Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Islandijos lietuvių bendruomenės pirmininkė N.Eidukienė: „Bendruomeninė veikla – galimybė gyventi įdomiai ir prasmingai“

Islandijos lietuvių bendruomenės pirmininkė N.Eidukienė: „Bendruomeninė veikla – galimybė gyventi įdomiai ir prasmingai“

Gyvenimas kartais priverčia mus priimti nelengvus sprendimus: atsisakyti to, prie ko esame įpratę, palikti tai, kas brangu, keisti darbą, profesiją ar net šalį. Islandijoje keturioliktus metus gyvenanti Neringa Eidukienė sako, kad sprendimą išvykti iš Lietuvos lėmė vien vidiniai poreikiai – noras išeiti iš patogios kasdienybės, į gyvenimą įsileisti daugiau naujovių ir iššūkių. Šioje Atlanto vandenyno supamoje saloje ji ne tik patenkino šį poreikį, bet ir atrado naujų savo asmenybės spalvų. Jas puikiai atskleidė vertėjos darbas, pedagoginė veikla lituanistinėje mokykloje ir pirmininkavimas Islandijos lietuvių bendruomenei.


Islandijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Neringa (pirma iš dešinės)

Nerami ieškotojos prigimtis

Lietuvoje Neringai, rodos, nieko netrūko, tačiau nerami ieškotojos prigimtis jai neleido tenkintis susikurtu patogiu gyvenimu. „Esu žmogus, kuriam nuolatinė įvykių kaita – viena svarbiausių gyvenimo kokybės sąlygų, – prisipažįsta. – Sunkiai pakeliu monotoniją ir nusistovėjusią, net, rodytųsi, patogią mano amžiaus moteriai rutiną. Prieš išvykstant, gyvenimas Lietuvoje toks ir buvo – patogus su minimalia tikimybe artimiausioje ateityje kažko nekantrauti. Laikui bėgant, tokia būtis ėmė smaugti.“

Pirmasis trumpas, bet lemtingas „pabėgimas“ iš tokios kasdienybės įvyko 2003-iųjų žiemą – moteris nuvyko pas Islandijoje tuo metu dirbusį brolį. Kelionė buvo kalėdinė brolio dovana. Stovėdama ant uolėto skardžio ir stebėdama Atlanto vandenyno alsavimą ji jautė, kad čia dar sugrįš. Sugrįžo vėlyvą 2006-ųjų pavasarį. „Išvykdama iš gimtosios žemės žinojau, kad į Lietuvą gyventi nebegrįšiu, nors nei tada, nei kada nors vėliau tai nebuvo įvardyta kaip galutinis mano emigracijos rezultatas. Išvažiuodama jaučiau didžiulį dėkingumą savo žemei ir savo žmonėms už galimybę pasirinkti ir įgyvendinti savo pačios sąmoningą sprendimą“, – išvykimo momentą prisimena Neringa.

Suprasti kitatautį – tarsi raketų mokslas

Anot Neringos, gyvenimo Islandijoje pradžia buvo klasikinė: labai sunkus adaptacinis laikotarpis, darbas, apie kurį neturėjo jokio supratimo, svetima kalba. „Pirmus metus buvau be galo užimta lygindama nesulyginamus dalykus, paliktus namuose ir atrastus naujojoje žemėje. Nelygybės lengvai varė iš proto tol, kol vieną dieną pritaikiau joms logišką paaiškinimą: „Esi tau svetimos kultūros svečias, tau niekas nedraudžia puoselėti lietuviškąjį identitetą, bet ir teisės ignoruoti vietinio tik dėl to, kad jis tau tolygus raketų mokslui, nieks nesuteikė.“ Jau keturioliktus metus mėginu prisijaukinti savo emigraciją“, – šypteli pašnekovė.

Paklausta, kas kėlė nuostabą, atvykus gyventi į Islandiją, Neringa prisipažįsta, kad emigracijos pradžioje į šį klausimą būtų atsakiusi daugiau, nei reikėtų. „Tada man atrodė keista viskas: vietinių būdas laikyti šakutę, laiko sąvokos, švietimo sistema, Kūčių vakaro patiekalai ir taip toliau. Šiandien į viską žiūriu daug paprasčiau. Gal todėl, kad jau suprantu, jog dauguma „keistenybių“ yra tik mano pačios vidinė būsena, nusiteikimas ir nesugebėjimas į jas pažiūrėti nevertinant, nestandartizuojant ir nemėginant pritempti prie kažkada pačios susikurtų ar kažkieno kito įkaltų teorijų „Taip ir ne kitaip“. Visos, net ir didžiausios, keistenybės gyvenime turi prasmę, dar jos turi kilmę, kuria stebėdamiesi dažniausiai net nesidomime. „Keista“ gimsta iš nežinojimo, pažinus tai tampa „savaime suprantama“, išmokus atsiveria visu savo atradimo grožiu“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Paklausta, ar Islandija – svetinga šalis atvykėliams, Neringa pabrėžia, kad daug priklauso nuo paties svetimšalio. Pirmiausia patys atvykėliai turi rodyti pagarbą juos priėmusiai valstybei, jos žmonėms, kultūrai, tradicijoms. Islandai tai būtinai įvertins. „Natūralu, kad atvykę pas ką nors į svečius mes tikimės svetingumo. Atvykus į svečią šalį svetingumas įgauna daug platesnę prasmę – mums reikia pagalbos, palaikymo, atsakymų į daugybę klausimų. Jos papročiai, tradicijos, nusistovėjusi tam tikra gyvenimo etika ne visada mums, svečiams, suprantama ir priimtina. Mes galime sau leisti nesuprasti tam tikrų vietos keistenybių, bet, tikėdamiesi svetingumo, gerbti jas privalome, – pabrėžia pašnekovė ir prisimena vieną situaciją, atskleidusią islandų toleranciją netolerantiškiems atvykėliams: – Labai paprastas pavyzdys: islandų tauta turi tradiciją gruodžio 23 dieną valgyti tam tikru būdu paruoštą žuvį, kuri dvokia amoniaku. Žuvies dvokas yra normalu vietiniams, jiems ši tradicija brangi, jie tai vertina kaip svarbų tautos palikimą. Per visus metus, praleistus slaugos namuose, ne kartą teko dirbti būtent šią dieną. Pamainoje drauge dirbę užsieniečiai akivaizdžiai demonstruodavo pasišlykštėjimą keistu patiekalu. Su nerimu širdyje stebėdavau giliai viduje slepiamą islandų nusivylimą mumis. Jie tolerantiški, nė karto nesame sulaukę priekaišto dėl nepagarbos jų tradicijai, bet ar šalies svečias, negerbiantis jos papročių, gali tikėtis nuoširdaus vietinių svetingumo?“ 

Pašnekovė pateikia ir kitą islandų geranoriškumą, svetingumą atskleidžiantį pavyzdį: „Pradėjus kurtis Islandijoje, vienas pirmųjų mano tikslų buvo išmokti man visiškai svetimą kalbą. Galima tik įsivaizduoti, kaip vietiniams „pjovė ausis“ mano pirmieji bandymai kalbėti islandiškai, bet sunkiai galiu nupasakoti tą nuoširdų jų palaikymą ir skatinimą nesustoti mokytis. Pastangos išmokti jų gimtąją kalbą – ir ne tik – garantavo man, kaip svečiui, islandų pagarbą ir begalinį svetingumą, kuris, galiu drąsiai teigti, man, atvykėlei, buvo ir yra gyvybiškai svarbus.“ Suvokus tam tikras abipusės pagarbos subtilybes Neringai buvo daug paprasčiau įsilieti į Islandijos visuomenę, rasti savo vietą po jos saule. Dabar ji džiaugiasi galėdama šią šalį vadinti savo antraisiais namais. 

Naujas profesinės veiklos etapas

Išvykus į Islandiją pasikeitė viskas: nuo socialinės aplinkos iki darbinės veiklos. Lietuvoje kosmetikės higienistės specialybę įgijusi moteris svečioje šalyje dvylika metų turėjo tenkintis darbu senelių slaugos namuose. Sako, visiškai jai svetimos veiklos aplinkoje taip ir nesugebėjusi pritapti. Nors, pagalvoja, turbūt nelabai ir stengėsi. „Tai tebuvo darbas, kuris garantavo finansinį saugumą, ir nieko daugiau. Senelių slaugos namai mane išmokė tik vieno – yra be galo paprastas reikalas pasenti ir be galo sunkus oriai numirti“, – trumpai apie savo ankstesnę veiklą atsiliepia pašnekovė.

Prieš beveik dvejus metus, kai nemielas darbas ėmė kenkti moters vidinei pusiausvyrai, ji nebedvejodama visam laikui uždarė slaugos namų duris ir atvertė naują profesinės veiklos lapą. „Palikti šį darbą buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Ir dar vienas įrodymas, kad uždarius duris ponas aukščiausiasis – pavadinkim galimybes taip – visada atidaro tinkamą langą“, – šypteli.

Šiandien Neringa dirba vertimų biure vertėja. Anot jos, tai be galo įdomus ir kartu sudėtingas, vidinės stiprybės reikalaujantis darbas. Lietuvės darbo vieta – gydymo įstaigos, reabilitacijos centrai, darbo birža, mokyklos, vaikų darželiai, policija, socialiniai miesto skyriai, net kalėjimas – pačios įvairiausios įstaigos, kur dirba žmonės ir vyksta gyvas bendravimas. „Esu lietuvių balsas vizituose pas šeimos gydytojus ir specialistus, pokalbiuose prieš operacijas, invalidumą nustatančiose komisijose, tėvų susirinkimuose, pokalbiuose su darbuotojais, specifikuotuose kursuose, mokymuose, egzaminuose, seminaruose ir dar daugiau. Esu dalyvavusi keliuose gimdymuose. Šiuo metu gimtosios kalbos mokėjimas man garantuoja darbą svečioje šalyje. Argi tai ne žavu?!“ – džiaugiasi pašnekovė.

Bendruomeninė veikla įtraukė kaip viesulas

Dažnai lietuviai svečioje šalyje ieško tautiečių draugijos, norėdami palengvinti adaptacinį periodą, bendrauti sava kalba, apsupti save savos kultūros žmonėmis. Neringa prisipažįsta, kad gyvenimo Islandijoje pradžioje nejautė didelio poreikio sutikti tautiečius, kažką kartu veikti. Užteko artimų draugų ir šeimos narių susibėgimų, kelionių drauge tyrinėjant šalį.

Tuo metu jau veikė Islandijos lituanistinė mokykla, 2008-aisiais buvo įkurta Islandijos lietuvių bendruomenė. Apie šių organizacijų veiklas moteris žinojo labai mažai. Pirmuosius žingsnius į kasmet didėjančią bendruomenę ji žengė pradėjusi leisti savo sūnų į lituanistinę mokyklą. Kiek vėliau Neringa sukūrė zumbos šokių kolektyvą, jis sėkmingai gyvavo keletą sezonų. „Pradžioje buvau daugiau veiklos ir jos organizavimo stebėtoja iš šono, vėliau tai įtraukė kaip viesulas. Jame sukuosi ir šiandien“, – šypsosi pašnekovė.

2017-aisiais ji gavo netikėtą pasiūlymą perimti bendruomenės pirmininko vairą ir ilgai nesvarsčiusi sutiko. „Sprendimus paprastai priimu greitai. Mat ilgai svarstant gimsta baubai, kurie vėliau tik trukdo patirti atradimo džiaugsmą – atgavus pusiausvyrą po spontaniškai priimtų sprendimų pasekmių“, – spontaniškų sprendimų žavesį pabrėžia Neringa.

Moteriškai geležinė komanda

Anot pašnekovės, dabartinė Islandijos lietuvių bendruomenės valdyba – tarsi viena didelė šeima. Moterys drauge dirba, drauge džiaugiasi mažais savo laimėjimais, švenčia šventes ar tiesiog susibėga bendrų savaitgalio pietų. Neringa pabrėžia, kad nors oficialiai valdyboje yra šešios moterys, didelę darbo dalį atlieka ir antrosios pusės: „Tik turėdamos šeimos palaikymą galime skirti labai didelę savo laisvo laiko dalį bendruomenės labui.“

Valdybos narės savo bendruomeninį darbą organizuoja savanorystės pagrindais, remdamosi principu „vežu tiek, kiek galiu“, pagal tai, kiek sukalbamas viršininkas ir kokios galimybės, kai trūks plyš reikia, išbėgti iš savo darbų bendruomenės reikalais. Valdybos narių komandą, be Neringos, taip pat sudaro floristė, dirbanti didelėje danų floristikos firmoje Islandijoje, pedagogė, dirbanti pradinių klasių skyriaus vedėja islandiškoje mokykloje, kelios moterys, dirbančios senelių slaugos namuose, ir grožio srities specialistė. „Didžiausias iššūkis mums visoms – bendruomeninės veiklos derinimas su eiline mūsų kasdienybe, kurioje – darbai ir šeima. Kartu mūsų emigracija žavi galimybėmis, kurias sukuriame pačios sau, savo artimiesiems, bendruomenei, tikiu, ir kažkam, esančiam už bendruomenės ribų“, – sako Neringa.

Šiandien moteris užtikrintai teigia, kad mėgaujasi „produktyviu savo moteriškai geležinės komandos darbu“. „Esame renginių organizavimo savamokslės, dažniau sprendimus priimame vadovaudamosi intuicija nei teorinėmis žiniomis, gal todėl kas kartą sukuriame ką nors nuoširdaus ir tikro. Palaipsniui įgyjame vis daugiau patirties. Esu kažkada juokavusi, kad su komanda beliko sulakstyti į kosmosą, nes viską, kas žemiška, jau esame patyrusios“, – bendruomenine veikla ir savo komanda džiaugiasi Neringa.

Anot pašnekovės, Islandijos lietuviai – maža, bet jauki bendruomenė. Bėgant metams keitėsi organizacijos valdybos sudėtis, pamažu susiformavo vidaus taisyklės ir veiklos kryptys. Šiandien bendruomenė dirba turėdama konkretų tikslą – organizuoti laisvalaikį ir renginius čia gyvenantiems lietuviams. Jau gražia tradicija tapę labdaros, moterų vakarai. Bendruomenės aktyvistai kasmet sukuria kažką naujo, mini svarbias Lietuvai datas, vykdo Lietuvos, Islandijos švietimo ir užsienio reikalų ministerijų finansuojamus projektus, švenčia svarbiausias metų šventes. „Atvykę lietuviai labai įvairiais pagreičiais šliejasi prie bendruomenės. Vieni dar būdami Lietuvoje ir planuodami išvykimą jau nusprendžia ieškoti tenykštės bendrijos, kiti neskuba ir tik įsikūrę, susikūrę tvirtą pagrindą po kojomis dairosi laisvalaikio veiklos, ir net nebūtinai tautiečių draugijoje. Tai, jog bendruomenė, kaip organizacija, gyva jau daugiau kaip dešimtmetį, yra įrodymas, kad ji reikalinga ir kad einama tinkamu keliu“, – kalba Neringa, paklausta, kaip vertina tautiečių aktyvumą, įsitraukimą į bendrą veiklą.

Lietuviai Islandijoje yra antra pagal gausumą kitataučių bendruomenė šalyje. Jų – jau netoli keturių tūkstančių. Metų pradžioje bendruomenė tautiečius kviečia tapti oficialiais bendruomenės nariais. Juo tampama susimokėjus metinį nario mokestį. Oficialiais Islandijos lietuvių bendruomenės nariais yra tapę apie šimtą žmonių, tačiau bendruomenės renginiai atviri visiems, ne tik oficialiems nariams.

Pasak Neringos, lietuviai Islandijoje dirba tikrai daug, todėl mieliau renkasi pramoginio pobūdžio, lengvesnio turinio renginius. Stengiamasi patenkinti jų lūkesčius, tačiau kartu nenutolti nuo pagrindinio bendruomenės uždavinio – lietuvybės puoselėjimo, nors su juo susiję renginiai ir nėra populiarumo viršūnėje.

Aktyvus Islandijos lietuvių jaunimas

Šalia lietuvių bendruomenės Islandijoje veikia ir lietuvių jaunimo sąjunga, vadovaujama jos įkūrėjos Rasos Vareikienės. Iš pradžių sąjunga veikė kaip bendruomenės sudedamoji dalis, o atšventusi trečiąjį savo gimtadienį tapo savarankiška organizacija. Ji nėra gausi, nes, pasak Neringos, Islandija nėra ta šalis, į kurią gausiai plūsta Lietuvos jaunimas. Dažniau jauni žmonės čia atvyksta trumpam pasižvalgyti po šalį, pakeliauti ar tiesiog per vasarą užsidirbti studijoms Lietuvoje. Tačiau Islandijoje gyvena nemažai joje gimusių lietuvių. Jaunimo sąjunga gana daug laiko ir savo veiklų skiria būtent jiems. Stalo žaidimų, „Bingo“ vakarai, sporto renginiai, iškylos dviračiais, net pasiskraidymai parasparniais – tai, ką veikia Islandijos lietuvių jaunimas. Sąjunga 2019-aisiais pradėjo „Susitikimų su draugais“ renginių ciklą. Šių renginių metu jaunimas susitinka numatytoje vietoje – kavinukėje, kine, kėglių klube – ir bendrauja, dalijasi patirtimi ar tiesiog smagiai leidžia laiką drauge.

Ryšių su tėvyne tiltai

Islandijos lietuvių bendruomenė ne tik prisideda prie tautinio sąmoningumo palaikymo bei ugdymo, bet ir palaiko glaudžius ryšius su Lietuva. „Pasaulio lietuvių bendruomenė yra vientisas ryšys, tiltas su Lietuva, tai viena pagrindinių jos gyvavimo motyvų. Jos dalimi esanti Islandijos lietuvių bendruomenė ne išimtis. Mūsų veikla netektų didesnės dalies prasmės, jeigu nepalaikytume tiesioginio ryšio su Lietuva, ji – mūsų gairės, – kalba Neringa. – Valstybinės šventės, Lietuvai svarbių datų minėjimas ir bendrai sukurti projektai – nenuginčijamas ryšio liudininkas. Turime bendrų projektų, jau tapusių gražia tradicija. Vis atsiranda naujų, prasmingų, padedančių žadinti, palaikyti tautinį išvykusiųjų sąmoningumą, leidžiančių pasauliui sužinoti apie mūsų gimtąjį kraštą ir jo žmonių valią.“

Kitas ryšių su tėvyne tiltas – pas bendruomenę atvykstantys svečiai iš Lietuvos. Islandijos lietuviai savo svečius sutinka su dideliu džiaugsmu, nuoširdžiai jais rūpinasi viešnagės metu. Neringa džiaugiasi, kad atvykėlių išties gausu. „Islandija vilioja žmones savo išskirtinumu, dažnai gauname klausimų dėl galimybės čia atvykti. Derybos paprastai būna greitos ir lengvos, mainais už priėmimą svečiai mums atveža įdomių renginių. Ne kartą esu sakiusi, kad mano pačios emigracija yra žavi sutiktais žmonėmis, bendravimu su neeilinėmis asmenybėmis, žymiais žmonėmis, kurie atvykę pas mus pasirodo esantys be galo šilti, atviri ir geranoriški!“ – įspūdžiais dalijasi bendruomenės pirmininkė.

Lietuvos ambasadoriai

Islandijos lietuvių bendruomenė, kaip ir kiekvienas čia gyvenantis lietuvis atskirai, reikšmingai prisideda prie Lietuvos įvaizdžio formavimo šioje šalyje. Bendruomenė mielai dalyvauja islandų projektuose, kultūriniuose renginiuose. Organizuojant lietuviškus renginius bendruomenės atstovams tenka bendrauti su įvairiomis vietos institucijomis – taip joms perduodama geroji žinia apie lietuvių susitelkimą ir veiklas. Lituanistinėje mokykloje Reikjavike yra lankęsis netgi Islandijos prezidentas Guđnis Th. Jóhannessonas.

Teigiamą mūsų šalies įvaizdį padeda kurti ir Islandijoje dirbantys puikūs įvairių sričių specialistai, savo žinias pritaikantys jos naudai. Pasitaiko, kad lietuvių pavardė itin plačiai nuskamba vietos žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus lietuvis baseine išgelbėjo žmogui gyvybę, apie tai rašė visi vietos dienraščiai. Deja, būna, kad lietuviškų vardų šmėsteli ir kriminalinėse Islandijos kronikose.

Atrado pedagogės pašaukimą

Neringa – ne tik lietuvių bendruomenės vadovė, bet ir lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ mokytoja. Jau penkiolika metų gyvuojančios mokyklos bendruomenę Neringa vadina šeima. Pagrindinis „Trijų spalvų“ tikslas – gimtosios kalbos mokymas ir lietuviškų šaknų puoselėjimas.

Dabar mokykloje mokosi šešiasdešimt mokinių. Pasak Neringos, vaikams, ypač gimusiems Islandijoje, lietuvybės puoselėjimas yra didelis iššūkis. „Lietuva jiems – vasaros atostogos pas močiutę, kažkas, apie ką daug kalba tėvai ar vienas iš jų, ir mokytojai lietuviškoje mokykloje. Lietuva jiems yra pasaulis, kurį visų pirma jie turi pažinti. Mūsų, mokytojų, pagrindinis tikslas ir yra suteikti savo mokiniams įdomų, motyvuotą pažinimą“, – pažymi pašnekovė. 

Per šešerius darbo mokykloje metus Neringa yra dirbusi su įvairaus amžiaus vaikučiais – nuo jauniausių iki vyriausių. Dabar moko keturmečius, taip pat vadovauja mokyklos teatro kolektyvui „Kaliausė“. Moteris save vadina pašaukimo pedagoge ir prisipažįsta, kad ši veikla jos gyvenime atsirado visiškai neplanuotai. „Dar gyvendama Lietuvoje, apie pedagoginį darbą svajojau mažiausiai ir nė sapnuose nebūčiau regėjusi, kad kažkada tai darysiu. Tai dar vienas mano emigracijos žavumas – galimybės nustebinti save pačią, – šypteli ir prisipažįsta, kad dirbdama su vaikais pati išmoko daug pamokų: – Jaunoji karta nepažįsta daktaro Ai Skaudos ir dabartinės močiutės toli gražu nebevaikšto apsigobusios galvas skarele, tai tik mano pačios mieli sentimentai. Mieli sentimentai, kurių man niekas nedraudžia saugoti. Pasaulis nestovi vietoje, tik mes patys neretai užstringame ties kažkuriais mums patogiais gyvenimo metais ir nebesuspėjame arba nebenorime suspėti su laiko tėkme. Tikrai žinau, kad kai pajusiu šį patogumo poreikį, visų pirma pabaigsiu savo, kaip mokytojos, karjerą.“ 

Kas Neringą motyvuoja didelę dalį laisvo laiko skirti bendruomenei ir mokyklai? „Didžiausia motyvacija – noras gyventi įdomiai, kažko nekantrauti artimiausioje ateityje, dar ir dar kartą užlipti ant scenos – tikros ir sąlyginės – ir kreiptis į žmones, tokius pačius kaip aš pati. O mokyti jaunąją kartą savo gimtosios kalbos, drauge mylėti savo žemę man motyvacijos nebereikia, tai kažkas, kas yra viduje“, – atsako pašnekovė. Bendruomeninė veikla Neringai yra tarsi pabėgimas nuo nuobodžios kasdienės rutinos, gyvas bendravimas su žmonėmis, galimybė palikti asmeniniam tobulėjimui pražūtingą komforto zoną ir adrenalinas gyventi įdomiai, prasmingai.

Tautinis sąmoningumas emigracijos sąlygomis

Paklausta, ar dabar įsivaizduotų gyvenimą be lietuvių draugijos, vien tarp islandų ar kitataučių atvykėlių, Neringa sako sunkiai įsivaizduojanti vietą pasaulyje, kur nerastų tautiečio. Be to, buvimas svetimoje aplinkoje, tarp kitataučių praplečia akiratį, leidžia pažvelgti į dalykus iš kito kampo, tačiau neatima tautinio sąmoningumo – jis priklauso tik nuo mūsų pačių. „Viską, ko man trūksta, ko dėl vienokių ar kitokių priežasčių esu netekusi, ko geidžiu ar ilgiuosi, tiesiog susikuriu. Gyvename technologijų pasaulyje, taigi žmonės, su kuriais bendrauju virtualiojoje erdvėje, knygos, kurias skaitau, maistas, kurį gaminu, muzika, kurią klausau, televizija, radijas – visa tai pavyzdys to, kaip formuoju savo buvimą svetur. Paprastai ir žemiškai. Jeigu trūktų bendravimo gimtąja kalba? Galima ir metus pagyvenus svetur imti kalbėti lietuviškai su akcentu, bet galima ir būnant trečiosios kartos išeiviu puikiai valdyti protėvių kalbą. Mes, išvykusieji, nesame izoliuoti nuo savo kalbos, įpročių, pomėgių, čia pagrindinį vaidmenį atlieka tautinis sąmoningumas – kiek tau jo atseikėta ir kokius kelius pasirinksi jį puoselėti arba numarinti. Svetima aplinka ir kitataučiai neatims iš manęs mano prigimties, jiems jos net ir nereikia, sunaikinti ją savyje galiu tik aš pati“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Net po beveik keturiolikos metų, praleistų svetur, ir susikūrus tokią socialinę aplinką, kokios norisi, Neringą aplanko Lietuvos ilgesys. Tačiau ji nesijaučia atskirta nuo tėvynės, pajutusį ilgesį tiesiog nusiperka lėktuvo bilietus ir skrenda namo – lankyti gimtojo žemės lopinėlio. Gyvenant Islandijoje bene labiausiai moteriai trūksta metų laikų kaitos. „Labiausiai pasiilgstu keturių metų laikų: žiedais susprogusio pavasario, vasaros, auksinio rudens ir jos didenybės žiemos su 30 laipsnių šalčiu. Islandija – amžino rudens šalis, kurioje karaliauja mums, mirtingiesiems, sunkiai suvokiama ledo ir ugnies harmonija“, – vieną didžiausių šalių skirtumų įvardija pašnekovė.

Islandijos gamta – tai, ką privalu pamatyti

Nuo pat 2006-ųjų Neringa gyvena Islandijos sostinėje Reikjavike. Anot jos, šiame dideliame mieste gausiai plečiasi gyvenamieji ir industriniai rajonai, tačiau nėra užmirštamos ir laisvalaikio zonos, bėgimo trasos, dviračių takeliai, parkai, aikštelės vaikams, žiemą – čiuožyklos. Vis dėlto labiausiai moterį žavi salos laukinės gamtos grožis ir išskirtinumas. „Islandijos gamta yra tai, ką žmogus privalo pamatyti nors vieną kartą gyvenime“, – sako lietuvė, šioje šalyje įgijusi naują pomėgį – kopti į kalnus.

Islandijoje gausu gamtos stebuklų: čia galima išvysti ugnikalnių, krioklių, geizerių, ledynų ir nepakartojamą Šiaurės pašvaistę. O pačiame Reikjavike Neringa rekomenduoja aplankyti išskirtinės architektūros muzikinį teatrą Harpa, Hallgrimskirkja bažnyčią, laukinės gamtos kampelį Grótta, esantį už poros šimtų metrų nuo sostinės centro, aliuminio skulptūrą laivą Sólfar. Ir tai tikrai ne viskas, ką šalies sostinė siūlo turistams, – mieste daug šiuolaikinių muziejų, meno galerijų, vietos maisto restoranų ir jaukių kavinukių.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Neringos Eidukienės ir bendruomenės archyvų

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: