Apie paauglystę pastaruoju metu kalbama daug. Konfliktams su vaikais lengvai priklijuojama paauglystės problemų etiketė. Visi žino, kad paaugliai liguistai susirūpinę savo išvaizda, nesivaldo, veržiasi pas draugus ir priešgyniauja tėvams. Bet ar tuo jau viskas apie šį amžiaus tarpsnį pasakyta? Kažin… Kol paauglys jaučia, kad į jį žiūrima kaip į nepatogų, nors galbūt savotiškai įdomų egzempliorių, jis nuo mūsų labai toli.
Geriausia būtų prisiminti savo pačių paauglystę. Žinoma, tai vyko visai kitais laikais. Pavyzdžiui, nebuvo interneto, o norint pragyventi visai šeimai reikėjo atlikti daugiau darbų namuose. Nebuvo tiek demokratijos nei visuomenėje, nei mokykloje, nei šeimoje, tačiau jausmai, savęs ieškojimas, teisingumo siekimas buvo tas pats. Ir meno kūriniai rodo, kad tarp anų ir dabartinių paauglių panašumų buvo tikrai daugiau negu skirtumų.
Matyt, prisiminti sunku dėl kitų priežasčių. Viena iš jų, paauglystė jau labai toli ir mes tapome kitais žmonėmis. Juk neretai žmogui būna sunku atsiminti ir pakartoti net tai, kaip jis gyveno iki vestuvių. Kita priežastis – paauglystės emocijos nemalonios, o nemalonūs dalykai savaime atsiduria pasąmonėje, norime mes to ar ne. Kad mintimis nusikeltume į paauglystę, turėsime gerai padirbėti. Tegul šis straipsnis ir paauglių mintys padeda palengvinti kelionę.
VIDINIO PASAULIO ATRADIMAS
Įžengęs į paauglystę, žmogus aptinka savo vidinį pasaulį. Iki paauglystės vaiko „Aš“ yra susiliejęs su tėvais. Paauglystėje ima vertis didesnės pažiūrų pasirinkimo galimybės, todėl paauglys ima galvoti: „Ar aš toks kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras ar moteris? Ką noriu veikti?“ Paaugliui sunku apibrėžti savo norus, todėl jis labai nori sužinoti, ką apie jį galvoja kiti. Naujai suvokti mintys ir jausmai jam atrodo reikšmingi ir nepanašūs į niekieno kito: „Paauglystė yra tai, dėl ko verta gyventi, nes kai būni vaikas, tu tegalvoji apie žaidimus, o paauglystės metu patiri daugiausia išgyvenimų ir jausmų“ (Alma, 16 m.). Bet savęs suvokimas yra dar labai trapus, todėl atsiranda stiprus priėmimo poreikis. Kadangi vidinis dialogas vyksta dar sunkiai, savo mintis lengviau išreikšti besiklausančiam žmogui. Draugui norisi išpasakoti savo sielos paslaptis, per bendravimą su kitu paauglys pažįsta save. Daugelis suaugusių žmonių atsiskleidžia tik artimiesiems ir tik jais pasitiki, o su draugais juos sieja labiau bendri interesai. O paauglys visus santykius pradeda ieškodamas visiško pasitikėjimo. Nors ir ne kartą nusivilia, jis užmezga daug artimų ryšių, kurie gali išlikti visą gyvenimą. Kita vertus, paauglys labai bijo prarasti save, neretai prisiderinęs prie kitų jaučia, kad taip tarsi jo neliko. Kai žmogus ima suvokti savo mintis ir bruožus, jis pradeda matyti savo ir kitų žmonių, o ypač tėvų, skirtumus. Jis ima matyti, kad jo nesupranta, todėl pirmą kartą suvokia ir vienatvės jausmą. Mažesni vaikai vienatvę jaučia labiau kaip emocinį diskomfortą, kurio priežasčių dažnai nesupranta. Vienatvę išgyvenantis paauglys draugu dažnai renkasi dienoraštį.
BĖDOS DĖL PRASTO SAVĘS VERTINIMO
Svarbiausias paauglio vidinio pasaulio bruožas yra tas, kad paauglystėje būna kur kas blogesnis savęs vertinimas. Kadangi paauglys ima jaustis nebe tėvų dalimi, o atskiru ir kol kas labai netobulu žmogumi, vietoje didelio „Mes“ atsiranda menkas „Aš“. Dėl to jis sau nebegali priskirti tėvų laimėjimų ir ima save vertinti labai prastai. Gerai, jei iš šeimos gautų dalykų atsisakoma laipsniškai, bet taip būna retai. Norėdami geriau suvokti, kaip jaučiasi paauglys, galime prisiminti ryškesnius savo gyvenimo pokyčius, pavyzdžiui, darbovietės keitimą. Kai smarkiai kinta gyvenimo aplinkybės, reikia iš naujo susivokti, kas esi, pasirinkti, kaip elgsiesi. Kurį laiką jaučiamės pažeidžiami, neapsaugoti, bandome rasti patarėjų, bendraminčių, suvokti, kam pritarti, o kam priešintis. Taigi keičiasi paauglio aplinka, bendraklasiai ir draugai tampa kitokie, keičiasi jo kūnas, dažnai jis ima atrodyti svetimas ir negražus: „Man tėvai nieko neleidžia: nei vertis auskarų, nei kirpti plaukų. Esu tokia fui“ (Algė, 14 metų). Dėl savivertės trūkumo iš pradžių labiau norima kitos lyties atstovo sutikimo bendrauti, o kaip bendrauti, dar neaišku, todėl siekiama kieto partnerio, kuriuo būtų galima pasigirti.
Paprastai paauglys siekia geresnio savęs vertinimo. Puiku, jei vaikinas ar mergina stengiasi įgyti pasiekimų tokioje srityje, kuri vertinama draugų: sukaupia muzikos kolekciją, lanko karate. Bet dažnai savivertė keliama paprasčiau – paaugliai jungiasi į grupeles, kurių nariai gali pažeminti silpnesniuosius, kautis prieš bendrą priešą, susilieti su stipriu lyderiu. Jie labai nemėgsta, kai kritikuojama jų grupė, nes tai yra jų „Mes“. Paaugliai linkę ieškoti atpirkimo ožio, kuris tam tikram laikui pakelia grupės narių vertę. Vieno tyrimo metu, apie kurį 2004 metais rašė O. V. Chilaieva, psichologai apklausė kelių klasių mokinius, kokio naujoko jie norėtų. Paaiškėjo, kad jie norėtų žmogaus, turinčio atpirkimo ožio savybes. Kai kurie paaugliai savivertę pakelia bendraudami su mažesniais, kvailesniais už save, šalia kurių jau gali pasijusti kažkuo ypatingu.
Savo vertę bandoma pakelti ir nepaklūstant suaugusiesiems. Paaugliai dažniau prieštarauja, negu sutinka: „Pradėjau rūkyti, kad įrodyčiau sau, jog mama neužuos. Vieną kartą namo grįžau girta ir niekada nepareinu namo taip anksti, kaip tėvai norėtų. Bet pakeičiau tėvų požiūrį į save. Noriu padrąsinti ir kitus parodyti suaugusiesiems, kad paauglys nėra nesubrendęs asmuo“ (Simona, 16 metų). Paaugliui atrodo, kad sakyti „ne“ ir būti asmenybe yra vienas ir tas pats. Kodėl paaugliai taip gina savo nuomonę? Todėl, kad nėra dėl jos įsitikinę.
Kita vertus, kai tėvai linkę nuolat jėga versti vaiką paklusti, šis pajunta, kad paklusęs reikalavimams gali visiškai prarasti ir taip palaužtą savo vertės jausmą: „Atsišnekėti – vienintelė galimybė man reikšti savo nuomonę“ (Jonas, 15 metų). Įsivaizduokite, štai jūs mažytis ir gerutis gyvenate ir džiaugiatės, suaugusieji už jus viską sprendžia ir visi laimingi. Džiaukis ir neturėk rūpesčių! Bet atsiranda kažkoks keistas jausmas, kad galima gyventi kitaip, imate jausti, tarsi iš jūsų tikimasi, kad judėtumėte į priekį. Tėvai kur kas lengviau pakeltų vaikų prieštaravimus, jei suprastų, kokio tvirtumo reikia norint prieštarauti. Vaikas, kuris išdrįsta maištauti, turi jaustis mylimas, kad taip rizikuotų.
Daugiau skaitykite žurnale „Lietuvė“, sausio mėnesio numeryje.
Psichologė Genovaitė Bončkutė-Petronienė Vilnius
El. paštas: genute.petroniene@gmail.com
Tel. +370 686 04 243
www.psichologas.info