Pradinis / Lietuviai svetur / JAPONIJA. Gimusi gyventi Japonijoje

JAPONIJA. Gimusi gyventi Japonijoje



Dagija Kugevičiūtė

Gimė: Kaune

Studentė

Gyvena: 1 metus Hirošimoje, Japonijoje

403645_4752620019486_1472771606_n

Moto: Dukart jaunas nebūsi

Dagija Kugevičiūtė jau nuo penkiolikos metų domėjosi japonų kultūra. Merginos išvaizda ir aprangos stilius visuomet turėjo japonų kultūros prieskonių, todėl ją išvydę visi galėjo įžvelgti jos simpatiją Rytams. Išvykti į Japoniją visada buvo Dagijos siekiamybė, kuri jau išsipildė…

Dagija, jau seniai domiesi Japonija. Kuo tave sužavėjo ši šalis, jos kalba, kultūra?

Tai man turbūt yra vienas sunkiausių klausimų, į kurį vis dar nerandu tinkamo ir trumpo atsakymo. Manau, kad tai dėl mano tėčio įtakos. Jis dirba tibetiečių kalbos vertėju ir tyrinėja Tibeto kultūrą. Nuo pat mažens girdėdama apie tolimas Azijos šalis širdyje joms pradėjau jausti nepaaiškinamą trauką. Konkrečiai Japonija susidomėjau tada, kai pirmą kartą išgirdau japonišką dainą. Japonų kalbos skambesys man pasirodė nepaprastai gražus ir taip užbūrė, kad jau mažiau nei po mėnesio pradėjau lankyti japonų kalbos paskaitas. Kuo daugiau domėjausi įvairiais Japonijos kultūros aspektais, tuo labiau mane užkerėjo viskas, kas su šia šalimi susiję. Pradėjau klausyti japoniškos muzikos, žiūrėti japoniškus filmus ir serialus, dalyvauti visuose su Japonijos kultūra susijusiuose renginiuose, porą metų susirašinėjau laiškais su japonais. Net iš laikraščių ir žurnalų karpiau ir kolekcionavau straipsnius apie Japoniją! Vėliau gyvai susitikusi su japonų turistais buvau sužavėta jų dosnumu, mandagumu, dėmesingumu… Nuvažiuoti į Japoniją tapo vienas didžiausių kada nors turėtų tikslų.

Tas tikslas dabar yra įgyvendintas. Kaip atsidūrei Tekančios Saulės šalyje?

Jau būdama septyniolikos žinojau, kad manęs niekas kitas labiau nedomina nei japonų kultūra ir kalba, todėl nusprendžiau rinktis japonistikos studijas. Deja, nebuvau įsitikinusi, ar pavyks įstoti į japonistiką, kuri tuo metu Lietuvoje buvo dėstoma tik Vilniaus universitete, o į šią specialybę priimdavo tik apie dešimt žmonių. Be to, keli mano draugai buvo išvykę studijuoti japonų kalbos į Didžiąją Britaniją. Ten trečiaisiais studijų metais studentai turi galimybę išvykti į šalį, kurios kalbą studijuoja. Suviliojo mane ta galimybė, todėl nusprendžiau išbandyti savo jėgas ir aš. Man pasisekė įstoti į Niukaslo universiteto japonų kalbos ir kultūrologijos specialybę. Studijuodama trečiajame kurse pagaliau palikau Europą ir išvykau į Hirošimą.

Kadangi turėjai susikūrus Japonijos vaizdinį, tai gali palyginti savo viziją su tikrove. Koks yra tas tikrasis gyvenimas ten?

Kadangi prieš atvykdama į Japoniją domėjausi šia šalimi apie šešerius metus, mano vizija atitiko tikrovę. Kai atvažiavau į Japoniją, atrodė, jog viskas jau kažkur matyta, skaityta, girdėta, todėl, galima sakyti, beveik nepatyriau žymaus kultūrinio šoko. Nepatikėsite, bet kelis pirmuosius mėnesius buvo sunku suvokti, kad aš tikrai gyvenu savo svajonėje… Po kurio laiko kasdienis gyvenimas man tapo įprastas, nors ir dabar kiekviena diena atneša kažką naujo, įdomaus, nepažinto… Manau, kad tai yra vienas didžiausių gyvenimo užsienyje privalumų.

Kokie Japonijos kultūros aspektai galėtų pakerėti tuos, kurie Rytų iš viso nėra atradę, sakosi jų nesuprantą?

Trumpai papasakoti apie Japoniją sunku… Ši šalis yra labai įdomi tuo, kad nuo senų laikų japonai tartum kempinės sugeria įvairias užsienio šalių naujoves, jas priima ir pakeičia savaip, taip sukurdami spalvingą, kontrastingą kultūrą. Japonija iš tiesų stebina tuo, kad joje viena kitą papildydamos puikiai egzistuoja tradicinė ir modernioji kultūros. Dažnai Japonijoje gali pamatyti jaukią šventyklėlę įspraustą tarp žvilgančių parduotuvių pagrindinėje gatvėje ar rasti gėrimų automatą ant aukšto kalno viršūnės. Pavyzdžiui, senojoje Japonijos sostinėje Kijote galima pastebėti, kad „McDonald‘s“ prekės ženklai yra ne įprastos ryškiai raudonos, o rudos spalvos, kad nenustelbtų aplinkui esančių tradicinių namų architektūros. Mandagumas ir pagarba vyresniesiems taip pat yra neatskiriama Japonijos kultūros dalis. Dėl to japonų kalboje esti labai daug mandagumo formų ir posakių, kuriuos japonai vartoja priklausomai nuo savo padėties visuomenėje ir amžiaus. Mane vis dar stebina, kad dažnai netgi kalbėdami su vos vieneriais metais už save vyresniais žmonėmis japonai jau vartoja pagarbios kalbos variantą. Punktualumas Japonijoje taip pat yra vertybė. Ypač transportas čia veikia minutės tikslumu, todėl gana paprasta planuoti keliones viešuoju transportu.548262_4668195788933_904198147_n

Prie kokio japoniško įpročio priprasti buvo sunkiausia?

Man, atvykusiai iš gana individualistinio pasaulio, sunku priprasti, kad Japonijoje viskas veikia pagal taisykles. Jei taip yra numatyta, taip ir bus! Niekas per daug priežasčių neaiškina – taip tiesiog elgiasi visi, todėl kartais japonams šiek tiek trūksta lankstumo. Pavyzdžiui, mačiau užrašą traukinyje: „Nevartok alkoholinių gėrimų kol tau nėra 20 (pilnametystės amžius Japonijoje), nes tokia yra visuomenės taisyklė“. Nė nepaminėta, kad alkoholis kenkia sveikatai… Tiesiog taisyklė yra taisyklė.

Ar taip pat griežtai taisyklių laikosi ir studentai? Kuo ypatinga švietimo sistema Japonijoje?

Nuo pat mažens japonų vaikai turi uoliai mokytis ir nuolat yra spaudžiami tėvų ir mokytojų, kad tik įstotų į kuo geresnį vaikų darželį, mokyklą, universitetą. Iki tol, kol įstoja į universitetą, jie didžiąją gyvenimo dalį praleidžia besimokydami, ruošdamiesi egzaminams. Universitetas japonams yra kaip atokvėpio laikotarpis tarp įtemptų metų mokykloje ir kol susiranda darbą bei tampa „šiakaidžin“ (visuomenės narys). Matyt, dėl to dažniausiai universitete studentai neskiria tiek daug laiko mokymuisi, beveik visi turi papildomus darbelius, taupo pinigus kelionėms.

O studentų pramogos, laisvalaikis?

Universitete esti įvairių užklasinės veiklos klubų: sportų, menų, kalbų, kuriuos lanko nemažai studentų. Tai ne tik puiki proga susipažinti su naujais žmonėmis, susirasti draugų, bet ir linksmai praleisti laiką. Jei nedomina universiteto klubai, japonai randa daug kitų alternatyvų – ne vien tik baruose ar šokių klubuose. Japonijoje daugelis laisvalaikį praleidžia karaokėje, kuri čia yra nepaprastai populiari, žaidimų centruose, pramogų parkuose, akvariumuose, vaikšto į muzikos koncertus, sporto rungtynes. Daug studentų, susitaupę pinigų, per atostogas keliauja ne tik į užsienio šalis, bet ir po pačią Japoniją.

O tu ar daug keliauji po Japoniją? Kokia šios šalies vieta tau įsiminė geriausiai ir kodėl?

Labai daug keliauti neleidžia finansai, nes Japonija nėra pigi šalis, tačiau stengiuosi tai daryti, kai tik galiu. Labiausiai Japonijoje įsiminė dvi vietos: Kijotas ir Mijadžima. Kijotas, nes yra senoji Japonijos sostinė, pats tradiciškiausias šalies miestas. Jame yra išlikę ypač daug kultūros paveldo. Tik Kijote, jei pasiseka, vis dar įmanoma pamatyti pro siauras tradicines gatveles greitai pratipenančią geišą ar jos mokinę. Man labai patiko to miesto atmosfera ir norėčiau ten vėl sugrįžti… Tiesa, Kijotui apžiūrėti ir jį pažinti neužtektų visų metų, nes ten yra tūkstančiai šventyklų ir kitų įdomių vietų. Na, o Mijadžima yra nuostabi sala, esanti netoli Hirošimos miesto. Galėčiau Mijadžimą pavadinti savo mėgstamiausia vieta Japonijoje. Kai ten pirmą kartą nuvykau, pamaniau, kad atsidūriau rojuje. Niekad nepamiršiu, kai prie mūsų pripuolė toje saloje laisvai tarp žmonių bėgiojančios stirnos ir iškando draugės žemėlapio viduryje skylę. Mijadžima garsėja vienais didžiausių Japonijoje mediniais vartais, kurie stovi jūros vandenyje, netoli kranto, o šalia pastatyta Icukušimos šventykla. Ten dažnai vyksta įdomios, tradicinės vestuvių ceremonijos. Taip pat Mijadžima garsėja nepaprastai gražiais, raudonais klevų lapais rudenį. Tikrai sunku keliais sakiniais aprašyti tą įspūdingą salą… Reikia ten nuvykti, kad suprastum.544031_10200984470760037_1175341986_n

Kai ten jautiesi taip, kaip namuose, tai gal ir į Europą grįžti nesinori… Ar gyvenimas Japonijoje yra tik laikinas etapas?

Susidomėjai kartą Japonija, ir negalėsi jos pamiršti… Japonija tartum paima ir nepaleidžia. Jei pabuvojai čia nors kartą, tai nori sugrįžti vėl ir vėl. Galbūt ilgą laiką čia gyventi man būtų sudėtinga… Kartais pavargstu nuo to, jog užsienietis čia visuomet stebimas… Bet turbūt prie to galima priprasti…

Bet Lietuvos ilgesys išliko? Ar nebūna taip, jog norėtum viską mesti ir lėkti namo?

Negalėčiau sakyti, kad nepasiilgau Lietuvos, bet nėra ir taip, kad norėčiau kuo greičiau grįžti. Žinoma, labai pasiilgau šeimos ir kelių Lietuvoje esančių draugų, bet dažnai bendraujame internetu, todėl nėra taip ir blogai. Matyt, aš jau pripratau prie gyvenimo užsienyje, kai kiekvieną dieną pamatai kažką naujo, patiri naujų įspūdžių, o trumpam grįžus į Lietuvą vėl viskas tampa įprasta… Tiesa, po kurio laiko vėl norisi pakeisti aplinką…

Kokie tavo ateities planai? Ar juose dominuoja tik Japonija?

Pabaigusi universitetą svajoju susirasti darbą Europoje, nors truputį susijusį su japonų kalba ar kultūra, kad turėčiau galimybę dažnai vartoti japonų kalbą ir vėl atvažiuoti į Japoniją. Taip pat norėčiau prisidėti prie tarpkultūrinių ryšių plėtimo tarp Lietuvos ir Japonijos.

Linkime niekada nepasveikti nuo Japonijos.

Kalbėjosi Gintautė Pugačiauskaitė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: