Kartais, vedini smalsumo, pasielgiame netikėtai. O kiekvienas nuotykis nežinia kuo gali pasibaigti. Šio pokalbio herojė Aiva būtent smalsumo ir žingeidumo vedina prieš 15 metų išvyko už Atlanto. Būtent Amerikoje ji surado savo laimę… Ir nuo šiol ji kiekvieną vakarą seka savo mažiesiems pasakas apie tai, kaip tėvelis ir mamytė Lietuvoje gyveno…
Aiva, ar esate menininkė iš prigimties?
Mano mama prisimena, jog dar būdama labai maža mergaitė tik prabudusi ryte iškart sėsdavau piešti. Užaugau Šiauliuose, ten lankiau sustiprintos dailės mokyklą (dabartinę Gegužių progimnaziją), kurioje per 12 metų įgijau labai daug patirties. Esu ypač dėkinga savo nuostabiems dailės mokytojams ir menininkams Vitai Žabarauskaitei ir Rytui Jurgeliui.
Kaip atsidūrėte Amerikoje?
Po mokyklos baigimo mokiausi Vilniuje rūbų dizaino, bet netrukus išvažiavau gyventi į Ameriką. Tikėjausi išmokti anglų kalbą ir po metų kitų grįžti į mylimą Lietuvą. Net negalvojau, kad liksiu ten gyventi. Tiesą sakant, nelabai į Ameriką ir traukė, Lietuvoje mano gyvenimas buvo labai geras, nieko netrūko, viskas labai gerai klostėsi. Netyčia pamačiau skelbimą, kuris siūlė jaunoms merginoms gyventi amerikiečių šeimose, dirbti aukle ir kartu lankyti mokyklą, mokytis kalbos, keliauti. Esu nuotykių mėgėja, todėl sumaniau tai išbandyti. Lietuvoje šiek tiek pramokusi anglų kalbos (mano mokykloje buvo dėstoma prancūzų kalba) išskridau už Atlanto. Taip jau susiklostė, kad štai penkiolikti metai gyvenu Amerikoje.
Kaip sekėsi adaptuotis svetur?
Adaptacija truko apie metus. Prieš 15 metų atvažiavusi iš Lietuvos nelabai žinojau, kas yra internetas, kompiuteriu nemokėjau naudotis, nes mūsų mokykloje informatikos klasė buvo visada užrakinta, o mums prigrasinta, kad nespaustumėm jokių klaviatūros mygtukų be reikalo, nes ką nors ne taip paspaudus susprogti gali. Tai ir bijojom spausti… O atvažiavusi į Ameriką pamačiau, kad mažiukai vaikai kompiuteriais naudojasi ir nebijo jokio sprogimo. Teko iš vaikų, kuriuos tada prižiūrėjau, mokytis, nes, kai pradėjau lankyti koledžą, be kompiuterio net namų darbų nepavyko paruošti – ranka parašytų darbų dėstytojai tiesiog nepriėmė. Santykiai su mokytojais ir dėstytojais irgi pasirodė visai kitokie. Į juos čia buvo kreipiamasi vardu, jie buvo suinteresuoti kiekvienam studentui padėti, jei būdavo kokių nors klausimų, visada jiems buvo galima paskambinti ir po pamokų, nes jie norėjo, kad kiekvienas studentas gautų kuo geresnį pažymį.
Ar jau pripratote prie amerikietiško maisto?
Šeimoje, kurioje gyvenau ir dirbau aukle, atidariau šaldytuvą, o ten – tik „Sprite“ ir „Coca-Cola“, gal dar vynuogių kekė buvo. O vaikams valgyti reikėjo pagaminti. Nežinojau, ką daryti, bet tada 7 metų mergaitė atidarė spintelę ir parodė sukrautas dėžutes ir skardines su man niekada gyvenime nematytu maistu. Neįsivaizdavau, kaip reikia jį gaminti. Teko mokytis iš vaiko, kuriuo pati turėjau pasirūpinti. Taip ir nepavyko per visus metus priprasti prie amerikietiško maisto, greitojo maisto restoranų. Aš perku ekologiškus šviežius maisto produktus ir gaminu viską namie.
Ar menui ir kūrybai skiriate daug laiko?
Tik atvykusi į Ameriką daug tapiau, bet po metų gyvenimas taip įsisuko, kad dailei laiko nerasdavau. Baigiau verslo vadybos studijas, nes tuo metu mano darbas buvo susijęs su vadyba ir buhalterija. Kai esi meniškos sielos žmogus, tai jauti, jog esi kažkokiam narve, bet su atvertomis durimis. Giliai širdyje žinojau, jog vieną dieną vėl kursiu… Viskas apsivertė aukštyn kojom ir pasisuko kita kryptimi, kai sutikau dabartinį savo vyrą Vykintą, kuris taip pat buvo mokęsis dailės mokykloje, paskui studijavo architektūrą universitete. Radom tiek daug bendra, jog iš pradžių net dviese vieną paveikslą tapydavome. Jis architektas, todėl mėgsta tikslumą, grafiką, brėžinius ir daugiausia piešia pieštuku ar tušu, o aš labai mėgstu spalvas, darbus, kurie dvelkia emocija, harmonija. Aš turėjau net klientų kolekcionierių, bet, mano manymu, piešimui nuolat reikia įkvėpimo, tačiau būna dienų, jog tiesiog nesinori tapyti… Tada net nebandau, nes be įkvėpimo nieko gero nebus. Be to, aš tapau tik tada, kai būnu geros nuotaikos. Tik tokie paveikslai skleidžia pozityvią energiją, būtent tokius piešinius ir galiu pasiūlyti kitiems. Prisipažinsiu, kad ir mano tapybos stilius keičiasi metams bėgant: anksčiau mėgau abstrakcijas, dabar daugiau žmones „braižau“. Teko man 2 metus padirbėti tautodailės mokytoja Atlantos lietuvių mokykloje „Saulė“, kurioje su mažaisiais lietuviukais lipdėme molines lietuviškas švilpynes, darėme Gedimino pilies koliažus, gaminome Užgavėnių kaukes. Labai džiugu, kad tokią mokyklą Atlantos lietuviai įkūrė.
Kaip atradote fotografiją?
Jau Lietuvoje fotografavau. Tėtis dvyliktojo gimtadienio proga man padovanojo visas reikiamas priemones nuotraukoms daryti. Tada ir buvo fotografavimo pradžia. Amerikoje, po antrojo sūnaus gimimo, įsigijome pusiau profesionalų fotoaparatą. Prisiminiau, kiek malonumo man fotografija teikusi. Užsiregistravau į fotografijos mokyklą ir išmokau naujosios skaitmeninės fotografijos technologijos. Kad tai, ko išmokau, įprasminčiau, sukūriau savo fotografijos verslą „Aiva Photography“. Fotografija – nuostabi meno šaka, aš specializuojuosi fotografuodama žmones, malonumą teikia, kai įamžinu žmonių džiaugsmus, unikalias akimirkas, vaikų charakterius, kurie parodo jų asmenybes.
Gal galite pasidalinti savo vyro verslo sėkmės istorija?
Tik atvykęs į Ameriką 2002 metais Vykintas ieškojo darbo architektūros srityje, nes Lietuvoje buvo pradėjęs architektūros mokslus. Čia įprasta priimti studentą be patirties dirbti, tačiau praktiškai nieko jam nemokėti, o dirbti be atlygio buvo neįmanoma. Tada jis pradėjo dirbti padėjėju dangoraižių statybos kompanijoje, po kiek laiko perėjo į kitą sferą – nuosavų namų remonto, o 2004 metais įkūrė savo įmonę „GoToPros“. Per 8 metus mano vyras neturėjo nė vieno kliento, kuris būtų nepatenkintas jo darbo kokybe. Be to, jis visada samdė tik lietuvius. Prieš krizę Vykintas dirbdavo su architektais ir dizaineriais, įrenginėjo milijonų vertus namus, gamindavo baldus, atlikdavo apdailą. Kiekvienas projektas, kurio jis imasi, pirmiausia turi trimatį brėžinį, kuris visada pristatomas klientui kartu su bendra namo sąmata. Klientams, kuriems patinka modernus stilius, vyras pateikia viso interjero dizainą ir atlieka visus su tuo susijusius darbus. Kai susipažinome, Vykintas labai daug keliavo darbo reikalais, bet mūsų santykiams rimtėjant, kelionės baigėsi.
Ar lietuvių menininkų namai skiriasi nuo tipiškų amerikietiškų būstų?
Labai greitai įsirengėme savo namus. Jie tikrai skiriasi nuo tradicinių amerikiečių būstų. Aišku, buvo daug ginčų, nes du menininkai su savo skoniais ir idėjom gali susibarti dėl mažiausių smulkmenų. Žmonės sako, jog mūsų būstas iškart parodo, jog priklauso menininkams. Daug idėjų atėjo iš Lietuvos, nes amerikietiškuose namuose nėra taip įrengtų kambarių kaip šiuolaikiniuose Lietuvos namuose ar butuose. Atiduodu didžiąją dalį laurų Vykintui, nes jis interjere panaudojo labai unikalias medžiagas, kūrybiškumu ir darbštumu pasiekė labai gerų rezultatų.
Ar tikite, kad visur gerai, bet namie – geriausia…
Po 15 metų gyvenimo Amerikoje minčių grįžti gyventi į tėvynę tikrai nekyla. Vien atvažiavus į svečius sunku priprasti, neįsivaizduoju, kaip reiktų vėl Lietuvoje gyventi. Žmonės Lietuvoje man pasirodė labai šalti. Be to, viena giminės dalis bando kitus sutrypti dėl prosenelių žemės. Toks manipuliavimas žmonėmis ir neišprusimas man kelia siaubą. Manoma, kad amerikiečiai yra dirbtinai malonūs, bet man maloniau gyventi, kai aplink visi dirbtinai malonūs nei tikrai stačiokai. Ilgiuosi tik senų gerų laikų, buvusių klasės draugų, darnos giminėje.
O tėvynė Jums dar kažką reiškia?
Tėvynė – tai šalis, kurioje gimiau. Visada mylėjau Lietuvą ir dabar ją myliu. Mokau savo vaikus lietuvių kalbos, kultūros, kalbame, kaip Lietuvoje mama ir tėtis gyveno. Amerikoje visi esame emigrantai, kažkada iš kažkur atkeliavę…
Kaip Kalėdos švenčiamos Džordžijoje?
Kalėdoms Džordžijoje pradedama ruoštis labai anksti, jau rugsėjo pabaigoje visos parduotuvės prekiauja kalėdinėmis prekėmis. Lapkritį visas miestas puošiamas milijonais lempučių ir girliandų. Tai pati švenčiamiausia amerikiečių šventė. Nors amerikiečiai Kūčių nešvenčia, tačiau Kalėdas mini visą dieną – dažnai dar vidurnakty, Kalėdų išvakarėse, eina į bažnyčią, o rytą, kaip įprasta, pasitinka su kalnais dovanų.
Mes su šeima puošiame savo Kalėdų eglutę lapkričio pabaigoje, po Padėkos dienos. Ant durų kabiname apšerkšnijusį vainiką, ant stogo prisegame kalėdinių lempučių, ant medžio šakos prikabiname stiklinių varveklių. Vienintelio dalyko labai trūksta Džordžijoje – sniego! Po dienos ar poros sniegas ištirpsta.
Mes su šeima, artimiausiais draugais visuomet ruošiamės Kūčių vakarienei. Laikomės papročių, gaminame tradicinius patiekalus ir jau po Kūčių vakarienės keičiamės dovanomis. Paprastai sugalvojame dovanų temą, kad puoselėtume kūrybiškumą.
Smagu, kad Atlantos lietuvių bendruomenė tradiciškai kasmet organizuoja kalėdinį renginį: valgome Kūčių maistą, žiūrime lietuvių mokyklos paruoštą koncertą, Kalėdų Senis vaikučiams dalija dovanėles – taip bent paprastu būdu jaučiamės arčiau savo gimtos šalies.
Ko palinkėtumėte lietuviams?
Mano manymu, lietuviai labai talentingi žmonės, meno šedevrais pralenkia kitų šalių menininkus, dėl to labai savo tautiečiais didžiuojuosi.
