Pradinis / Lietuviai svetur / JAV. Asta Zimkus: „Dažnas Lietuvoje neįsivaizduoja, kokia nuostabi Lietuva gyvuoja už Atlanto“

JAV. Asta Zimkus: „Dažnas Lietuvoje neįsivaizduoja, kokia nuostabi Lietuva gyvuoja už Atlanto“

Asta Zimkus
Gimė Kupiškio rajone
20 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje
Renginių režisierė, dirba Pasaulio lietuvių centre Lemonte

„Po tuo pačiu dangumi gyvename, nors ir galbūt skirtinguose žemynuose. Ir kalbame viena širdies kalba. Nepamirškime to“, – sako jau daugiau nei 20 metų JAV gyvenanti Asta Zimkus, puikiai išsaugojusi gražią lietuvių kalbą ir meilę savajai tautai bei kultūrai. Neabejotinai tam įtakos turi ir ponios Astos ilgametė veikla Lemonte esančiame Pasaulio lietuvių centre – moteris dažnai būna lietuviškų susibūrimų sūkuryje. Galbūt todėl sako, kad neretai pasijaučia taip, lyg gyventų Lietuvoje. „Lietuvoje net neįsivaizduojama, kokia gyva ir nuostabi Lietuva gyvuoja už Atlanto. Patriotizmo nestokoja nė vienos kartos ar atvykimo bangos aktyvūs tautiečiai“, – sako pašnekovė. Kviečiame susipažinti su ponia Asta ir akies krašteliu žvilgtelėti į JAV lietuvių bendruomenės veiklą.

Kur prabėgo Jūsų vaikystės metai?

Gimiau Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone, kur po tremties iš Sibiro grįžusi tėčio šeima buvo nusipirkusi namą. Mano vaikystė buvo kupina gražiausių akimirkų, draugų, veiklos mokykloje ir kitur. Vėliau keliai vedė įvairiomis kryptimis, viena svarbiausių – Vilnius. Tai mano mylimiausias tėvynės miestas.

Kaip gyvenimas Jus atvedė į Jungtines Amerikos Valstijas? Ar išvykote jau sukūrusi šeimą?

Išvykau su vienų metukų dukryte Marija ant rankų pas savo vyrą Vidą, kuris į JAV buvo atkeliavęs pusmečiu anksčiau. Jis jau buvo ragavęs „laisvės“ skonio ir per ankstesnį savo vizitą Amerikoje, todėl tvirtai norėjo gyventi čia, o aš tada nemaniau, kad užsibūsime. Abu žinojome viena: esame šeima, norime būti kartu, o kur ir kaip, neatrodė taip labai svarbu.

Ar ši šalis svetingai Jus priėmė? Kokia buvo gyvenimo JAV pradžia?

Ši šalis atvira visiems. Tai galima vadinti svetingumu. Atvykai – jauskis, kaip nori, daryk, kaip išmanai. Žmonės pradeda tau šypsotis ir tave kalbinti vos įlipus į lėktuvą. Išorinio uždarumo čia tikrai mažiau nei bet kur kitur – vidinė laisvė išties jaučiama. Jei pats esi panašaus charakterio, nors ir formuotas sovietinės tvarkos, tai prisitaikai gana greitai.

Artimųjų šalia nebuvo. Nebuvo kam mokyti ar patarinėti. Nors, tiesa, mano vyras čia turi tvirto charakterio giminaitį, kurio kieti pamokymai iškart sustatė mūsų meniškus lietuviškus svaičiojimus į amerikietiško mąstymo vagas. Tai labai padėjo.

Reikėjo viską pradėti nuo pradžių: dirbti, taupyti, mokytis kalbą, pažinti aplinką. Turėjome būti atkaklūs ir stiprūs. Jei reikėtų pakartoti tokią pradžią, nemanau, kad ištverčiau. Mano manymu, emigracija suformuoja asmenybę, užgrūdina žmogų beveik taip pat, kaip kažkada mūsų senelius užgrūdino tremtis į Sibirą. Atrodo, kad tai – nelyginami dalykai, bet kiek daug panašumų…

Ar buvo labai sunku įsitvirtinti finansiškai?

Prieš 17 metų, sunkiai dirbdami ir padedami emigrantiško užsispyrimo, sukūrėme mažytį šeimos verslą: investavome į nekilnojamąjį turtą ir pradėjome nuomoti butus amerikiečiams. Suprantama, vien iš to gyventi nepavyksta, tad esu dėkinga vyrui, kuris pasižymi ne tik kūrybingumu, atsidavimu šeimai, bet ir nepaprastu darbštumu. Jei dar pridėčiau, kad Vidas yra užsispyręs žemaitis, – štai jums ir sėkmės formulė. Mes abu, atvykę į svečią šalį, visada buvome vieninga komanda ir labiausiai troškome būti nepriklausomi visomis prasmėmis, materialine irgi. O kai ko nors sieki, tai, padedamas Dievo, kantrybės ir tarpusavio meilės, visada pasieki. Kitaip nebūna.

Ar jau ilgai dirbate Lietuvių dailės muziejuje Lemonte? Kaip dar esate susijusi su menu, kūryba?

Lietuvių dailės muziejuje nuleidau inkarą visai neseniai, nors Pasaulio lietuvių centre, kur šis muziejus ir yra, jau daug metų užsiimu įvairiausia veikla. Šiame milžiniškame pastate įsikūrusios kelios dešimtys įvairių lietuviškų organizacijų: didžiausia pasaulyje išeivijos Maironio lituanistinė mokykla, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija, Lietuvių fondas, lietuvių bendruomenė, skautai, įvairiausi sporto ir kitokios veiklos klubai. Visi dirba lietuvybės labui. Lietuvių dailės muziejus, suprantama, šiame pastate užima strategiškai svarbią vietą.

Mano vyras Vidas yra dailininkas, o aš esu baigusi renginių režisūros studijas, taigi abu esame meno žmonės. Nuo savęs nepabėgsi. Nors gyvenimui užsidirbame ir kitose srityse, bet daugiausia pasitenkinimo patiriame kurdami, kitaip tariant, kūrybingai gyvendami. Man patinka prisiliesti ir prie teatro, taikomosios dailės (stiklo, veltinio, šilko), tačiau labiausiai – prie žmogaus. Jį paskatinti, jam pasiūlyti, parodyti. Arčiausias kelias atsivėrimo link – per meną.

Ar dažnai muziejuje rengiamos parodos? Kokių kitokių renginių čia vyksta?

Muziejus užima didžiules patalpas apatiniame centro aukšte. Po muziejaus skėčiu sutelpa Tautodailės ekspozicijos salė, Medžio skulptūrų ekspozicija, Lietuvių dailės muziejaus salė ir galerija, kurią šiais metais pavadinome „Siela“. Muziejaus salėje yra 130 vietų, joje tradiciškai vyksta koncertai, poezijos vakarai, kamerinio teatro spektakliai, rečitaliai, skaitomos paskaitos, žiūrimi filmai. Salę nuomojame įvairioms organizacijoms, ši vieta iš esmės būna užimta bene kiekvieną savaitgalį. Galerijoje „Siela“ parodos keičiamos kas dvi ar tris savaites. Muziejuje man rūpi įvairovė – kintanti erdvė.

Jūsų organizuotas naujai pakrikštytos „Sielos“ galerijos atidarymo renginys sulaukė stulbinamai daug svečių. Papasakokite, kas jame vyko.

Galerijos atidarymo renginyje apsilankė apie 500 žmonių – nebuvo kur kojos statyti. Nors tai buvo daugeliui netikėta – juk į parodas nesusirenka minios, – tačiau manęs nenustebino. Jaučiau, kad niša vietos dailininkams ir meno gerbėjams turi būti užpildyta.

Galerijos krikštynos buvo karūnuotos pirmąja paroda, kuri taip pat pavadinta „Siela“. Joje dalyvavo 45 vietiniai dailininkai, pristatydami po vieną savo darbą „Siela“. Toks buvo sumanymas. Ir jį įgyvendinti pavyko puikiai. Pasirodo, mūsų visų sielos skirtingos, kaip ir maniau! Tapyba, skulptūra, mišri technika, batika, fotografija, gobelenai, pieštukas, metalas – visos šios technikos ir priemonės buvo panaudotos perteikti kiekvieno dailininko vizijai. Vyriausias parodos dailininkas jau sulaukęs 92 metų, o talentingam jauniausiam piešėjui – 17.

Be dailininkų, atidarymo renginyje dalyvavo ir muzikas Ricardas Sokas. Jis pristatė savo naują muzikos kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Suprantama, jo talentui abejingų neliko, kaip ir jaunai poezijos autorei Ramonai Butkutei. Džiaugiuosi matydama, kad Amerikoje gyvena tiek daug talentingų lietuvių menininkų.

Galerijai suteikėte paprastą, tačiau iškalbingą pavadinimą „Siela“. Kaip kilo ši mintis?

Iš tiesų paprastai. Vieną vakarą sėdėjome ir kalbėjome apie tai, kas padeda žmogui jaustis gerai, kas ramina, kas gaivina jo sielą. Ir pasakiau, kad šita galerija bus „Siela“. Toks jau esu žmogus: jei gimė kokia mintis, o jei ją dar ir ištariau garsiai, tai taip ir bus. Neišvengiamai. Aš viską tyliai savyje subrandinu, išgyvenu, sudedu visus taškučius savo svajonėse, o paskui tikrovėje jau tik žaidžiu. Aš noriu, kad „Siela“ taptų visų namais. Štai pasakiau. Ir tai jau vyksta dabar (juokiasi – red. past.).

Kas rodo, kad tai jau vyksta?

Kitose parodose – Lietuvos Respublikos konsulato Čikagoje 90-mečio istorinėje parodoje, Gyvosios tautodailės parodoje – žmonių ne sumažėjo, o pagausėjo! Po truputį svajonė, kad „Siela“ taptų lankomiausia vieta, virsta tikrove. Daugumai muziejai asocijuojasi su nekintančiais eksponatais, solidžia istorija ir sutelkta ramybe. Mano vizija yra šiek tiek kitokia – kad galerija ir muziejaus salės būtų gyvos – pilnos klegesio, o ne tylaus šnabždėjimo, plojimų, juoko, muzikos, o ne kritiškų žvilgsnių. Dažnai pagalvoju, kad bet kokia kūryba turi būti su polėkiu, su lengvu kvėptelėjimu. Kaip ir gyvenime. Jei stumsite darbą ar dieną dejuodami, svarstydami, vos vos ridendami tą Sizifo akmenį į kalną, juk pavargsite dar pro duris kojos neiškėlę. Pabandykim lengvai – žaisdami, juokaudami, neapsunkindami savęs baimėmis suklysti. Man atrodo, kad jei su tinkama vidine energija pradėsime net ir patį sunkiausią darbą, jį atliksime lengvai ir įdomiai.

Ir muziejus, ir galerijos atidarymas, ir viskas, kas vyksta toliau, yra savotiškas išbandymas man. Pastebėjau, kad dažnai mane likimas pasiunčia ten, kur daugeliui padėtis atrodo kiek beviltiška ar sunki. Daug kartų taip buvo įvairiuose darbuose, atliekant įvairias užduotis. Iš pradžių reaguodavau jautriai: kodėl aš, už ką? Dabar jau esu aprimusi, nes matau, kad kiekvienas išbandymas ar darbas yra vis sunkesnis, reikalaujantis vis daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Pasakiau Dievui: „Vesk mane, padaryk, ką reikia per mane.“ Ir Dievas padeda. Jei eina minios žmonių, aš dėkinga. Vadinasi, taip reikia.

Tikriausiai Jūsų kūrybinėje skrynioje – daug lietuviškų renginių. Galbūt kurie nors įsiminė labiausiai?

Jau tikrai išeitų nemaža krūvelė lietuviškų renginių, organizuotų JAV. Vieni arčiau širdies, kiti – tik šiaip sau. Kartais tik būdavau kokio nors vakaro vedėja, pristatydavau kokią nors knygą, paskaitydavau poezijos ar panašiai. Tačiau labiausiai patinka, kai renginį paimu kaip kūdikį ir nuo idėjos užuomazgos išauginu iki kulminacijos, palydžiu jį iki sėkmės. Tada visiems džiugu. Juk niekada nebūni vienas – visada padeda žmonės, renginių komitetai, organizacijos. O svarbiausi juk visada yra žiūrovai, lankytojai – iš jų suprasi, ar gerai viską atlikai. Tik iš jų. Todėl močiutė blizgančiomis iš susidomėjimo akimis yra daug svarbiau už laikraščio antraštę.

Visada prisiminsiu visuotinį šių metų Sekminių renginį, sutapusį su visų gerbiamo ir mylimo kunigo A. Saulaičio išleistuvėmis į Lietuvą. Tai buvo Meilės darbas. Tas renginys suteikė daug šviesių emocijų daugumai. Suprantama, tai įvyko dėl paties A. Saulaičio charizmos traukos, ypatingos asmenybės. Už tokias akimirkas aš esu dėkingiausia likimui ir tiems, kurie prisideda savo darbu, kūrybinėmis jėgomis. Vaizdžiai tariant, tada matau, kaip skleidžiasi gerumo žiedai.

Kalbėdama apie Sekminių renginį esate sakiusi, kad buvo nepaprasta jausti lietuvių vieningumą.

Taip. Vienybė yra didžiulė jėga. Pakartosiu – didžiulė jėga! Prisiminkite Sąjūdžio laikus, Baltijos kelią. Štai tokia Vienybės galia. O lietuviai visada bus lietuviai, nesvarbu, kur jie gyventų. Neįvertinti šito ar kaip kitaip skirstyti – didžiulė klaida.

Čikagoje lietuvių labai daug. Tačiau kaip manote, ar daugumai jų nestinga entuziazmo ir noro prisidėti prie lietuviškos veiklos?

Taip, Čikagos apylinkėse tikrai labai daug lietuvių. Lemonte ir kituose vakariniuose priemiesčiuose – gausiausiai. Per kokį didelį renginį apima jausmas, tarsi būčiau Lietuvoje. Dainų šventė ateinančią vasarą suburs tūkstančius lietuvių iš viso pasaulio. Lietuvoje net neįsivaizduojama, kokia gyva ir nuostabi Lietuva gyvuoja už Atlanto. Patriotizmo nestokoja nė vienos kartos ar atvykimo bangos aktyvūs tautiečiai. Visada stebiu, kaip užsikemša gatvės šeštadienio rytą tėvams vežant vaikus į lietuvišką mokyklą. O juk tokių mokyklų Amerikoje ne viena. Čikagos apylinkėse jų yra bent kelios. Klesti krepšinio klubai, lietuviškos kavinės ir restoranai, lietuviška opera. Čia gyvuoja garsus „Dainavos“ choras, įvairūs šokių kolektyvai, švenčiamos valstybinės šventės. Net Kryžių kalnelis yra šalia Pasaulio lietuvių centro. Žmonės ne tik įsitraukia į įvairią veiklą, bet ir patys išlaiko visas šias organizacijas! O renginių vyksta tiek daug, kad dažnai sunku apsispręsti, į kurį jų eiti savaitgalį.

Kokiomis akimirkomis didžiuojatės, kad esate lietuvė?

Kai mūsų vaikai didžiuojasi Lietuva ir nori prisidėti prie jos gerovės, aš visada susigraudinu. Tada aš savo tautybe didžiuojuosi labiausiai.

Kas yra Jūsų vidinės energijos šaltinis?

Žinojimas, kad galiu suteikti džiaugsmo, pagelbėti kitiems. Tik reikia norėti, nebijoti ir mokėti mylėti. Galiausiai visada galima juoktis. Man ypač patinka juoktis. Juokas – tikras jėgų papildas.

Turiu pasakyti, kad mane visada žavėjo lengvumas gyventi, tarsi žaidžiant. Akivaizdu, kad šiuolaikinėje visuomenėje sunkiai pasiekiami rezultatai yra aukštinami. Ir aš ilgai maniau panašiai. Paskui ėmiau žvelgti kitaip. Ir žinote ką? Kai paleidi tą amžiną kontrolę, prievolę, bandymus pritapti, įrodyti, vertinti, pralenkti, ech, kaip tampa gera ir lengva gyventi! Tada tarsi grįžti prie tikrojo žmogiškumo prado – džiaugiesi, myli savo artimą, nuoširdžiai padedi kiekvienam, kuo gali. Tada stebuklai patys krinta į rankas.

Kada pastarąjį kartą lankėtės Lietuvoje?

Lietuvoje pastarąjį kartą lankiausi maždaug prieš metus. Buvo saulėtos ir auksinės rudens dienos, negalėjome atsigrožėti gamta. Aplankėme tėvus, seseris, kitus artimuosius, draugus, kapus, vaikystės miškelius, senamiesčius, pajūrį – tipiški emigrantiški maršrutai.

Papasakokite apie savo vaikus. Kokį kelią jie jau yra pasirinkę ar dar tik norėtų rinktis? Kaip manote, ar pavyko išugdyti jų meilę lietuvių kultūrai? Galbūt jie irgi prisideda prie lietuviškos veiklos?

Dabar dukrai Marijai 21 metai. Čikagos universitete ji jau greitai gaus psichologo diplomą. Marija kartu studijuoja meną ir rikiuoja kreditus medicinos sesers ateičiai. Jaunam žmogui daug kelių, daug dominančių sričių – reikia viską išmėginti, patirti. Ir mes savo vaikus skatiname elgtis būtent taip.

Sūnui Grigui suėjo 16 metų, jis mokosi gimnazijoje. Išbandęs visokių sporto šakų, jau kelerius metus užsiima plaukimu, atstovauja Lemonto ir gimnazijos komandoms. Šie mokslo metai Grigui yra paskutiniai ir šeštadieninėje lituanistinėje Maironio mokykloje. Čia jis, kaip ir Marija, pamokas lankė kiekvieną šeštadienį 11 metų.

Abu vaikai džiaugsmingai prisideda ar prisidėdavo prie lietuviškos (ateitininkų, skautų, tautinių šokių kolektyvo) veiklos. Vasaromis su džiaugsmu vyksta į lietuviškas stovyklas Mičigano valstijoje. Ir, jei paklaustumėte, turbūt abu atsakytų, kad mėgsta kugelį, burokėlių sriubą ir lietuviškas dainas.

Labai mėgstame keliauti ir Ameriką jau esame išmaišę skersai išilgai, o vieni gražiausių prisiminimų yra apie tai, kaip keliaudami automobilyje visi klausydavomės lietuviškų pasakų ir dainelių įrašų, atsiųstų giminaičių iš Lietuvos. Ir kvatodavome visi – mažiesiems būdavo be galo smagu, o mums būdavo malonu žiūrėti į juos tokius džiugius.

Norėdama išlikti visiškai sąžininga, turiu pasakyti, kad mūsų šeima toli gražu nėra patriotizmo išeivijoje pavyzdys. Pažįstame šeimų, kur jau trys gimusiųjų šiapus kartos išlaiko lietuvių kalbą ir tradicijas, – štai iš jų galime mokytis.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Astos Zimkus archyvo

Komentaras

  1. Namo namo, svetėliai, namo…

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: