Pradinis / Lietuviai svetur / Adaptacijos problemas gvildenanti Vaida Kursevičienė: „Nereikia neigti jausmų savo šaliai“

Adaptacijos problemas gvildenanti Vaida Kursevičienė: „Nereikia neigti jausmų savo šaliai“

Ką išgyvena, kaip jaučiasi žmogus, pakeitęs gyvenamąją šalį? Kodėl vieni dejuoja, kaip sunku, o kiti, rodos, patiria tik pozityvias emocijas? Kodėl vieni emigraciją mato kaip bausmę, kančią, o kitiems tai asocijuojasi su laisve, bandymais, augimu ir atradimais? Rasti atsakymus į šiuos klausimus, gilintis į emigracijos, adaptacijos svetur problemas ir padėti su vidiniais sunkumais susiduriantiems išeiviams stengiasi Jungtinėse Amerikos Valstijose su šeima gyvenanti būsima psichologė, „Facebook’o“ puslapio „Sėkmingi emigrantai“ įkūrėja Vaida Kursevičienė. Moteris pasidalijo ne tik savo, kaip specialistės, įžvalgomis, bet ir asmenine patirtimi.   

Vaida Kursevičienė
Vaida Kursevičienė

Rutinos įsigalėjimas, troškimas praplėsti horizontus, pažinti kitas kultūras, žmones. Dėl kokių dar priežasčių gimė Amerikos idėja?

Amerikos idėja gimė iš begalinio noro pažinti pasaulį. Mudu su vyru susituokėme jauni, susilaukėme vaikų, pradėjome karjerą teisės srityje ir ėmėme keliauti. Mūsų atostogos svetur vis labiau ilgėjo, pamažu įnikome į keliones. Atostogaudami svečiose šalyse sutikome daug įdomių žmonių. Jie dalijosi įspūdžiais iš savo klajonių ar gyvenimo užsienyje. Klausydamasi jų pasakojimų, jaučiausi kažką svarbaus prarandanti, tad sau pasakiau: „Jeigu kas nors kitas gali, kodėl aš negaliu?“ Mano vyras galvojo panašiai, todėl nebuvo sudėtinga toliau vystyti emigracijos idėją.

Iš pradžių užpildėme paraišką dalyvauti žaliosios kortos loterijoje ir laukėme, kas bus. Savęs nespaudėme žūtbūt išvažiuoti. 2009-aisiais laimėjome žaliąją kortą ir nuo 2010-ųjų iki 2012-ųjų vasaromis, kai vaikams prasidėdavo atostogos, traukdavome į JAV. Stengėmės aplankyti kuo skirtingesnes vietas: Niujorką, Naująjį Džersį, Bostoną, Vašingtoną, Šiaurės Karoliną, Pietų Karoliną, Kaliforniją, Floridą… Visai mano šeimai patiko ši šalis, todėl 2013-ųjų birželį atvykome gyventi į Floridą.

Kodėl įsikūrėte būtent Floridos valstijoje?

Pirmiausia dėl oro ir žalumos. Kol gyvenome Lietuvoje, šaltuoju metų periodu vis bėgdavome į šiltus kraštus, todėl mintis apsigyventi ten, kur visada šilta, žalia, giedras dangus ir daug saulės, labai viliojo. Antra, visa mūsų šeima mėgsta vandens sportą, taigi negalėjome atsispirti šiltam Atlanto vandenynui.

Kaip matote, pasirinkimas buvo paviršutiniškas. Labai nesidomėjome šia valstija. Buvo aišku, kad čia viskas pigiau nei šiaurinėje ar vakarinėje JAV dalyje, bet iš esmės jokios kitos informacijos neturėjome, todėl pasirinkimą lėmė oras. Dabar turime šiek tiek daugiau patirties ir matome šios valstijos minusų. Pavyzdžiui, Floridos mokslo sistema viena prasčiausių JAV (nekalbu apie privačias mokyklas). Norint, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą verčiau rinktis šiaurines JAV valstijas.

Lietuvoje dirbote advokate, Floridoje įgijote psichologės išsilavinimą. Ką veikiate dabar?

Atvykusi į Ameriką realizavau savo svajonę studijuoti psichologiją. Baigiau magistrantūros studijas, o tam, kad tapčiau licencijuota psichologe JAV, būtinas daktaro laipsnis. Taigi šiuo metu studijuoju klinikinės psichologijos doktorantūroje. Vėliau lauks internatūra, podaktarinė stažuotė ir tik tada man bus suteikta licencija.

Dabartinė mano veikla daugiausia susijusi su psichologijos studijomis, savarankiškai domiuosi man aktualiomis temomis: emigracija, akultūracija, streso valdymu ir atsparumu jam, asmens savybėmis, kurios padeda susidūrus su sunkumais.   

Vaida Kursevičienė

Esate „Facebook’o“ puslapio „Sėkmingi emigrantai“, skirto po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams, kūrėja. Kaip gimė šio puslapio idėja, koks jo tikslas?

Aš tikiu, kad geriausios idėjos gimsta iš asmeninės patirties. Buvimas emigrantu, išgyvenančiu pakilimus ir nuosmukius, susiduriančiu su iššūkiais, kurie priverčia susimąstyti, „ką aš čia veikiu“, bet bandančiu rasti jėgų ir motyvacijos toliau žengti tikslų link, reikalauja daug vidinių išteklių. Nuo pat pradžių mane domino, kodėl vieni išeiviai pasiduoda, o kiti klesti, kodėl vieni dejuoja, kaip sunku, o kiti, rodos, išgyvena tik pozityvias emocijas. Man įdomu, kodėl vieni emigraciją mato kaip bausmę, kančią, o kitiems tai asocijuojasi su laisve, bandymais, augimu ir atradimais. „Sėkmingų emigrantų“ idėja kilo dėl noro vienyti tuos, kurie emigracijoje jaučiasi gerai. Turėdama laisvo laiko apibendrinu tyrimų duomenis, dalijuosi mintimis apie tai, kas padeda adaptuotis ir kaip priimti emigracijos iššūkius.

Ką pastebite bendraudama su emigracijoje gyvenančiais tautiečiais? Kokie lietuviai yra, Jūsų akimis? Ar jiems vis dar sunku prisitaikyti svetimoje šalyje?

Lietuviai emigrantai yra labai skirtingi. Jų savitumus lemia išvykimo laikotarpis ir aplinkybės, taip pat pasirinktas gyvenimo būdas – integracija ar atsiribojimas nuo tautiečių arba kitataučių – ir, žinoma, asmeninės savybės, socialinis ratas.

XIX amžiaus pabaigos išeiviai buvo valstiečiai, kurie bėgo nuo rusų priespaudos. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai buvo dažniausiai šviesuoliai, kurie gelbėjosi nuo sovietų režimo ir tremties. Tiek vieni, tiek kiti stipriai puoselėjo lietuvybę, o inteligentija labai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šios abi emigrantų grupės statė bažnyčias, kūrė bendruomenes, puoselėjo tradicijas, įsitraukė į tėvynės politinį gyvenimą. Trečioji emigrantų banga pradėjo formuotis po nepriklausomybės atkūrimo, dauguma jų paliko Lietuvą dėl ekonominių priežasčių. Ši išeivių karta laikoma mažiau patriotine, panašu, kad ji išgyvena ir priima sunkumus kitaip nei ankstesnės kartos.

Aš matau besiformuojančią ketvirtąją emigracijos bangą. Tai jauni žmonės, pasižymintys kosmopolitinėmis pažiūromis, augančiu individualizmu, turintys daug ambicijų. Šie asmenys nebūtinai nemyli tėvynės, bet jų platesnis akiratis, laisvės troškimas leidžia jiems lengviau adaptuotis svečioje šalyje. Jie lengviau priima kitas kultūras, integruojasi, yra tolerantiškesni kitataučiams, netradicinės lytinės orientacijos asmenims. Šie žmonės dažniau išvyksta iš Lietuvos, semiasi žinių svetur, bet ir dažniau kalba apie sugrįžimą, kūrimąsi tėvynėje. Aš pati pastebiu mūsų šalies atsigavimą, naujų idėjų gausą, tolerancijos lygio kilimą, patriotiškumo skatinimą, o tai emigrantams kelia norą sugrįžti. Lietuva turėtų ir toliau kurti palankias grįžtančių lietuvių bei jų vaikų priėmimo sąlygas.

Esate minėjusi, kad emigrantui pradžioje itin reikalingi stiprūs ir sėkmės lydimi žmonės, tiek gyvenantys naujoje šalyje, tiek likusieji gimtinėje, kurie padėtų emociškai adaptuotis naujoje vietoje. Kai atvykote gyventi į Floridą, ar kas nors padėjo adaptuotis Jums su šeima?

