Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Donata Simonaitienė: „Veiklių lietuvių dėka Lietuvos vardas Airijoje skamba itin dažnai“

Donata Simonaitienė: „Veiklių lietuvių dėka Lietuvos vardas Airijoje skamba itin dažnai“

Jeigu širdyje esi patriotas, to nepajėgios pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės. Tokia mintis aplanko bendraujant su Kavano (Airija) lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ vadove, veiklios Airijos lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos nare, Panevėžio miesto ambasadore Airijoje Donata Simonaitiene, kurios lūpomis kalba meilė Lietuvai, lituanistiniam darbui, žmonėms…

Donata Simonaitienė
Donata Simonaitienė

Išsipildžiusi svajonė

Donata į Airiją išvyko norėdama būti kartu su ten dirbančiu sutuoktiniu. Planavo svetur praleisti metus dvejus, tačiau šiandien čia skaičiuoja jau šešioliktus metus.

Moteris sako, kad Airija ją priėmė labai šiltai. Galbūt todėl, kad į ją vyko be jokių išankstinių nusistatymų, konkrečių planų ar vizijų, atvira širdimi. „Visad gyvenime vadovaujuosi principu: su kokia nuostata ateisi, taip tave ir priims“, – sako ji.

Prieš išvykdama, gimtajame Panevėžyje Donata dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Tuomet jai nė į galvą neatėjo mintis apie kitokią veiklą, todėl parašė laišką dar tik besikuriančiai „4 vėjų“ mokyklai Dubline. Vis dėlto po trijų mėnesių jau dirbo restorane padavėja, o po keturių mėnesių ėmėsi vadovaujamo darbo parduotuvėje.

Šiandien Donata džiaugiasi darydama tai, apie ką svajojo visą laiką, – mokytojaudama. „Visada norėjau būti mokytoja. Būti, o ne dirbti. Tad šiuo metu nuo pirmadienio iki penktadienio suaugusiųjų centre dėstau anglų kalbą, o šeštadieniais mokau lietuvių vaikus lietuvių kalbos“, – sako D. Simonaitienė, kuri jau dvyliktus metus vadovauja Kavano lituanistinei mokyklai „Gintarėlis“.

„Svajonės tikrai pildosi, tik, aišku, reikia ne tik svajoti, bet ir atkakliai, nuosekliai veikti. Atvykęs į naują šalį sutelki dėmesį į pagrindinius poreikius: darbas, būstas, maistas, adaptacija. Dešimt metų dirbau vadybininke parduotuvėje. Nors tai ir nebuvo mano svajonių darbas, tačiau jis leido apmokėti sąskaitas ir mokytis, tobulėti. Per tiek metų jis jau tapo mano komforto zona. Kaip žinoma, komforto zonoje nebeaugi. O augti man patinka. Tad teko mesti darbą ir judėti link savų tikslų, ieškant ir išbandant. Visų pirma įgijau specialybę, leidžiančią dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, padirbėjau tiek su mažaisiais, tiek su vyresniaisiais. Tai buvo neįkainojama patirtis. Bet mano planas A visada buvo mokytojavimas. Atėjo laikas ir jam“, – kalba Donata.

Ji neneigia, kad dėl savo svajonės tenka ir kai ką aukoti. „Manau, kad kuriant, auginant ir įgyvendinant savo svajones be aukų apsieiti neįmanoma. Didžiausia mano auka yra laikas, nušvilptas nuo šeimos. Kartais žongliruoji savo laiku kaip cirko artistas, bet juk ir jiems kamuoliukas kartais iškrinta iš rankų… Ilgainiui visa mano veikla tapo mūsų bendra veikla – dažniausiai mes, visa šeima, viską darome kartu. Be lietuviškos veiklos savęs įsivaizduoti negaliu. Tikiuosi, mano šeima irgi“, – sako pašnekovė.

Laikraščio „Lietuvis“ gimtadienis
Laikraščio „Lietuvis“ gimtadienis

Didžiuojasi veiklia Airijos lietuvių bendruomene

Paklausta apie lietuviškus ženklus savo gyvenamojoje aplinkoje, Donata sako, kad čia yra visko. „Gyvename vidury laukų ramioje atokioje vietoje, tačiau mūsų aplinkoje yra apstu lietuviškų ženklų. Net nežinau ko, išskirtinai lietuviško, aš negalėčiau rasti. Maistas, knygos, teatras, koncertai, televizija, mišios – visko čia yra, – vardija ir akimirką susimąsčiusi priduria: – Manau, žmonės arba susikuria savus ženklus arba save apsupa tuo, kas jiems yra labai svarbu. Tikrųjų lietuviškų ženklų mano būtį pripildo žmonės, su kuriais bendrauju, ir šeima. Man labai svarbi švietimo misija, tad bendraudama su mokyklų atstovais semiuosi jų patirties. Esu iniciatyvos „Mūsų metas DABAR“ savanorė, aktyviai veikiame šviesdami tautiečius rinkimų Lietuvoje klausimais, skatiname registruotis ir balsuoti. Balsavime dėl referendumo išeivijos lietuviai buvo aktyvūs kaip niekad, tad tikimės tokio pat susidomėjimo ir šių metų rinkimuose, juolab kad jau turime savo rinkimų apygardą ir turėsime savo atstovą Seime.“

D. Simonaitienė džiaugiasi būdama labai aktyvios Airijos lietuvių bendruomenės dalimi. Anot jos, visoms bendruomenės veikloms ir iniciatyvoms aprašyti reiktų atskiro straipsnio, todėl pamini tik keletą. „Ypatingas dėmesys Airijoje yra skiriamas švietimui. Šalyje veikia net devyniolika savaitgalinių lietuviškų mokyklų, kurių kiekviena yra pati tikriausia Lietuvos ambasadorė Airijoje. Jose ne tik mokoma lietuvių kalbos, bet ir organizuojami įvairūs renginiai, būreliai, stovyklos, bibliotekose yra lietuviškų knygų skyreliai, vietos bendruomenėms pristatoma Lietuva, jos tradicijos“, – pasakoja Donata.

Šiemet jau trečią kartą vyko Airijos lituanistinių mokyklų žinių apie Lietuvą konkursas, skirtas Kovo 11-ajai paminėti. Rudenį vyks lietuvių kalbos mokytojų kongresas-stovykla, kur mokytojai dalysis gerąja patirtimi, mokysis naujų dalykų tiek su vietos lektoriais, tiek su svečiais iš Lietuvos.

Kaip pasakoja Donata, organizacija „Airijos lietuviams rūpi“ organizuoja įvairiais labdarines veiklas, renka pinigus vėžiu sergantiems vaikams Lietuvoje. Per šešerius metus jau surinkta daugiau kaip 130 tūkstančių eurų paramos. Airijos lietuvių sporto asociacija organizuoja sporto renginius ir didžiulio susidomėjimo sulaukusią šeimų sporto šventę, kuri yra atvira visiems norintiems.

Ir tai tik maža dalelė to, ką susibūrę lietuviai bendraminčiai veikia Airijoje. „Po visą šalį yra išsibarstę darbštūs, kūrybingi, aktyvūs, Lietuvai neabejingi tautiečiai, kuriuos imtis bendrų veiklų skatina ir nepaprastai padeda Lietuvos ambasada Airijoje. Palaikymas mums yra labai svarbus, nes dauguma bendruomeninių veiklų yra savanoriškos, daromos jau po savo pagrindinio darbo, vakarais, savaitgaliais ir net naktimis… Tad turime tikrą lietuviškai airišką „Dream Team“ ir dėl to Lietuvos vardas Airijoje skamba itin dažnai“, – sako D. Simonaitienė.

Šv. Patriko dienos paradas

Mokyklą ypatingą daro žmonės

Apie dvyliktuosius mokslo metus šiemet baigusią savo vadovaujamą mokyklą „Gintarėlis“ Donata, rodos, galėtų pasakoti valandų valandas. Anot jos, per tuos metus mokykla augo ir keitėsi kartu su vaikais. Labiausiai ji stengėsi ir iki šiol stengiasi stebėti vaikų poreikius, atmosferą mokykloje ir į tai atsižvelgti. „Mokykla yra vaikams. Ne tėveliams, ne mokytojams, ne valstybei ar dar kažkam. Tad vaikas ir yra tas atskaitos taškas, kuris formuoja visą mokyklos gyvenimą. Mokytojas tik pripildo vaikų pasaulį žinių, padeda tarp jų susigaudyti. Vaikui reikia leisti augti, skleistis, sužydėti, o mes – tėveliai ir mokytojai – turime jam padėti. Tad labai svarbu būti lanksčiam ir keistis kartu su vaikų poreikiais, nes tai, kas buvo aktualu prieš dešimt metų, dabar jau yra visiškai nereikšminga. Gal dėl to mūsų šūkis – „Gintarėlis“ nesnaudžia“. Tad jei kartais ir tenka priimti nepopuliarius sprendimus, jie visada arba kyla iš vaikų interesų, arba yra orientuoti į juos. Į visus 67 „Gintarėlio“ mokinius“, – pabrėžia pašnekovė.

„Gintarėlio“ bendruomenė
Mokslo metų užbaigtuvės

Donata sako, kad pati mokykla savaime nėra kuo nors išskirtinė ar ypatinga – išskirtiniai ir ypatingi yra į ją ateinantys žmonės. „Manau, mūsų mokyklos sėkmė yra ta, kad mus visus joje esančius sieja aiškus suvokimas, kodėl mes čia esame. Kodėl tėvai veda vaiką į mokyklą, kodėl mokytojai buriasi draugėn, kodėl vaikas kiekvieną šeštadienį turi anksti keltis ir eiti į mokyklą, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Mus sieja ta pati vizija. Ir tai tikrai nėra nosinių raidžių rašyba šaknyje. Nors ir tai, aišku, yra svarbu. Manau, mus visus sieja tai, kad mes tiesiog tyrai ir natūraliai, be jokio patoso džiaugiamės būdami lietuviais, gerbiame savo protėvių šalį ir tą pagarbą norime perduoti savo vaikams. Per kalbą, per tą pačią nosinę raidę ar per istorijos vingius. Pagalvokite, koks turi būti tautinio sąmoningumo lygis šeimoje, kai vaikai patys pasiūlo mokyklos šventėms tokias temas kaip Nepriklausomybės Akto pasirašymo inscenizavimas ar Kūčių vakarienė Sibire? Kai vaidinti Joną Basanavičių yra garbė? Tai vaikų, gimusių ir augusių čia, Airijoje, idėjos. Jokia mokykla be šeimos tokių dalykų neišmokys. Tokios šeimos ir daro mokyklą ypatingą, o mums tik garbė ir džiaugsmas su tokiomis šeimomis dirbti.“

Prie mokyklos augimo reikšmingai prisideda mokytojai, kuriuos vienija tos pačios vertybės. „Ne diplomas ar darbo stažas yra raktas į lituanistinės mokyklos mokytojo vardą, o vizija, atvira širdis, lankstumas ir pagarba vaikui. Būtent tai augina mokyklą. Na, ir dar žinojimas, kad bus daug savanoriškų darbo valandų po darbo. Gal aiškios mokyklos vertybės ir pritraukė būtent tuos mokytojus, kurie yra joje ir dabar.“

„Gintarėlyje“ dirba įvairių specialybių mokytojai: ankstyvosios vaikystės pedagogė, pradinio ugdymo specialistė, gamtos mokslų, istorijos, dailės, muzikos mokytojos, o pati Donata yra filologė lituanistė.

Mokykloje dirbama pagal lietuvišką adaptuotą bendrojo ugdymo programą. Ja naudojamasi kaip gairėmis, ji keičiama atsižvelgiant į vaikų poreikius, mokymosi tempą, jau turimas žinias. Kiekvieną šeštadienį vaikai turi keturias pamokas, iš kurių trys yra lietuvių kalbos bei literatūros, o ketvirta pamoka gali būti istorija, dailė, muzika, darbeliai.

Stovyklos stiprina vaikų ryšį su Lietuva

Pasak Donatos, stebint mokinius gimsta labai daug puikių idėjų. Viena iš jų – stovyklos Lietuvoje. „Jautėme, kad kaip mokykla jau esame subrendę žengti žingsnį iš klasės ir mokytis patyrimo būdu. Juk geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Būna, kalbi apie kažkokią vietą Lietuvoje, o vaikai, jei patys nėra iš šio krašto, būna nei matę tos vietos, nei girdėję. Tad, užuot pasakoję apie Gedimino kalną, panorome su vaikais į jį užlipti“, – sako pašnekovė.

LR švietimo ir mokslo ministerijai (dabar LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija) patvirtinus mokyklos projektą ir suteikus dalinį finansavimą, prasidėjo „Gintarėlio“ mokinių kelionės po Lietuvą. Jie jau susipažino su Aukštaitija, Žemaitija ir sostine Vilniumi. Anot Donatos, šiose išvykose labai svarbus edukacinis aspektas: lankomos įžymios vietos, domimasi vietos tradicijomis, amatais, stengiamasi išbandyti kuo daugiau įvairiausių veiklų. Vaikams jau teko ir duoną kepti, ir linus kulti, ir Mindaugines Vilniuje švenčiant kartu Lietuvos himną giedoti.

Nepamirštamas ir praktinis aspektas – pernai moksleiviai aplankė Vilniaus universitetą, buvo supažindinti su studijomis, aplinka. „O gal kuris panorės ateityje studijuoti Lietuvoje?“ – neatmeta galimybės Donata.

Stovyklos dalyviai LR Prezidentūroje

Vis dėlto, jos manymu, svarbiausias yra socialinis kelionių aspektas: draugystė, naujos pažintys, bendravimas. Tad visada ieškoma Lietuvoje draugų, bendradarbiaujama su mokyklomis. „Ne viską išmoksi muziejuje, daug daugiau gali išmokti iš bendraamžių, gyvenančių Lietuvoje. Pastaruosius dvejus metus projektą vykdėme su Panevėžio socialinių paslaugų centru. Jo auklėtiniai svečiavosi ir pas mus Airijoje. Tad tai nėra vienadienis ar savaitinis projektas, tai tęstinė draugystė su Lietuva. Gaila, kad šiemet karantinas pakoregavo mūsų planus, bet kitų metų stovykla jau beveik suplanuota“, – pasakoja „Gintarėlio“ mokyklos vadovė.

Jai labiausiai iš stovyklų įsimena tai, kad vaikai itin gerai jaučiasi Lietuvoje. „Dauguma jų būna gimę ir augę Airijoje, bet nuvykę į Lietuvą stovyklos metu jie jaučiasi kaip namie, bendrauja tik lietuviškai ir patys nustemba, kaip viskas natūraliai pavyksta. Paaugliai dažnai išgyvena identiteto krizę, ieško savojo , tad ši išvyka jiems būna savotiška kelionė į save. Ne veltui projektą pavadinome „Lietuva + Airija = Aš“. Mūsų stovyklos tikslas nėra tik turistinis, jis daugiau egzistencinis – norime padėti jaunuoliui nepasiklysti savo asmenybės labirintuose. Grįžtame prie pamatinių mūsų mokyklos vertybių – padėti vaikui užaugti. Padėti vaikui suprasti, kad ten, kur yra tavo šaknys, tu esi kaip namuose, mums, mokytojams, yra neįkainojamas džiaugsmas“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.

Jaunimas iš Lietuvos lankosi Airijoje, Dublinas

Donata taip pat yra Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos narė ir prisideda prie antrosios Pasaulio lietuvių vaikų stovyklos organizavimo. Pernai daugiau nei 50 vaikų iš įvairių pasaulio šalių – nuo Argentinos iki Italijos – kartu stovyklavo Dauguose. Šiemet rugpjūčio mėnesį lietuvaičiai vėl rinksis Dzūkijoje.

Panevėžio ambasadorė Airijoje

Net ir prabėgus beveik šešiolikai metų nuo išvykimo, Donata tebepalaiko glaudžius ryšius su gimtuoju Panevėžiu. Ji yra šio miesto ambasadorė Airijoje. „Atstovauti savo gimtajam miestui man yra begalinė garbė ir kartu didžiulė atsakomybė. Savo kelyje Airijoje ir kitose šalyse sutinku daug šviesių, aktyvių panevėžiškių, tad norisi, kad mano miestas jais didžiuotųsi ir mes, išsibarstę po pasaulį, prireikus galėtume prisidėti prie miesto gerovės kūrimo, – sako ji. – Taip pat noriu būti pavyzdžiu savo mokyklos vaikams. Nors literatūra, istorija mus moko, kad visada grįžtame prie savo šaknų, niekas taip neišmokys mūsų kaip pats gyvenimas. Ir jei gyvenimui leidi tave mokyti, jis viską sustato į savo vėžes. Jis moko nemeluoti, neapsimetinėti tuo, kas nesi, neparsiduoti, moko būti sąžiningą sau ir savo aplinkai. Jis išmoko džiaugtis tuo, kas esi. Visada buvau ir būsiu panevėžiškė, ir kita šalis, įrašyta mano adrese, nieko nekeičia.“

Kadangi Donatos veiklos sritis yra švietimas ir darbas su vaikais, daugiausia dėmesio ji skiria stovykloms ir ryšiams su Panevėžio jaunimu. Bendradarbiaujama su jau minėtu Panevėžio socialinių paslaugų centru – jo darbuotojai padeda Airijos lietuvaičiams pažinti Lietuvą, tampa mokyklos draugais.

