Tauta be šaknų – lyg nukirstas medis, pastebėjo Gintaras Žalnora minit Arklio dieną Užpaliuose. „Ašvienių fanų“ klubas kartu su Utenos kultūros centro Užpalių skyriumi jau antri metai buvusiose dvaro arklidėse organizuoja renginį, kuriame arklio dalia prisimenama samplaikoje su šalies istorija. Klubo prezidentės Viktorijos Jovarienės iniciatyva buvęs Užpalių dvaro tvartas (kamenyčia) vis plačiau atveria duris lankytojams. Akmeninio pastato sienoje iškalti 1808 metai byloja, kad pastatas atlaikė daug istorinių vėjų. Kalėdiniam šurmuliui dar neįsismarkavus restauruojamose erdvėse kalbėta apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Žirgininkė Viktorija Jovarienė atviravo, kad meilę arkliui turbūt paveldėjo iš tėvelio, kuris, Maskvoje dirbęs prie žirgų, būdamas aklas, labai vaizdžiai pasakodavo apie juos. Pati Viktorija prisiminė liūdną istoriją apie iš šeimos atimtą arklį Zarabą, kuris naujųjų šeimininkų buvo nualintas, paliktas likimo valiai, žvarbią žiemos naktį parėjo namo įveikęs maždaug 6 kilometrus. Nešertas gyvulys buvęs panašus greičiau į arklio rėmus nei į mylimą žirgą. „Buvo 1952 ar 1953 metai. Patys nelabai ką turėjome, bet dalijomės, mama liepė nepripenėt, kad per daug nebūtų. Iščiulinom arklį. Graužė viksvas, berželių šakas – atkuto. Pradėjo žvengt, išgirdo kaimynai – ir vėl atėmė mūsų Zarabą“, – skausmu dalijosi žirgų mylėtoja primindama šiandien jau sunkiai suprantamą ironišką posakį: „be arklio šventė, be karvės pasninkas“.
Dar liūdnesnį mažo kumeliuko likimą, aprašytą Antano Vienuolio apsakyme „Mano krikštatėvio kumeliukas“, perskaitė Vida Baronienė. Nijolės Staponienės skaitomos eilės ir Anykščių r. Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleivio Nojaus Jakubonio pučiama birbynė suteikė rimties jaukiam pasibuvimui su draugais. Bičiulyste su užpaliečiais džiaugėsi Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokytoja Gražina Gudonienė, Jono Strielkūno eilėmis pristatydama moksleivių nupieštus darbus tema „Žirgai lietuvių liaudies dainose“. Anykščių r. šeimos ir vaiko gerovės centro auklėtiniai taip pat neatsiliko kūrybiškumu padovanodami savo piešinius, o penktokė Martina Žeromskaitė perskaitė savo kūrybos eiles, kuriose išsakyta meilė žirgui ir ne pirmus metus gyvuojanti draugystė atstumu Auleliai–Užpaliai.
Aš pasiilgau žirgo, jo spindinčių akių,
Šią naktį iškeliaut ieškot jo ketinu.
Aš bėgsiu pro Krokulę prie upės per laukus,
Surasiu savo laimę, ji niekur nepražus.
Sapne matau aš žirgą – toks mielas ir drovus…
Karieta pakinkyta, mes siekiam Užpalius.
Kad nepabostų buvimas vienoje vietoje, sumanyta, pasitelkus žaismingą kūrybiškumą, aplankyti visas restauruojamo pastato erdves. Buvusios arklidės naują alsavimą įgauna išlaikydamos ankstesnių paskirčių kontekstą. Istorijos tėkmėje tvartą keitė mokykla, valsčiaus administracija, daboklė, gyvenamieji butai, pieno surinkimo punktas ir kt. Jau metų pradžioje lankytojams duris atvėrė „100 abrūsų menė“ su viršaičio kabinetu. Jame Arklio dienos renginyje grojo Utenos kultūros centro liaudies instrumentų ansamblis, vadovaujamas Loretos Liaugaudės. Mokykliniam varpeliui suskambus, nepabijoję pamokų galėjo apsilankyti klasėje. Čia laukė žaismingos lietuvių kalbos, geografijos, biologijos, matematikos pamokos. Suskaičiuota, kiek dvaro šeimininkės Viktorijos ūkyje yra keturkojų ir dvikojų gyvūnų, sužinota, kuri žirgo kūno dalis vadinama gogu, koks vietovardis davė vardą lietuviškų žirgų veislei, o per muzikos pamoką, kurią vedė mokytoja Gražina Gudonienė, ne tik dainuota, bet ir užduoti namų darbai, kuriuos teks išmokti iki kitų metų Arklio dienos. Nenusiėmusiems kepurių pamokoje, esantiems su ilgais plaukais arba lakuotais nagais teko paklūpėti ant žirnių. Pasibaigus šokio pamokai, kambaryje, kuriam ateityje planuojama suteikti merginų kamaros atspalvį, parapsichologė Elona Petkelienė rutuliojo advento burtų ir moteriškų kerų paslaptis. Būsimoje istorijos menėje Gintaras Žalnora priminė piliakalnių ir alkakalnių paskirtį, o Anykščių r. Svėdasų gimnazijos antrokai, vadovaujami Sigutės Kovienės ir mokytojos Ritos Palskienės, atvėrė tautosakos skrynią ir pritardami kanklėmis pasakojo, kiek reikia darbo, kad ant mūsų stalo atsidurtų šiltas duonelės kepaliukas.
Nepamiršta ir tikroji pastato paskirtis – norintys galėjo paglostyti, sušukuoti čia esančius arkliukus. „Ašvienių fanų“ klubo nariai talkino kiekvienam nedrįstančiam priglusti prie žirgo. Vakarėjant buvusiame dvaro arklidžių kieme šieniniais žaisliukais papuošta žaliaskarė eglutė, šalia kurios puikavosi Šv. Kazimiero ordino Utenos komtūrijos kazimieriečių padovanotas šieninis arkliukas.
Į užmarštį bėga dar vieni metai, papildydami savo kraitį 2018-ųjų metų istorija. Kol kraičio skrynią pildome išsaugodami tradicines savo tautos vertybes, istorijos puslapius galime vartyti didžiuodamiesi lietuviais besą.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos Loretos Liaugaudės, Eglės Jovaraitės, Ugnės Tiškutės, Gabrielės Tarnauskaitės, Jurgitos Elmentienės, Vidos Kusienės, Vytauto Juknio