Žinoma, mums padėjo nemažai žmonių. Vieni gelbėjo registruojant gyvenamąją vietą, kiti konsultavo dėl kredito istorijos formavimo, banko sąskaitų atsidarymo, treti negailėjo patarimų dėl mokyklų, vaikų užimtumo, dar kiti skyrė laiko rekomendacijų rašymui prieš mums stojant mokytis. Stengėmės užmegzti kuo įvairesnes pažintis, todėl jau nuo pirmųjų mėnesių mus supo ne tik lietuviai, bet ir amerikiečiai bei emigrantai iš kitų šalių. Sakyčiau, kad glaudesnis bendravimas su išeiviais susiformavo dėl panašios patirties ir iššūkių. Dalis studijuojant sutiktų studentų, profesorių nuoširdžiai palaikė, dalijo patarimus, kaip geriausiai pasiruošti doktorantūrai, kaip pasirinkti sritį, labiausiai atitinkančią mano interesus. Dauguma padėjusių asmenų tikėjo mumis, stengėsi nuteikti optimistiškai, kad mes galime pasiekti savo tikslus.

Manau, kad visada atsiranda žmonių, kurie kuo nors gali mums padėti, jeigu patys nebijome paprašyti pagalbos. Vertėtų paminėti ir Lietuvoje likusių šeimos narių bei draugų paramos svarbą emigranto gyvenime, ypač pradžioje. Neretai žmonės, kuriuos vadiname draugais, atitolsta būtent tada, kai mums reikia jų palaikymo. Artimieji, tėvai, išgirdę apie sunkumus, skatina sugrįžti, užuot išreiškę palaikymą, pasitikėjimą. Nesuklysiu teigdama, kad kone kiekvienam asmeniui emigracija asocijuojasi su šalies, kultūros, draugų praradimu, sukeliančiu stresą, nusivylimus, ilgesį. Dažnas suserga depresija, nerimo sutrikimais, įninka į alkoholį, narkotikus. Tyrimais įrodyta, kad emigrantui labai svarbi tiek tėvynainių, tiek svetimšalių parama ir pagalba.

Ką patartumėte emigrantui (ir ne tik), siekiančiam eiti pirmyn, įsitvirtinti, o ne kentėti? Kaip manote, ko reikia sėkmingai adaptacijai?

Kad būtų lengviau naujoje šalyje, prieš išvykstant reikėtų padaryti namų darbus ir pasidomėti nauja kultūra, mokslo, profesijos reikalavimais, socialinėmis garantijomis, kad nebūtų per didelių lūkesčių, nusivylimų. Planuojantis išvykti žmogus turėtų suvokti, kad gyvenimas svetur pareikalaus daug kantrybės, psichologinių išteklių, kad bus pakilimų ir nuopuolių.

Vienas pagrindinių sėkmingos adaptacijos veiksnių yra socialinių ryšių formavimas. Geriausia bendrauti su kuo skirtingesniais žmonėmis, ne tik su lietuviais. Adaptacijos sėkmė priklauso nuo to, kaip atvykęs asmuo elgiasi, ar jis apsiriboja tik tautiečių draugija, ar visiškai ignoruoja lietuvybę ir tampa „kitataučiu“. Integracija išlaikant savus papročius, tradicijas ir gebėjimas priimti kitos kultūros ypatumus – tiesiausias kelias į sėkmingą adaptaciją. Emigrantai, kurie puoselėja tradicijas, bet kartu ir mokosi užsienio kalbą, bendrauja su vietiniais, praturtina savo valgiaraštį kitų tautų patiekalais, švenčia užsieniečių šventes, jaučiasi ramesni, laimingesni. Manau, kad mūsų šeimai būtent tai ir padėjo sklandžiai pritapti.

Sėkmingai adaptacijai didelę įtaką turi žmogaus entuziazmas, atvirumas naujovėms, geri socialiniai įgūdžiai, noras tobulėti. Taip pat labai svarbus laikas. Tyrimai rodo, kad adaptacija vyksta apie septynerius metus, tad visiškai normalu jausti nuovargį „siekti“ ir galvoti apie grįžimą namo svetur praleidus vos kelerius metus.

Vaida Kursevičienė

Sveika adaptacija įvyksta tada, kai supranti, jog tiek tėvynėje, tiek svečioje šalyje yra ir privalumų, ir trūkumų. Manyti, kad tik Lietuvoje yra blogai arba gerai, taip pat klaidinga kaip ir būti įsitikinus, kad kurioje nors kitoje šalyje yra tik gerai arba tik blogai. Aš rekomenduočiau kiekvienam tėvynainiui, manančiam, kad kitur geriau arba kad gimtojoje šalyje yra viskas blogai, išvažiuoti, pagyventi svetur bent kelerius metus, kad jis suprastų, ką turėjo.

Kai kurie išeiviai sako visiškai nejaučiantys tėvynės ilgesio, nostalgijos. Aš tai interpretuočiau arba kaip dar labai ankstyvą emigracijos stadiją, arba kaip esamų jausmų neigimą. Nostalgija yra neatsiejama emigracijos dalis ir ji yra būtina gerai emocinei būsenai. Nereikia bijoti jos jausti, apie ją kalbėti. Tyrimais nustatyta, kad emigrantas, kuris patiria ir priima nostalgijos jausmą, geriau adaptuojasi, yra sveikesnis nei tas, kuris ją neigia.

Vaida, pasidalykite savo patirtimi: kaip socializavotės svečioje šalyje? Kokie jausmai buvo užplūdę pirmosiomis dienomis?

Pamenu, kai lankėmės Floridoje prieš emigruodami į JAV, buvome pakerėti gamtos grožio, oro, tikėjomės, kad ta ekstazė išliks persikėlus čia gyventi. Anaiptol, mus lydi vieni jausmai žinant, kad toje vietoje esame tik laikinai, ir visai kitaip jaučiamės ten apsigyvenę. Man tapdavo lengviau nuo minties, jog visada galiu grįžti. Buvau susikūrusi galvoje „laikinumo“ režimą: jeigu nepavyks ar nepatiks, tai apsisuksiu ir važiuosiu namo. Taigi pradžioje užplūdo dvejopi jausmai: nerimas dėl nežinomybės, kas bus toliau, ir kartu entuziazmas ką nors nuveikti. Labai pozityviai nuteikdavo saulė. Net jeigu namie pasidarydavo liūdna, išėjus į lauką ar nuvažiavus į pajūrį nuotaika iškart praskaidrėdavo.

Užtikrintai judėti pirmyn padėjo ir išsikeltas tikslas. Mudu su vyru nusprendėme įgyti išsilavinimą, o tada vėl galvoti, ką veiksime: pasiliksime ar grįšime papildyti profesionalų gretų Lietuvoje. Aš šiuo metu studijuoju, todėl vis dar siekiu tikslo, o vyras baigė teisės studijas, įgijo jurisprudencijos daktaro laipsnį ir išlaikęs advokatūros egzaminą ketina pradėti praktikuotis Floridos valstijoje.

Iš esmės mūsų savijauta pradžioje buvo geresnė nei po kelerių metų, nes, kaip ir turbūt kiekvienas emigrantas, tikėjomės, kad naujoje šalyje viskas bus daug geriau, lengviau, o ten, Lietuvoje, buvo blogiau. Ilgainiui naujos šalies bei tėvynės vertinimas tapo realesnis. Pradėjome matyti svečios šalies trūkumus, kultūrinius skirtumus, ilgėtis to, ką turėjome. Pagyvenę svetur permąstėme, įvertinome, ką mums reiškia Lietuva, ten likę draugai, galimybė kalbėtis lietuvių kalba.

Savo puslapyje rašėte: „Pirmą kartą giedodama Lietuvos himną per vyrų krepšinio varžybas graudinausi tardama kiekvieną žodį ir stebėdama lietuvių vienybę arenoje. Niekada nesu to patyrusi. Drąsiai galiu sakyti, kad emigracija leido man pažvelgti į Lietuvą kitomis akimis, įvertinti dalykus, kurie neturėjo man didelės reikšmės gyvenant gimtinėje.“ Vadinasi, gyvendama svetur supratote, kaip stipriai mylite gimtąją šalį? Kokius dar jausmus sukėlė emigracija?

Gyvenimas emigracijoje leido suprasti, ką man reiškia tėvynė. Aš negalėjau įvertinti to, ką turiu, neprarasdama to ir juo labiau neturėdama su kuo palyginti. Manau, kad galbūt kaltės, praradimo jausmas sukėlė mano emocinę reakciją giedant himną.

Kai lankausi Lietuvoje, apima dvejopas jausmas. Lyg ir namo grįžti, bet kartu pasijunti svetimas. Atsiranda „mes“ ir „jie“ sąvokos, apibrėžiančios mus, išeivius, ir pasilikusius tėvynėje. Šiam skirstymui didelės įtakos turi emigranto, kaip „palikusio šalį, silpno asmens“, „išdaviko“, vaizdinys tėvynainių akyse. Tai ypač akivaizdžiai matyti šiandien, kai sprendžiame klausimą dėl pilietybės išsaugojimo. Šiai idėjai itin priešinasi Lietuvoje gyvenantys tautiečiai, manantys, kad mes, emigrantai, neverti turėti dvigubą pilietybę, nes „išdavėme tėvynę“ ir norime būti „aukščiau už kitus“. Manau, kad toks supriešinimas sukelia išeiviui kaltės jausmą. Viena jo pusė nori augti, bandyti laimę kitur, o kita pusė nenori būti atstumta, paniekinta tautiečių, pasilikusių tėvynėje.

Laimingi tie, kurie niekur neišvažiuoja ir jaučiasi ramūs, kaip laimingi ir tie, kurie emigravę atrado ramybę. Ar jaučiatės atradusi ramybę emigracijoje? Galbūt svarstote ateityje grįžti gyventi į Lietuvą?

Nors jaučiu Lietuvos, draugų ir artimųjų ilgesį, jaučiuosi gana rami emigracijoje, nes siekiu savų tikslų. Mano savijautą labai teigiamai veikia dabartinė veikla – psichologijos studijos, darbas neuropsichologijos srityje. Jaučiu, kad stipriai tobulėju kaip asmenybė, tampu tolerantiškesnė kitoms kultūroms, geriau suprantu save ir aplinkinius. Įgijusi pakankamai žinių, pasiekusi reikiamą profesinį lygį, matau save dirbančią su lietuviais. Kol kas sugrįžti neplanuoju, bet neatmetu galimybės tai padaryti ateityje. Kaip minėjau, esu pačiame savo darbų bei studijų įkarštyje, tad pabaigus mokslus planai gali keistis.

Vaida Kursevičienė

Amerikoje auginote sūnų Mantą ir dukrą Ievą. Kokias vertybes jiems skiepijote, ko mokėte? Koks jų požiūris į Lietuvą?

Kai atvykome į JAV, Mantui buvo dešimt, o Ievai septyneri metai. Skirtingas vaikų amžius lėmė skirtingą jų reakciją į emigraciją. Sūnų tai paveikė stipriau, nes jis patyrė svarbių praradimų: baigė pradinę mokyklą Vilniuje ir išsiskyrė su nuostabiomis mokytojomis, bendraklasiais, su kurias labai glaudžiai bendravo, geriausiais draugais, paliko krepšinio komandą. Atvykę į JAV žinojome, kad jo amžiaus vaikams yra labai svarbi integracija, identiteto formavimas, todėl iškart suradome krepšinio komandą. Ši veikla leido jam po truputį adaptuotis, susirasti draugų ir būti pripažintam. Ievai svarbiausia buvo saugumas, buvimas šalia mūsų, palaikymas ir padrąsinimas, nes ji atvyko nemokėdama anglų kalbos. Pradžioje bandėme su vaikais namuose kalbėtis angliškai, kad jie labiau įprastų, bet po vienos mokytojos pastabos, jog vaikai greitai patys išmoks kalbą ir mes turėtume labiau rūpintis savo integracija nei atžalų, nurimome. Iš tiesų praėjus keliems mėnesiams Mantas ir Ieva naujoje kultūroje jautėsi kaip žuvys vandenyje.

Abu vaikai jau susiformavo socialinius ryšius JAV, tačiau kiekvienais metais laukia atostogų Lietuvoje. Dukra prieš porą metų savaitę praleido jodinėjimo stovykloje Pakruojo dvare, ten susirado draugų lietuvių. Šių metų vasarą planuojame vėl grįžti atostogų, pirmas dukros prašymas – vykti į Pakruojo dvarą. Sūnus jaučia stiprų senelių, buvusių bendraklasių ir draugų, su kuriais žaisdavo krepšinį, ilgesį. Jis nori grįžti, kad susitiktų su jais.

Esate šeima, kuriai lietuvybė – vertybė. Kaip ją puoselėjate?

Šeimoje stengiamės kuo stipriau išlaikyti lietuvybę. Nors vaikai tarpusavyje dažnai kalbasi angliškai, mes reikalaujame bent su mumis kalbėtis, atrašyti žinutes lietuviškai. Taip pat man labai smagu, kai jie internetu žiūri filmus lietuvių kalba. Namuose palaikome lietuvybę ir per gaminamus patiekalus. Kasmet švenčiame lietuviškas šventes: Kūčias, Velykas. Visada kartu su vaikais gaminame kūčiukus, o prieš Velykas dažome kiaušinius įprastais lietuviškais būdais, dažniausiai su svogūnų lukštais. Noriu, kad jų gyvenime kuo ilgiau išliktų lietuviškos tradicijos.

Viktorija Vaičiulytė

Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: