Lėlės daugeliui mūsų kelia malonius vaikystės prisiminimus. Pirmąkart pamatytos kitų menininkų sukurtos šios interjero puošmenos tapytojai Agnei Mikalauskienei priminė vaikystės pomėgius ir svajonę. Pasinėrusi į lėlių kūrybą, lietuvė ne tik įgyvendino seną svajonę, bet ir atradusi savo išskirtinį stilių ėmė kurti visam pasauliui – užsakymai plūsta net iš kitų žemynų. „Agniete Dolls“ įkūrėja sulaukia ir kvietimų atvykti gyventi bei dirbti į kitas valstybes, tačiau šiandien jaučiasi laiminga gyvendama ir kurdama Lietuvoje.
Kaip skleidėsi Jūsų meniniai polinkiai?
Dar būdama vaikas, noriai įsitraukdavau į menines veiklas tiek darželyje, tiek mokykloje. Būdama devynerių pradėjau piešti portretus, kopijuodama juos iš mažyčių nuotraukėlių žurnaluose. Tada supratau savo galimybes, kad galiu iš mažytės nuotraukos nupiešti išdidintą A4 formato portretą.
Jau ankstyvoje vaikystėje atkreipiau dėmesį, kad objektus matau ir suprantu šiek tiek kitaip, nes draugų sienų tapetų raštuose įžvelgdavau įvairių būtybių, žvėrelių ar formų, kurių kiti nematydavo.
Labai mėgau lėles, jų turėjau daugybę, barbės buvo mano favoritės. Siūdavau joms drabužius, statydavau namus iš kartoninių dėžių, turėjau daugybę lėlių baldų. Žaisdama kurdavau istorijas, situacijas, pokalbius ir dramas. Fantazuodavau ir draugėms pasakodavau, kad kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, nusipirksiu tris barbių namus (tais laikais, 1998 metais, rasti įsigyti tokių dalykų buvo retenybė). Pati stebiuosi, kad mano vaikystės svajonės išsipildė. Kartais net įsivaizduoju save, grįžusią į praeitį: kaip padovanoju sau, dar vaikui, tuos lėlių namus ir kaip mažoji aš reaguoja, kaip apsidžiaugia ir nustemba (šypsosi).
Vaikystėje mano galvoje knibždėjo tūkstančiai įsivaizduojamų pasaulių ir personažų. Jie netgi turi įtakos dabartinėje kūryboje – lyg užsislėpę laukė dienos, kada bus išleisti į dienos šviesą (šypsosi).
Nuo 2008 metų kuriate porcelianines lėles. Nuo ko viskas prasidėjo?
Lėles pradėjau kurti jau studijuodama tapybą Dailės akademijoje, būdama antrame kurse. Tuo metu laukiausi dukrytės, buvo šeštas nėštumo mėnuo. Atsirado permainų poreikis, noras bandyti naujus dalykus, progresuoti. Dabar manau, kad įtakos galėjo turėti ir hormoniniai reiškiniai nėštumo metu (šypsosi). Žodžiu, atsirado noras kurti ką nors apčiuopiamesnio, kūrinius, kuriuose susijungtų daug sričių: tapyba, skulptūra, dizainas, anatomija… Naršydama internete netikėtai atradau menininkus, kuriančius autorines lėles kaip interjero detales, be galo susižavėjau tuo. Atrodo, tą sekundę sugrįžo vaikystės prisiminimai, jie susijungė su meniniais gebėjimais ir tą pačią dieną, paėmus į rankas lipdymo masę, gimė pirmoji lėlė. Sunku nebuvo, nes meninį išsilavinimą jau turėjau, tereikėjo surasti tinkamą lipdymo masę ir pradėti.
Ar kūrybos technikos ir kitų subtilybių mokėtės savarankiškai?
Kūrybos technikų mokiausi savarankiškai – iš knygų ir interneto. Tačiau pabandžiusi kelis metodus supratau, kad jie man ne visai tinka, ne visai patogūs dirbti. Išvaikščiojusi nemažai parduotuvių, atradau man puikiai tinkančias medžiagas ir technologiją.
Įspūdingos ne tik puošnios lėlės, bet ir jų pasakiški nameliai, kuriuose daug įvairiausių detalių. Ar viską kuriate, gaminate pati?
Namelius kuriame kartu su vyru. Aš sukuriu dizainą, sudėlioju detales, o jis pjausto medį, klijuoja, skirsto į kambarius. Vyras turi juvelyro specialybę, jo kūrybiškas mąstymas turi be galo daug įtakos kuriant lėlių namelius, nes siekiame realistiško vaizdo skalėje 1:12.
Kiek apytiksliai laiko gali trukti lėlės ir namelio kūrimas?
Lėlę sukurti trunka daug trumpiau nei namelį. Jeigu tai yra miniatiūrinė lėlytė ir vizija, kaip ji atrodys, aiški, tuomet gali užtrukti nuo poros iki keturių dienų.
Namelio kūrimo procesai ilgesni ir juos prailgina medžiagų siuntimasis iš užsienio. Dažniausiai pagaminti vieną namelį trunka apie mėnesį, bet būna, kad procesas užsitęsia ir iki aštuonių mėnesių. Viskas priklauso nuo dydžio, nes kiekviena, net ir smulki, detalė yra be galo svarbi ir padeda kurti tam tikrą kambarių nuotaiką. Itin svarbus apšvietimas – jis prideda jaukumo kambarėliuose, šviesos žaismas gali sukurti dramatišką, jaukią, šiltą ar mistišką atmosferą. Labai žavi Viktorijos era, XIX amžius. To laikotarpio interjeras ir eksterjeras atsispindi mūsų namelių dizaine.
Kas sunkiausia šiame procese? O kas įdomiausia?
Sunkumu nepavadinčiau nė vienos proceso dalies. O galbūt smagiausia yra kambarėlių įrengimas, tapetavimas, apšvietimo detalių dėliojimas, eksperimentai. Nuobodžiausia dalimi pavadinčiau namelio dengimą gruntu: reikalingi keli grunto sluoksniai ir reikia palaukti, kol išdžius pirmasis, prieš imantis kito sluoksnio.
Ar nesunku gauti reikiamų detalių, medžiagų kūrybai?
Detalių ir medžiagų gauti nėra sunku, tiesiog tenka jų palaukti, nes visas siunčiuosi iš užsienio.
Kas yra svarbiausi Jūsų įkvėpimo, idėjų šaltiniai?
Įkvėpimo randu visur – knygose, filmuose, keliaudama, atostogaudama, muziejuose, praeivių veiduose ir aprangoje, šimtamečių pastatų architektūroje, sapnuose.
Galbūt gaunate užsakymų sukurti lėles, panašias į konkrečius asmenis? Ar jų imatės?
Dabar jau užsakymus labai kruopščiai atsirenku, paskaičiuoju, kiek laiko užtruks, ar apsimoka, nes darbo krūvis didžiulis ir užsakymai plaukia iš viso pasaulio. Dažnai užsakovams tenka palaukti iki kelių mėnesių, kol užsakytas darbas bus baigtas. Portretinių užsakymų pasitaiko, bet nedaug, dažniau žmonės renkasi istorinius personažus, filmų ar pasakų veikėjus.
Tarp Jūsų kūrybos gerbėjų ir nemažai užsieniečių. Į kokias šalis keliauja Jūsų darbai?
Mano darbų užsakovai daugiausia kolekcininkai iš Amerikos ir Australijos. Dažnai jaučiuosi, tarsi gyvendama Lietuvoje dirbčiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes neretai praleidžiu visą dieną bendraudama su užsakovais anglų kalba. Sulaukiu pakvietimų ir siūlymų keltis gyventi ir dirbti ten, tačiau kol kas save matau Lietuvoje.
Kur jau esate pristačiusi savo kūrybą?
Dalyvavau parodose Prahoje, Amsterdame, Maskvoje, Estijoje, Vienoje. Buvo be galo malonu sutikti savo darbų kolekcininkų ir užsakovų, pabendrauti. Gera žinoti, kad žmonės žavisi mano kūryba, tai duoda postūmį ir motyvacijos kurti ir dirbti toliau.
Kuriate ir paveikslus. Ką Jums reiškia kiekviena iš šių meno formų?
Tapyba užima labai didelę vietą mano kūryboje ir mano ryšys su ja yra stipriausias, nes ją laikau savo meninės veiklos pradžia ir visa ko pagrindu. Stengiuosi tapybai skirti kiek įmanoma daugiau laiko, rengiu parodas. Tačiau pastebėjau, kad tą pačią dieną negaliu ir lėlių kurti, ir tapyba užsiimti, atrodo, tai dvi sritys, reikalaujančios daug energijos, ir ją paskirstyti per vieną dieną labai sunku. Stengiuosi rasti balansą tarp šių dviejų sričių.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Agnės Mikalauskienės asmeninio archyvo