Birželio 24 d. Kauno Čečėnijos aikštė visą vakarą skendėjo linksmame šurmulyje ir dainose – Eigulių, Kalniečių ir kitų mikrorajonų gyventojai čia susirinko švęsti Joninių, kitaip dar vadinamų Rasos ar Kupolių švente. Penkių valandų trukmės renginyje skambėjo ir liaudies, ir garsių grupių dainos, vyko šokiai, prisimintos senosios tradicijos, apdovanoti Jonai ir Janinos, užkurtas didžiulis Joninių laužas. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su Joninių (Rasos) šventės tradicinių apeigų reikšme ir dalijamės Kauno bendruomenių renginio akimirkomis.
Ilgiausios dienos šventė Joninės turi labai senas tradicijas. Pasak etnologės Pranės Dundulienės, rašytiniuose šaltiniuose ji pirmąkart paminėta 1372 metais, kai Varmės vyskupas Henrikas II raštu uždraudė vokiečių okupuotų kraštų gyventojams Jonines švęsti senoviškai. Vis dėlto lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX amžiuje. Iš Motiejaus Valančiaus raštų žinoma, kad 1815 metais Kartenos, Salantų, Skuodo ir kt. parapijų žmonės ilgiausios dienos šventę, katalikų vadinamą Joninėmis, šventė pagoniškai.
Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad pagoniškais laikais ši šventė buvo vadinama Rasos arba Kupolių švente. Ją linkstama pirmiausia laikyti augmenijos klestėjimo, vešėjimo švente. Jos apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais ir mitiniais įvaizdžiais. Ilgiausios dienos šventės apeigose senovės lietuviai aukodami, šokdami apeiginius ratelius ir giedodami giesmes garbindavo dievybes, jų prašydami apsaugoti derlių.
Žemdirbių kultūroje žmogaus gerovė priklausė nuo to, ar gamta (žemė, gamtos jėgos) jam bus dosni ir palanki, ar bus geras derlius. Mūsų protėviai jautė stiprų ryšį su gamta, ją mitologizavo ir savais būdais bandė paveikti. Kokie įdomūs senovės lietuvių ir kitų baltų mitinės sąmonės klodai atsiveria Rasos šventės papročiuose! Išties verta juos praskleisti ir geriau pažinti savo kultūrą, šaknis, suvokti šventės senovinių apeiginių veiksmų reikšmes. Galbūt suprasime, kad mūsų protėvių ryšys su gamta ir troškimai nėra mums, šių dienų žmonėms, tokie svetimi, kaip mums gali pasirodyti…
Per Rasos šventę būdavo garbinama suklestėjusi augmenija. Tikėta, kad šventės dieną ir jos išvakarėse surinktos gėlės ar kiti žolynai turi magišką galią gydyti ligas, išburti būsimojo gyvenimo sėkmę, atnešti žmogui laimę. Tad vienos iš šventės organizatorių – asociacijos „Eigulių aukuras“ – moterų šventinis rytas prasidėjo žolynų skynimu – kupoliavimu – ir vainikų pynimu. Keliomis dešimtimis vainikų buvo papuošti į renginį susirinkę Jonai ir Janinos. Kiti šventės dalyviai taip pat panoro pasidabinti įspūdingomis žolynų karūnomis – organizatorių padedami jas nusipynė patys.
Pasak P. Dundulienės, kupoliavimo paprotys yra labai senas, minimas dar XIII a. Hipatijaus metraštyje. Kupolėmis buvo vadinami įvairūs žolynai, turintys gydomąją galią. Vieni kupolėmis laikė jonažoles, kiti – ramunes, dar kiti – mėlynai ir geltonai žydinčias žoles. Iš tautosakos žinoma, kad kupolių būdavo devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir jais dabindavo galvas, puošdavo namus ir kt. Merginos neretai vainikus naudodavo vedybų burtams. Iš devynių rūšių žolynų nusipintus vainikus mesdavo per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėdavosi ištekėti. Kai kuriose Lietuvos vietovėse merginos ir vaikinai naktį pindavo vainikus iš paparčių, prie jų pritaisydavo žvakutes ir jas uždegę paleisdavo vainikus į upelį. Jei merginos ir vaikino vainikai plaukdavo greta, jie tikėdavosi tais metais susituokti. Dar kitur merginos du ar keturis nupintus vainikus įmesdavo į šulinį – jeigu jie susieidavo, reikšdavo, kad tais metais jos ištekės.
Vainikai per Rasos šventę būdavo pinami ne pramogai – tai turėjo ypatingą prasmę. Žmonės tikėjo, kad vainike kaupiasi augmenijos gyvenimo jėga. Vainikas – nemirtingumo bei gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simbolis.
Kauniečių šventėje vyko maudynės. Vanduo senovės lietuvių buvo laikomas turinčiu galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgų duoti vaisių. Todėl Joninių apeigas, burtus, maginius veiksmus žmonės atlikinėjo prie vandens arba su vandeniu. Tikėta, kad Joninių išvakarėse arba ankstų rytą maudantis upėse ar ežeruose apsisaugoma nuo ligų, sustiprinama sveikata arba pasveikstama.
Paminėtina, kad Rasos šventės metu lietuviai ypač garbindavo rasą. Tikėta, kad šventinės dienos ryto rasa prieš saulės patekėjimą turinti nepaprastą gydomąją galią. Todėl prieš patekant saulei turintieji išbėrimų ar vočių voliodavosi rasotose pievose. Merginos ankstų rytą nusiprausdavo veidą rasa ir vėl guldavosi miegoti tikėdamos, kad susapnuos savo būsimą vyrą.
Kauniečių šventėje neapsieita be Joninių laužo. Šventės laužai senu papročiu būdavo kūrenami tiek kaimuose, tiek miestuose dar XVIII–XIX amžiuje. Laužams būdavo parenkama gražiausia apylinkės vieta, dažniausiai paežerėse, paupiuose, ant kalnelių. Žmonės šokinėdavo per ugnį, dainuodavo, šokdavo ratelius, grodavo, giedodavo apeigines giesmes, supdavosi sūpynėse ir linksmindavosi iki pirmųjų gaidžių ar iki saulės patekėjimo. Šokinėjimas per ugnį ir šokimas aplink ją turėjo maginę prasmę. Tikėta, kad apeiginė šventės laužo ugnis turi apvalomąjį poveikį ne tik fizine, bet ir moraline prasme. Todėl prie laužo žmonės atvesdavo ligonius ir traukdavo juos per laužo ugnį, tikėdamiesi, kad šie nuo to pasveiks. Taip pat buvo tikima, kad laužo ugnis, apšviesdama javų laukus, pasėlius, apsaugo juos nuo įvairiausių blogybių: krušų, sausrų, blogųjų dvasių, raganų ir kitų javams kenksmingų mitinių būtybių.
Joninių (Rasos) šventė Čečėnijos aikštėje subūrė skirtingų kartų atstovus. Visi drauge klausėsi tiek tradicinių liaudies dainų, tiek populiarių grupių koncerto. Šventinę nuotaiką renginyje kūrė ansambliai „Saulutė“, „Guboja“ ir Kaunėnų moterų ansamblis. Daugelio muzikos mėgėjų žinomas, tačiau naujai skambančias melodijas dovanojo trimitininkas Česlovas Rugevičius. Ausis ir širdis pamalonino dainininkų Rūtos Morozovaitės ir Juozo Janušaičio duetas. Ne vieną populiarią dainą atliko ir renginio vedėjas Vilius Kaminskas. Į siautulingą šokių sūkurį kauniečius įtraukė muzikos grupės „Dinamika“ ir „Žentai“.
Tiek atlikėjai, tiek garbūs renginio svečiai kauniečiams linkėjo surasti savo paparčio žiedą, kuris nuo seno Rasos šventėje laikomas visažinystės simboliu. Pasak Jono Vaiškūno, trokštantis jį rasti turi nueiti į tokią vietą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais – jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtų baisybių, per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti jį iš apsibrėžto rato. Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis.
J. Vaiškūno teigimu, tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save ir, jeigu sugebame įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai mums atsiveria tiesus kelias į žinojimą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę. Mokančiam susitelkti ir įsiklausyti į save dieviškosios galios gali atsiverti ir nušvisti tarsi stebuklingas paparčio žiedas, o tada tampa galimi net neįmanomi dalykai.
Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias mus gyvenimo ir likimo keliu.
Joninių šventę Čečėnijos aikštėje rėmė Kauno miesto savivaldybė.
„Projektą finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.
„Lietuvės“ redakcija