Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Aktyvi lietuvybės puoselėtoja Londone Alvija Černiauskaitė: „Mano veikla – duoklė Lietuvai“

Aktyvi lietuvybės puoselėtoja Londone Alvija Černiauskaitė: „Mano veikla – duoklė Lietuvai“

Iš Alytaus kilusios Alvijos Černiauskaitės karjera Londone prasidėjo dar studijuojant Lietuvoje prieš septyniolika metų. Per tą laiką ji ne tik prisidėjo prie didelių miesto infrastruktūros projektų, pakilo iki vadovaujamų pareigų, tapo trijų vaikų mama, bet ir užėmė svarbią vietą lietuvybės puoselėtojų bendruomenėje. Už tai, ką šiandien turi, ji dėkinga ir Lietuvai, kuri suteikė tvirtą pagrindą ir atvėrė daug galimybių tobulėti.

Alvija Černiauskaitė. Silvijos Černiauskaitės nuotr.

Anksti atsivėrusios karjeros perspektyvos

A. Černiauskaitė Vilniaus universitete studijavo fiziką ir po antrojo kurso porą vasaros mėnesių nusprendė padirbėti Jungtinėje Karalystėje. Po metų vėl atvyko čia vasarai ir netikėtai gavo darbą prie vieno transporto infrastruktūros atnaujinimo projekto. „Nors darbas buvo puikus, besibaigiant vasarai darbdaviams pasakiau, kad paskutinio kurso studijų neaukosiu dėl jokio darbo. Vis dėlto projekto vadovas pasiūlė pasikalbėti su universiteto dėstytojais ir tęsti studijas dirbant Londone. Mano didelei nuostabai, dėstytojai apsidžiaugė, kad galėsiu atlikti praktiką ir dar parašyti baigiamuosius darbus besinaudodama Londono teikiamais privalumais – Mokslo muziejumi ir puikiomis laboratorijomis. Turėdama tokį dėstytojų palaikymą, grįžau į Londoną dirbti ir mokytis“, – prisimena pašnekovė.

Pasak Alvijos, tais laikais žodis „emigrantas“ neturėjo tokios neigiamos konotacijos, o mokslo bendruomenė išvažiavimą matė kaip galimybę tobulėti, mokytis, lyginti ir dalytis gerąja patirtimi. Tik įgijus bakalauro laipsnį, įmonė jai iškart pasiūlė studijuoti magistrantūrą Londone. Taip du vasaros mėnesiai Jungtinėje Karalystėje pavirto į septyniolika metų. 

Šešerius metus A. Černiauskaitė prisidėjo prie olimpinio miestelio statybos darbų – dirbo komandoje, atsakingoje už transporto infrastruktūros pritaikymą 2012 metų Londono olimpinėms žaidynėms. Buvo ilginamos traukinių platformos, tiesiamos naujos linijos, keičiamos valdymo sistemos, statomos naujos stotys. Ir dabar, rodos, visas Alvijos gyvenimas sukasi aplink olimpinį miestelį: šalia jo namai, jos vadovaujamas lituanistinis darželis bei mokykla, o įmonių biurai, kuriuose tenka lankytis darbo reikalais, susikėlę į olimpinio miestelio dangoraižius. 

Moters gyvenimas intensyvus ir įvairiapusis. Visų pirma ji – trijų vaikų mama: keturiolikmečio Adrijaus, dešimtmetės Emilios ir aštuonių mėnesių Sofios Adrianos. Darbo dienomis – vienos įmonės komercijos vadovė Londonui ir pietų Anglijai. O po darbo valandų ji dažnai pasineria į darželio, mokyklos, švietimo bendruomenės, renginių organizavimo veiklas. 

Tiesa, šiuo metu Alvija yra vaiko priežiūros atostogose, o ir koronavirusas pakoregavo dienotvarkę: Neliko suplanuotų išvykų ir projektų pavasarį bei vasaros pradžioje. Tačiau moteris tikisi, kad jau antrojoje vasaros pusėje galės po truputį sugrįžti į įprastinį kelionių ir projektų ritmą.

Renatos Druskytės nuotr.

Lituanistinė veikla

Šiandien Alvija sunkiai gali įsivaizduoti savo gyvenimą be lietuviškos veiklos, kuri įsisiūbavo atidarius lituanistinę mokyklą Stratforde, rytų Londone. „Lituanistinė mokykla 2007 metais atsirado iš asmeninio poreikio – norėjosi sūnui suteikti kokybišką ugdymą. Dėl to atvyko mano mama – daugiau kaip dvidešimt metų patirtį sukaupusi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogė. Kad nebūčiau savanaudė ir jos kompetencijos nenaudočiau vien savo vaiko ugdymui, atidarėme mokyklą, o 2010 metais ir darželį „Obelėlė“. Mano mokytojo kvalifikacija netiko darželio veiklai, mat tai – ne ikimokyklinis ugdymas, o jau vidurinis, tad teko pabaigti ir ikimokyklinio ugdymo kursus“, – darželio ir mokyklos atsiradimo istoriją pasakoja pašnekovė. 

Darželis dirba 50 valandų per savaitę nuo 8 iki 18 val. Jame dirbama pagal lietuvišką ikimokyklinio ugdymo programą ir dienos režimą, o vaikams nuo 3 metų vyksta užsiėmimai pagal anglišką EYFS (Early Years Foundation Stage) programą tiek lietuvių, tiek anglų kalba. 

Darželyje vaikus ugdo kvalifikuoti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai, vyksta dailės ir muzikos, pianino, dainavimo pamokėlės. Darželio logopedė papildomai dirba su vaikais, kuriems reikia kalbinės, komunikacinės pagalbos. 

Bendradarbiaujama su Lietuvos bei Anglijos darželiais. Studentai priimami atlikti praktikos, organizuojamos stažuotės mokytojoms iš Lietuvos.

Anot A. Černiauskaitės, rytų Londono rajonai labiausiai lietuvių apgyvendinta Jungtinės Karalystės dalis. Kai kurie vaikai vežami į darželį iš kitų rajonų, esančių už 100 kilometrų. Šiuo metu 50 valandų per savaitę darželį lanko 24 lietuviai vaikai nuo 2 iki 5 metų. 32 vaikams 15 arba 30 valandų per savaitę darželio lankymas kompensuojamas savivaldybės. 

Dalis darželio vaikų, pradėję lankyti anglišką pradinę mokyklą, tęsia lituanistinį ugdymą „Obelėlės“ mokykloje. Joje kvalifikuoti pedagogai moko lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, etnokultūros, muzikos ir dailės. Mokykla dirba tris dienas per savaitę. „Obelėlės“ auklėtiniai lietuvių kalbos mokosi pagal LR lietuvių kalbos bendrąsias programas, laiko standartizuotus testus.

„Tiek mokykloje, tiek darželyje stengiamės kurti tokią aplinką, kokios norėtume savo vaikams, – kokybišką, jaukią, saugią. Kad jie jaustųsi tarsi namuose, – sako A. Černiauskaitė. – Jau kelis kartus gavome vietos savivaldybės įvertinimus už ugdymo kokybę ir sveikos gyvensenos skatinimą.“

Arvydo Račiūno nuotr.

Žmogus be tapatybės – tarsi be savasties

Moteris įsitikinusi, jog be galo svarbu ugdyti vaiko identiteto suvokimą, auginti sąmoningumą, kad jis suprastų savo unikalumą, nepasiklystų daugiakultūrėje aplinkoje. „Žmogus be tapatybės – tarsi be pasitikėjimo savimi, be savasties, – sako pašnekovė. – Mes juk niekada nebūsime anglais. Gali gauti britų pilietybę, bet tu netapsi anglas, ir antroji karta dar jais nebus. Turi pasikeisti nemažai kartų.“

Anot A. Černiauskaitės, vienas iš pagrindinių tapatybės išlaikymo įrankių yra kalba, o lituanistinė mokykla, darželis atlieka identiteto išlaikymo funkciją – tiek per kalbą, tradicijų puoselėjimą, kultūrą. Ji pabrėžia, kad kai kuriose šalyse lituanistinė mokykla atlieka ir bendruomenės vaidmenį. Žmogui, esančiam už geografinių šalies ribų, labai dažnai norisi priklausyti bendruomenei, grupei, kurios nariai kalba ta pačia kalba, supranta tuos pačius dalykus ir laikosi tų pačių papročių.

Atsakingos pareigos Pasaulio lietuvių bendruomenėje

Be kitų pareigų, A. Černiauskaitė pirmininkauja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Švietimo reikalų komisijai, kurios misija – lituanistinių mokyklų koordinavimas, atstovavimas jų interesams ir projektinė veikla tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir kitomis Lietuvos bei užsienio institucijomis. Paminėtina, kad veikia per 230 lituanistinių įstaigų daugiau nei 30 pasaulio šalių.

Kaip pasakoja pirmininkė, komisiją sudaro lituanistinių mokyklų atstovai iš Šiaurės Amerikos, Australijos, Afrikos ir Europos. Ši grupė žmonių rūpinasi lituanistinių mokyklų statuso pripažinimu, mokytojų kvalifikacijos kėlimu, rekomendacinėmis lituanistinio švietimo programomis, sugrįžtančių į Lietuvą vaikų integracija ir kt. 

Komisija produktyviai bendradarbiauja su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriumi, prisideda prie įvairių lituanistinio ugdymo darbo grupių, tyrimų, nuolat keičiasi informacija. A. Černiauskaitė džiaugiasi, kad kartu dirbama sprendžiant aktualius lituanistinėms mokykloms klausimus, vykdomi bendri projektai.   

Dėl lituanistinio švietimo iššūkių bendradarbiaujama ir su Prezidentūra. Anot pašnekovės, čia PLB Švietimo reikalų komisijos pateikti pasiūlymai vystomi ir vykdomi. „Labai džiaugiamės, kad pirmoji ponia Diana Nausėdienė paskelbė globosianti lituanistinį švietimą. Dar rudenį, kai prezidentas Gitanas Nausėda su žmona lankėsi Jungtinėje Karalystėje, pasiūliau pirmajai poniai tapti lituanistinio švietimo globėja. Juk dar Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė taip pat rūpinosi išeivijos reikalais, todėl tikiuosi, kad ši iniciatyva įpūs naujos ugnies ir suteiks daugiau motyvacijos lituanistinių mokyklų ir darželių bendruomenėms, pagausins jas“, – lūkesčiais dalijasi pašnekovė. 

Įvairiapusis lietuviškas gyvenimas Jungtinėje Karalystėje

Anot Alvijos, Jungtinėje Karalystėje yra labai didelė lietuvių bendruomenė, čia veikia daug įvairių lietuviškų organizacijų: nuo komercinių, profesinių klubų, būrelių iki kultūros ir lituanistinių mokyklų. Pastarųjų yra daugiau nei 50. „Smagu, kad kiekvienas gali surasti sau tinkamą veiklą ir organizaciją: švietimo atstovai, verslininkai, Londono Sičio profesionalai, sportininkai, senjorai, jaunimas, studentai, menininkai, vaikai. Pastarieji gali lankyti ne tik lituanistines mokyklas, bet ir sporto ar meno būrelius“, – sako pašnekovė. 

Pasak jos, lietuvių bendruomenėje vyksta įvairūs renginiai: nuo vainikų pynimo ir rankdarbių parodėlių senjorams iki rinkimų debatų, lietuvių kapinių tvarkymo, sporto varžybų, tarptautinio vaikų talentų konkurso, pedagogų seminarų. 

Vietos lietuviai, net ir moksleiviai, reikšmingai prisideda prie Lietuvos įvaizdžio formavimo. „Renginiuose, savivaldybių mugėse lietuvių bendruomenė pristato Lietuvą, lietuvišką maistą. Vis daugiau lietuvaičių tą patį daro savo mokyklose. Netgi esame sulaukę prašymo paskolinti mūsų mokyklos tautinius drabužius. Džiugu, kad tėvai supranta identiteto svarbą ir neatima iš vaikų savasties suvokimo“, – sako Alvija.

Arvydo Račiūno nuotr.

Duoklė Lietuvai

Laiko lietuviškai veiklai neskaičiuojanti moteris sako, kad tai yra jos duoklė tėvynei. „Aš niekada nekeikiau Lietuvos ir visada sakiau: „Nelauk ir nežiūrėk, ką Lietuva tau gali duoti, – pagalvok, ką pats davei ar gali duoti savo šaliai.“ Man ji davė be galo daug: puikūs mokyklos metai, studijos; durys man visur buvo atidarytos, tik reikėjo nebijoti belstis, – sako pašnekovė, kuri nuo mažų dienų buvo itin aktyvi –  įsitraukdavo į įvairiausias veiklas tiek mokykloje, universitete, tiek už jų ribų. – Jeigu aš galiu prisidėti ir bent vieno vaiko širdyje įskiepyti meilę Lietuvai ar sutvirtinti jo identiteto sampratą, o gal tiesiog pasidalyti su likusiais tėvynėje gerąja kitų šalių ar asmenine patirtimi, tikėdama, kad ji atneš teigiamų rezultatų, jaučiu pareigą tai padaryti.“ 

Lituanistinė, bendruomeninė veikla Alvijai yra ne tik būdas būti arčiau Lietuvos, bet ir pomėgis: jai patinka po darbo kibti į įdomius projektus, organizuoti renginius, susitikti su vaikais ar bendruomenės nariais.

Gyvenančių Lietuvoje požiūris į išvykusius keičiasi lėtai

Atrodytų, dabar žiniasklaidoje kaip niekad daug dėmesio skiriama pasaulio lietuviams: kuriamos laidos, straipsniai, programos. Alviją džiugina padidėjęs dėmesys diasporai tiek televizijose, tiek socialinių tinklų platybėse, tačiau ji mano, kad didžiąją dalį auditorijos ir sudaro pasaulio lietuviai. „Dėl to irgi smagu, tačiau norėtųsi, kad kuo daugiau keistųsi požiūris tų, kurie gyvena Lietuvoje. Kad jie pamatytų, kiek daug šviesulių, profesionalų, kiek studentų ir kiek atsidavusių pedagogų, kiek tikrųjų ambasadorių ir tiesiog gerų žmonių yra kiekvienoje pasaulio šalyje, kiekvienoje bendruomenėje. Norėtųsi kuo greičiau neigiamą „emigranto“ atspalvį pakeisti bent jau neutraliu. Netgi šiuo įtemptu laikotarpiu, kai visą pasaulį kaustė ir stabdė virusas, Lietuvoje daugybę kartų buvo keikiami emigrantai, atvežę virusą, nors grįžo atostogavę slidininkai, šiltų orų pasiilgę egzotiškų šalių lankytojai, namo vyko studentai, iš komandiruotės važiavo darbininkai ar namo skubėjo pas draugus pasisvečiavusios šeimos. Viso to dauguma nematė, tik emigrantų įvežtinius atvejus“, – dėl tokio požiūrio apgailestauja pašnekovė. 

Kita vertus, ją džiugina tai, kad jaunimo požiūris išsiskiria: „Šiame viruso sūkuryje Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijai paskelbus „Vienybės dainos“ projektą ir išplatinus filmuotą kvietimą jungtis prie jo pasaulio lietuvių jaunimą, prisijungė ne vienas jaunuolis iš Lietuvos. Labai smagu, kad jaunimas, net ir gyvenantys Lietuvoje jaunuoliai, save identifikuoja kaip pasaulio lietuvius: jiems nėra „mes“ ir „jūs“, visi yra vienos Mamos – Lietuvos vaikai.“

Alytaus ambasadorė

A. Černiauskaitė yra ne tik aktyvi lietuvybės puoselėtoja svetur, bet ir gimtojo savo miesto Alytaus ambasadorė Jungtinėje Karalystėje. Nors jame nebegyvena jau du dešimtmečius, iki šiol labai glaudžiai su juo bendradarbiauja. Prieš dvejus metus čia buvo įgyvendinta jos inicijuota idėja – įkurta Pasaulio alytiškių alėja. Joje alytiškiai, išvykę į įvairias pasaulio šalis, gali pasodinti savo gyvenamąją šalį simbolizuojantį medį ar kitą augalą. 

„Alytus yra žalias miestas, todėl dauguma išvykusių nostalgiškai prisimena savo gimtojo miesto žalias erdves. Tad ir kilo mintis, jog kiekvienas išvykęs galėtų bent dalelę žalumos palikti savo mieste, o sugrįžę aplankytų, kad alėja taptų ir tam tikra globalaus kelio namo atkarpa. Kartu su sugrįžusiais alytiškiais ar jų giminaičiais sodinome ąžuolus iš Jungtinės Karalystės ir Airijos, kedrus iš Rusijos Krasnojarsko srities, riešutmedžius ir ąžuoliukus iš JAV, raudonas rožes iš Moldovos, putinus iš Ukrainos bei Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje gyvenančių alytiškių padovanotus medelius ir augalus. Praėjusiais metais Jungtinės Karalystės alytiškiai padovanojo 120 baltų karališkų rožių, jos taip pat papuošė alėjos skverelį. Balta rožė, tokia pat kaip ir Alytaus miesto herbe, yra Anglijos simbolis, ji netgi pavaizduota ant naujosios vieno svaro monetos, tad Anglijos alytiškiams puikiai tiko jų simbolika“, – pasakoja pašnekovė.

Alvija aktyviai bendrauja ir bendradarbiauja su Alytaus įstaigomis, organizacijomis, prisideda prie įvairių iniciatyvų ir projektų. Viena naujausių iniciatyvų – paskelbus karantiną dėl COVID-19 kartu su Jungtinės Karalystės alytiškiais nupirko medicininio plastiko, o savanoris iš Marijampolės pagamino apsauginius skydus. Jie buvo perduoti Alytaus poliklinikai ir Alytaus rajono savivaldybei.

A. Černiauskaitės akimis, Lietuva po truputį žengia į priekį, teigiamai keičiasi daugelyje sričių. „Jaunimas, studentai, profesionalai parsiveža savo gerąją patirtį iš užsienio. Žmonės keliauja, domisi, ieško naujų iššūkių, o tai praturtina ne tik juos, bet ir esančius aplink. Manau, kad trys dešimtmečiai laisvės šaliai – pati paauglystė, kai daug siekių, noro, bet dar ir pamaištavimų yra. Norisi, kad tuoj ateitų pilnametystė su mokslo aukštumomis, kultūros poreikiu, teisingu požiūriu, nuolatiniu tobulėjimu, inovatyvumu ir atvirumu pokyčiams“, – pokalbį užbaigia Alvija.

Inga Nanartonytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: