Vigilija Žiūraitė studijuoja žurnalistikos ir medijų analizės magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU), taip pat aktyviai prisideda prie Miguelio de Cervanteso klubo veiklos, dėsto studentams ispanų kalbą. Ji, kaip pati sako, pirmiausia pradeda mokyti nuo savo jau padarytų klaidų, stengiasi perduoti tai, su kuo susidūrė pati besimokydama ispanų kalbos ir studijuodama Ispanijoje. „Ispanų kalbos galutinai išmokau gatvėje, tiesiog paprastai bendraudama, todėl studentams sakau, kad nuvažiavę į Ispaniją kalbėtų tik ispaniškai, pamirštų anglų kalbą, nes tik praktikuojantis ir kalbą vartojant gyvai persilaužiama. Dar reikia nepamiršti švepluoti, nes ispanai nevartoja jokių skardžių balsių“, – pasakoja studentė. Merginos tikslas – kad VDU būtų ispanų kalbos studijų programa. Šiame interviu ji papasakojo, kodėl ją žavi Ispanijos kultūra, kaip ji vertina ispanus ir kaip šie jaučiasi atvykę studijuoti į Lietuvą.
Kaip ispanų kalba atsirado Tavo gyvenime?
Kalbos grožis yra specifinis dalykas – graži ji tau arba ne. Ispanų kalba man patiko nuo pat ankstyvos jaunystės, kai žiūrėdavau telenoveles ar klausydavau ispaniškų dainų. Žinoma, žavėjo ir visa Lotynų Amerika, žmonių temperamentas.
Būdama dar moksleivė jau žinojau, kad įstojusi į universitetą būtinai mokysiuosi ispanų kalbos, kuri man labiausiai patinka būtent dėl gražaus skambesio. Buvau girdėjusi gerų atsiliepimų, kad VDU galima iš tikrųjų išmokti kalbų, todėl studijų pradžios laukiau nekantriai, o prasidėjus mokslams į ispanų kalbos mokymąsi žiūrėjau rimtai, todėl suprasti ir kalbėti ispaniškai pradėjau gana greitai. Tačiau viena reiškia mokėti „vadovėlinę“ kalbą, o kita – ją vartoti sklandžiai bendraujant gyvai. Todėl būdama pirmakursė nusprendžiau dalyvauti „Erasmus“ konkurse ir vykti mokytis į Ispaniją.
Kaip sekėsi?
Į Ispaniją išvykau baigusi mokytis tris ispanų kalbos lygius ir savimi pasitikėdama. Tačiau gal todėl, kad tai buvo pirmas kartas, kai teko gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų ir patinkančioje, tačiau vis tiek svetimoje šalyje, buvo sunku ir tikrai reikėjo nemažai jėgų norint adaptuotis. Studijuoti sociologiją ir antropologiją ispaniškai buvo didžiausias mano iššūkis. Žmonės Ispanijoje, išskyrus gal tik Madrido gyventojus, angliškai nekalba, tai lyg koks ispaniškas kompleksas.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog „Erasmus“ programa skirta tam, kad daugiau pramogautum svečioje šalyje nei mokytumeisi. Ar tiesa?
Man tikrai taip nebuvo. Nors ir pati, prieš vykdama mokytis į Pietų Ispanijos Alikantės universitetą, slapta tikėjausi, kad gal leis atsiskaityti ir rašto darbus pateikti anglų kalba, kad galbūt bus daug tokių tarptautinių studentų iš kitų šalių ir į mus žiūrės atlaidžiau, tačiau labai greitai supratau, kad norint tiek išsinuomoti butą ar nusipirkti maisto produktų, tiek mokantis teks vartoti tik ispanų kalbą.
Netgi universiteto bibliotekoje visos knygos buvo tik ispaniškos, jau nekalbu apie tai, kad dėstytojai, nors ir supranta angliškai, iš principo kalbėdavo tik ispaniškai. Vienas net yra man pasakęs: „Ko važiavai ne į Angliją, jeigu nori angliškai kalbėti.“ Pamenu, tada vos neapsiverkiau, buvau įskaudinta, bet dabar esu jam dėkinga, nes šie žodžiai suteikė postūmį. Taigi ispaniškai teko studijuoti tikrąja šio žodžio prasme. Iš pradžių viską versdavau ir nepakeldavau akių nuo žodyno, nes perprasti mokslinę ispanų kalbą – tai ne tas pats, kas susikalbėti gatvėje. Tačiau ilgainiui tai daryti reikėdavo vis rečiau, tada atsirado laiko ir linksmybėms. Beje, tarptautinė studentė sociologijos programoje buvau tik viena, visi kiti studentai – ispanai.
Kas labiausiai įsiminė iš mokslų Ispanijoje?
Tai, kad ten sunkiau užsidirbti pažymį nei Lietuvoje. Ispanai taip pat turi dešimtbalę pažymių sistemą, tačiau ten niekas net nesvajoja gauti dešimtuko ar devyneto, nes tai iš esmės neegzistuojantys pažymiai, kuriuos gali gauti galbūt vienas studentas iš kurso, o gal ir nė vienas. Jiems svarbiausia išlaikyti egzaminą, o septynetas ar šešetas yra labai geras pažymys. Pamenu, kai gavau iš egzamino 1,8, buvo keista, tačiau, pasirodo, tai įmanomas pažymys.
Kokį įspūdį parsivežei apie pačią šalį?
Mano meilė Ispanijai nėra akla, žinau, kad tai nėra tobula šalis, tačiau man labiausiai patiko jos kontrastai. Tai daugialypė, daugiakultūrė šalis. Joje kalbama keturiomis oficialiomis kalbomis: katalonų, baskų, galisų ir ispanų. Ispanijos šiaurė yra vienokia, joje net sninga, pietinė dalis visiškai kitokia, ten šilta. Taip pat Ispanija turi ir salų prie Afrikos. Visų šių kontrastų samplaika mane ir užburia.
Kaip apibūdintum ispanus?
Manau, kad visus ispanus apibrėžti pagal vieną vyraujantį stereotipą kaip labai šiltus, linksmus, draugiškus, tačiau neatsakingus ar išsiblaškiusius žmones būtų neteisinga. Jie visi labai skirtingi, kaip ir pati šalis. Manau, jog geriausiai ispanus apibūdintų tai, kad jie yra pozityvūs, draugiški žmonės ir yra tolerantiškesni nei lietuviai. Jeigu nors kiek pabendrauju su ispanu, ir dar ispaniškai, galima sakyti, kad jau turiu draugą.
Adaptuotis nebuvo lengva. O ar lengva buvo grįžti?
Kai baigėsi tarptautinių mainų programa ir reikėjo išvažiuoti, labai daug verkiau, nes buvau pripratusi prie vietos ir, aišku, pasižadėjau sugrįžti. Dabar kiekvieną vasarą tradiciškai vykstu į Alikantę ir aplankau ne tik ten likusius draugus ispanus, bet ir universitetą, žinoma, ir paatostogauju.
Grįžusi tęsti mokslų Lietuvoje Ispanijos paleisti nenorėjau, toliau mokiausi ispanų kalbos, ir galiausiai už ispanų kalbos ir kultūros populiarinimą VDU man buvo suteikta profesorės B. Ciplijauskaitės vardo stipendija, leidžianti išvykti tobulinti ispanų kalbos įgūdžių pačioje Ispanijoje. Taip pat įsitraukiau į mentorystę.
Papasakok daugiau.
Grįžusi tapau mentore ir iki šiol kuruoju čia atvažiavusius ispanus. Jiems, manau, būna kur kas didesnis šokas atvykus į Lietuvą, nei lietuviams į Ispaniją, nes ispanai kalba tik ispaniškai, jiems reikia laiko įprasti kalbėti angliškai. Net nekalbu apie lietuvių kalbą, jeigu kuris nors ir ryžtasi jos mokytis. Todėl iš pradžių tarpininkauju tarp lietuvių ir ispanų, bendrauju jų gimtąja kalba, padedu apsiprasti, susitvarkyti formalumus, supažindinu juos su universiteto žmonėmis, aprodau miestą, pakviečiu prisidėti prie Miguelio de Cervanteso klubo veiklos.
Kuo užsiima Miguelio de Cervanteso klubo nariai?
Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo komanda kartu su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje kasmet vis labiau stengiasi populiarinti ispanų kalbą ir kultūrą Lietuvoje. Rengdami įvairius renginius (žymiausias – kiekvieną pavasarį kelias savaites vykstantis festivalis „Primavera en español“) lietuvius supažindiname su ispaniškai kalbančių šalių ir tautų istorija, kultūra, literatūra ir tradicijomis. Manau, mums sekasi neblogai, nes susilaukiame pavydžių atodūsių iš kolegų kitame universitete, kuris turi ispanų studijų programą, tačiau neturi tiek ispaniškos ir įvairios veiklos bei tokių entuziastingų narių, kaip mes. Nors ispanų kalbos VDU galima mokytis nuo pat universiteto atkūrimo, t. y. 25 metus, tačiau mūsų svajonė ir siekiamybė – kad universitete atsirastų ispanų kalbos studijų programa.
Su kokiais ispanais daugiausia susiduri?
Tie, kurie atvažiuoja studijuoti į VDU, neabejotinai labai draugiški. Mes, lietuviai, susitikę vienas kitą kokioje nors užsienio šalyje, dažniausiai nesidžiaugiame ar net vienas kito vengiame, išgirdę kalbant lietuviškai, apsimetame, kad esame ne lietuviai ir pereiname į kitą gatvės pusę. O ispanai, susitikę ne gimtinėje, pradeda šūkauti, glebėsčiuotis ir, savaime suprantama, tampa draugais, vienas kitam padeda.
Tiesa, kai gyvenau Ispanijoje, pasisekė, kad ir mane priėmė kaip savą, labai greitai ir lengvai susiradau draugų. Su jais ir šiandien ryšys nėra nutrūkęs, o kai vykstu į Ispaniją, net nekyla klausimas, kur apsistoti ar su kuo leisti laiką.
Ispanas Lietuvoje. Iš karto piešiu sustirusį, sutrikusį ir sunkiai susikalbantį personažą, kuris vis dairosi į pietų pusę. Kaip yra iš tiesų?
Nepažįstu nė vieno ispano, kuriam Lietuvoje nepatiko. Visi mainų programos „Erasmus“ studentai iš pradžių į VDU atvažiuoja vienam semestrui, bet dauguma jų pasilieka ir antram, nes Lietuvoje ne tik mažesnės kainos, bet ir yra kur pasilinksminti, kur nukeliauti. Taip pat jie pajunta, kad gerėja ir jų anglų kalbos įgūdžiai, nes universitete, kitaip nei reikėjo man, jie atsiskaito angliškai, o ne mūsų šalies gimtąja kalba. Kai kurie skundžiasi, kad šalta, bet kai pradeda snigti – džiaugiasi kaip vaikai. Manau, prie to, kad jie čia gerai jaučiasi, prisideda ir Miguelio de Cervanteso klubas, kuris iš dalies sumažina šalies ilgesį, nes čia visi kartu žiūrime ispaniškus filmus, švenčiame ispaniškas šventes, bendraujame ir taip mokomės vieni iš kitų.
Dėkoju už pokalbį.
Interviu autorė Rimgailė Masiulytė