Pradinis / Lietuviai svetur / AIRIJA. Emigranto duonos skonis

AIRIJA. Emigranto duonos skonis

Laima Prokofjevienė

Gimė: Alytuje

Teatro įkūrėja

Gyvena: 11 metų ir 4 mėnesius Dubline, AirijojRepeticijoj_2013 (1)

Moto: Jei tunelio gale nedega šviesa, tereikia ten nueiti ir ją uždegti

Mūsų kalbinama pašnekovė Laima Prokofjevienė yra lietuviško teatro Dubline „Alternatyva alternatyvai“ įkūrėja. Šis mėgėjiškas teatras, kultūriškai turtindamas Airijos lietuvių gyvenimą, skaičiuoja trečius savo gyvavimo metus. Teatras „Alternatyva alternatyvai“ yra ta vieta, kur lietuviai aktoriai bei žiūrovai gali pabėgti nuo kasdieninio gyvenimo ir per spektaklių personažus atrasti save. Jo įkūrėja Laima ‒ vietoje nenustygstanti, iššūkių nebijanti bei daug kūrybinių idėjų turinti asmenybė. Ši žavi moteris su šypsena veide įsileidžia mus į savo namus, kurie dvelkia šiluma, ramybe bei indiškos arbatos aromatu. Įsitaisome ant sofos su puodeliais rankose ir netrukus namų šeimininkė pradeda pasakoti apie savo pomėgį keliauti bei aistrą Lotynų Amerikos kultūrai. Tą aistrą ji bando malšinti šokdama salsą bei bačatą (Dominikos Respublikos šokis) Dublino klubuose bei atostogas praleisdama karščiu pulsuojančiose Lotynų Amerikos šalyse…

Kokie vėjai Jus atpūtė į Airiją?

Pirmiausia iškeliavau į Londoną… 1999 metų gruodžio mėnesį, kai dar buvo sunku išvažiuoti į užsienį, nes tuo metu Lietuva nepriklausė Europos Sąjungai, apsimetusi prekybininke kirtau Anglijos sieną. Tuomet buvau ištekėjusi ir važiavau pas savo vyrą. Buvo normalu, jog iš pradžių išvažiuoja vienas, o po to atvažiuoja ir kitas, kadangi išvažiuoti abiems kartu neužtekdavo pinigų. Po kurio laiko pastojau. Tuo metu visi Airijoje gimę vaikai gaudavo Airijos pilietybę, todėl ir aš, kaip dauguma, išvykau į Airiją gimdyti… Kadangi į šalį vykau nelegaliai, pasirinkau keliauti Šv. Patriko dieną, kuri yra Airijos nacionalinė šventė, nes buvo mažiausiai tikėtina, jog gali patikrinti dokumentus. Ir ką jūs manot? Niekas net pasų nepaprašė parodyti! Atplaukiau keltu į Airiją su nepažįstamų bei pradėjusių švęsti žmonių grupe. Dabar smagu prisiminti, tačiau tada galvoje sukosi tik viena mintis: „Ką aš darau?“

Kokia buvo gyvenimo pradžia Airijoje? Apsistojote Dubline?

Taip, Dubline… Pradžia buvo sunki, tačiau nieko kito nereikėjo tikėtis… Tada buvo 2002 metai. Kadangi Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, todėl teko paragauti ir nelegalų duonos. Turėjau prašyti politinio prieglobsčio, nes tai buvo vienas iš nedaugelio būdų, įteisinantis buvimą šalyje. Darbą susirasti buvo sunku, kadangi nelegaliai atvykę emigrantai patekdavo į uždarą ratą: norint gauti darbo leidimą reikėjo turėti darbą, o atėjus pas būsimą darbdavį jis reikalaudavo parodyti leidimą.

Kaip sekėsi adaptuotis šioje šalyje? Kokia Airija pasirodė Jūsų akimis?

Po tokios įdomios kelionės iš Anglijos į Airiją, kai visa šalis skendėjo alkoholyje, o visa minia plaukė į tave, pirmasis įspūdis tikrai nebuvo teigiamas… Susiradus gyvenamąją vietą ir paradui pasibaigus, pamatėme kitą miesto veidą. Airijoje daug žalumos, kai kurios vietos kelia prisiminimus apie Lietuvą. Patys airiai ‒ geri žmonės, labai lengvai ištiesiantys pagalbos ranką.

Ir tada, kai jau pradėjote gyventi Airijoje, atradote savo kūrybinį potencialą? O gal polinkis į kūrybą buvo jaučiamas jau vaikystėje?

Polinkis į kūrybą buvo jaučiamas nuo mažumės. Būdama dešimties, kaip mano dukra Helen dabar, jau bandžiau kurti eilėraščius. Kūryba visada užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Keletą mano straipsnių išspausdino „Alytaus naujienų“ laikraštis, taip pat buvau aktyvi mokyklos sienlaikraščio rašytoja… Beje, Alytaus Likiškėlių pagrindinės mokyklos (buvusios Alytaus 12-osios vidurinės mokyklos) himno, giedamo ir šiandien, žodžius aš esu parašiusi!

Bet pasirinkote ne poeziją ar prozą… Kodėl Jus patraukė teatras?

Viskas prasidėjo dar jaunystėje. Buvau gana pasiutusi paauglė, todėl bohemiškas gyvenimas buvo visada šalia. Susipažinau su tuometinio Alytaus liaudies teatro režisiere Aldona Balaliene. Ši nuostabi moteris iš tikro ir privertė mane užlipti į sceną. Taip pat susipažinau ir su jos sūnumis, su kuriais ir pradėjome vadinamųjų aktorių karjerą… Prisimenu, vieno spektaklio metu jiems trūko aktorės ir A. Balalienė pasakė, jog reikės ir man vaidinti. Aš nustebusi išpūčiau akis ir sutrikau: „Ką? Aš? Į sceną?“ Tai buvo mano pirmoji, kaip aktorės, patirtis. Šiame teatre mano rolės buvo epizodinės, bet jo režisierė buvo tas žmogus, kuris privertė mane pamilti vietą, kvepiančią pelėsiais dvelkiančiais iškabintais kostiumais.

Kaip kilo idėja įkurti lietuvišką teatrą Dubline?

Taip susiklostė gyvenimas, kad išsiskyriau su vyru, o dukra Helen pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Pajutau, kad man reikia veiklos, nes užtrokšiu. Pradėjau ieškoti būdų, kur galėčiau save realizuoti ir taip įsijungiau į Airijos lietuvių bendruomenės veiklą. Viskas prasidėjo nuo Dublino lietuvių bendruomenės narių rengiamų „Lyrikos vakarų“, skirtų skaitomajai ir dainuojamai poezijai. Jie yra rengiami kelis kartus per metus ir ši puiki tradicija jau skaičiuoja penktus metus. Tačiau ilgainiui supratau, kad man trūksta daugiau veiksmo. Kasmetinio bendruomenės susirinkimo metu buvo siūlomos įvairios idėjos ir aš, kaip pionierė, iškėlusi ranką pasakiau, jog man reikia teatro. Pamenu, visi į mane pasižiūrėjo kaip į beprotę ir leido suprasti, jog jei nori teatro, tai ir daryk. Ir dariau!IMG_0918

Teatras yra. O koks buvo pirmasis Jūsų pastatytas spektaklis? Apie ką jis?

Važiuodama mašina ir klausydamasi Jūratės ir Kastyčio dainos, kurią atlieka M. Mikutavičius ir A. Smilgevičiūtė, sugalvojau pastatyti muzikinę komediją apie Jūratę ir Kastytį su emigracijos akcentais: Kastytis pasirodo esąs gyvas ir pasislėpęs nuo Perkūno keršto Airijoje. Buvo vaizduojama tradicinė lietuviška šeima, kurioje, kaip ir daugelyje kitų, verda aistros. Spektaklis vadinosi „Jūratė ir Kastytis po dvidešimties metų“. Pastatymas vyko pakankamai sunkiai, kadangi nebuvo reikalingos patirties. Iki šiol atsimenu generalinę repeticiją… Buvo baisu! Beje, bilietai buvo išparduoti per dvi savaites. Tai buvo neįtikėtina. Spektaklis turėjo didelį pasisekimą, visi plojo atsistoję, pusė salės verkė, nes buvo paliesti ir gilesni jausmai. Pats didžiausias atlygis aktoriui ‒ patirta visiška euforija.

Vis dar dirbate su tais pačiais aktoriais?

Dalis yra senųjų aktorių, dalis ‒ naujų. Teatras dar jaunas, jam tik treji metukai… Jis yra atviras naujiems žmonėms. Labai dažnai sulaukiu žmonių skambučių, kurie nori prisijungti ir kažką daryti. Vis dėlto tai mėgėjų teatras, kur žmonės dirba daugiau iš idėjos. Pastatyti spektaklį nėra paprasta. Didelis indėlis yra tų žmonių, kurie aukoja savo laiką. Žinoma, spektakliui pastatyti reikia ir lėšų, nes reikia ir scenografą samdyti, ir garso operatorių, ir apšvietimu pasirūpinti. Aktoriai, kurie yra scenoje ‒ tai tik maža dalis teatro. Žmonių, kurie nesimato scenoje, indėlis taip pat labai didelis.

Kodėl būtent „Alternatyva alternatyvai“? Gana keistokas pavadinimas teatrui…

Idėja yra labai paprasta. Visada, ką bedarytumėm gyvenime, turime alternatyvą. Pavyzdžiui, dabar mes geriame indišką arbatą, bet galėtume gerti kavą. Mes visada turime teisę rinktis, net sėdėjimą prie kompiuterio galime iškeisti į ką nors prasmingesnio. Teatras – tai kitokia alternatyva pasyviam sėdėjimui namuose po sunkios darbo savaitės. Visą laiką yra kažkas, tik reikia norėti tai pasiimti. Net ir mes esame alternatyva.

Ar teatras padeda visapusiškai realizuoti save?

O, taip! Tai gal net yra vienas iš pagrindinių dalykų. Galima tai pavadinti paspirtimi kurti, nes kartais tingisi, nesinori to daryti, tačiau pabūni su žmonėmis, kurie kvėpuoja tuo pačiu, ir pradeda skaudėti ‒ kalasi sparnai… Ir reikia tą skausmą numalšinti. Aš jį malšinu kūryba. Ir tai yra gerai.

Rašote scenarijus, vaidinate ir dar dukrą auginate! Ar turite laisvo laiko sau?

Kartais turiu. Susiplanuoju atostogas ir važiuoju. Nors… Dukružės auginimas, scenarijų rašymas, repeticijos – tai ir yra laikas man. Niekada nežiūriu į tą laiką, kaip praleistą be naudos.

Ar teatras yra Jūsų svajonė?

Viena iš jų… Galbūt net ne svajonė… Svajonė? Reikia rasti alternatyvų žodį. Tai yra siekiamybė, pasiektas tikslas.

Kokie Jūsų ateities planai?

Turiu pasiutusių planų. Kaip jau ir minėjau, jaučiu didelę aistrą Lotynų Amerikos šalims. Nebijau drąsiai svajoti, tiesiog žinau, kad vieną dieną gyvensiu Karibuose. Aš visada tikiu. Taip pat buvo ir su teatru – bijojau, bet tikėjau.

Ar galite teigti, jog esate laiminga?

Žinoma, esu laiminga. Ne tik dėl teatro, bet ir dėl žmonių, kurie mane supa. Mano dukra yra didžiausias mano įkvėpimas. Laimė turėti dukrą, daryti tai, kas patinka ir tai, ką nori daryti. Aš esu tikrai laiminga.

Linkime Jūsų svajonėms išsipildyti.

Kalbėjosi Vidmantė Kurmytė ir Viktorija Lipeikytė

Fotografijos Mariaus Vaitkaus / Photo MV

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top