Pradinis / Lietuviai svetur / AMERIKA. Žaidimas žmogiškais šachmatais

AMERIKA. Žaidimas žmogiškais šachmatais

Dominyka Obelenytė

Gimė: Kaune

Sportininkė

Gyvena: 11 metų Niujorke, JAVphoto (4)

Moto: Visada eik į kovą pasiruošęs laimėti

Šių metų Tarptautinės brazilų džiudžitsu federacijos rengtame Pasaulio čempionate pasaulio rudų diržų čempione tapo Dominyka Obelenytė. Tai didžiausias lietuvių kilmės brazilų džiudžitsu kovotojos laimėjimas. Kadangi Dominykai tik septyniolika, tai šis laimėjimas ir čempionės titulas tampa dar svarbesnis. Ne vien aukštais sporto rezultatais Dominyka gali džiaugtis ir didžiuotis. Jai net nereikėjo laikyti baigiamųjų egzaminų mokykloje, kadangi ji puikiai mokėsi! Be to, mergina dalį savo laisvo laiko praleidžia piešdama. Galime tik pasidžiaugti tokiu anksti subrendusiu ir valingu jaunimu!

 Dominyka, kodėl tavo šeima gyvena ne Lietuvoje?

Viskas dėl mano mamos… Kai ji išvyko rezidentūros studijų į Ameriką, nusprendė ten likti gyventi. Iš tiesų mes visi labai gerai ten įsikūrėme. Mama, dirbdama gydytoja, gali mums suteikti gražų gyvenimą.

O kodėl tave tėvai atvedė į kovos menų sportą?

Būdama maža, buvau labai kukli, nedrąsi, rami. Kadangi tėtis pats buvo lankęs kovos menus, todėl nusprendė ir mane tuo sudominti. Jis žinojo, kad džiudžitsu kovos menas nėra tik muštynės ir agresija – tai kitoks gyvenimo būdas, mąstymas, drąsa. Kaip tik to man ir reikėjo. Buvau vienintelė mergaitė klube. Iš pradžių buvo nejauku, bet paskui priėmiau savo komandos narius kaip draugus ir viskas buvo gerai. Tėtis sako, kad nesitikėjo, jog viskas taip klosis ir tapsiu čempionė. Jis tik norėjo, kad aš įgaučiau pasitikėjimo savimi, būčiau drąsesnė, sugebėčiau prireikus apsiginti ir turėčiau kitokią gyvenimo filosofiją. Man buvo tik dvylika metų, kai tekdavo treniruočių metu kovoti su septyniolikmečiais berniukais. Beje, tai man labai nepatiko… Bet vėliau supratau, jog kitaip nebus ir teks tenkintis galbūt ne visai lygiais sau priešininkais.

Ir visa tavo šeima yra tokia sportiška…

Taip, visi neabejingi sportui, tačiau labiau domisi krepšiniu. Štai močiutė buvo Lietuvos rinktinės krepšinio žaidėja, o senelis irgi žaidė už meistrus. Kovos sportus išbandęs tik tėtis. Galbūt genai padėjo ir man siekti gerų rezultatų.

Dar būdama tokia jauna tapai pasaulio brazilų džiudžitsu čempionė. Koks jausmas būti geriausia?

Pirmą mėnesį po laimėjimo labai džiaugiausi, o dabar galvoju, kokios dar varžybos laukia ateityje. Aš viską pasiekiau sunkiu darbu, sėkmės čia nėra daug. Laimėti vieną titulą nėra sunku, sunkiau jį išsaugoti ir kitais metais, nes laimėjimai kartais užmigdo ant laurų. Būti čempionu sunkiau, nei juo tapti. Kovos menų sporte dažniausiai norima laimėti aukštesnės kategorijos diržą. Brazilų džiudžitsu treneris, suteikdamas aukštesnės kategorijos diržą, parodo pasitikėjimą tuo žmogumi, kuris gali apginti jam suteiktą diržą. Ir čia negali bandyti, o turi būti įsitikinęs, kad pavyks. Treneris taip pat pasitiki savo kovotoju, todėl ir leidžia kovoti. Jei ateisi varžytis su tais, kurie turi juodus, rudus ar violetinius diržus tam nepasiruošęs, tada tikrai pralaimėsi ir dar susitraumuosi.

photo (15)

Ką reiškia gauti diržą iš vieno geriausių pasaulyje trenerio? Tai juk didžiausias įvertinimas ir galimybių pripažinimas.

1983 metais gimęs ir penkis kartus pasaulio brazilų džiudžitsu čempionas Marcelo Garcia diržų įteikimus organizuoja vasarą ir žiemą. Šią žiemą buvo dveji metai kaip turiu violetinį diržą. Tiesa, tarp violetinių diržų turėtojų taip pat buvau čempionė. Rudojo diržo dar nebuvau gavusi. Jo teko laukti iki vasaros, kai viešai pasakęs kalbą treneris Marcelo Garcia man ir įteikė jį. Tai yra neapsakomas jausmas.

Koks treneris yra Marcelo Garcia?

Jis labai atsidavęs darbui, su visais elgiasi vienodai, nors širdyje gal ir turi savo numylėtinius. Kiekvienam savo komandos nariui stengiasi padėti iš visos širdies. Marcelo Garcia – žmogus, kuriam džiudžitsu yra visas jo gyvenimas. Į kiekvieną treniruotę pas jį ateina bent 30–50 žmonių. Manau, kad jis turi apie 200 pas jį besitreniruojančių kovotojų. Marcelo Garcia mokykla jau trejus metus veikia Niujorke. Teko treniruotis prieš tai įvairiose mokyklose, turėjau net trenerę moterį, turinčią juodąjį diržą, bet pas ją užtrukau neilgai… Treniruotis pas Marcelo Garcia buvo teisingas sprendimas…

Esi ne tik brazilų džiudžitsu rudojo diržo pasaulio čempionė, bet ir jauna šiuolaikiška mergina. Kaip prabėga septyniolikmetės savaitė?

Iš ryto darbo dienomis keliauju į mokyklą, grįžusi namo pavalgau ir lekiu į treniruotes. Po jų grįžtu namo apie 22 valandą ir ruošiu namų darbus. Pernai dar turėjau pasirengti egzaminams. Laisvo laiko beveik nelieka. Nors draugių turiu, bet su jomis bendrauju tik mokykloje – ten laiko išsikalbėti tikrai užtenka. Na, o vaikinams laiko prirūksta… Būtų idealu, jei mano vaikinas būtų sportininkas… Kartu galėtumėm sportuoti, būtų lengviau suprasti vienam kitą…

Ar tiesa, kad tave atleido nuo baigiamųjų egzaminų?

Mano mokykloje, jei mokaisi labai gerai, nereikia laikyti baigiamųjų egzaminų. Šitą sąlygą aš tenkinau.

Kaip mokytojai ir klasės draugai vertino tavo pomėgį ir aistrą brazilų džiudžitsu?

Visi labai džiaugėsi, domėjosi mano sportu. Sutinku tik geranoriškus žmones, ir mane tai labai džiugina. Tiesa, ir mano draugė, kuri profesionaliai sportuoja – žaidžia tenisą – stengėsi mokytis daug ir gerai. Be to, ji dar ir savanoriauja: padeda seneliams, dirba senelių namuose, ligoninėse, todėl taip pat sulaukia aplinkinių palaikymo. Be džiudžitsu man labai patinka muzikos klausyti ir piešti. Mokykloje lankiau vis aukštesnę piešimo klasę. Tėtis sako, kad mano darbai labai įspūdingi.

Yin Yang Hi

Kur planuoji toliau tęsti studijas? Ar sunku Amerikoje įstoti į universitetą?

Jeigu nori įstoti į gerą universitetą, į kurį iš 20 000 pretendentų įstoja tik 3 000, nepakanka turėti gerus ir labai gerus pažymius. Dar reikia būti kažkuo ypatingam, turi būti gabus sportininkas ar menininkas ir siekti vis daugiau, tada būsi reikalingas. Dažnai aukštosios mokyklos bando net persivilioti studentus pas save, jeigu pamato, kad kažkur esi labai daug pasiekęs. Man pasisekė, nes įstojau į vieną iš geriausių Amerikos aukštojo mokslo įstaigų – į Kolumbijos universitetą. Ten studijuosiu ekonomiką. Man patinka skaičiavimai ir, be to, žiūriu į priekį – noriu turėti gerą specialybę.

Ar neplanuoji turėti savo džiudžitsu sporto klubo ateityje?

Na, sportas yra labai nenuspėjamas… Gal per vienas varžybas išsisuksi koją ir negalėsi nei pats sportuoti, nei kitų treniruoti. Manau, kad turi turėti planą A ir planą B. Pavyzdžiui, Marcelo Garcia turi labai gerus rinkodaros ir reklamos specialistus, todėl jo mokyklai taip gerai ir sekasi. Be to, tokių žmonių kaip jis – vienetai.

Kaip dabar derinsi mokslus ir sportą?

Koledže galima pasirinkti tinkamesnį paskaitų laiką: ar ryte, ar popiet. Manau, kad pavyks išlaviruoti. Viena iš priežasčių, lėmusi Kolumbijos universiteto pasirinkimą, buvo ta, kad galėsiu ir toliau treniruotis pas Marcelo Garcia, nes ir jo klubas, ir universitetas yra tame pačiame mieste.

Ar tavo draugai žino, kur yra Lietuva?

Mano draugams labai patinka, kad esu iš Lietuvos. Jie visada laukia, kada į ją važiuosiu ir, žinoma, kada iš jos grįšiu. Jie Lietuvą vadina mano namais. Aš visada pasakoju tik pačius gražiausius dalykus, ir jie tikrai žino, kuriame pasaulio krašte yra Lietuva. Net Marcelo Garcia žino, kur yra Lietuva.photo (20)

Kas keičiasi, pasak tavęs, Lietuvoje?

Kinta viskas ir tik į gerą… Kaip ir kas konkrečiai – būtų sunku pasakyti, nes stengiamės atvykę į Lietuvą ne pokyčius fiksuoti, bet lankyti gimines, draugus. Mums viskas čia puiku.

Grįžusi į Lietuvą visada susitinki su vietiniais džiudžitsu sportininkais. Ar matai jų pažangą?

Matau labai didelę pažangą… Čia daug entuziastų, džiugu, kad jie stengiasi visa tai vystyti. Džiudžitsu, kaip sporto šaka, lietuviams atrodė nepakankamai verta dėmesio, niekas imtynių iki pasidavimo net nepraktikavo, bet dabar yra tikrai kitaip ir man dėl to labai džiugu. Žinoma, nėra tiek finansų, kiek norėtų lietuvių džiudžitsu sportininkai, bet ir be pakankamų lėšų pažanga yra akivaizdi. Puiku, kad Lietuvoje jau organizuojami brazilų džiudžitsu čempionatai. Tada yra didesnė motyvacija lankyti treniruotes, nes priešingu atveju – sportuoji, sportuoji ir nėra kaip savęs realizuoti. Puiku, kad yra tokie brazilų džiudžitsu entuziastai kaip Donatas Uktveris, Renardas Gustainis, Marius Misiūnas, kurie labai kelia šio sporto lygį.

Norint, kad sporto šaka taptų olimpine, ji turi atitikti olimpinę chartiją, būti populiari pasaulyje (praktikuojama 75 šalyse, moterų sporto šakos – 50 šalių) bei atitikti tam tikrus reikalavimus. Gal yra kokių požymių, kad brazilų džiudžitsu pretenduoja į olimpinę sporto šaką…

Tokių kalbų yra… Be to, visi labai norėtų… Šiemet čempionato metu jau pradėjo testuoti sportininkus dėl steroidų, anabolikų ir t. t. Tai jau realūs žingsniai.

Ką galėtum pasakyti mamoms, kurios nedrįsta leisti savo vaikų į brazilų džiudžitsu?

Jei daugiau mergaičių lankytų šią sporto šaką, tai jos galėtų apsiginti, savimi pasitikėtų, taptų stipresnės. Be to, tai sporto šaka, kur tikrai nėra daug sužeidimų; tikrai mažiau nei šokiuose ar balete. Šis sportas ugdo discipliniškumą, augina asmenybę, nes turi mokytis valdyti savo emocijas, norus ir sugebėti motyvuotis. Šiame sporte reikia daug proto, nes silpnesnis fiziškai žmogus gali nugalėti už save didesnį ir stipresnį. Kai susitinka du vienodo lygio žmonės, tai ir yra žmogiškų šachmatų žaidimas: kas žengs kokį protingesnį žingsnį ir padarys kuo mažiau klaidų.photo (16)

O ką tau reiškia džiudžitsu?

Mano visas gyvenimas dėl džiudžitsu buvo tikrai sudėtingas… Buvo laikas, kai aš net nemėgau šio sporto, bet užsispyriau ir siekiau. Dabar esu labai laiminga, nes pagaliau jis man suteikė daug gerų emocijų. Svarbu įdėti daug darbo ir sugebėti atsisakyti nereikalingų dalykų dėl savo tikslo. Žmogus, kuris daug dirba visada nugalės tą, kuris yra talentingas, bet nenori įdėti pastangų ir dirbti dėl savo siekio.

Linkime dar daug pergalių!

Kalbėjosi Inesa Uktverienė

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: