Pradinis / Žmonės / „X Faktoriuje“ sužibėjusi Augustė Žičkutė – apie gyvenimo pokyčius, užmojus ir netikėtus pomėgius

„X Faktoriuje“ sužibėjusi Augustė Žičkutė – apie gyvenimo pokyčius, užmojus ir netikėtus pomėgius

„Augustę turėtume siųsti į „Euroviziją“ atstovauti Lietuvai“, – tokie ir panašūs scenos profesionalų komentarai po įspūdingų „X Faktoriaus“ dalyvės Augustės Žičkutės pasirodymų jau nebestebina. Kaskart atlikdama itin nelengvas dainas ji atrodo užtikrintai – tarsi scenoje būtų jau daugybę metų.

Nors dainavimas Augustei – vienas maloniausių dalykų gyvenime, tačiau kurį laiką ji buvo nuleidusi rankas siekti didesnių su muzika susijusių tikslų. „O šiandien jaučiuosi atsigavusi morališkai ir kupina jėgų imtis rimtų muzikinių užmojų“, – prisipažįsta atlikėja. Ji papasakojo ne tik apie savo užmojus, bet ir apie gyvenimo pokyčius bei netikėtus pomėgius. Pavyzdžiui, ar būtumėte pagalvoję, kad Augustė galėtų valandų valandas kalbėti apie istoriją, nežemišką gyvybę ir kosmosą?

Vido Černiausko nuotr.

Auguste, kada ir kaip dainavimas tapo neatsiejama Jūsų gyvenimo dalimi? Kur to mokėtės?

Dainuoti norėjau visada nuo pat vaikų darželio, kur ir prasidėjo mano pirmieji pasirodymai (šypsosi). Tiesiog nuo mažumės jaučiau, kad man tai yra labai maloni veikla, nebuvo jokio išankstinio sprendimo, tiesiog natūralus pojūtis, kad dainuoti man patinka. Tuo metu tikrai mano apsisprendimo neformavo nei televizija, nei apskritai popkultūra, kuri mane supo. Vis dėlto tėvai nuo 6 metų išleido mane mokytis groti smuiku į muzikos mokyklą, taip pat turėjau ir fortepijono pamokas. Šalia viso to aš nenustojau dainuoti: vykdavau į konkursus, dainuodavau mokykloje, stengiausi dainuoti visur, o kai pabaigiau smuiko klasę, dar kelerius metus mokiausi dainavimo technikos paslapčių pas Rasą Muckienę toje pačioje muzikos mokykloje. Dainavimas mano gyvenime tiesiog ėmė viršų, o kai kažko labai nori, tai ir galimybės pačios pas tave ateina. Taip po truputį atsirado koncertų, iš kurių pradėjau užsidirbti. Tuomet supratau, kad tikrai noriu dirbti man patinkantį darbą, kuris teiktų man malonumą, – tai yra dainuoti. Galima sakyti, kad dainavimas ir aš tapome visiškai neatsiejami nuo 15 metų (šypsosi).

Vaivos Vareikaitės nuotr.

Ar esate ne tik atlikėja, bet ir kūrėja?   

Taip, esu sukūrusi savo instrumentinių kūrinių bei dainų. Pora mano dainų buvo panaudotos Justino Krisiūno vaidybiniame filme „Emigrantai“. Žinoma, pradėjau kurti nuo pačių paprasčiausių melodijų ir ne visuomet mano kūriniai buvo pavykę. Šiandien suprantu, kad niekada nereikia pasiduoti, reikia vis kurti ir bandyti vėl, su kiekvienu kūriniu tu vis tobulėji ir tobulėja tavo kuriamas turinys. Pastaruoju metu stengiuosi labiau koncentruotis į dainavimą, tačiau neabejoju, kad pasibaigus „X faktoriui“ išleisiu savo autorinių dainų, nes žmonės nori originalaus turinio, o ne „koverių“.

Į „X Faktorių“ atėjote trokšdama gyvenimo pokyčių. Ar čia radote tai, ko tikėjotės?

Kolkas turbūt neįmanoma iki galo atsakyti į šį klausimą, nes tikiu, kad dalis pokyčių įvyks pasibaigus projektui, tačiau, žinoma, projektas į mano gyvenimą atnešė daug motyvacijos, entuziazmo, neužmirštamų akimirkų, naujų patirčių, bemiegių naktų, daugiau pasitikėjimo savimi. Gavau be galo daug pasiūlymų dainuoti, suradau naujų draugų, pažinčių – visa tai yra nuostabi patirtis, kurios turbūt už jokius pinigus nenupirksi (šypsosi). Trumpai tariant, pokytis gyvenime ir mano galvoje vyksta į tą pusę, į kurią ir norėjau. Rutina yra visiškai sujaukta, ir man tai patinka!

Ar dainavimas, scena – vienintelė sfera, kur jaučiatės taip gerai? Kur Jus buvo galima sutikti anksčiau?

Greičiausiai taip, turbūt jokio kito dalyko nedarau geriau. Nenoriu pasakyti, kad esu supergera dainininkė, tačiau nesu dariusi jokio kito dalyko, kuris teiktų man tokį patį ar didesnį džiaugsmą nei dainavimas. Jaučiu, kad tai yra tas užsiėmimas, kuris visiškai leidžia man jaustis gyvai. Pastaruosius šešerius metus mane buvo galima sutikti privačiuose renginiuose ir vestuvėse, karaokė renginiuose, protmūšiuose, taip pat Lietuvos gretutinių teisių asociacijoje AGATA – čia dirbu su atlikėjais ir fonogramų gamintojais.

Vaivos Vareikaitės nuotr.

Ar dažnai pagalvojate, kas bus pasibaigus projektui (kad ir kokia būtų jo baigtis)? Kokių užmojų arba kokią viziją turite?

Keista, atrodo, kad iki projekto pabaigos dar tiek daug laiko, kad net ir sunku įsivaizduoti, ateitis atrodo tokia tolima, bet aš suprantu, kad tas laikas prabėgs labai greitai ir nė nepajusiu, kaip viskas baigsis. Kad ir kaip baigtųsi mano kelias, projektas man tapo tuo spyriu, apie kurį kalbėjau savo pirmoje atrankoje (juokiasi). Neabejotinai mano sąmonė yra išjudinta. Prieš metus buvau nuleidusi rankas daryti didesnius dalykus savo gyvenime, o šiandien jaučiuosi atsigavusi morališkai ir kupina jėgų imtis rimtų muzikinių užmojų. Kaip minėjau prieš tai, ketinu išleisti savo autorinių dainų, o jei gerai seksis, tai ir visą albumą, bet apie tai kol kas kalbėti yra per drąsu. Albumas yra mano svajonė ir viliuosi, kad po projekto ji bus daug lengviau įgyvendinama.

Akivaizdu, kad esate viena iš „X Faktoriaus“ komisijos favoričių. Ar tai padeda jaustis saugiau, ar vis dėlto kiekvienąkart viduje kirba nerimas dėl išlikimo?

Aš kiekvieną kartą baisiai jaudinuosi ir išgyvenu, tik niekas to nežino (juokiasi). Aš esu tokia nepatikli ir savikritiška, kad dažnai net nesuvokiu įvairių kitiems žmonėms akivaizdžių dalykų. Gavau pagyrimų, tačiau kas jų negavo? Visi dalyviai yra puikūs ir yra favoritai, tik skirtingų žmonių grupių. Žinoma, girdėti gerus atsiliepimus apie savo pasirodymus yra nuostabu, nes juk to mes ir siekiame, tačiau nesakyčiau, kad tai prideda saugumo, nes viską sprendžia žiūrovai, o aš net neįsivaizduoju, ar daug, ar mažai yra žmonių, kurie mane palaiko. Mano viduje visuomet būna kažkoks emocijų uraganas, bet išoriškai stengiuosi laikytis ramiai.

Jauniems atlikėjams dažnai koją kiša jaudulys. Klausantis Jūsų jo visiškai nejusti. Net atrodo, kad scenoje esate daugybę metų. Kas Jums padeda nugalėti jaudulį prieš pasirodymus?

Taip ir yra, scenoje esu daugybę metų. Joje tekdavo būti įvairiais pavidalais – ir kaip instrumentalistei, ir kaip vedėjai, ir kaip dainininkei. Kadangi man jau nebe 18, jaučiu, kad pasireiškia įdirbis ir tai padeda sumažinti jaudulį. Manau, kad labai svarbu yra prieš pasirodymą susikaupti, medituoti, susikoncentruoti į savo vidinę ramybę. To ir linkėčiau visiems lipantiems į sceną!

Kaip jautėtės ruošdamasi išlikimo projekte kovai? Kokios mintys aplankė po to?

Kad teks kovoti dėl išlikimo, man nebuvo didelė staigmena, nes tą dieną turėjau nuojautą, kad kažkas panašaus atsitiks, o dažnai nuojauta manęs neapgauna. Žinoma, stovėdama ir laukdama rezultatų vyliausi ir tikėjausi, kad pagaliau bus ištartas mano vardas, bet pamačiusi, jog likome trise, pagalvojau: „Kaip baisu!“ Iš tikrųjų stovėdama toje eilėje, kai yra skelbiami rezultatai, aš kaskart jaučiuosi kaip kažkokiame karo lauko teisme, kuriame yra sprendžiamas tavo likimas – gyvensi ar mirsi. Galbūt atrodo, kad perdedu, bet psichologiškai jausmas labai stiprus. Kai supratau, kad dar neiškrentu, tačiau turėsiu dainuoti išlikimo dainą, labai stipriai kaupiausi, nuteikinėjau save, kad viską turiu padaryti gerai, kaip tik galiu, bet kartu ir maloniai praleisti laiką, pajusti malonumą iš paties pasirodymo. Juk buvimas scenoje neturi kelti streso, jis turi būti malonus ir džiuginti. Kadangi malonumą pasiekti pavyko, nelabai galvojau, kas bus toliau, aš tiesiog gyvenau ta daina ir ta akimirka. Esu be galo laiminga, kad neiškritau. Dabar mintys jau normalios, bet maždaug parą po laidos negalėjau emociškai atsigauti, tiek visokių jausmų patyriau per vieną vakarą.

Stebėjote visų ankstesnių „X Faktoriaus“ sezonų laidas. Kaip vertinate, ar šiemet konkurencija stipresnė, nei būtų buvusi anksčiau?

Mano nuomone, bendrai projekte konkurencija nėra didesnė nei kada nors anksčiau, visi dalyviai įdomūs, charizmatiški, geri dainininkai. Turbūt vienintelis sezono išskirtinumas, mano galva, yra vyresniųjų kategorija – tiek daug įdomių, stiprių ir talentingų vyresniųjų, mano manymu, projekte dar nebuvo. Laimei, mes susidraugavome, palaikome puikius santykius vieni su kitais, tad tai, kad esame konkurentai, pajaučiame tik iš žiūrovų balsavimo (šypsosi).

Papasakokite, kaip sekasi dirbti su Sauliumi Prūsaičiu. Kokie jo, kaip mokytojo, bruožai Jus labiausiai žavi?

Mane žavi tai, kad jis yra visiškai neprognozuojamas. Niekada negali nujausti iki paskutinės minutės, ką jis tau pasakys, jis mane tiesiog nuolat stebina savo patarimais ir komentarais. Būti nustebintai yra įdomu! Jo protas veikia kažkaip kitaip nei mano, ir tai yra nuostabu, aš pasisemiu iš jo minčių, kurios man niekada neateidavo į galvą. Iš tikrųjų Saulius yra labai kompetentingas kaip mokytojas ir sugriovė bet kokį mano išankstinį įsivaizdavimą apie jį.

Kas savaitę reikėdavo paruošti po naują pasirodymą, o nuo šiol – po du. Kiek laiko kasdien skiriate pasiruošimui? Galbūt dėl to teko kažką kuriam laikui „išstumti“ iš savo kasdienybės?

Atrodo, kad savaitė yra labai didelis laiko tarpas, per kurį galima paruošti daug puikių pasirodymų, tačiau tik ne tada, kai turi darbą, alkio jausmą ir nuolatinį miego nepakankamumą. Projekto metu pristabdžiau savo privačius koncertus, veiklą su savo grupe ir apskritai net su draugais beveik nebesusitinku. Ruošiuosi savo pasirodymams visur, kur tik galiu: mašinoje važiuodama į darbą ir iš jo, rytais vonioje valydama dantis, prieš miegą savo mintyse, vakarais valgydama – išnaudoju bet kokį laiko tarpą. Laiko reikia daug ir jausmas toks, kad jo neužtenka. Bet man patinka toks tempas, tai neleidžia tinginiauti!

Nuo pat pirmųjų laidų užsikėlėte aukštą kartelę ir ją keliate vis aukščiau. Ar dar liko iššūkių, kuriems nesiryžtumėte?

Ryžčiausi turbūt bet kam, kad tik pagerinčiau savo pasirodymą. Mano moto yra toks: „Daryk gerai arba nedaryk išvis.“ Niekam nereikia prastų dalykų. Viskas turi būti tik geriau ir geriau! Aš pasiryžusi dėl savo svajonės daryti viską, kas tik yra mano galioje!

Vido Černiausko nuotr.

Jeigu reikėtų išsirinkti dainą (arba tam tikro atlikėjo dainas), kuri skambėtų svarbiausiais Jūsų gyvenimo momentais, tai būtų?.. Kodėl?

Pats sunkiausias klausimas! Skirtingam gyvenimo momentui pritaikyčiau skirtingus garso takelius. Bet jeigu reikėtų rinktis, ką klausyti visą gyvenimą ir nieko kito, tai rinkčiausi tarp Ellos Fitzgerald ir Bryano Adamso. Mane labai įkvepia ir nukreipia jų muzika (šypsosi).

Be ko Jūsų gyvenimas būtų pilkesnis? Kokiems pomėgiams stengiatės rasti laiko?

Apskritai man atrodo, kad gyvenimas būtų pilkas be draugų ir naminių gyvūnų! Ir nors šiuo metu ne itin daug laiko galiu jais džiaugtis, bet svajoju apie draugų susibūrimus kaip senais laikais, svajoju apie tai, kad turėsiu savo nuosavą katę (baisu, kalbu apie katę kaip apie daiktą).

Labai stengiuosi rasti laiko knygų skaitymui. Iki pat mokyklos baigimo nesupratau, koks didelis malonumas yra knygų skaitymas, kiek daug yra gerų knygų, kurios tiesiog sprogdina smegenis. Dabar turiu susipirkusi didžiulę krūvą knygų iš dviejų pastarųjų knygų mugių, visos jos tokios įdomios! Labai laukiu, kada turėsiu daugiau laiko ir galėsiu užsiimti kulinarija ar tiesiog nueiti pačiuožinėti su pačiūžomis. Jau trūksta laiko net tokiems paprastiems užsiėmimams, sportui.

Kokiomis temomis galėtumėte kalbėti valandų valandas?

Labai geras klausimas! Matyt, apie keliones, apie istoriją, apie nežemišką gyvybę ir kosmosą (šypsosi).

Ko palinkėtumėte sau ir Lietuvai šiais metais?

Lietuvai palinkėčiau geresnių politinių sprendimų ir geresnio oro, žmonėms – daugiau pozityvumo, laikytis savo nuomonės ir savo žodžio, daugiau laiko praleisti su savo artimaisiais. Sau palinkėsiu ryžto, užsispyrimo ir jėgų siekti savo tikslų!

To Jums linkiu ir aš!

Inga Nanartonytė

Nuotraukos Vido Černiausko  ir iš asmeninio Augustės Žičkutės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top