Pradinis / Žmonės / GELEŽINĖS VALIOS PATRIOTĖ

GELEŽINĖS VALIOS PATRIOTĖ

Vaida Žūsinaitė žodžio kišenėje niekada neieško – pirmiausia tokia mintis aplanko pradėjus su ja kalbėtis. Ji turbūt apie visus svarbiausius gyvenimo dalykus turi tvirtą nuomonę. Ši nepaprastai žavi, mielo veido, nuoširdumu ir gerumu spindinčių akių mergina, kurios šypsena tiesiog užkrečia geromis emocijomis ir aplinkinius, stebina savo ištverme, valia ir ryžtu. Jeigu ne šios savybės, galbūt negirdėtume jos vardo, tariamo tarp įvairiausių Lietuvoje ir užsienyje vykstančių bėgimo varžybų prizininkų vardų. Ši patriotinės dvasios mergina stengiasi garsinti ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą. Ji – įkvepiantis pavyzdys, kaip reikia siekti savo tikslų, mylėti ir vertinti gimtąją šalį, džiaugtis net ir mažiausiomis gyvenimo pergalėmis. Galbūt ši pažintis su Vaida paskatins ne vieną mūsų pažvelgti į tam tikrus dalykus šiek tiek kitaip.  

Vaida, trumpai papasakok, kas Tave paskatino savo gyvenimą pakreipti profesionaliojo sporto link.

Nuo mažens esu judri. Vaikystėje spėdavau ir su draugėmis pažaisti, lėlėms drabužėlius siūti, ir su berniukais kieme kamuolį paspardyti. Augau vyresnio brolio, pusbrolių ir kiemo berniukų apsupty, todėl visada patiko bėgioti. Mokykloje irgi puikiai sekėsi bėgimas. Pirmą kartą dalyvaudama miesto bėgimo varžybose laimėjau ir panorau treniruotis. Deja, tai dariau neilgai: nepakako laiko, traukė Šaulių sąjungos veikla, tad ją tada ir pasirinkau. Tačiau visada laukdavau miesto varžybų, kartais pabėgiodavau su kūno kultūros mokytoju Raimundu Soraka. Jis mane visada skatino treniruotis, tikėjo, kad galiu pasiekti daugiau. Būdama dešimtokė, nesitreniravusi Lietuvos jaunių čempionate užėmiau ketvirtąją vietą, pasiekiau neblogą rezultatą, todėl nusprendžiau pasitreniruoti keletą mėnesių ir pažiūrėti, kiek galiu patobulėti. Tobulinu save iki dabar – jau beveik devynerius metus.

Kodėl pasirinkai būtent bėgimą?

Galbūt įtakos turėjo tėčio genai. Ir apskritai bėgimas juk yra visų sporto šakų pagrindas. Manau, tai manyje užprogramuota.

Kokie didžiausi Tavo laimėjimai sporto srityje?

Mano pasiekimai nėra labai skambūs. Esu daugkartinė Lietuvos čempionė, įvairių tarptautinių varžybų nugalėtoja ir prizininkė. Taip pat esu užėmusi gana aukštas vietas Europos jaunimo čempionatuose. Vis dėlto manau, kad kol kas didžiausias pasiekimas – 19-oji vieta Europos čempionate ir 8-oji vieta pasaulio studentų žaidynėse. Abiem atvejais dalyvavau 3 000 metrų bėgimo su kliūtimis  rungtyje – tai šiuo metu yra pagrindinė mano rungtis.

Šiemet dalyvavai „Danske“ banko organizuotame Vilniaus maratone. Ar tai pirmosios varžybos, kuriose jėgas išmėginai bėgdama pusę maratono? Kaip vertini savo rezultatą?

Taip, tai buvo pirmasis mano pusmaratonis. Po ne itin sėkmingo vasaros sezono stadione buvau labai nusivylusi, pavargusi ir nuliūdusi, todėl su treneriu Romu Sausaičiu nusprendėme, kad turėčiau išbandyti savo jėgas bėgdama ilgesnį nuotolį. Nors iš pradžių nežinojau, ko tikėtis, tačiau trenerio palaikymas ir tikėjimas manimi labai padėjo, supratau, kad galiu pasiekti gerą rezultatą. Labai džiaugiuosi, kad įdėtas darbas davė puikių vaisių ir beveik įvykdžiau trenerio keltus tikslus. Kadangi bėgimo trasa buvo nelengva, pasiektu rezultatu labai džiaugiuosi. O ir bėgdama jaučiausi daug geriau, negu prieš tai tikėjausi. Prieš varžybas jaudinausi, kad galbūt nesu sutverta bėgti ilgesnius atstumus, tačiau užimta antroji vieta parodė, kad, įdėjus daug darbo, viskas įmanoma.

Ar tiesa, kad Tavo dienotvarkė gana griežta? Kiek laiko skiri treniruotėms per dieną, savaitę? Kiek kilometrų tenka įveikti?

Dienotvarkė griežta, ypač pasiruošimo varžyboms periodu. Atostogų beveik neturiu; per metus vos kelios lengvesnės savaitės, ir vėl pradedu intensyviai bėgioti. Visi jau ima ruoštis naujajam sezonui, o mano ilgas sezonas dar nebūna pasibaigęs.

Dažniausiai treniruojuosi du kartus per dieną: ryte – apie 3, vakare – apie 2 valandas. Per dieną nubėgu nuo 15 iki 25 kilometrų, o per mėnesį – kartais daugiau negu 500 kilometrų. Draugai juokauja, kad ne visi automobiliais tiek nuvažiuoja.

 Ar galėtum nupasakoti jausmą, kuris apima puikiai pasirodžius varžybose?

Mmm… Vien apie tai pagalvojus, norisi šypsotis. Tai labai trumpa, tačiau išties visų pastangų verta akimirka. Tai laimės jausmas, apimantis pagalvojus, kad padarei viską, kad pasiekei vieną iš savo tikslų. Pamenu, prieš kelerius metus laimėjau varžybas ir pasiekiau asmeninį 3 000 metrų bėgimo rungties rekordą. Prieš tai daug metų man nesisekė, todėl laimėjusi verkiau iš laimės, nes supratau, kad galiu bėgti dar geriau, o visos nesėkmės tik laikinos. Kai stengiesi ir įdedi daug darbo, anksčiau ar vėliau sulauki gerų rezultatų.

 O kaipgi konkurencija sporto srityje? Ar ją jauti?

Kai varžausi užsienyje, konkurencijos nejaučiu. Žinoma, pamačiusi susikaupusias varžoves, drąsinu save mintyse kartodama, kad aš geresnė, kad stipri ir t. t. Tačiau dažniausiai bėgame tam, kad pasiektume gerų rezultatų. Lietuvoje, atvirkščiai – mažai kam svarbus geras rezultatas, svarbiausia – laimėti. Kai kurie tik ir džiaugiasi, jei varžovas traumuotas arba blogai jaučiasi. Savo kailiu esu patyrusi apkalbas. Jeigu bėgi gerai, visi sako, kad „apšerta“ (dopingo užvalgiusi), jei bėgi blogai, sako, jog „nuvaryta“ ir panašiai. Tačiau į tokias kalbas nekreipiu dėmesio, tam mane treneris jau buvo paruošęs.

Vaida, esi labai energinga, veikli ir drąsi mergina, atrodai trykštanti teigiamomis emocijomis ir pasitikėjimu savimi. Ar nuo vaikystės tokia esi? Ką patartum merginoms, kurios nepasitiki savo jėgomis, niūriai žvelgia į gyvenimą?

Sakyti, kad vaikystėje buvau labai drąsi, negalėčiau, tačiau buvau ir ne iš tyliųjų. Manau, baigusi mokyklą, tapau daug drąsesnė, labiau pasitikiu savimi ir turiu tvirtą nuomonę. Šios savybės stiprėjo pamažu, o įtakos tam, be abejonės, turėjo ir sportas.

Merginoms (ir ne tik joms) norėčiau palinkėti visada turėti kokį nors tikslą, nes siekiant savo troškimų ir gyvenimas atrodo daug įdomesnis bei gražesnis. Be abejonės, mylėkite save ir rūpinkitės savimi, nes niekas kitas geriau to už jus nepadarys. Labai daug priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo, tad pozityviau žiūrėkite į gyvenimą, stenkitės pastebėti ir vertinti gražias smulkmenas.

Sportas tikriausiai nėra vienintelė Tavo veikla?

Tiesa. Prieš kelerius metus baigiau vadybos ir verslo administravimo studijas Vilniaus universitete, šiuo metu studijuoju magistrantūroje Mykolo Romerio universitete. Ilsėdamasi po sunkių treniruočių kartais kuriu rankdarbius. Pastaruoju metu, kai randu laisvą minutę, gaminu sapnų gaudykles, kartais piešiu.

Kai pradėjau intensyviai sportuoti, ėmė stigti laiko domėtis kitais dalykais. Kartais tai mane gąsdina, pagalvoju, kad tuoj „išbėgiosiu“ visą galvą. Po treniruočių būnu labai išsiblaškiusi. Bet, žinoma, seku Lietuvos ir pasaulio aktualijas, skaitau knygas, kad nors kiek praplėsčiau savo akiratį.

 Įdomu, kaip tokiai užimtai merginai sekasi jausmų srityje. Neabejoju, kad gerbėjų dėmesio Tau nestinga. Galbūt kartais jau sukirba noras kurti šeimą?

Kadangi kaip ilgų nuotolių bėgikė dar esu palyginti jauna ir ateityje žadu bėgti maratoną, manau, kad šeima dar palauks. Tam reikia tvirto pagrindo po kojomis ir, žinoma, gero vyro (šypteli).

Nemeluosiu, dėmesio sulaukiu daug, tačiau nenoriu, kad tai kliudytų mano sportinei veiklai. Neretai po varžybų sulaukiu laiškų iš žmonių, kurie mane pastebėjo dalyvaujančią varžybose. Kartą vienas vaikinas iš Austrijos skrido į Suomiją, kad dar kartą pamatytų mane bent bėgančią. Vėliau rašė gražius laiškus, net mokėsi lietuvių kalbos… Žinoma, miela, bet teko gražiai paaiškinti, kad nieko nesitikėtų. Dar dabar kartais parašo, paklausia, kaip sekasi.

Būdama Kazanėje, susipažinau su vietiniu jaunuoliu, kuris rado pamestą mano banko kortelę. Po to jis kartojo, kad esu kažkuo ypatinga ir juokais sakė, kad neleis man skristi namo. Taip pat neretai sulaukiu gėlių iš slaptų ir neslaptų gerbėjų, tačiau nepagrįstų vilčių niekam nekeliu, todėl viskas tuo ir baigiasi (šypteli).

Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be sporto?

Šiuo metu ne. Kai pradėjau reguliariai treniruotis, net nesusimąsčiau, kiek ilgai tai truks, bet pagalvodavau, kad imsiu vieną dieną ir nustosiu. Dabar suprantu, kad to nebus, nes, baigusi profesionaliąją karjerą, vis tiek sportuosiu dėl savęs, galbūt tapsiu trenere. Sportas per daug įaugęs man į kraują.

 Ką svajoji ar ketini ateityje dar išbandyti?

Yra toks prietaras, kad nevalia savo svajonių išduoti kitiems, todėl pačių didžiausių nesakysiu (šypsosi). Iš tiesų turiu daug planų, kaip ir visi. Norėčiau šokti su parašiutu, nuvykti į kurią nors egzotišką šalį, paskraidyti oro balionu, paplaukioti baidarėmis. Tam vis nerandu laiko, bet, manau, vieną dieną tikrai tai padarysiu.

Ne paslaptis, kad sportininkai daug keliauja. Kokias šalis jau esi aplankiusi? Kurios išvykos labiausiai įsiminė?

Keliauti tenka dažnai, tik gaila, kad ne visada spėju pamatyti daug kitų šalių įdomybių. Kartais turiu pasitenkinti tik vaizdais per automobilio langą ir tuo, kas matoma iš stadionų. Esu buvusi daugumoje Europos šalių. Vis dėlto labiausiai įsiminė Kinija. Aplinka, kultūra, žmonės – viskas kitaip, tačiau labai įdomu. Kinai kuklūs, bet be galo draugiški ir nuoširdūs. Mes jiems, kaip ir jie mums, – egzotika.

Taip pat įsiminė Amerika. Ten gyvenau ir treniravausi tris mėnesius. Tačiau labai daug ko papasakoti negaliu: neteko aplankyti didžiųjų miestų, džiaugiuosi, kad keliaujant į varžybas bent pavyko pamatyti vandenyną. Amerika taip pat yra visiškai kitokia šalis. Žmonės ten daug laisvesni, drąsesni, jie gali sustabdyti tave vidury gatvės ir paklausti, kur pirkai batus ar kokius kvepalus naudoji (nes juos užuodė praeidami). Amerikiečiai daug šypsosi, giria tavo išvaizdą, sako, kaip puikiai kalbi angliškai, nors tai galbūt netiesa. Ten pasigedau nuoširdumo, sveiko lietuviško maisto ir gamtos.

Kaip dažniausiai reaguoja kitų šalių gyventojai, sužinoję, kad esi iš Lietuvos? Ar jie būna bent ką nors girdėję apie mūsų šalį?

Kai kurie labai domisi, nes apie Lietuvą nebūna nieko girdėję. Kartais tenka ilgai aiškinti, kur mūsų šalis yra. Būna taip, kad kitataučiai sako: „Aaa, Lithuania…“ (anglų kalba). Iš intonacijos galima suprasti, kad jie šį vardą pirmąkart girdi.

Žinoma, sutinku ir nemažai kitataučių, kurie žino apie Lietuvą stebėtinai daug. Pavyzdžiui, vaikinas iš Šri Lankos pažėrė nemažai savo žinių apie mūsų šalį. Amerikoje, man prisistačius lietuve, žmonės dažnai sakydavo: „Aaa, Sabonis, Ilgauskas“ ir pan.

 Galbūt buvo ir tokių išvykų, kai nekantravai grįžti į Lietuvą?

Visada nekantrauju grįžti: pabūnu vos kelias dienas ir jau noriu atgal. Ilgiausia mano išvyka – į Ameriką. Būdama ten labai greitai pradėjau ilgėtis šeimos ir savo krašto. Svajojau, kaip grįšiu ir važiuosiu pas tėvus į gimtąjį Alytų, kaip vėl bėgiosiu pušynuose ir parkuose, vaikščiosiu po Vilnių.

Ar niekad nekirbėjo mintis emigruoti? Ar esi patenkinta gyvenimu Lietuvoje?

Tiesą sakant, emigruoti minčių nekilo. Negalėčiau nuolat gyventi kitur, visada kalbėti svetima kalba. Nuvykusi į varžybas kitoje šalyje nesijaučiu taip gerai, kaip būdama savame krašte, noriu kuo greičiau grįžti. Aišku, galbūt kitaip jausčiausi, jei vykčiau poilsiauti. Bet nuolat gyventi tikrai nenoriu niekur kitur.

Baigusi mokyklą, gavau keletą pasiūlymų studijuoti Amerikoje, tačiau net nedvejodama atsisakiau. Žinojau, kad ne mokslai ir ne sportas man rūpės, kai būsiu taip toli nuo Lietuvos. Dėl savo sprendimo niekada nesigailėjau. 

Galbūt norėtum ką nors Lietuvoje keisti?

Manau, Lietuvoje yra ką keisti tiek sporto pasaulyje, tiek ir kitur, tačiau tie, kurie turi gerą galvą ar užsiima mėgstama veikla, gyvenimu čia per daug nesiskundžia.

O šiaip man labai nepatinka ta tuštybių mugė, kuri dabar klesti Lietuvoje. Liko vos kelios televizijos laidos, kurias galima žiūrėti, o visa kita – apie priaugintas blakstienas, nagus ir panašius dalykus. Todėl televizoriaus beveik nejungiu. 

Kuo Tave žavi gimtasis kraštas, kas stiprina Tavąjį patriotiškumą?

Mane žavi didinga Lietuvos praeitis, žmonių stiprybė ir ryžtas saugant, ginant šalies nepriklausomybę. Ši praeitis skatina mylėti Lietuvą ir dėl jos stengtis. Augau patriotiškai nusiteikusioje šeimoje. Mano senelis buvo partizanas, dažnai apie jį pagalvoju, kartais paklausau partizanų dainų (mėgstamiausia – „Auksinės vasaros“). Taip pat man patinka Lietuvos gamta. Gera, nes gimtame krašte jaučiuosi sava

Dėkoju Vaidai už nuoširdų pokalbį ir linkiu sėkmingai kopti į sporto aukštumas.

 Kalbino Inga Nanartonytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: