Džiazuojantis menas

Turbūt kiekvienas mūsų bent kartą yra matęs dailininką, tapantį lauke. Vasara – plenerų metas, arba metas, kai menas kuriamas laisvai gamtoje bendraminčių būryje. Nors dažnai visuomenėje užduodamas klausimas, ar plenerai dar išvis yra aktualūs, tačiau matant plenerų gausą Lietuvoje tampa akivaizdu, jog šis reiškinys yra būtinas menininkų bendruomenėms.

Pleneras „Džiazuojantis menas“ šių metų rugpjūčio 18–20 dienomis pirmą kartą vyko Senajame Tarpupyje. Šis pleneras – tai menininkų taktiškas maištas prieš kituose pleneruose pastebėtą diktatūrą kūrybos prasme. Plenero sumanytojai menininkai Ojaras Mašidlauskas ir Romas Žmuidzinavičius pradėjo viešai kalbėti apie meną be „valdžios“ ir apie plenerą, kuriame dalyvautų įvairaus amžiaus kūrėjai. Pirmajam plenerui O. Mašidlauskas sukūrė plenero vėliavą. Ji buvo pakelta pirmąją plenero dieną – tai žymėjo jo pradžią.

„Džiazuojantis menas“ leido kurti visomis priimtinomis formomis, leido įgyvendinti visas savo vizijas, kurios kituose pleneruose yra cenzūruojamos. Plenero mecenatas Nikolaj Aleksejev suteikdamas dalį materialinių gėrybių menininkams pabrėžė, jog menininkas nėra biuro žmogus, menininkui reikalinga laisvė ir laisvas polėkis kūrybai.

Pirmajame plenere dalyvavo net devyniolika įvairių menininkų (Ojaras Mašidlauskas, Romas Žmuidzinavičius, Audrius Liaudanskas, Vaida Markevičiūtė, Kastė Mašidlauskaitė, Keistutis Bagdonavičius, Eglė Selevičiūtė, Rūta Udraitė-Mikalauskienė, Irma Čekanauskienė, Elena Sakalauskaitė, Džiugas Jančiauskas, Tadas Pasarevičius, Titas Tumosa, Milda Pasarevičiūtė, Jovita Ratnikienė, Ana Danilevič, Kiril Ščerbak, Vytautas Poška, Eurika Urbonavičiūtė). Vyko ryškus tarpdalykinis bendravimas. „Džiazuojančio meno“ idėja buvo visiškai įgyvendinta. Plenere skambėjo jaunų atlikėjų atliekamas džiazas, dominavo tapyba, vyko fotografijos, tapybos ant vandens, instaliacijų, performansų ir skulptūros kūrybos procesai. Nuolatinės vakarais vykstančios diskusijos mezgė dialogą tarp jaunosios ir vyresnės kartos menininkų. Diskutuojant keliamos temos skatino ne tik ieškoti, bet ir mokytis tiek jauniems iš vyresniųjų, tiek vyresniems iš jaunųjų kūrėjų. Nusistovėjusios kitų plenerų taisyklės virto niekinėmis, šiame plenere neliko profesionalaus menininko ir pradedančiojo menininko statusų, visi buvo lygūs.

„Džiazuojančio meno“ laisvė menininkus vis tiek privedė prie bendros kūrybos temos – muzikos gamtoje. Kūriniai skambėjo skirtingomis gaidomis, menininkai perteikė gamtoje skambančią muziką.

Kaip sakė menininkas Pablo Picasso, ,,yra dailininkų, kurie saulę paverčia tiesiog geltona dėme, bet yra ir tokių dailininkų, kurie savo intelektualumu ir per savo meną geltoną spalvą paverčia saule“.

Teksto autorė – Vaida Markevičiūtė
Nuotraukų autorės: Kastė Mašidlauskaitė ir Elena Sakalauskaitė