado šokių studija „Dance4Fun“? Ar verslo reikalai nekiša kojos tarpusavio santykiams?

Mes kartu šokame jau nemažai metų, tad jau esame išsipykę, daug ką išsiaiškinę, sudėlioję į savo vietas, ir bendras verslas mums itin didelių sunkumų nesukėlė. Žinoma, kartais būna streso, keblių situacijų, tačiau viską pavyksta išspręsti ir didelių problemų dėl to nekyla. Manau, kad mes puikiai papildome vienas kitą.

Pradėjome tiesiog nuo vaikų mokymo – surinkome keletą grupelių, dirbdavome darželiuose, mokyklose. Tačiau būdavo atvejų, kai mokyklose negalėdavome naudotis patalpomis – ar dėl egzaminų, ar dėl mokyklų renginių. Tada būdavo nesmagu prieš vaikus, jų tėvelius. Ir aš vienąkart pradėjau bambėti, kad šią problemą reikia spręsti. Ryžomės susirasti patalpas, kuriomis galėtume naudotis nuo ryto iki vakaro. Žinoma, tai tikrai didelė finansinė našta, bet, kita vertus, dabar visada su savo mokiniais turime kur dirbti.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip susipažinote su Tomu? Kokios jo savybės patraukė?

Susipažinome šokių stovykloje. Itin patiko tai, kad jis labai geras žmogus, pagarbus kitiems, mylintis gyvūnus, labai galantiškas: ir pro duris praleisdavo, ir savo partnerei daiktus panešdavo ir t. t. Kai ėmė rodyti dėmesį, ir manimi pradėjo rūpintis. Sužavėjo jo kultūringumas, šiltas bendravimas, paprastumas.

Kuris iš jūsų vaikams esate griežtesnis?

Šokių studijoje griežtesnis Tomas, o namie griežtojo vaidmens tenka imtis man. Mūsų vaikams vyras anksčiau viską leisdavo, negalėdavo atsispirti vyresnėlės prašymams, ir man vis tekdavo priminti, kad yra tvarka, kurios turime laikytis, tačiau dabar yra šiek tiek sugriežtėjęs.

Kokias vertybes norite įdiegti savo vaikams? Ar tarp jų yra ir meilė Lietuvai?

Norime, kad vaikams šeima būtų vertybė. Dabar Vakarė turi mažesnę sesę, tad dažnai kalbame, kad jos turi būti artimos viena kitai ir turi viena kitą mylėti, saugoti, nes tai yra šeimos stiprybės pagrindas. Stiprūs esame tik kartu, o ne kiekvienas sau. Man labai svarbu, kad šeima būtų vieninga ir stipri. Taip pat su Vakare kalbame apie nuoširdumą, darbštumą, užuojautą kitam.

Na o dėl meilės Lietuvai, su vyresnėle kaip tik neseniai buvome Nidoje. Ji eina, žiūri į gamtą ir sako: „Mama, aš taip myliu šitą gamtą, čia taip gražu.“ Dažnai kalbame, kokia Lietuva yra graži, kokį nepaprastą turtą mes turime. Himno dar neišmokėme, bet išmokysime. Bet kas yra trispalvė, Vakarė jau žino. Ir per krepšinio varžybas šaukė „Lietuva“, kai jai buvo vos 2 metai (šypsosi – aut. past.).

Vakarė, rodos, perima viską, ką jai kalbame, pasakojame. Ji labai protinga, mūsų filosofė.

Dėl įvairių priežasčių nemažai jaunų žmonių išvyksta į užsienį. Ar Jums nebuvo kilusių minčių ar didelio noro įsikurti svetur?

Buvo kilusių tokių minčių. Bet stipraus noro… Galbūt didelis noras išvykti buvo kilęs baigiant vidurinę mokyklą, 17–18 metų. Tada norėjosi išeiti iš tėvų namų, kažką keisti, tapti savarankiškai. Atrodė, kad išvykimas į užsienį bus lyg laimingas loterijos bilietas. Bet iš tikrųjų galima bėgti nuo problemos, galima nieko nedaryti arba ją spręsti. Ir, man atrodo, pasirinkus trečiąjį kelią vaisiai būna kur kas saldesni. Taip, yra žmonių, kurie iškeliauja svetur ir ten atranda save, sustiprėja finansiškai ir kaip asmenybės, bet tikrai yra daug ir tokių, kurie, net ir uždirbdami daugiau nei Lietuvoje, svetur jaučiasi nelaimingi, nepriimti ir ilgisi namų. Tad, rodos, kam bėgti, kad paskui gailėtumeisi ir tenorėtum grįžti. Vien tai mus stabdo. Kol mes čia turime darbą, gebame viską susikurti, minčių apie gyvenimą svetur nėra.

Ar yra posakis, kuris atspindi Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Turbūt pagrindinis mano posakis: „Jeigu kažkas atsitinka, tai atsitinka ne be reikalo.“ Galbūt tai gali atrodyti kaip mėginimas save paguosti dėl negerų dalykų, tačiau geriau pagalvojęs supranti, kad taip turėjo atsitikti ir galbūt tai apsaugojo nuo dar didesnės nelaimės, o gal tave pažadino, išmetė iš komforto zonos, kad kažką darytum, keistum. Tikiu, kad viskas, kas vyksta, vyksta ne šiaip sau.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos JurArt’s ir iš asmeninio Gintarės Slausgalvienės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top