Inga Jablonskė galėjo džiaugtis sėkmingai susiklosčiusia verslininkės karjera. Vis dėlto ji sako, kad pilnatvės savo gyvenime nejuto… Šiandien mokymo programų autorė, vizionierė, visuomenininkė pasakoja apie tai, kaip išsikėlusi tikslą, jog kuo daugiau moterų sparčiai besikeičiančioje darbo rinkoje jaustųsi kuo saugiau, įkūrė vienintelį Lietuvoje nuotolinį moterų universitetą „WoW University“. Taip pat apie tai, kaip jai pačiai sekasi kurti harmoniją savo širdyje ir šeimoje.
Inga, kaip gimė universiteto moterims idėja?
Tai įvyko šiek tiek daugiau nei prieš metus. Dar nebuvo prasidėjusi pandemija. Nemažai žmonių man sakė: „Kas gi čia mokysis online?..“ Tačiau aš turėjau viziją – man buvo labai svarbu sukurti mokymus, kuriuose galėtų dalyvauti moterys, nesvarbu, kur jos gyventų ir kokias sąlygas mokytis turėtų. Juk lengviau rasti laiko tuomet, kai nereikia niekur važiuoti, nesi pririštas prie tam tikro laiko.
Kai prasidėjo pandemija ir beveik visas mūsų gyvenimas persikėlė į internetą, pamatėme, kad einame tikrai tinkamu keliu.
Kitas dalykas, žinios yra vienas tiesiausių kelių pasitikėjimo savimi link. Kai jautiesi įdomia pašnekove, išmanančia, kai pasieki kokius nors savo užsibrėžtus tikslus (kad ir nedidelius), pasaulis, kuriame gyveni, pasikeičia į gerą pusę. Išsiugdytas pasitikėjimas savimi išsprendžia labai daug problemų.
Taip pat labai norėjau sukurti aplinką, kurioje moterys gautų palaikymą, tą bendruomeniškumo jausmą, kurį šioje, pavadinčiau – individualizmo – eroje esame praradusios. Moterys bendrauja grupėse, kalbasi, dalijasi tuo, ką išmoko, dalijasi kontaktais, susiranda darbus, verslo partneres, drauges.
Ar Lietuvos moterys noriai mokosi?
Labai! Vis dar negaliu atsistebėti, kokios jos nuostabios ir kaip nori viena kitai padėti. Jei viena ko nors išmoksta, tuoj pat nori pasidalyti su drauge. Kaip jau minėjau, veikiame tik šiek tiek daugiau nei metus, bet jau turime netoli 10 tūkst. moterų bendruomenę.
Vėlgi, manau, kad, apskritai, visos moterys yra nuostabios: ir tos, kurios kuria verslus, vadovauja, mokosi, ir tos, kurios to nedaro. Svarbu atrasti ir branginti savo unikalumą, o ne sekti paskui masę.
Iš tiesų, gyvename visuomenėje, kurioje dirbančios, besimokančios, save profesinėje veikloje realizuojančios moterys yra taip įprasta, jog, atrodo, kitaip ir būti negali… Ar taip yra iš tikrųjų?
Ir taip, ir ne. Manau, kad yra tikrai daug moterų, kurios, siekdamos karjeros, kurdamos verslus, gindamosi mokslinius laipsnius, sulaukia didelio šeimos, artimųjų palaikymo. Vis dėlto yra ir nemažai tokių, kurios taip ir lieka neišnaudojusios savo potencialo dėl to, kad jas supantys žmonės ne tik nepaskatina, bet dar ir trukdo.
Žinau realių pavyzdžių iš moterų, kurios lankė vieną ar kitą kursą mūsų universitete, pasakojimų. Buvo tokių, kurioms vyrai apskritai neleido mokytis, nes esą tai yra „nesąmonė“ ir „kam to reikia“. Buvo tokių, kurioms sakė, kad geriau mokytis ko nors praktiško: buhalterijos, kulinarijos, siuvimo, o ne emocinio intelekto, lyderystės, laiko planavimo ir pan. Buvo atvejų, kai moterys už kursus mokėjo iš draugių banko sąskaitų, kad vyrai nepamatytų…
Na, ir pasaulinis pavyzdys. Mūsų mokslo kurso dėstytoja fizikos mokslų daktarė, inžinierė Simona Liukaitytė-Suszczynska – Prancūzijos kosmoso agentūroje kūrusi marsaeigį „Perseverance“, kuris šią žiemą nusileido Marse ir pradėjo tyrimus, leisiančius suprasti, kaip mums, žmonėms, prisitaikyti prie šios planetos sąlygų, paskaitos metu papasakojo štai ką. Pasirodo, NASA ne tik beveik neturi vidutinio sudėjimo moteriai tinkamų astronautų kostiumų, bet ir, apskritai, jie gaminami pagal vyrų fiziologiją. Kitaip tariant, vėdinimo sistemos, kurios įmontuotos kostiumuose, yra tose vietose, kuriose labiausiai prakaituoja vyrai. Moterų prakaito liaukos veikia kitaip. Tiesa, šiuo metu situacija keičiasi.
Pridurčiau ir tai, kad su stereotipais profesinėje srityje susiduria ir vyrai. Būtent dėl šios problemos kartu su prof. Inga Minelgaite visai neseniai pradėjome socialinę iniciatyvą „Aš esu Tu“, ji sulaukė stipraus garsių Lietuvos lyderių – ir vyrų, ir moterų – palaikymo. Ja skatiname visuomenę atsikratyti stereotipų, apibrėžiančių, kurios profesijos yra moteriškos, o kurios – vyriškos.
Grįžtu prie kažkurios studentės vyro išsakyto pastebėjimo. Nepaneigsi, dažnai mąstome, kad, norint sulaukti sėkmės darbe, mums reikalingi labai konkretūs praktiniai įgūdžiai. Koks būtų Jūsų komentaras?
Tokių kompanijų kaip „Google“, „Facebook“, „Amazon“ vadovai jau kuris laikas viešai kalba apie tai, kad profesinių įgūdžių (vadinamųjų „hard skills“) darbuotoją išmokyti paprasčiau nei empatijos, bendravimo, kūrybingumo, kritinio mąstymo, lankstumo, gebėjimo bei noro nuolatos mokytis ir pan. (vadinamųjų „soft kills“).
Kurioje aukštojoje mokykloje tų „minkštųjų įgūdžių“ moko? Pavyzdžiui, kritinį mąstymą ugdo tikslieji mokslai, o kur išmokti šiandien tokio svarbaus gebėjimo kaip kooperacija? Kai ne konkuruoji, nori parodyti, kad esi geriausias, o dalijiesi savo žiniomis ir patirtimi, kad kartu su kitais sukurtum kuo sėkmingesnį produktą, paslaugą?
Dargi, reikia pagalvoti ir apie dirbtinio intelekto sistemas, dėl kurių jau yra išnykusi ir dar išnyks ne viena profesija. Robotai gali pakeisti žmones, kur reikalinga jėga, rankų darbas, galbūt tikslūs skaičiavimai, bet jie nepakeis mūsų gebėjimo bendrauti, kūrybiškai mąstyti ir pasitelkus savo protines galias bei jausmus kurti nuostabių dalykų bei tokių bet kuriame darbe vertingų žmogiškųjų santykių.
Inga, ką pasakytumėte tiems, kurie sako, neva Lietuvoje neužsidirbsi, sunku sukurti sėkmingai veikiantį verslą?
Pasakyčiau, kad Lietuvoje dar labai daug neišnaudotų galimybių, tereikia pamąstyti ir įdėti daug daug darbo. Pavyzdžiui, mūsų organizacija yra socialinis verslas. Svarbiausias socialinio verslo tikslas – kurti darbo vietas ir daryti matomą poveikį visuomenei pasirinktoje srityje.
Didelė dalis mūsų darbo – padaryti taip, kad žinios būtų prieinamos moterims, kurios dėl finansinių, socialinių sąlygų neturi galimybės mokytis. Mūsų surastų rėmėjų dėka per daugiau nei metus vieną ar kitą mūsų kursą nemokamai baigė 300 moterų.
Kaip pavyksta suderinti tokią aktyvią socialinę-darbinę veiklą ir šeiminį gyvenimą: esate ir ketverių Natanielio mama, turite mylimą vyrą?
Man atrodo, jog mums su mylimuoju labai gelbėja aiškus susitarimas, kad aš kiek galėdama padėsiu jam įgyvendinti jo svajones, o jis man – manąsias. Nors tos kito žmogaus svajonės galbūt ne visada patinka ir padėti jų siekti ne visada yra patogu, lengva, malonu, darome tai. Mano akimis, tai ir yra lygiavertė partnerystė. Taip nelieka nuoskaudų.
Man padeda ir tai, kad esu nubrėžusi labai aiškią ribą tarp laiko, kurį skiriu darbui, ir laiko, kurį skiriu šeimai. Jeigu jau esu su šeima, esu šimtu procentų su šeima. Ir atvirkščiai. Bet nebūtinai tas laikas yra padalytas po lygiai. Būna momentų, kai 80 proc. atitenka darbui, o 20 proc. šeimai. Būna atvirkščiai. Esu už kokybę, o ne kiekybę. Buvimą čia ir dabar. Toks nusistatymas labai padeda išvengti to dažnai mus, moteris-mamas-žmonas, kankinančio kaltės jausmo. Žinote, kai dirbi ir galvoji: „Va, kokia aš mama… Turėčiau leisti laiką su vaiku, bet ne – sėdžiu, dirbu.“ Arba būni su vaiku ir negali atsipalaiduoti, nuoširdžiai su juo pažaisti, įsijausti į jo pasaulį, nes kankina mintys apie artėjančius terminus, neatsakytus laiškus ir pan. Kai sąmoningai apsisprendi, ką darai, ir tam atsiduodi šimtu procentų, jautiesi daug geriau.
O kaip su laiku sau?
Kai Natanielis buvo dar kūdikis, išmokau, kad net per penkias laisvas, ramias minutes gali pailsėti. Vėlgi, kad ir kiek turi laisvo laiko, reikia juo mėgautis sąmoningai. Dabar sau turiu laisvus rytus, kai anksčiau atsikeliu, ir laisvus vakarus, kai sūnus užmiega. Laikas sau, su savimi, kai darai tai, dėl ko tau yra gera, itin svarbus. Ir nebūtina kažką veikti. Kartais užtenka tiesiog būti vienam, su savimi ir tuo paprasčiausiai mėgautis. Taip kuriamas ryšys su savimi. Jei tą ryšį prarandi, prarandi pusiausvyrą ir gyvenimo džiaugsmą.
Lina Širvinskienė