Donata sako, kad kaskart grįžus gimtasis miestas ją nustebina. Ir ne tik remontuojamais objektais ar naujais pastatais, bet ir ore tvyrančiu mielu jaukumu: „Atrodo, kad miestas kuria savo naują aurą su kvepiančiomis kavinėmis, įdomiais renginiais. Manau, jis savyje slepia daug neatrastų paslapčių. Ir ne tik man, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojams. Tad nekantrauju vėl ten apsilankyti.“

Pašnekovė mano, kad jeigu kada vėl tektų kurti savo gyvenamą aplinką iš naujo, tai būtų gimtasis miestas. „Niekada neplanavau gyventi ne Lietuvoje, tad nesakau, kad niekada negrįšiu. Manau, kad ir kur būtum, labai svarbu sugebėti sukurti savo aplinką ir joje jaustis puikiai. Ne laukti, kol ta, ana ar sava šalis kažką tau duos, ir skųstis dėl nesėkmių, o pačiam kurti ir žiūrėti, kiek tu gali duoti kitiems. Tuomet svarbu tampa ne tai, kur tu šiuo metu gyveni, o tai, ką tu šiuo metu darai. Ir gyvenamoji vieta tampa ne tokia reikšminga. Jei man dar kartą teks kurti savo aplinką, manau, tai bus mano gimtasis miestas Panevėžys.“

Parodos apie Lietuvą atidarymas bibliotekoje Kavane

Vaikai mokosi ne iš kalbų, o iš pavyzdžio

Paklausta, ar pavyko bent dalį atsidavimo lietuvybei perduoti savo vaikams, Donata džiaugiasi, kad po pernykštės stovyklos Vilniuje sūnus Mykolas užsiminė, jog Lietuva nuo šiol yra jo ateities vizijose. Anksčiau jam tai atrodė neįmanoma, nes juk auga ir gyvena Airijoje. „Tokiam suvokimui subręsti reikėjo nei daug, nei mažai – apie 15 metų, tad, manau, kažką savo gyvenime darome gerai. Svarbu tai daryti nuosekliai, pamažu, be jokios prievartos“, – mano pašnekovė. 

Donata primena, kad vaikai yra mūsų atspindys ir jie geriausiai mokosi ne iš žodžių, o iš mūsų elgesio: „Mokėk juos skaityti ir pats sau būsi kaip ant delno. Kartais atrodo per daug to lietuviškumo perši vaikams, kartais atrodo, kad jau apleidai šią misiją ir reikia vėl kažko griebtis. Lietuviškumu galima vaikus užkrėsti tik savo pavyzdžiu. Jei vaiką vesi į mokyklą, o pats namuose burnosi, kad Lietuva tau nemiela, vaikai greitai pajus dvigubus standartus.“

Kalbant apie vaikų ugdymą lietuviška dvasia, Donatai atmintin iškyla „Gintarėlio“ mokyklos dešimtmečio šventė, kurios tema buvo šviesa: „Dėkodama mokyklos bendruomenei, cituodama rašytoją Vytautą V. Landsbergį sakiau, kad „šviesa yra šviesos žmogaus viduje, ir jei jis nešviečia visam pasauliui, jis yra tamsybė“. Jei šviesite jūs, švies ir jūsų vaikai. Pasaulyje šiuo metu yra apie 230 lituanistinių mokyklų. Įsivaizduokite žemėlapį su tiek šviesuolių lietuvių, kurių kiekvienas spinduliuoja ir šviečia lietuviškumo šviesa. Džiugu, kad pirmoji šalies ponia Dalia Nausėdienė ėmėsi globoti pasaulio lituanistines mokyklas. Kuo mūsų daugiau, tuo šviesime ryškiau!“

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Donatos Simonaitienės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: