Kupiškio rajono Adomynės bendruomenė apie savo darbus kalba gana kukliai, tačiau iš tiesų galėtų būti pavyzdžiu daugybei šalies bendruomeninių organizacijų. Kiek per 15 metų įgyvendinta projektų, kiek suorganizuota kraštiečius telkiančių ir tradicijoms neleidžiančių nugrimzti į užmarštį renginių… Adomynė yra vienas žinomiausių rajono, o galbūt ir visos šalies kaimų, į kurį atvyksta svečių ne tik iš Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Nuo 2019 metų ją dar labiau garsins Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas.
Susibūrė, kad gyventų turiningiau
Dar 2002 m. adomyniečiai svarstė, jog reikia jungtis į bendruomenę tam, kad įgiję juridinį statusą turėtų kur kas daugiau galimybių pagerinti savo gyvenimo kokybę. Steigiamasis susirinkimas įvyko 2003 m. sausį. Bendruomenės iniciatyvinė grupė išsikėlė šiuos veiklos tikslus: vienyti Adomynės kaimo gyventojus ir iš jo kilusius žmones, ugdyti gyventojų bendruomeniškumą, rūpintis savo kaimo ir jo gyventojų gerove: ginti gyventojų teises, palaikyti ir plėtoti kaimo infrastruktūrą, steigti naujas darbo vietas, išlaikyti ir puoselėti kaimo kraštovaizdį, plėtoti kaime kultūrinį ir sportinį gyvenimą, skatinti domėjimąsi savo krašto, kaimo istorija.
Adomynės kaimo bendruomenė susikūrė ne tik tam, kad vietos žmonės galėtų gyventi geriau, įdomiau, turiningiau, gražiau, kad sujungtų ir suvienytų visus čia gyvenančius ir po pasaulį pasklidusius adomyniečius, bet ir tam, kad į Adomynę pritrauktų turistų. Juk kaimas turi itin vertingą medinės architektūros paminklą – dvarą, šalia jo įveistą gražų parką, taip pat savitas vaišingumo tradicijas. Adomynė visame Kupiškio rajone garsėja savo šeimininkėmis, puoselėjančiomis etnokultūrines tradicijas.
Bendruomenei iš pradžių vadovavo Aldona Matarienė, o prieš 11 metų pirmininke buvo išrinkta Virginija Pakalniškienė. Šias pareigas ji atsakingai eina iki šiol.
Nors bendruomenės narių sąraše šiuo metu yra daugiau nei 60 žmonių, tačiau jos veikloje, šventėse, talkose dalyvauja ir kiti vietos gyventojai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su Adomynės laisvalaikio centru, biblioteka, Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centro Adomynės padaliniu. Renginiai organizuojami bendruomenės pastangomis, dalijantis idėjomis, ištekliais, priemonėmis ir patalpomis. Bendruomenės taryba imasi telkiančio, visą veiklą koordinuojančio vaidmens, nes jos nariais yra visų šių organizacijų atstovai.
Didžiausias rūpestis – Adomynės dvaro išsaugojimas ateities kartoms
Adomybės bendruomenė yra viena iš nedaugelio Lietuvos bendruomenių, vykdančių veiklą kultūros paveldu pripažintame dvare. Šis dvaras – itin retas medinio klasicizmo pavyzdys. Į bendruomenę susibūrę adomyniečiai iškart suprato, kad būtent šis statinys ne tik taps vietos kultūros židiniu, bet ir leis pritraukti į kaimą fondų lėšų bei turistų. Bendruomenė parengė projektą „Adomynės dvaro sodybos išsaugojimas ir pritaikymas viešosioms reikmėms“ ir šis buvo įtrauktas į Panevėžio regiono plėtros plano 2007–2014 metų prioritetų ir uždavinių sąrašą. Iš projektinių lėšų pavyko sutvarkyti kanalizaciją, elektros instaliaciją, pasitvarkyti patalpas. Vis dėlto nemažai svarbių atnaujinimų dvaras vis dar laukia. Vienas didžiausių bendruomenės norų – gauti lėšų dvaro restauracijai, kad šis išliekamąją vertę turintis pastatas nesunyktų, išliktų kitoms kartoms.
Rašytiniuose šaltiniuose Adomynės kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu tiek pats dvaras, tiek kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Pirmasis žinomas dvaro valdytojas Adomas Pliateris buvo įklimpęs į skolas, todėl 1809 m. įkeitė Aluotėlius Jonui Žurauskiui. Nesugebėjo grąžinti likusios skolos, tad 1817 m. dvarą prarado galutinai. Naujas Aluotėlių šeimininkas apie 1821–1830 m. ne tik pavadino vietovę pagal savo vardą – Jonava, bet ir pastatė naujus dvaro rūmus, išplėtė visą dvaro teritoriją. Šie rūmai išliko iki šių dienų. XIX a. pabaigoje dvarą įsigijo Adomas Vilėniškis. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.
Nuo rekonstrukcijos, atliktos Jono Žurauskio, išliko ištęstos L raidės dvaro forma ir vidaus planas. Tebestovi dvaro prieangis su stogeliais ir dailiomis medinėmis kolonomis. Vietomis išlikę seni langai su langinėmis, filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentų, kelios koklinės krosnys. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.
Dvaro sodybos kompleksui priklausė sodas su parku, upeliu ir 1,5 hektaro ploto tvenkiniu. Dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a. Jai sutvarkyti Adomynės bendruomenė įvykdė nemažai projektų: tvenkinio išvalymo, pakrančių sutvarkymo, poilsio zonų įrengimo. Dabar žmonės šiltuoju metų laiku mėgsta į šią gražią vietą ateiti, pasibūti, o žiemą džiaugiasi pramogomis ant ledo.
Kultūros židinys
Adomynės dvaras yra pilnas kultūros. Čia vyksta dailės plenerai, koncertai (dvaro salė pasižymi puikia akustika), „Poezijos pavasarėlio“ ir kiti renginiai, edukacinės veiklos. Šiuo metu bendruomenės atstovai siūlo dvi pagrindines edukacines programas vaikams ir suaugusiesiems, kurias adaptuoja pagal tam tikrą laikotarpį (pvz., adventas, laikotarpis prieš Velykas, Velykėlės ir pan.) ir turistų poreikius. Suaugusiesiems paruošta programa „Gardu pilvui, smagu širdžiai“. Ją sudaro pasivaikščiojimas po dvarą, susipažinimas su jo istorija, Adomynės „Pagrabinių“ bandelių kepimas, adomynietiškų vaišių degustacija, vakaronė su etnografiniu ansambliu „Jara“. Vaikams skirta programa „Adomynės dvaro lobio ieškojimas“. Programos metu dalyviai susipažįsta su dvaro istorija, senaisiais šeimininkais ir jų gyvenimo akimirkomis, kepa skaniąsias Adomynės „Pagrabines“ bandeles, turi įveikti daugybę smagių užduočių, kurios artina prie pagrindinio tikslo – didžiojo Adomynės lobio.
Adomyniečių gaminamos „Pagrabinės“ bandelės yra sertifikuotas Lietuvos kulinarinio paveldo produktas. Jos ypatingos tuo, kad yra valgomos karštos su padažu kaip antrasis patiekalas. Svečiai itin jas mėgsta, tik juos stebina šio skanėsto pavadinimas. Pasak bendruomenės atstovų, jos nebūtų autentiškos, jei būtų vadinamos kitaip. Šių bandelių receptą Vita Raugalienė sužinojo iš savo anytos Kazės Raugalienės. Vitos mama Marė Meiduvienė irgi jas kepdavo. Manoma, kad jos būdavo kepamos jau prieš 150 metų. Kad tokios bandelės būtų ruošiamos kitose Lietuvos vietovėse, adomyniečiams girdėti neteko.
Edukacinėse programose dalyvauja atvykėliai ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių – čia lankėsi ir smagiai laiką leido svečiai iš Japonijos, Rumunijos, Azerbaidžano, Latvijos, Baltarusijos ir kitų šalių.
Dvaro lankytojus žavi ir teatralizuota programa – juos pasitinka dvaro ponai ir tarnaitės. Svečiai mėgsta įsiamžinti nuotraukose su šiais dvaro „gyventojais“. Dvare ir gražiame jo parke mėgsta fotografuotis vestuvininkai ir kitokių asmeninių švenčių dalyviai.
Puoselėjamos senos ir kuriamos naujos tradicijos
Adomynė puikiai pateisina gautą 2019 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą. Čia beveik kas mėnesį vyksta vienas ar keli renginiai. Pasak V. Pakalniškienės, visi jie pasižymi paprastumu ir šiltumu.
Viena didžiausių Adomybės švenčių – tradicinis „Antaninių pakermošis“. Ši šventė atgaivinta nuo šio šimtmečio pradžios. Po Šv. Antano atlaidų bažnyčioje žmonės nuo seno mėgdavo rinktis prie upės ar kitose vietose jaukiai pasibūti. Susėdę bendraudavo, vaišindavosi. Bendruomenė ėmė organizuoti „Antaninių pakermošio“ koncertus, įvairias atrakcijas vaikams ir suaugusiesiems. „Antaninių pakermošis“ tapo kraštiečių suėjimo švente – į ją susirenka ne tik esami, bet ir buvę Adomynės gyventojai.
Dar vienas iš išskirtinių Adomynės bendruomenės renginių – Netradicinio sūrio šventė.Jos metu stalas nuklojamas įvairiausių rūšių sūriais: saldžiais ir nesaldžiais, džiovintais ir brandintais varškės, obuolių, mėsos, morkų ir kt., bei kitomis vaišėmis. Šios šventės idėjos autorė – šviesaus atminimo Aldona Matarienė, kuri dirbo pieno punkto vedėja. Jai ir buvo kilusi idėja burti Adomynės gyventojus į bendruomenę.
Adomynės bendruomenė gražiai pamini visas svarbiausias tradicines kalendorines ir valstybines šventes, renkasi į vakarones. Organizuoja ne tik kultūrinius, bet ir sporto renginius. Tiesa, sporto renginių tuštėjant kaimui šiek tiek sumažėjo.Kai Adomynėje gyveno daugiau jaunimo, daugiau entuziastų, čia vydavo ir respublikinės stalo teniso varžybos, ir šeimų krepšinio varžybos Adomynės taurei laimėti, ir pliažo tinklinio turnyras, susirinkdavo nemažai pajėgių komandų.
Žmonių fiziniam aktyvumui skatinti neseniai bendruomenės iniciatyva buvo įrengta lauko treniruoklių aikštelė. Gyventojai labai patenkinti, laukia pavasario, kada galės ateiti sportuoti. O kai kurie nieko nelaukdami ir dabar noriai išbando šią ilgai lauktą naujovę.
Vienas didesnių bendruomenės vykdytų projektų – „Tradicijų puoselėjimas – bendruomeniškumo pagrindas“ (2012 m.), kurio bendra vertė siekė apie 55 tūkst. litų. Jį įgyvendinant buvo išleista knyga „Adomynė – mūsų namai“, įsigytas kompiuteris, daugiafunkcis aparatas, kostiumai „Jaros“ ansambliui. Buvo sukurtas bendruomenės logotipas, pasiūta vėliava, surengtos kulinarinio ir etninio paveldo šventės, kiaušinių marginimo, floristinių kilimų gamybos, skrybėlių iš klevo lapų pynimo ir pasirengimo Kalėdoms mokymai. Dvare organizuota 10 dienų vaikų stovykla. 20 žmonių vyko į Latviją, į kūrybingumo skatinimo kelionę.
Šiuo metu Adomynės bendruomenė ruošiasi 2019-ųjų Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginiams, prasidėsiantiems nuo Trijų Karalių. Šio titulo Adomynei suteikimas – tarsi ilgametės vietos žmonių kultūrinės veiklos įvertinimas ir paskatinimas toliau skleisti kultūros šviesą.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš bendruomenės archyvo