Viktorija Samarinaitė
Gimė: Šiauliuose
Gyvena: maždaug 6 mėn. Indijoje
Žurnalistė
Moto: „Gyvenimas neturi jokio ypatingo ingrediento“
Lietuvaičiai vis dažniau ryžtasi tolimoms kelionėms į egzotiškas šalis, vedami įvairiausių tikslų. Tačiau turbūt retas kuris pasilieka jose ilgiau nei kelias savaites, kelis mėnesius ar visam laikui. Viktorija Samarinaitė kelionės į tolimąją Indiją laukė daugiau nei 10 metų, manydama, kad tam reikia subręsti. Ir štai pagaliau sulaukė. Jos pažintis su šia didžiulių kontrastų šalimi trunka jau daugiau nei pusę metų. Paprašėme šios įdomios ir iškalbingumu žavinčios merginos ne tik papasakoti apie stereotipais apraizgytą Indiją, bet ir atskleisti bent mažytę jos dalelę per nuotraukas. „Rinkti Indijos nuotraukas norint jomis pasidalyti su tais, kurie dar ten neapsilankė, yra sunkoka užduotis. Kodėl? Nes dauguma įsikibę laikosi stereotipo apie alkaną elgetų, luošių, suvargėlių Indiją, – teigia Viktorija. – Niekas nesako, kad ten to nėra. Beveik žemyno dydžio šalyje skurdo tikrai pamatysite. Tačiau beveik visi pamiršta, kad ten, greta Mumbajaus lūšnynų, statomi dangoraižiai, tiesiami nauji keliai, jungiantys miestus, parkuose purškia fontanai, o žymiausios pasaulio korporacijos Indijoje steigia savo filialus. Tai – įvairovės šalis, todėl greta skurdo joje tarpsta ir pinigai.“
Viktorija, trumpai papasakok apie save.
Apie save kalbėti nėra lengva. Esu tokia pati, kaip visi kiti šios planetos gyventojai. Mes visi turime vienodas galimybes tapti einšteinais, da vinčiais, ivanauskaitėmis, markais polais ar styvais džobsais. Jeigu pasiseka – randame kažką visiškai nauja. Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad visada klausau savo širdies ir bandau galutinai įsitikinti, jog nėra nieko neįmanoma. Taip mano gyvenimas virsta dėmesio verta knyga, kurios niekada nesugebėčiau parašyti.
Kas Tave paskatino išvykti iš Lietuvos? Kodėl pasirinkai būtent Indiją?
Niekas manęs neskatino vykti iš Lietuvos. Niekada net nemąsčiau apie gyvenimą kitoje šalyje. Jau senokai spėjau suprasti, kad Vilnius yra tas miestas, kuriame norėsiu pasenti, kad senatvėje norėsiu lesinti balandžius Sereikiškių parke. Tačiau kelionės į Indiją aš laukiau apie dešimt metų. Taip, nėra sunku per tiek laiko susitaupyti pinigų ir tiesiog nusipirkti kelionės bilietą į šią šalį, aplankyti, tarkime, vadinamąjį Auksinį trikampį ir po savaitės važiuoti namo. Visų pirma aš net veltui nebūčiau sutikusi važiuoti į Indiją savaitei. Antra, aš norėjau subręsti vidumi, kad pagaliau galėčiau ten nuvykti. Kelionės po Europą, Kaukazą ir Vidurio Rytus buvo tarsi rengimasis kelionei į Indiją. Jos mane augino, išmokė įvairiausių naujų dalykų ir atvėrė begalybę naujų durų į kitus pasaulius, apie kuriuos iki tol nežinojau.
Vieną dieną gavau pasiūlymą dirbti Indijoje. Turiu keistą aistrą pagyventi skirtingose šalyse bent keletą mėnesių ir jose atrasti vis kitokią save. Anksčiau teko ilgesniam laikui likti atšiauriojoje Suomijoje, vėliau – aistringajame Kaukaze, o dabar – Indijoje.
Kokie buvo Tavo kelionės tikslai?
Galvodama apie Indiją, niekada nė nesvajojau apie dvasinę kelionę, nušvitimą, alinančias jogos pamokas ar didžiųjų dvasios meistrų išmintį. Aš svajojau apie žmones.
Kaip Tave sutiko ši šalis? Galbūt susidūrei su sunkumais?
Nežinau, ar žodis „svetinga“ galėtų tikti Indijai. Šalis mane, net nespėjusią atsitokėti, įtraukė į joje tvyrantį chaosą, ir aš net neturėjau galimybės pasirinkti ar pasvarstyti. Adaptacijos laikotarpiu reikėjo milžiniškų kantrybės atsargų.
Indijos kontrastai manęs visiškai neišgąsdino. Aš ją priimu tokią, kokia ji yra: su nenutylančiu didmiesčio triukšmu, gatvėje elgetaujančiais vaikais, parduotuvėje į mane spoksančiais žmonėmis, moterimis, prašančiomis jas nufotografuoti už pinigus, nesibaigiančiomis automobilių spūstimis ar karvėmis gatvėje. Daug sunkiau buvo prisitaikyti prie žmonių, su kuriais gyvenu ir dirbu. Ne kartą atrodė, kad viskas, ką išmokau per savo gyvenimą šioje šalyje, tiesiog neveikia: nei susitarimai, nei planai, nei dienotvarkės. Tada reikia daryti išimtis. O jos neretai tampa naujomis taisyklėmis.
Ar Indijoje radai tai, ko ir norėjai, tikėjaisi?
Jei atvirai, vykdama į Indiją, aš nesitikėjau nieko. Dešimt metų bandžiau susikurti galvoje šios šalies vaizdinį, kartu augo baimė, kad galbūt Indija jo neatitiks. Tikiu, kad, jeigu būčiau atvykusi tik pakeliauti mėnesiui ar dviem, šalis būtų net pranokusi mano įsivaizdavimą. Tačiau atrasti ir pamatyti trokštamą grožį buityje, mažuose paprasčiausiuose dalykuose ir yra didysis menas.
Daug kas manęs klausia: „Kokia ta Indija?“ Aš iki šiol negaliu rasti vieno atsakymo. Ji yra visokia. Galbūt esate girdėję, kad tai – purvinas ir vargingas pasaulis. Ji turi ir tokį veidą. Jeigu regite ją kaip kultūros lopšį – rasite jos neišsenkančius klodus. Jeigu manote, kad tai – viso pasaulio stogas, kelio į save pabaiga – neabejotinai rasite ir tai. Galbūt girdėjote, kad ji – improvizuotas spektaklis gatvėje, – galėsite būti jo dalimi. Aš dar nežinau, kokia yra Indija. Praleidau čia daugiau nei pusę metų ir nesijaučiu galinti pasakyti, jog pažįstu šią šalį. Net kai kurie mano draugai indai nuogąstauja, kad jiems neužteks viso gyvenimo jai pažinti ir perprasti.
Papasakok apie savo pirmuosius įspūdžius šalyje.
Į Indiją pirmą kartą atvykau praeitų metų vasarą. Išėjusi iš oro uosto įsėdau į taksi ir išsigandau. Apsidairiau aplink: modernūs stiklo ir plieno pastatai, kruopščiai nušienauta žolė, tvarkingai sustatyti automobiliai ir lygi kelio danga. Po daugiau nei dešimties minučių automobilis pasuko į greitkelį ir, vos pamačiusi žalių rikšų spūstis, gatvės prekeivius, pakelėse miegančius žmones, su kūdikiais ant rankų vaikštinėjančias moteris, atsidusau: tai tebuvo modernios Indijos fasadas.
Tos pačios dienos vakarą sėdėjau ant žemės viename iš senosios Delio dalies turgų ir tiesiog stebėjau vietinių žmonių gyvenimą, priėmiau jų tyrinėjančius žvilgsnius, klausiausi emocionalių pokalbių nesuprantama kalba ir pajutau, kaip chaosas mano pačios galvoje susilieja su aplinka ir tarsi tampa vieniu. Tada ir nusprendžiau, kad liksiu čia gyventi.
Kaip indai Tave priima? Ar lengva susirasti nuoširdžių ir ištikimų draugų?
Turbūt skambės labai keistai: per pusę metų nė su viena moterimi nebendravau ilgiau negu penkias minutes. Kodėl? Jų aplink mane tiesiog nėra. O jeigu kartais būna, jos nelabai linkusios leistis į draugystę. Tad didžiąją laiko dalį praleidžiu vyrų draugijoje ir dar kartą sau patvirtinu akivaizdžius vyrų ir moterų skirtumus.
Kolegos, su kuriais dirbu, tapo mano draugais, patarėjais ir šeimos nariais Indijoje. Tikiu, kad jiems nebuvo lengva priimti mane, žmogų iš visiškai kito pasaulio, besivadovaujantį kitokiomis vertybėmis, taisyklėmis ir nuostatomis. Aš pati taip pat kiek užtrukau laužydama savo principus ir priimdama kompromisus aplinkybėmis, kuriomis, kaip man atrodė anksčiau, kompromisų negali būti.
Kaip jautiesi šiuo metu, praėjus pusei metų?
Man vis dar atrodo, kad atvykau čia tik vakar. Ne kartą sėdau prie stalo su popieriaus lapu ir bandžiau užrašyti tai, ką supratau apie šią šalį ir žmones, tai, kokią čia save atradau, bet puslapis taip ir likdavo tuščias. Ne dėl to, kad Indija būtų visiškai neįmenama mįslė. Vis dėlto dažnai stokoju žodžių, bandydama net pati sau apibūdinti gyvenimą čia. Taip, didžiąją jo dalį užima rutina, kitą dalį – keliavimas ir šalies, jos kultūros pažinimas. Tačiau kiekviena diena čia yra tarsi mažytis išbandymas, kiekvieną dieną tik dar labiau įsitikinu, kad net įtarti negaliu, ką man atneš rytojus.
Ar būtų galima palyginti lietuvių ir indų pasaulėjautą?
Aš, žinoma, negaliu savo pasaulėžiūra atstovauti visai Lietuvai, kaip ir mano kolegos indai negali atstovauti visai Indijai. Visame pasaulyje žmonės yra panašūs tuo, kad visi ligi vieno siekia laimės. Tačiau mes dažniau tą laimę regime kaip tikslą, o Indijoje žmonės ją renkasi tiek kaip tikslą, tiek kaip pačią keliavimo jo link priemonę.
Indai yra linkę daug ką nuleisti juokais net pačiomis rimčiausiomis situacijomis, į daug ką žvelgia pro pirštus, todėl gyvenimas jiems neatrodo toks sudėtingas, koks atrodo, sakykime, europiečiams. Neretai tai erzina, tačiau ilgainiui imi pastebėti, kad ir pats dažnai imi pokštauti ne vietoje ir ne laiku.
Indai yra labiau atsipalaidavę, daug ką palieka rytdienai ir kaip išmanydami bando džiaugtis gyvenimu. Greičiausiai ir aš pati bandau čia to išmokti.
Kaip žmonės jaučiasi Indijoje?
Visi žmonės, kuriuos sutikau Indijoje, gali kaipmat pridėti ranką prie širdies ir sušukti, kad myli savo šalį. Šalį, kurioje kai kurie įstatymai primena paiką pokštą, kur tiek daug neraštingų žmonių, kur smurtas prieš moteris yra itin dažnas, kur didelė dalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, kur valdžios atstovai ne mažiau godūs nei Lietuvoje ar kurioje kitoje šalyje. Tačiau jie tiki Indija, jie ją myli. Ant kiekvieno sunkvežimio galo užrašyta: „Indija yra didi“, „Indija – tai meilė.“ Ir kiekvienas, net tas, kuris emigruoja, yra giliai suleidęs savo šaknis į šią žemę. Aš, tiesą sakant, nepažįstu daug lietuvių, kurie ištartų tą patį.
Žmonės, kurie šiandien mane supa, priklauso moderniajai Indijai. Jie kitokie nei jų tėvai – liberalesni, smalsesni, laisvesni, drįstantys svajoti. Tačiau jie nekankina savęs ir nemato priežasties leistis į kryžiaus žygius, kurie galbūt gali nuvesti į trokštamą tikslą. Jauni lietuviai yra labai užsispyrę, atkaklūs, darbštūs, kantrūs, sąmoningi ir tikintys tuo tikslu, į kurį veržiasi. O Indijoje nemažai kas paliekama likimo valiai. Užuot kėlę sau sunkumų, indai leidžia viskam sroventi ir atsipalaidavę siurbčioja arbatą. Iš pradžių aš lyg išprotėjusi žvilgčiodavau į laikrodį, net gerdama arbatą, bijodama iššvaistyti laiką veltui. Kai pasidalijau savo nuogąstavimais su kolegomis, jie manęs tepaklausė: „O ką turi galvoje sakydama „švaistyti laiką“?“
Ar indams gyventi šiame pasaulyje lengviau nei, tarkim, europiečiams, tarp jų ir mums, lietuviams?
Galbūt ir galima teigti, kad jiems lengviau gyventi, nes laiko švaistymo problema Indijoje nėra opi. Galbūt jiems lengviau gyventi, nes jie dažniau klausosi savęs. Pavyzdžiui, jeigu trokšta visą dieną gulėti lovoje ir skaityti knygą – taip ir padaro. Galbūt jiems yra kiek lengviau, nes jie daugiau buriasi į grupeles nei mes. Aš pati ne kartą buvau pamokyta nelaikyti visko viduje, buvau paskatinta dalytis mintimis ir problemomis, esą tai – ir jų problema. Taip pat jie yra daug arčiau savo giminaičių, su jais susitinka gerokai dažniau – ne tik per vestuves ir laidotuves. Dalijimąsi indai laiko didele vertybe.
Kita vertus, čia daug daugiau skurdžių, neišsilavinusių žmonių. Kai kurie jų net negali pasirašyti. Labai greitai auga gimstamumas neturtingose šeimose, žmonės gyvena gatvėse. Klesti mažamečių ir nepilnamečių asmenų darbas. Šalyje didelis nusikalstamumas, nedarbas ir daugybė kitų problemų… Tačiau čia mačiau turbūt tūkstantį kartų daugiau pasiturinčių žmonių, besidalijančių tuo, ką turi, su neturtingaisiais. Atrodo, kad čia žmonės turi šiek tiek didesnes širdis nei mūsiškės.
Kaip atrodo indų šeima?
Šeima Indijoje yra aukščiau už bet kurią valstybinę instituciją. Tai yra moralinių individo įstatymų ir vertybių pamatas. Tradicinės indiškos šeimos galva – moteris. Ji saugos namų raktus netgi kartu su vyru išėjusi apsipirkti. Vyras yra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis, tačiau moteris yra tas pagrindinis sraigtelis, kuris priverčia suktis patį šeimos mechanizmą ir sujungia visus.
Kiekvienas čia žino, jog, nesvarbu, kas nutiktų, už jo nugaros visada stovės šeima, į kurią bus galima įsikibti. Kai žvelgiu į mūsų gyvenimą Lietuvoje, regiu, kad mes sparčiai tolstame nuo to vieno ypač reikšmingo taško – šeimos.
Dėl kokių priežasčių Indijoje karvės laikomis šventomis? Ar tiesa, kad jos labiau garbinamos nei moterys?
Žmonės, galvodami apie Indiją, įsivaizduoja karves, nepriklausančias niekam, šmirinėjančias po miestus, kaimelius ir pripratusias prie gyvenimo civilizacijoje. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau hinduizmo išpažinėjai nelaiko karvių šventomis ir nesimeldžia joms, kaip kad meldžiasi dievams. Karvė čia įkūnija visas kitas gyvas būtybes, tarsi įkūnija motiną Žemę, maitintoją. Ji simbolizuoja malonę ir gausą. Net pats Gandhis yra pasakęs, kad „šalies didybę ir moralinį progresą galima išmatuoti pagal tai, kaip joje elgiamasi su gyvūnais“.
Panašu, kad galima rasti sąsajų tarp karvių ir moterų vertinimo. Tiek vienos, tiek kitos yra davėjos ir maitintojos, vertos švenčiausios pagarbos. Tačiau aš niekada negirdėjau, kad karvės Indijoje garbinamos labiau nei moterys.
Galbūt galėtum papasakoti daugiau apie indžių gyvenimą?
Esu girdėjusi labai daug stereotipų apie moterų gyvenimą kitose šalyse. Pavyzdžiui, esą Gruzijoje vyras meilinasi moteriai tik iki vestuvių, vėliau pristato ją prie puodų ir žadėtoji meilė baigiasi. Sakoma, kad Irane vyrai engia moteris, verčia jas nešioti kūno ir galvos apdangalus, o tas, kurios nusižengusia islamo regulai, užmėto akmenimis. Vyrauja nuomonė, kad Indijoje valdo vyrai, kad moteris visada yra žemiau už vyrą, jos žodis nėra svarus, ji turi tupėti virtuvėje, gimdyti ir auginti vaikus, tylėti net jei žino, kad sutuoktinis jai neištikimas. O koks Lietuvos moterų gyvenimas?
Nesiginčiju, minėtieji stereotipai atskleidžia dalį tiesos. Tačiau Indijoje pilna moterų, kurios siekia išsilavinimo, dirba, užima aukštesnes pareigas nei vyrai, negamina maisto, nes turi tarnaites. Anksčiau šeimoje gimusi mergaitė atrodydavo tarsi prakeiksmo ženklas. Bet šiandien matome, kad Indijoje vyrų yra maždaug dukart daugiau negu moterų. Kiekvienas trokšta sukurti šeimą, tad vyrams belieka saugoti ir globoti moteris. Net Indijos valdžia, kurdama modernią šalį, skatina gyventojus susilaukti mergaičių, stengiasi užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir padėti joms steigdama nemokamas telefono linijas – jų numerius galima rasti ant kiekvienos rikšos.
Indijoje moteris yra namų galva. Aš nesutikau nė vieno vyro Indijoje, kuris negerbtų savo žmonos, sesers ar motinos. Moteris čia gali palenkti net ir stipriausią vyrą ir daryti įtaką jo sprendimams. Juk net didžiųjų hinduizmo dievų trejybė – Krišna, Šiva ir Rama – turėjo žmonas, kurios iki šiol yra labai svarbios religiniame kontekste.
Kokia moterų apranga? Ar tai – tradicinis saris?
Tradicinė indžių apranga, žinoma, yra saris. O jų spalvų ir atspalvių yra begalė. Keista, tačiau daugumai indų vyrų moteris gražiausia yra tada, kai dėvi sarį. Netgi kolegos vis skatina mane juo apsirengti, tačiau aš vis dar nedrįstu.
Nors Indija vis artėja prie modernios šalies įvaizdžio, saris tebėra vienas populiariausių drabužių šalyje. Žinoma, iš didmiesčio nuvykęs į kur kas mažesnį miestelį, pamatysi, kad kiekviena moteris aplink dėvi sarį, o tai sukuria tam tikrą šventenybės įspūdį. Tačiau gyvendamas 22 mln. gyventojų turinčiame Delyje kur kas rečiau pamatysi kasdien sarį dėvinčią moterį. Jos tikrai mėgsta gražius drabužius, batus ir kosmetiką. Matyt, ne ką mažiau nei moterys bet kur kitur pasaulyje.
Ar tiesa, kad indės nešiojasi visą auksą su savimi, kad jei jas išvarytų iš namų, jos neliktų be nieko?
Tiesa tokia, kad niekada nesu kitur mačiusi moterų, kurios turėtų ir nešiotų tiek aukso, kiek jo nešioja Indijos moterys. Labai abejoju, kad tai kaip nors susiję su tuo, jog joms gresia išvarymas iš namų. Kodėl? Nes visų pirma vyras negali to padaryti. Moteris yra šeimos židinio sergėtoja ir, jeigu jis tai padarytų, atsidurtų prieš visos šeimos teismą. Taip pat nemanau, kad jos, jei ir norėtų, galėtų vienu metu nešioti visą turimą auksą ir kitas brangenybes. Indės jų turi tiesiog per daug.
Kaip atrodo indų kasdienybė?
Manau, kad kasdienybė Indijoje yra tokia pati, kaip ir daug kur pasaulyje. Vieni žmonės, stengdamiesi išlaikyti šeimą, nemato čia nieko kita, tik darbą nuo aušros iki pat sutemų, sukasi kaip tik išmanydami. Kiti gyvena turtingai ir leidžia sau bene viską.
Mane žavi tai, kad indai mėgsta kalbėtis su žmonėmis, iš kurių nuolat perka daržoves, mėsą, cigaretes ar vandenį. Čia galima imti maistą skolon. Žmonės tebepasitiki vieni kitais ir yra kiek arčiau vieni kitų, negu aš buvau įpratusi.
Indija – žydinti šalis. Indai mėgsta gėles?
Indai mėgsta gamtą. Jie stengiasi neatitolti nuo jos per daug. Pavyzdžiui, Delyje, kur visada verda statybos, transporto kamščiai trunka net iki kelių valandų, yra gausybė parkų, sodų, gėlių, net šalikelės gausiai apsodintos medžiais. Valdžia skatina gyventojus vertinti ir saugoti žaliuosius plotus, sukurti jų dar daugiau. Tikiu, kad žmogaus santykis su gamta atspindi ir santykius su žmonėmis.
Papasakok apie tradicinį indų maistą. Ką vertėtų išbandyti ir ko geriau vengti?
Prieš keliaudama į Indiją neskaičiau jokių patarimų keliautojams. Tačiau, jeigu būčiau paskaičiusi, būčiau sužinojusi, kad prieš kelionę vertėtų pasiskiepyti, vengti indiško maisto ir valgyti tik kokybišką maistą pateikiančiuose restoranuose. Vienintelis dalykas, kurio laikiausi ir tebesilaikau gyvendama Indijoje, – negerti vandens iš čiaupo. Nestebiu, kokiame vandenyje yra verdamas maistas, ir tiesiog juo mėgaujuosi, kaip jokiu kitu maistu pasaulyje. Apsinuodijusi buvau tik kartą valgydama europietiško stiliaus kavinėje.
Nemanau, kad mūsų, lietuvių, skrandžiui reikėtų vengti kokio nors maisto. Svarbiausia – vengti minčių apie galimą apsinuodijimą. Aš valgiau purviniausiose gatvių užkandinėse, atokiose greitkelių stotelėse, svečiuose, prabangiuose restoranuose, traukiniuose ir galiu pasakyti, kad skaniausias maistas tas, kuris pagamintas vietinių žmonių pačiu įprasčiausiu būdu. Iš pradžių jie išsigąsdavo, pamatę mane labai paprastose vietos užeigose, siūlydavo ne tokio aštraus maisto ir naudoti įrankius. Tačiau išvydę, kad valgau rankomis (kaip jie), šypsodavosi ir dėkodavo. O aš dėkodavau jiems.
Indų virtuvė yra labai įvairi. Čia yra vegetarų ir tų, kurie nėra pamišę dėl mėsos, rojus. Mano mėgstamiausia yra Šiaurės Indijos virtuvė, nors dauguma keliautojų mėgsta kiek saldesnę Pietų Indijos virtuvę. Geriausias patiekalas – thali. Manau, kad tai – idealus variantas tiems, kurie negali apsispręsti, ką norėtų valgyti. Tai didelė lėkštė su keletu patiekalų, pavyzdžiui, kelių rūšių skirtingai paruoštų lęšių, avinžirnių, daržovių troškinių, panyro sūrio patiekalais, ir indiška duona ar ryžiais.
Jokia kelionė neapsieina be nuotykių. Kokių teko patirti Tau?
Galbūt skambės kiek banaliai, bet Indija pati yra vienas didelis nuotykis. Jis dažnai džiugina, stebina, skatina gėrėtis ir grožėtis, bet kartu alina, vargina ir net varo iš proto. Gyvendama čia supratau, kad visi dalykai turi dvi puses ir tik nuo tavęs paties priklauso, kaip tu į juos reaguosi. Juokiausi, kai gatvėje visa koja įlipau į karvės paliktą „tortą“, ir susigėdau, kai buvau sudrausminta, kad plaunu savo pėdas šventajame Gangos upės vandenyje. Sutrikau, kai plaukdami valtimi Gangoje irklu užkliudėme iš pradžių karvės, vėliau – žmogaus, suvynioto į drobulę, lavoną. Susikaupusi stebėjau rytinės maldos ir apsiprausimo ceremonijas, vietą, kur visą parą deginami mirusiųjų kūnai. Virpėjau iš laimės, kai teko viduryje dykumos po atviru dangumi miegoti apsuptai kupranugarių ir aplink besibastant šunėkams. Kartojau šventiko žodžius, kai jis pirmą kartą nusivedė mane prie šventojo ežero atlikti religinių apeigų.
Mokausi kantrybės, kai 150 km kelionė automobiliu užtrunka 4 val. ar traukinys vėluoja 7 val. ir sujaukia visus planus. Jau nebeišraustu ir stengiuosi nesutrikti, jei parduotuvėje mane pamatę maži vaikai ima verkti, o jų mamos nužiūri mane piktais žvilgsniais. Juokiuosi, kai virtuvėje randu visišką netvarką: sudaužytus kiaušinius, beždžionių, nugvelbusių vaisius ir duoną, pėdų antspaudus ant plytelių… Kartais, pabudusi ryte, išvystu balkone išdidžiai vaikštinėjantį povą ir grožiuosi, kol jis, pamatęs mane, nuskrenda.
Pastebėjau, kad artėju prie gamtos. Niekada gyvenime nesodinau ir neauginau gėlių, o čia noriai pradėjau tai daryti. Kasdien lesinu paukščius ir pakalbinu visus gatvėje sutiktus slampinėjančius šunis. Pokyčiai čia vyksta kasdien. Ir tu pats kiekvieną vakarą lyg Feniksas sudegi, o ryte vėl prisikeli iš pelenų.
Galbūt yra dalykų, prie kurių iki šiol sunku priprasti?
Turiu pripažinti, kad sunkiausia yra dirbti su indais. Jau praėjo daugiau nei pusė metų, bet aš vis dar nesuvokiu, kokios yra jų darbo taisyklės, kaip atskirti, kada jie kalba tam, kad kalbėtų, o kada sako teisybę. Negaliu priprasti prie jų manieros viską pateikti abstrakčiai ir ilgų kalbų, kurių klausydamasi užsimirštu, apie ką buvo pokalbis.
Sunku susitaikyti ir su tuo, kad šioje šalyje odos spalva yra ypač svarbi. Tai skatina žmones spoksoti į tave, bandyti ką nors tau įsiūlyti, pateikti didesnę kainą ir visada priminti, kad esi kitoks – svetimas.
Kaip čia švenčiamos šventės?
Didžiausia šventė Indijoje yra vestuvės. Man atrodo, kad kiekvienos jų yra vertos atskiro Bolivudo filmo. Nuotakos atrodo lyg princesės iš indiškų pasakų, pasipuošusios įspūdingais sariais ir neapsakomo grožio papuošalais. Dažniausiai vestuvėse dalyvauja šimtai žmonių, jie pakviečiami į išpuoštus parkus, sodus ir terasas, užsakomi viešbučių kambariai svečiams, stalai lūžta nuo valgių ir gėrimų. Šventė trunka keletą dienų.
Viena garsiausių indiškų švenčių yra kovo mėnesį vykstanti Holi šventė – spalvų festivalis. Tai – gėrio pergalė prieš blogį, kurią švenčia hinduistai ir Indijoje esantys keliautojai. Šia švente skelbiama žiemos pabaiga ir laiminamas būsimas pavasario derlius. Jos metu kiekvieno miesto kiekvienoje gatvėje pardavinėjami maišeliai su spalvotais dažais. Juos šventės dalyviai mėto vieni į kitus.
Dar viena šventė – Diwali. Tai religinio pobūdžio šventė, šviesos festivalis, man primenantis Kalėdas. Likus beveik mėnesiui iki šventės, parduotuvės, gyvenamieji namai, restoranai, kavinės ir net rikšos papuošiamos lemputėmis. Jos vakarą visur sprogsta maži ir dideli fejerverkai, gatvėse žmonės dalijasi linkėjimais ir saldumynais.
Koks indų laisvalaikis?
Indų laisvalaikis nėra kuo nors išskirtinis. Jie mėgsta šokti, vaikšto į kiną, keliauja, šėlsta vakarėliuose ar susitinka su draugais pavakarieniauti.
Kaip manai, kodėl Indija taip traukia keliautojus?
Tikiu, kad yra šimtai priežasčių, kodėl Indija yra viena iš geidžiamiausių šalių keliautojų sąraše. Visų pirma tai yra milžiniška šalis, kurioje riogso dalis aukščiausių kalnų, gamtos įvairovė tiesiog gniaužia kvapą: gali iš atšiaurių kalnų atsidurti tankiose džiunglėse, iš jų keliauti į milijonus gyventojų turinčius miestus, palikęs juos, išsiruošti į dykumą, paskui atsipalaiduoti prie Indijos vandenyno, gyvendamas iš palmių suręstoje pašiūrėje. Indija yra senosios kultūros ir civilizacijos lopšys, tikras lobis istorijos mėgėjams.
Tai yra kontrastų žemė, kuri nepaliks nė vieno abejingo ir privers arba jos neapkęsti, arba ją pamilti. Šios šalies gatvėse vaikšto drambliai, vyksta arogantiškųjų kupranugarių turgūs, šventuosiuose miestuose slampinėja atsiskyrėliai, kalnų regionuose laisvi vaikšto leopardai, saulėtekį ir saulėlydį palydi mantrų žodžiai…
Manau, jog pagrindinė priežastis, kodėl žmonės traukte traukia į Indiją, yra ta, kad jie čia jaučiasi laisvi. Tam tikra prasme čia negalioja jokie civilizacijos įstatymai: internetas nebūtinai turi veikti, viešbutyje nebūtinai turi būti karšto vandens, traukinys nebūtinai turi atvažiuoti. Buvusiose hipių gyvenvietėse žmonių išsilaisvinimas yra ypač akivaizdus: jiems ne taip rūpi, kaip jie atrodo, kuo yra apsirengę, kur keliaus toliau. Jie gali sau leisti sėdėti mažoje kavinukėje 3 valandas gerdami kavą ir besišnekučiuodami su žmonėmis, kurių iš tikrųjų net nepažįsta. Ir tai nėra tik nesubrendusių keliautojų kasdienybė. Sutikau dešimtis vyresnio amžiaus žmonių, kurie gyvena lygiai taip pat. Esu tikra, kad ta laisvė Indijoje žmonėms leidžia jaustis tiesiog savimi. Jie nebesivargina dėl sąskaitų apmokėjimo, savo diplomų ar pasiekimų, nustoja konkuruoti, beatodairiškai kontroliuoti save ir tiesiog pasiduoda gyvenimui.
Ar dabartinė Tavo gyvenamoji vieta yra tik laikina stotelė?
Nustojau galvoti, kur ir kada mane nuves gyvenimo kelias. Indai mėgsta sakyti, kad „viskas yra įrašyta“, todėl aš tiesiog leidžiu gyvenimui mane vesti. Vis dėlto visos stotelės mūsų gyvenime yra laikinos. Mūsų gyvenimas trunka trumpiau negu Visatos mirksnis. Todėl būtina tuo mėgautis. Žinau, kad Indijoje dar daug ko nespėjau pamatyti, padaryti, paragauti, užuosti, patirti ir suprasti. Panašu, kad greitai išsiskirti neteks. Bet neabejoju, kad vieną dieną visam laikui grįšiu į Vilnių, nes tai – mano Roma, į kurią veda visi keliai.
Kokie yra artimiausi Tavo planai ir lūkesčiai?
Vienas iš didžiausių mano planų ilgą laiką buvo ir tebėra aplankyti Tibetą. Negaliu tiksliai paaiškinti, kas mane ten traukia lyg koks magnetas. Dabar esu arčiausiai šio tikslo. Vasarą, kai bus mažiau darbų, planuoju vykti į Indijos šiaurę, kur apsistoję daug Tibeto pabėgėlių, ir bent mėnesį prisidėti prie jų gerovės savanoriška veikla.
Mano galva visada pilna idėjų, svajonių ir užmojų. Tačiau bandau atsikratyti to keisto įpročio planuoti. Per pusę metų nė vienas mano planas nebuvo įvykdytas. Keista, tačiau viskas susiklostė net geriau, negu kada nors pati būčiau suplanavusi.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Indrė Chomentauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Viktorijos Samarinaitės archyvo