Pradinis / Lietuviai svetur / JAV. Amerikietiška svajonė

JAV. Amerikietiška svajonė

Rasa Gaučas

Gimė: Vilniuje

Duomenų bazių sistemų inžinierė

Gyvena: 14 metų Albany, Niujorko valstija, JAV

DSC08006

Moto: Būk atmerktomis akimis, atvira širdimi ir džiaukis kiekviena diena

 Tėvynės ilgesys… Atrodo, 14 metų praleistų Amerikoje turėjo padaryti savo, padėti pamiršti gimtąjį kraštą, ar bent ne taip jo ilgėtis, tačiau Rasai Gaučui niekada nepavyko išgyti nuo Lietuvos, nesvajoti apie gimtąjį Vilnių, negalvoti apie tai, kaip jai trūksta mamos bei visko, kas sava ir brangu. Pasak jos, kad ir kiek begyventum svetimoje šalyje, vis atrodo, jog gyveni laikinai, jog grįši į Lietuvą kai vaikai užaugs, baigs mokslus, susikurs savo gyvenimą… Visiems emigrantams taip atrodo… Tačiau šiuo metu dukra Emilija dar tik stengiasi kurti savo gyvenimą, todėl ir Rasos vieta yra šalia jos.

Išvykote iš Lietuvos kai Emilija buvo dar visai mažytė. Ar dėl to nekilo problemų?

Atvažiavome į Ameriką 1999 metais. Mano dukrai Emilijai tuo metu buvo 9 metai. Ir tai buvo tik privalumas, nes būnant tokio amžiaus galima išmokti antrąją kalbą be akcento bei nepamiršti gimtosios. Kadangi Emilija mokėjo skaityti ir rašyti gimtąja kalba, greitai išmoko ir anglų. Be to, ji net pralenkė savo bendraamžius Amerikos vaikus.

O ką veikėte tik atvykusi į JAV? Ar lengvai gavote savo pirmąjį darbą?

Apsigyvenome Albany… Vis dar ilgiuosi gimtojo Vilniaus, gatvių šurmulio ir gyvenimo stiliaus… Lietuvoje baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete geografijos studijas. Atvykus į Ameriką suvokiau, kad norėdama gauti darbą pagal specialybę, turėsiu dar mokytis. Pradėjau mokytis vietiniame koledže. Mokslas ėjosi lengvai, buvau sužavėta dėstytojais, mokymo medžiaga, dėmesiu studentui. Labai greitai taip įsigilinau į mokslus, kad gavau pasiūlymą laikinai įsidarbinti geoinformacinių sistemų kompiuterinio programavimo firmoje „MapInfo“. Manau, kad tai buvo mano didžiausia gyvenimo Amerikoje sėkmė, nes galėjau panaudoti savo geografijos žinias, įgytas Lietuvoje, bei tobulinti programavimo įgūdžius. Po pusės metų įmonėje man pasiūlė visą etatą ir apmokėjo už tolesnį mokslą koledže. Aš taip ir tebedirbu toje pačioje įmonėje.

Papasakokite apie savo dukrą. Mama geriausiai įžvelgia vaiko išskirtines savybes…

Emilija yra labai stipraus charakterio ir užsispyrusi, todėl atkakliai, apgalvotai ir nuosekliai siekia užsibrėžto tikslo. Manyčiau, kad tai Amerikos mokyklos pasekmė. Vaikai nuo vaikystes yra ugdomi turėti savo svajonę ir siekti jos. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje ji pradėjo lankyti baseine plaukimo pamokas. Kadangi sekėsi neblogai, tai tame pačiame baseine įsidarbino gelbėtoja. Paskui trenerė jai pasiūlė dirbti vaikų plaukimo trenere. Amerikoje dar mokykloje net ir turtingų šeimų vaikai kur nors dirba, ypač vasaromis. Emilija trenere ir gelbėtoja išdirbo iki pat mokyklos baigimo. Be charakterio tvirtumo ji turi kitas gamtos dovanas – atmintį, orientaciją, greitą suvokimą.

Kaip tęsėsi Emilijos mokslo karjera baigus vidurinę mokyklą?

Prieš ketverius metus Emilija baigė aukštąją mokyklą ir įstojo į Kornelio universitetą studijuoti medicinos. Kornelio universitetas – labai brangus universitetas. Patekti ten ir gauti stipendiją yra amerikietiška svajonė, kuri mums išsipildė.

DSC00362

Vidurinėje ir aukštojoje mokykloje nėra sunku mokytis, nekeliami aukšti reikalavimai mokiniams. Ar taip pat buvo ir Kornelio universitete?

Nors vidurinėje mokykloje mokslas Emilijai sekėsi labai lengvai, universitete viskas stipriai pasikeitė. Į šią mokslo įstaigą įstoja vaikai iš viso pasaulio, kurie išsiskiria neeiliniu intelektu bei sugebėjimais. Mokslo reikalavimai ten aukšti ir mokytis dukrai reikėjo labai daug. Gal trūko ir mokslo įgūdžių iš anksčiau. Emiliją ištiko šokas, kad staiga viskas taip sunku ir ji nėra viena iš geriausių studentų… Tiesa, ji gerai baigė Kornelio universitetą ir toliau planuoja studijuoti mediciną.

Ar yra keliami kokie nors specialieji reikalavimai studentams, norintiems studijuoti mediciną?

Prieš stojant mokytis medicinos mokslų, Amerikoje rekomenduojama studentams, baigusiems ketverių metų studijas, padirbėti medicinos įstaigoje metus ar daugiau, kad susipažintų su medicinine aplinka ir visiškai įsitikintų, ar tas pasirinktas kelias tinka. Šiuos metus Emilija dirbs medicinos įstaigoje ir teiks stojimo pareiškimus į įvairius medicinos universitetus. Jau studijuojantys mediciną studentai turi vasaromis padirbėti medicinos įstaigose bet kurioje pasaulio šalyje. Emilija pasirinko Lietuvą. Čia ji vasarą praleido savanoriaudama Respublikinėje Santariškių vaikų ligoninėje. Kaip jai būdinga, dirbo atsakingai, gavo aukštą darbo įvertinimą ir padėką iš ligoninės direktoriaus.

Kurį Emilijos pomėgį, aistrą išskirtumėte kaip stipriausią?       

Emilijos hobis, kol studijavo Kornelio universitete, buvo žirgai. Nuo vaikystės žirgai yra jos didžiausia aistra. Būdavo, parvažiuoja atostogoms į Lietuvą pas močiutę ir prabūna visą laiką žirgyne. Per dieną turi valandą pajodinėti, o paskui darbininkams žirgyne padėti kuopti mėšlą, šerti žirgus… Už tai dar gaudavo pajodinėti. Taip ir prabėgdavo ištisos vasaros. Mokslo metais nepavykdavo pajodinėti, nes Amerikoje tai yra labai brangus sportas ir aš negalėdavau jai to leisti. Bet ji atsigriebė studijų metu. Kornelio universitetas turi savo žirgyną ir Emilija nuo pat pirmos dienos ten lankydavosi. Laisvalaikiu padėdavo žirgyne ir už tai gaudavo pajodinėti. Kadangi daug jodinėjo Lietuvoje, mokėjo neblogai joti, tai ir čia pasisekė gauti darbą – trenerė pasiūlė mokyti pradžiamokslius išjodinėjimo. Emilija sako, jog jei ne žirgai, būtų nebaigus universiteto, nes tik jie padėjo atsipalaiduoti nuo nežmoniško tempo.1052269_10151483208856806_2043738953_o

Kadangi Emilija jau baigė universitetą, praėjo didžiąją dalį mokslo etapų, tikriausiai spėjote susidaryti nuomonę apie mokslą Amerikoje. Kokie jo privalumai ir trūkumai?

Amerikos švietimo sistema turi daug trūkumų, ir jie vis gilėja bei stiprėja. Vidurinėse mokyklose vaikai nėra mokomi pakankamai, standartai labai sumažinti, kad atitiktų visos Amerikos gana žemą lygį Daugiau dėmesio yra skiriama neįgaliesiems nei gabiems vaikams. O blogiausia yra vidutinio gabumo vaikams, nes jie visai palikti likimo valiai. Šiuo metu Amerikoje yra daug kalbama apie mokslo problemas. Kad pagerėtų mokslas, buvo sukurta dar daugiau testų. Deja, bet mokiniai mokomi tik tam, kad atsakytų teisingai į testų klausimus, o ne tam, kad išmanytų dalyką. Mokytojai yra apkrauti nereikalingomis mokymo ataskaitomis, nebeturi laiko ir energijos ruoštis pamokoms. Situacija tikrai prasta, net siaubinga, ypač kai pasiklausai mokytojų, kalbančių apie savo darbą. Kadangi pati esu užaugusi mokslininko šeimoje (mano tėvas Petras Gaučas dirbo Vilniaus universitete), visą laiką jaučiau nusivylimą ir net pyktį, kad mano vaiko laikas vidurinėje mokykloje yra švaistomas paviršutiniškam mokslui. O, rodos, lankė gana stiprią Giulderlando vidurinę ir aukštąją mokyklą.

Lietuvoje taip pat kritikuojama švietimo sistemos reforma…

Nors Lietuvoje ir kritikuojamas mokyklų darbas, tačiau jis yra daug geresnis negu Amerikoje. Gal tik Amerikoje daugiau žiūrima praktinės reikšmės, dalyko pritaikymo praktikoje, bet vaikai žinių gauna daug mažiau. Amerikoje vadovėliai – labai paprasti, neįdomus. Sąsiuviniai turi būti visų vienodi, paprasti, kad kuo mažiau kainuotų tėvams. Iš dalies tai gerai, nes neišryškėja skirtumai tarp socialinių sluoksnių – visi vienodi. Amerikoje labai kreipiamas dėmesys į tai, kad vaikai nesididžiuotų savo tėvų turtu. Tai laikoma labai gėdingu dalyku, kaip ir nusirašinėjimas per egzaminus. Emilija net nesuprasdavo klausimo, kai jos bendraamžiai Lietuvoje klausdavo, ar pas juos galima nusirašyti. Vien už nusirašinėjimą gali išmesti iš koledžo.

Praleidote Amerikoje nemažai laiko. Ar neužmiršote lietuvių kalbos?

Stebiuosi, kaip kai kurie lietuviai, pagyvenę porą metų svetimoje šalyje, parvažiavę namo jau mikčioja, tęsia žodžius kalbėdami lietuviškai. Mes su Emilija kalbame be akcento. Tai patvirtina ir žmonės Lietuvoje. Tik Emilijai jau sunkiau kalbėti apie studijų dalykus, nes nebežino lietuviškų atitikmenų. Albany lietuvių mes pažįstame labai mažai, bet Kornelio universitete Emilija susitiko būrelį lietuvių studentų bei lietuvę dėstytoją! Ithaca miestelyje, kur yra Kornelio universitetas, yra maža lietuvių bendruomenė. Jie turi tradiciją susiburti per visas lietuviškas tautines šventes ir virti cepelinus, pasigaminti tortą, papuoštą tautiniais simboliais, atsinešti lietuviškų suvenyrų, dainuoti lietuviškas dainas! Viena kartą teko močiutę prikelti vidury nakties (dėl laiko skirtumo), nes mirtinai reikėjo patarimo cepelinų virimo klausimu…

Kaip manote, ar kada nors Lietuvos ilgesys išblės?

Lietuvos ilgesys niekada nedings, tai nėra lengvai nuslopinamas ar pritildomas jausmas. Iš pradžių jis buvo labai aštrus, ypač sunku būdavo išvažiuoti iš Vilniaus, palikti namus, mamą. Tiesiog sustingdavau ir bandydavau nieko nejausti. Dėl tos priežasties net kurį laiką vengiau grįžti į Vilnių atostogų, nes žinojau, kaip sunku bus vėl išvažiuoti. Manau, mano kova su ilgesiu nebuvo pati geriausia… Aš bandžiau jį ignoruoti, pasinerti į esamą gyvenimą, darbą, mokslą.10532_137416056805_3188687_n

Kaip manote, kuo lietuviai turėtų didžiuotis?

Lietuva yra nepriklausoma šalis. Mes esame europiečiai ir stengiamės jais būti. Lietuvių tautai būdinga mokėti pasiimti iš kitų šalių tai, kas jiems atrodo svarbu, ir pritaikyti sau. Mes, lietuviai, turime tuo didžiuotis… Kiekvienas gali lankyti mokyklą, gauti medicinines paslaugas Lietuvoje, bet vis tiek dejuoja. Kad ir sunkiai galą su galu sudurdami, labai taupydami, susikuria padorų gyvenimą Lietuvoje tie, kurie to siekia.

Ar kada nors bandėte įsivaizduoti amerikietį, gyvenantį lietuvišką gyvenimą?

Neįsivaizduoju amerikiečio, patekusio į mūsų paprastų žmonių gyvenimą. Ypač amerikietės moters, kuri viena augintų vaikus. Lietuvės moterys stiprios, niekieno nepadedamos sugeba bet kokiomis sąlygomis išgyventi, pasirūpinti savo vaikais, išmokslinti juos. Mūsų moterys turėtų labiau už save kovoti. Štai išsiskyrusios amerikietės niekada vienos neaugina savo vaikų. Vyras turi mokėti alimentus ne tik vaikų išlaikymui, bet ir motinos, jei vaikai dar maži. O vaikai gyvena ir pas tėvą, ir pas motiną, taip ir vaikščiodami su kuprinėm ant pečių tai pas vieną, tai pas kitą.

Kokios problemos Lietuvoje Jums, kaip lietuvei, nors ir gyvenančiai Amerikoje, atrodo pačios opiausios?

Nesu didelė politikė, kad galėčiau spręsti apie dabar esančias problemas Lietuvoje. Kaip lietuvė norėčiau, kad žmonės nepasiduotų lengvoms kaimyninių šalių provokacijoms dėl energetinės nepriklausomybės. Panašu, kad didelės pastangos dedamos, kad Lietuva būtų ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos. Manau, kad žmonės neturėtų būti abejingi, jaunimas – apolitiškas. Žinoma, tai galima pasiekti tik sudarant jiems sąlygas ir galimybes augti ir parodant, kad šiandien priimti sprendimai turės įtakos ateityje. Juk Lietuva yra tokia maža šalis.

Kas, grįžus atostogauti į Lietuvą, Jus labiausiai skaudina?

Parvažiavus namo ir vaikštant Vilniaus senamiesčio gatvėmis atrodo, kad vaikštai kokiame neegzistuojančiame Europos miesto senamiestyje: užrašai angliški ar dirbtinai sukurti pavadinimai, kurie nieko nereiškia jokia kalba. O juk mūsų kalba tokia graži, tokia turtinga žodžių!

Šiuo metu daug diskutuojama dėl dvigubos pilietybės. Ar Jums tai aktuali problema?

Mums, emigrantams, yra labai svarbus klausimas dėl dvigubos pilietybės. Lietuva – maža šalis ir savo piliečių atsisako… Jei gyveni ilgiau vienoje šalyje, vaikai ten mokosi, tai savaime norisi būti ir tos šalies piliečiu, turėti savo teises, dalyvauti jos gyvenime.

Ačiū už pokalbį. Tikimės, kad sugrįšite į Lietuvą.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: