Pradinis / Laikas Sau / Ilgalaikiai darnūs poros santykiai – (ne)įmanoma misija?

Ilgalaikiai darnūs poros santykiai – (ne)įmanoma misija?

Sunku būtų rasti aktualesnę temą nei žmonių tarpusavio santykiai, juo labiau šeimos (porų) santykiai. Esame bendruomeninės būtybės, tad santykiai reikšmingi kiekvienam mūsų ir, deja, tik retas gali pasidžiaugti darniais santykiais tiek savo gimtojoje šeimoje, tiek partnerystėje. Ištisus šimtmečius filosofai bei rašytojai gvildeno santykių ir meilės klausimus, tuos pačius šimtmečius santykių ir meilės tema rašyti veikalai turėjo daugybę ištikimų skaitytojų, ieškančių atsakymų į galimai retorinį klausimą – kaip rasti „tą vienintelį (vienintelę)“ ir kaip išlaikyti darnius ilgalaikius santykius.

Vystantis psichologijos mokslui praėjusio šimtmečio viduryje ir pradėjus formuotis šeimos psichologijos krypčiai prie šių klausimų gvildenimo prisijungė ir psichologai. Tad natūraliai gali kilti klausimas – ar šiandien santykių psichologijos lauke mes žinome daugiau nei prieš penkiasdešimt metų? Viena vertus, yra atlikta dešimtys tūkstančių tyrimų, atrasta daugybė dėsningumų, paaiškinančių santykių šeimoje ir poroje raidą. Kita vertus, šios žinios neretai ignoruojamos, nes žmonių sąmonėje yra užsifiksavę keli stereotipiniai įsivaizdavimai, galintys trukdyti siekti darnių santykių.

Vienas iš stereotipų yra susijęs su tikėjimu, kad užtenka mylėti ir santykiai patys savaime bus darnūs. Labai dažnai manoma, kad meilė yra pagrindinė poros santykių dedamoji, kurios pakanka: „mylėsiu, būsiu mylimas ir viskas bus gerai“. Esu ne vieną kartą susidūrusi su studentų nuostaba šeimos psichologijos paskaitose, kai jie išgirsta, kad moksliniai santykių tyrimai jau daug kartų yra įtvirtinę akivaizdų dėsningumą, jog išlieka tik tos poros, kurios „dirba“ prie savo santykių, t. y. deda pastangas, kad jie būtų darnūs, ir kuo daugiau pastangų, tuo daugiau šansų, kad santykiai bus sėkmingi. Vadinasi, ilgalaikėje perspektyvoje ne meilė, o pastangos yra sietinos su santykių sėkmingumu. Neretai netgi tenka išgirsti ir studentų nepasitenkinimą: „Jei visur ir visada dirbti, tai kada gyventi ir mėgautis?“ Žinoma, niekas mėgautis netrukdo, tačiau patirtis rodo, kad mėgavimasis dažnai yra egocentriškas, nukreiptas į asmeninių poreikių tenkinimą, tikintis, kad partneris tai supras ir darys tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau paprastai taip nebūna, nes, pasirodo, kad ir partneris turi poreikius ir taip pat nori, kad jie būtų tenkinami. Ir kai abi poros pusės nori, kad kitas kažką duotų, bet patys nenori duoti, labai greitai mėgavimasis pavirsta trintimi, nepasitenkinimu, pykčiais, o galiausiai skyrybomis. Tada vėl viskas prasideda iš naujo.

Ne kartą tekę konsultuoti suaugusius asmenis, kurie jau turėję ne vieną nesėkmę kurdami romantinius santykius. Dažniausiai pradžioje jie būna linkę kaltinti buvusį ar esamą partnerį, ieškoti atsakymų, kas su tais partneriais negerai, kol galiausiai pradeda aiškėti, jog ne tik nebuvo pakankamai galvojama apie partnerio poreikius, bet ir nebuvo kalbama apie santykius, kokių nori abu partneriai, ir kaip abu jie gali prisidėti prie tokių santykių kūrimo. Tik kalbėjimas apie santykius ir „mus šiuose santykiuose“ sudaro prielaidas tikslingai dėti pastangas siekiant darnesnių santykių.

Santykių tyrimai taip pat atskleidžia, kad meilė (susižavėjimas, aistra, įsimylėjimas) nesitęsia amžinai, ji turi tendenciją transformuotis, priklausomai nuo įvairių patirčių partnerystėje. Sėkmingiausia transformacija pasireiškia abipusiu prisirišimu ir pagarba vieno kitam, nes tokie santykiai padeda įveikti iššūkius, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekviena pora, kaip antai tėvystė, vaikų auklėjimas, finansiniai sunkumai, asmeninės nesėkmės, sveikatos problemos ir pan., ir toliau puoselėti darnius santykius. Ši transformacija yra nelengvas iššūkis – ji įvyksta ne savaime, o tik diskutuojant ir darant kompromisus, t. y. dedant pastangas.

Viktorija Čepukienė

Antrasis stereotipas yra susijęs su tikėjimu, kad „priešingybės traukia viena kitą“ ir darnūs santykiai būna tada, kada partneriai yra skirtingi ir tokiu būdu vienas kitą papildo. Psichologijoje netgi būta teorijų, kurios siekė įtvirtinti šį stereotipą kaip mokslu pagrįstą dėsningumą. Buvo remiamasi gyvūnų pasaulyje stebimais dėsningumais, kad vyriškos ir moteriškos lyties atstovai savo išvaizda ir elgsena gerokai skiriasi ir būtent šis skirtingumas padeda „pamatyti“, išsiskirti iš minios ir galiausiai poruotis. Deja, žmonių pasaulyje ne viskas taip paprasta, o stereotipas ir liko stereotipu, nes žmonių ilgalaikiai santykiai nesiremia tik „poravimusi“ bei išvaizda. Žmogų formuoja ne instinktai, o patirtis, mąstymas, emocijos, asmenybės bruožai. Na, o susiformavusi asmenybė turi unikalius poreikius ir tam tikrus įtvirtintus šių poreikių siekimo būdus. O moksliniai tyrimai vėlgi įtvirtina dėsningumą, kad kuo partneriai turi panašesnį požiūrį į pasaulį, panašesnes vertybes, asmenybės struktūrą, patirtį šeimoje, įsivaizdavimą apie šeimą ir vaikų auklėjimą, panašesnius pomėgius, tuo daugiau šansų, kad jie išliks kaip pora ir jų pastangos (jei tokių bus) kurti darnius santykius bus apvainikuotos sėkme. Ir, priešingai, kuo daugiau skirtumų, tuo mažiau šansų turėti ilgalaikius santykius, nes didesni skirtingumai sudaro mažiau palankias sąlygas „susikalbėti“, įsiklausyti ir suprasti vienam kitą, reikalauja įdėti daugiau darbo, kad santykiais būtų galima mėgautis. Be to, kuo asmenybės skirtingesnės, tuo turi skirtingesnį požiūrį į santykius ir pastangas šiuos santykius puoselėjant. Tokiu būdu patenkama į užburtą ratą, kuris dažniausiai veda prie santykių iširimo.

Šie stereotipų santykiuose pavyzdžiai aiškiai parodo, jog meilės partneriui toli gražu nepakanka, kad santykiai klestėtų, reikia kur kas daugiau – aktyvių pastangų iš abiejų pusių, įveikiant tiek paprastus kasdienius iššūkius, kurių rutininiame gyvenime apstu, tiek dideles problemas bei konfliktus. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad porų santykiuose yra keturios labai svarbios sritys, kuriose yra kritiškai svarbus „susikalbėjimas“ ir abipusiškumas: intymumas ir šiltų jausmų partneriui demonstravimas; elgesio sąveikos, nukreiptos į įvairių funkcijų vykdymą; kasdienių ginčų gvildenimas ir problemų bei konfliktų sprendimas.

Pastebima, kad ilgalaikius darnius santykius turinčios poros nesiliauja vienas kitam rodyti šiltus jausmus (pasibučiavimai, apsikabinimai, prisiglaudimai, šiltų jausmų išreiškimas žodžiais ir pan.); padeda vienas kitam buityje, kartu leidžia laisvalaikį, turi tą patį hobių ir interesų lauką, kartu užsiima vaikų auklėjimu ir pan.; konstruktyviai sprendžia kasdienius ginčus nuo jų nebėgdami, nesistengdami dominuoti, stengdamiesi iš jų pasimokyti; ieško konstruktyvių būdų spręsti rimtas problemas bei konfliktus, vienas kito neįžeidinėdami, nežemindami, stengdamiesi vienas kitą išklausyti ir ieškoti abiem tinkančio sprendimo. Ir visa tai skamba kaip iš tiesų didelis kasdienis darbas, nes dažnai daug lengviau nesikalbėti, nesitarti, reikalauti ar, priešingai, nusileisti (pabėgti), kaip sakoma, „dėl šventos ramybės“. Tik, deja, ramybė yra apgaulinga ir laikina, kaupianti savyje nepasitenkinimą, įžeistus jausmus, pyktį, o kartais ir dar sunkesnius išgyvenimus, kurie neišvengiamai veda arba prie atšalimo ir atsitraukimo, arba prie intensyvių neišsprendžiamų konfliktų. Abiejų baigtis paprastai yra santykių nutrūkimas.

Taigi, apibendrinant santykių tema kiekvienam iš mūsų yra aktuali, psichologijos mokslas jau yra aprašęs nemažai dėsningumų, kurie norintiems gali padėti geriau suprasti turimus santykius ir juos puoselėti, t. y. sudaro prielaidas darniems santykiams tapti įmanomiems. Vis dėlto be aktyvių nuolatinių pastangų ilgalaikiai darnūs santykiai, kuriais abu poros nariai būtų patenkinti, yra neįmanoma misija.

Na, o mokslas nestovi vietoje, šeimos psichologijos atstovai ir toliau vykdo tyrimus, siekdami geriau suprasti įvairius veiksnius, kurie leidžia prognozuoti santykių ilgalaikiškumą ir gerą kokybę, nes tai padeda kurti įvairias intervencines priemones, skirtas poroms, kurios nori darnesnių santykių. Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkai taip pat vykdo tyrimus šeimos psichologijos srityje ir šiuo metu kviečia poras dalyvauti moksliniame tyrime, kurio tikslas yra tyrinėti įvairius veiksnius, susijusius su patirtimi gimtojoje šeimoje ir dabartinėje partnerystėje, kurie gali paaiškinti įvairius poros santykių bei tėvystės aspektus. Dalyvavimas tokiuose tyrimuose paprastai yra gera galimybė atsakant į tyrimo klausimus kryptingai apmąstyti savo patirtis. Visą informaciją apie tyrimą galima rasti čia: https://www.soscisurvey.de/pora/?q=Pradzia

Viktorija Čepukienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė, psichologė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: