Pradinis / Lietuviai svetur / JAV gyvenančių lietuvaičių mintys apie Lietuvą

JAV gyvenančių lietuvaičių mintys apie Lietuvą

JAV lietuvių bendruomenės Švietimo taryba kiekvienais metais organizuoja piešinių ir rašinių konkursus JAV lituanistinių mokyklų mokiniams. Šių metų pavasarį buvo paskelbtos piešinių ir rašinių konkursų temos. Šimtai vaikų savo darbuose meno kalba arba lietuvišku žodžiu pasakojo apie savo meilę Lietuvai, jos tradicijoms ir istorijai, dalijosi šiltais prisiminimais, leidosi į svajonių ir sapnų karalystę. Turim progą pasidžiaugti mūsų vaikų originalumu, meniškomis sielomis, gebėjimu vaizdingai ir kartu įtaigiai išreikšti savo mintis, jausmus, nuotaikas. Rašydami ar piešdami jie renka šviesiausias spalvas, nuostabiausius žodžius ir iš jų pina nuostabią lietuvišką juostą. Ši juosta nebūtų tokia puiki, jeigu ne jaunųjų talentų tėveliai, mokytojai, seneliai, kurie kantriai ir nuoširdžiai perduoda jiems meilę Tėvynei, mūsų kalbai, papročiams, kultūrai. Žiūrėkime, gėrėkimės šia drauge audžiama lietuviška juosta, parodykime ją ir kitiems – ji verta to!

2020 metai skirti Lietuvos tautodailės metams paminėti. Atrodo, pats likimas nulėmė, kad piešinių konkursui JAV LB Švietimo taryba parinko ypač svarbią temą „Angelas Lietuvos tautodailėje“. Šiuo sudėtingu sumaišties ir nežinomybės kupinu laikotarpiu visam pasauliui, kaip niekada, labai reikalinga angelo sargo palaima ir pagalba.

Matyt, ne veltui mūsų senoliai naudojo angelo motyvą įvairiose tautodailės šakose. Angelai buvo vaizduojami ant kryžių, kalvystėje, jų gausu drožyboje, dažniausiai sakralinėje tautodailėje – religinėje atributikoje, karpiniuose, siuvinėjimuose, keramikoje, net šiaudiniai angelėliai puošdavo kalėdines eglutes. Buvo tikima, kad angelas apsaugos namus, saugos šeimininkų gerovę, derlių ir sveikatą.

Mokiniai šia tema labai puikiai atliko užduotį. Jie piešė, lipdė, karpė, klijavo ir siuvinėjo įvairius angeliukus, sutelkę savo fantaziją sukūrė daugybę nuostabių darbelių. Tėveliai ir mokytojai gali didžiuotis savo vaikų atliktais puikiais darbais. Vaikų darbeliuose atsispindėjo paprastumas ir nuoširdumas. Linkime, kad šie vaikų sukurti angelėliai saugotų mus visus ir mūsų šeimas.

Šiais metais dėl koronaviruso (COVID-19) pandemijos ne visos mokyklos suspėjo dalyvauti piešinių konkurse ar nespėjo užbaigti darbelių. Nepaisant to, piešinių konkurse dalyvavo 24 lituanistinės mokyklos, gavome net 375 darbelių nuotraukas. Piešinių konkursas vyko šiek tiek kitaip nei visada. Dalį piešinių gavome paprastu paštu, o kitą (didžiąją dalį) elektroniniu paštu. Labai dėkojame mokytojams už dideles pastangas, už surinktus, perfotografuotus ir atsiųstus darbelius. Piešinius vertino žinomas menininkas, knygų iliustratorius Rolandas Dabrukas ir JAV LB Švietimo tarybos rašinių konkurso koordinatorė, dizainerė, dailės mokytoja Rita Clemens.

Rašinių konkurso temos buvo įvairios ir skirtingų klasių mokiniams jos skyrėsi. Konkurse dalyvavo 250 mokinių iš 16 lituanistinių mokyklų, rašiniai buvo rašomi vasario pabaigoje klasėse, kai mokyklos dėl pandemijos dar nebuvo uždarytos. 2–10 klasių mokiniai turėjo galimybę rinktis rašyti lietuvių ar anglų kalba, nes lituanistinėse mokyklose mokosi ir tie, kurių lietuvių kalbos mokėjimo lygis dar neleidžia savo minčių išreikšti sklandžiai lietuviškai. Mokytojai atrinko tinkamus konkursui rašinius, iš kai kurių mokyklų konkursui buvo atsiųsta net po keliolika darbų. Šįmet juos vertino iš Maironio lituanistinės mokyklos (IL) mokytojų sudaryta vertintojų grupė. Jiems teko nemažas darbas ir atsakomybė perskaityti ir įvertinti rašinius, jų turinį bei raišką. Buvo renkama nugalėtojai penkiose grupėse, kiekvienoje grupėje skiriamos trys prizinės vietos ir paskatinamosios premijos.

Abiejų konkursų laimėtojai apdovanoti padėkos raštais ir piniginėmis premijomis. Premijų mecenatas – Lietuvių fondas. Mokytojams, kurių mokiniai tapo konkurso nugalėtojais, išsiųsti padėkos raštai. JAV LB Švietimo taryba dėkoja projekto rėmėjams ir visiems dalyvavusiems konkurse bei padėjusiems atrenkant darbus ir juos vertinant.

2–3 klasių mokiniai rinkosi vieną iš šių temų: Tautodailės metams skirtos „Jei prakalbėtų, daug pasakytų (vieno daikto istorija)“ ir Mokyklų bendruomenių metams skirtos „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ (apie mokymąsi lituanistinėje mokykloje). Šioje grupėje pirma vieta atiteko lituanistinės mokyklos „Lietuvėlė“ (NJ) trečios klasės mokinei Rusnei Sakavickas, jos mokytojos – Ona Stučkienė ir Reda Šešelgienė; antra vieta skirta Maironio lituanistinės mokyklos (IL) antrokei Adriai Jelinskas, jos mokytoja – Lina Usanovas; trečia vieta atiteko Lukui Burhman, Kolorado lituanistinės mokyklos (CO) pirmokui, jį moko Kamilė Mitkus. Paskatinamosios premijos skirtos trečiokėms Antoniai Venskutei iš Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos (CA) (mokytoja Viktorija Gedvilienė) ir Kotrynai Čipkutei iš Gedimino lituanistinės mokyklos (IL) (ją moko Erika Kuzmin). Daug vaikų pasirinko rašyti apie kokį nors daiktą, kuris jiems primena įdomią istoriją ar sukelia mielus prisiminimus apie praeitį, apie unikalią Lietuvos tautodailę.

Rusnė Sakavickas savo rašinyje papasakojo įdomią jų namuose turimo šaukštelio istoriją: „Tai mano mamos dovana, – pasakė mama. – Šis šaukštas yra labai senas. Kai buvau labai mažytė, mama padėjo jį po mano čiužiniu, kad saugotų nuo visų ligų. Labai keista, bet mamytė sakė, kad beveik nesirgau. Šaukšteliu paliesdavo kiekvieną išaugusį dantuką, kad augtų sveikas, be kirmėlių. Ir tikrai mano dantukai yra labai sveiki. Pirmą savo košę taip pat valgiau iš mamos šaukšto. Kai sirgau, valgiau medų iš šio šaukšto. Štai tokį stebuklingą šaukštą mes turime! Sužinojusi šaukštelio istoriją, nutariau jį saugoti. O kai užaugsiu ir turėsiu vaikų, šį šaukštelį perduosiu savo vaikams.“

Adria Jelinskas vaizdingai aprašo savo sapną, kuriame pas ją atjoja jos mylimas arkliukas ir papasakoja štai tokią istoriją: „Man arkliukas pasakojo, kad iki dabar Lietuvoje tikima, jog rasta arklio pasaga neša laimę. Arklių atvaizdais išdrožinėdavo jaunavedžių lovas, puošdavo audimo stakles ir verpimo ratelius. Ten, kur gyvena mano močiutė, ant kai kurių namų stogų yra išdrožinėtos iš medžio arkliukų galvos – jos saugo namus nuo blogio. Tos arklių galvos vadinamos ašveniais. Arklius mylėjo ir gerbė kaip šeimos narius. O kiek daug yra dainų ir mįslių apie juos prirašyta!“

Lukas Burhman savo rašinyje papasakojo vieno iš jo mamos mėgstamų iš Lietuvos parsivežtų keraminių puodų istoriją: „Puodas taip pat pasakytų, kad mama jį įsimylėjo, kai lankėmės Vytauto Valiušio muziejuje. Jis papasakotų mums, kaip jis buvo suvyniotas ir įdėtas į tamsų lagaminą ir pasirodė mūsų virtuvėje. Kad jis sėdi ant spintelės viršaus ir stebi mūsų šeimos gyvenimą – kaip mano sesuo savaitgalį kepa vaflius, kaip mano tėtis gamina mūsų sugalvotus pietus ir kaip mes skubame į mokyklą. Šis puodas mums primintų, kad jo istorija dar nesibaigė, kol jis gyvena ir niekas jo nesudaužė.“

Įdomus ir Antonios Venskutės aprašytas pasakojimas, išgirstas iš Rūpintojėlio, kurį jos tėvelis atsivežė iš Lietuvos: „Rūpintojėlis papasakojo, kad Lietuvoje yra ąžuolų, beržų miškų, voveryčių, Baltijos jūra ir gintarų – Lietuvos aukso. Jis matė mano prosenelius ir apie visus man papasakojo. Man labai patinka kiekvieną dieną grįžti iš mokyklos ir pasikalbėti su Rūpintojėliu. Iš jo sužinojau, kad Lietuvoje žmonės mėgsta valgyti kugelį, šoka polką, o vaikams patinka grybauti vasarą. Dabar aš galiu pasidalyti su savo draugais, ką išmokau iš Rūpintojėlio. Žinau, kad branginsiu šį gražų lietuvių tautos simbolį. Rūpintojėlis visados globos mane ir mano šeimą, o kai aš tikrai keliausiu į Lietuvą, prisiminsiu viską, ką jis mane išmokė ir papasakojo prakalbėjęs.“

Kotryna Čipkutė savo rašinyje aprašė lietuviškų tautinių juostų grožį ir jų audimo tradicijas.

4–6 klasių mokiniai galėjo rinktis vieną iš šių temų – „Vilniaus senamiestis brangus ne tik lietuviams“ (skirta UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metams), „Ką brangaus mums seneliai paliko“ (skirta Tautodailės metams) ir „Lituanistinė mokykla – lietuviška salelė plačiuose pasaulio vandenyse“ (skirta Mokyklų bendruomenių metams). I vieta šioje grupėje skirta Gretai Vasarei Pavilonytei (6 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Gabija Ališauskaitė), II vieta – Joriui Pranckui (5 kl., Čikagos lituanistinė mokykla, IL, mok. Vilma Sekona), III vieta – Patricijai Jakubauskaitei (5 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Rasa Bertulė), paskatinamosios vietos skirtos Linai Puodžiunaitei (6 kl., Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, CA, mok. Ringailė Barysaitė), Samantai Šopis (4 kl. Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, OH, mok. Elvyra Saldukienė) ir Elenai Biržis (4 kl., lituanistinė mokykla „Lietuvėlė“, NJ, mok. Reda Šešelgienė ir Ona Stučkienė).

Greta Vasarė Pavilonytė rašinyje su meile ir pasididžiavimu aprašo savo lituanistinę mokyklą: „Tokią „salelę“ turiu ir aš. Tai – Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, Amerikoje. Man pačiai sunku patikėti, kad jai – jau 60 metų. Per tą laiką ji iš mažo taškelio žemėlapyje su pirmais 10 mokinių virto į jau nemažą „salą“, kurioje savaitgaliais mokosi 700 mokinių. Visus mus čia jungia vienas supratimas, kad nors gyvename ne Lietuvoje, ją reikia branginti savo širdyse. Lietuva – dalis manęs, nes abu mano tėveliai yra lietuviai. Taip susiklostė jų gyvenimas, kad prieš 15 metų jie atvyko į Ameriką ir pasiliko čia gyventi. Su Lietuva mus sieja šeima, lietuvių kalba, lietuviškos šventės ir tradicijos. Maironio mokykla padeda išlaikyti tą ryšį. <…> Negaliu nepaminėti, kad Maironio lituanistinė mokykla – viena iš „salelių“ Pasaulio lietuvių centro salyne. Po tuo pačiu stogu yra kitų „salelių“, pavyzdžiui, lietuviška bažnyčia, krepšinio klubai, Bočių menė, meno galerija „Siela“ ir kitos. Nors aš važiuoju į savo mokyklą daugiau nei valandą, man ten praleistas laikas brangus, nes tai vieta, padedanti neprarasti to jausmo „būti lietuve“!“

Joris Pranckus vaizdžiai ir nuoširdžiai papasakojo istoriją apie skudučius, kuriais groti jį išmokė senelis: „Kai ryte atsikėliau, su seneliu ėjom į lauką pabandyti skudučiu pagroti. Mane jis mokė, kaip groti, bet man kažkodėl neišėjo. Tik po kelių kartų man pasisekė išgauti garsą – jis buvo toks gražus, lyg giedotų paukštis. Po kelių mėnesių aš pradėjau ir daineles groti. Kai groju daineles, skamba kaip visas koncertas. Ar jums patiktų groti skudučiu? Aš manau, kad patiktų, nes man labai labai patinka!“

Patricija Jakubauskaitė bando prakalbinti Vilniaus senamiesčio gatves ir pastatus: „Jei kiekvienas namas, pastatas, gatvelė galėtų kalbėti, jie visi papasakotų savo ilgą įdomią istoriją. Bet, deja, jie negali to padaryti. Todėl eidami Senamiesčio gatvelėmis galime tik grožėtis pastatų architektūra ir stebėtis, kaip žmonės prieš daug šimtmečių, neturėdami tokių statybos įrankių, kuriuos turime šiais laikais, sugebėjo pastatyti tokius unikalius, gražius ir tvirtus pastatus. Laimei, jie išliko iki šių dienų ir yra istoriškai labai svarbūs ir vertingi mūsų tautos ir viso pasaulio istorijai. Vilniaus senamiestis yra brangus ne tik lietuviams.“

Lina Puodžiunaitė paaiškina, kas skiria mūsų sukurtas lietuviškas „salas“ nuo jas supančio pasaulio: „Mano lietuviška mokykla yra sala, nes jinai yra skirtinga nuo viso kito mano gyvenime. Didžiausias skirtumas tarp lietuviškos mokyklos ir mano gyvenimo yra kalba. Kalbėti lietuviškai yra privilegija, nes labai mažai žmonių moka mūsų labai seną kalbą. <…> Kai skaičiau Jennifer Nielsen knygą „Words on Fire“ apie knygnešius, aš supratau, kad kai žmonės negali kalbėti ir skaityti savo kalba, jie praranda savo istoriją ir kultūrą.“

O ketvirtokė Samanta Šopis apie savo dieną lietuviškoje mokyklą kalba eilėmis:

Einu aš į lietuvišką mokyklą

Prie gėlo ežero krantų.

Kiekvieną rytą keltis tingiu,

Bet mama kelia – ir einu. <…>

Elena Biržis aprašo savo viešnagę Lietuvoje pas senelius ir pasakoja apie lietuviškas tradicijas bei patiekalus: „Lietuviai gamina daug skanių patiekalų. Per Kūčias kepame kūčiukus – aš juos kepu kartu su mama. Vasarą labai gaivu valgyti šaltibarščius. Na, o cepelinai – pats lietuviškiausias patiekalas, kuris ne tik skanus, bet ir sotus. Negalima pamiršti ir saldumynų – šakočio ir „Tinginio“, jie man patys skaniausi. Ačiū seneliams, kad jie man papasakojo apie lietuviškas tradicijas ir išmokė gaminti skanėstus.“

7–8 klasių mokiniai galėjo savo rašiniams rinktis tokias temas: Kas į lietuvišką kraičio skrynią sudėta“ (skirta Tautodailės metams), „Lietuva – tai mes“ (skirta  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30mečiui), Džiaugsmo ar vargo mokykla?“ (apie mokymąsi lituanistinėje mokykloje, skirta Mokyklų bendruomenių metams).

Geriausiais šioje grupėje išrinkti šie rašinių autoriai: I vieta atiteko Elžbietai Kungytei (7 kl., Niujorko Maironio mokykla, NY, mok. Laura Vidžiūnaitė), II vieta – Gabijai Bičkus (7 kl., Čikagos lituanistinė mokykla, IL, mok. Simona Norgelaitė), III vieta – Augustei Staninai (8 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Rimantė Kaveckaitė). Paskatinamosios premijos skirtos Elenai Schmedlen (7 kl., Niujorko Maironio mokykla, NY, mok. Laura Vidžiūnaitė), Vilnei Žulkutei (7 kl., Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, OH, mok. Eiginta Tarasevičienė) ir Austėjai Kaminskytei (8 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Erika Kunickienė).

Elžbieta Kungytė savo rašinyje aprašo puošnią savo prosenelės kraičio skrynią, į kurią galima sutalpinti tiek daug vertingų dalykų: „Yra sunku nepastebėti skrynios einant pro šalį. Jos margos spalvos švyti taip šviesiai kaip ryto saulės spinduliai. Jei aš turėčiau kraičio skrynią, man būtų sunku sutalpinti viską, kas padarė mane lietuve. Ant paties dugno aš įdėčiau savo tautinį kostiumą ir su juo – visus tautinius šokius, kuriuos esu išmokusi, visus prisiminimus iš šokių švenčių ir stovyklų. Tada atsargiai įvyniočiau margučius, išdailintus lietuviškais raštais, ir verbas. Tie du dalykai primena mūsų šeimos tradicijas per velykinį laikotarpį, kai visi susėdam prie velykinio stalo ir mušam margučius pamatyti, kuris stipriausias. Dar pridėčiau visus lietuviškus receptus, kuriuos mano mama ir močiutė yra išmokiusios. Bet mano kraičio skrynioje būtų ne tik daiktai, bet ir pasakos, kurias man seneliai pasakodavo apie laumes ir karalaičius. Apkamšyčiau savo skrynią lietuviškais papročiais, kurie man buvo perduoti. Vėliau paberčiau truputį Lietuvos didingos istorijos, pasakojimų apie kunigaikščius ir mūšius, apie mūsų tautos vargus ir triūsus. Galiausiai apgaubčiau viską savo skrynioje gražiąja lietuvių kalba, visą savo turtą įvyniočiau į lietuviškus žodžius, kurie padaro mūsų kalbą tokią gražią. Į tuos žodžius, kuriuos mūsų protėviai net per karus išlaikė. Šitie visi dalykai yra man labai svarbūs, nes savo kraičio skrynioje aš norėčiau išsinešti su savimi mažą dalelę Lietuvos, nes užaugusi nenoriu pamiršti lietuviškos kalbos ir tradicijų. Aš tą dalelę Lietuvos, nors ji tokia maža, branginsiu visą savo gyvenimą.“

Gabija Bičkus žavisi lietuviškos kraičio skrynios turtais: „Kiek daug paslapčių ir senųjų legendų, laumių burtų ir močiučių pasakų, džiaugsmo ir gailių ašarų, Lietuvos ežerų ir miškų grožio, Lietuvos didingos istorijos sudėta lietuviškoje kraičio skrynioje. Nors Lietuva labai mažytė, jos tautodailės kraitis labai turtingas. Atidarykime ją ir sužinokime, kokie kūrybingi mūsų proseneliai. <…> Lietuviška skrynia – stebuklingas kraitis, kuriame mūsų prosenelės sudėdavo visą savo darbą ir išmonę, savo viltis ir svajones. Skrynios buvo įvairių formų ir spalvų, jas puošdavo gėlėmis, paukšteliais, medeliais ir ornamentais. Kuo didesnė ir sunkesnė buvo jaunos mergelės kraičio skrynia, tuo geresnė nuotaka buvo. Lietuviškoje kraičio skrynioje telpa visa Lietuvos istorija, paslėpta kryžiuose, tautinėse juostose, statulėlėse, pintinėlėse, verbose, margučiuose ir lietuviškų drabužių raštuose. Šie metai yra lietuviški tautodailės metai. Prisiminkime ir saugokime mūsų protėvių meną.“

Augustė Stanina taip pat atidaro puošnią skrynią, o joje – toks kraitis: „Ten įdėta lietuviška laisvė, mūsų žalios pievos ir istorija. Ten įdėta lietuviškas kraujas, mūsų vargai ir sėkmės. Ten sudėta lietuvių ašaros ir šypsenos. Tenai įdėta mūsų kultūra ir šokiai. Skrynion įdėta Lietuvos vėliava, kryžiai, lietuviškas menas. Tenai įdėta lietuvės mamos, močiutės, seneliai ir tėvai, kurie tęsia lietuvišką kalbą ir kultūrą. Ten sudėta lietuviškos poemos, raštai. Tenai įdėta Lietuvos vaikai ir jos ateitis. Skrynion sudėta mokytojai, kurie moko apie Lietuvą ir išlaiko mūsų kalbą ir tapatybę. Lietuviškų patiekalų įvairiausių. Tenai įdėta tautiniai drabužiai ir margučiai. Tenai įdėta marga juosta ir Kūčių staltiesė. Ten sudėta Velykų kiaušiniai ir augalai. Tenai įdėta mano meilė, širdis ir siela.“

Elena Schmedlen sako sau ir kitiems, kas mes esame: „Mes esam Lietuva. Mes esam iš žalių pievų ir mėlynų upių. Mes mylim mūsų trispalvę, geltoną saulę, žalius miškus, už laisvę pralietą raudoną kraują. Saulė šviečia daugiausia Lietuvoje. Mes esam iš tos valstybės, iš tos šeimos. Tai mes, ir mes esam Lietuva.“

Austėja Kaminskytė svarsto, ar lietuviška mokykla yra džiaugsmo, ar vargo mokykla: „Aš nepasirinkau eiti į lietuvišką mokyklą, bet dabar noriu toliau eiti iki pabaigos. Nors yra sunku kartais ryte keltis, aš ateinu, nes aš noriu. Man patinka mokėti lietuviškai šnekėti. Aš galiu susišnekėti su seneliais ir šeima. Aš viską suprantu, kai mes skrendame į Lietuvą kiekvieną vasarą. Lietuviška mokykla yra dalis mano gyvenimo. Kai kažkas šneka apie savaitgalį, aš visą laiką pagalvoju apie lietuvišką mokyklą. Mano pirma kalba, kurią išmokau, buvo lietuvių, ir aš noriu ją mokėti ir niekada nepamiršti. Jeigu noriu niekada jos nepamiršti, reikia eiti į mūsų nuostabią lietuvišką mokyklą. Aš žinau, kad jeigu turėsiu vaikų, juos leisiu į šitą nuostabią mokyklą.“

9–10 klasių grupėje geriausiais išrinkti šių mokinių rašiniai: I vietą pasidalijo Liveta Ežerskis ir Emilija Mockus (10 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Lina Tumasonienė), II vietą – Gabrielė Keegan (9 kl., Bostono lituanistinė mokykla, MA, mok. Ramunė Keegan) ir Nida Polikaitytė (9 kl., Maironio lituanistinė mokykla, IL, mok. Lina Tumasonienė), III vietą – Monika Šermukšnis (9 kl., Bostono lituanistinė mokykla, MA, mok. Ramunė Keegan) ir Sofija Šležas (9 kl., Bostono lituanistinė mokykla, MA, mok. Ramunė Keegan). Paskatinamoji premija skirta Aiden Genender (9–10 kl., Aleksandros Kazickienės lituanistinė mokykla, NY, mok. Renata Petrauskienė). Mokiniai rinkosi tokias temas: „Tu – riekelė duonos kasdieninės / Ant pasaulio vaišių pilno stalo…“ (skirta UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metams), „Verčiu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo puslapius“ (skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui) ir „Ką išsinešiu iš lietuviškos mokyklos“ (skirta Mokyklų bendruomenių metams).

Dešimtokė Liveta Ežerskis savo rašinyje svarsto, ką vertingo ji išsineša iš lietuviškos mokyklos: „Aš gimusi ir užaugusi Amerikoje, todėl susidūriau su dviem kalbomis. Didžiausias iššūkis man buvo tai, kad penkias dienas per savaitę mokiausi anglų kalbos, o tik šeštadieniais ėjau į lietuvišką mokyklą. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, jog moku kalbėti lietuviškai. Ir aš tikrai didžiuojuosi tuo. Šie metai jau paskutiniai lietuviškoje mokykloje, tačiau čia yra praleistos mano vaikystės ir paauglystės dienos. Kadangi klasėje nebuvo keičiami vaikai, mes visi labai susidraugavome. Per visus tuos metus teko sutikti ir moksliukų, ir mušeikų, mus mokė geri ir labai geri mokytojai. Mūsų mokyklos sienos matė ir vargų, ir džiaugsmų, koridoriuose aidėjo juokas ir krito ašaros, o klasėse staiga kildavo ir netrukus užgesdavo pilni laimės arba nusivylimo šūksniai. Čia mums iš tiesų buvo smagu.“

O Emilija Mockus tvirtina, jog ji – „šimtaprocentinė lietuvė“: „Kai man buvo ketveri, mama su tėčiu atvedė mane į Maironio lituanistinę mokyklą. Tuomet aš nelabai suvokiau, kas ta lietuviška mokykla, tik žinojau, kad visą savaitę reikia eiti į amerikonišką mokyklą, o šeštadieniais – į lietuvišką. Man tai nebuvo pasirinkimas, tai buvo mano gyvenimas. Šie metai lietuviškoje mokykloje man jau paskutiniai, tad dažnai susimąstau, ką man reiškia ši mokykla. Lituanistinėje mokykloje mes jaučiamės kaip namuose. Tai tarsi mūsų mažoji Lietuva Čikagoje. Nesvarbu, kur tu gyveni, svarbu, kad širdyje nešioji Lietuvą. Mintimis perbėgau per mokykloje praleistus metus, ir dūšią suskausta… Šį gegužės mėnesį lituanistinė mokykla bus baigta, o praleisti metai visiems laikams liks mano širdyje. Myliu Lietuvą ir lietuvišką mokyklą.“

Devintokė Gabrielė Keegan atvirauja, kaip ji jautėsi ir jaučiasi lietuviškoje mokykloje: „Kai aš buvau maža, mano mama norėjo, kad aš lankyčiau lituanistinę mokyklą. Man visai nebuvo įdomu. Mano draugai iš angliškos mokyklos visada klausė, kodėl aš važiuoju į mokyklą šeštadienį. Man nepatiko, kai mano mama kalbėjo lietuviškai ir mano draugės tėvai kalbėjo angliškai. Šeštadieniais aš tik norėjau ilgiau miegoti ir žaisti su savo draugais. Kodėl man reikėjo valgyti kitokį maistą? Kodėl man reikėjo skaityti kitokia kalba, kurios žmonės visai nežinojo? Ne tik vaikai, bet netgi mokytojai klausė manęs, kas yra ta Lietuva? Iš kur ši šalis atsirado?

Akis nuleidusi žemyn grįžau namo ir liūdnai pasakiau savo tėvams, kad aš nenoriu būti lietuvė. Aš žiūriu atgal į tuos laikus ir gėdiju save, kad aš taip galėjau galvoti. Man nereikėjo gėdytis dėl savo šalies Lietuvos, reikėjo rėkti garsiai, ką man reiškia Lietuva. Dabar lituanistinėj mokykloj aš suradau draugių, kurios turi tokią pat tautybę kaip aš. Mes visi stengiamės mokytis lietuviškai ir tik taip galim geriau kalbėti. Man visą laiką atrodė, kad žmonės galvoja kažką bloga, kai aš pasakau apie Lietuvą. Iš tikrųjų yra didžiausia dovana, kad aš esu lietuvė, ir aš taip pat dėkinga, kad mano mama veža mane kiekvieną šeštadienį į mokyklą, kur aš suradau žmones, kurie didžiuojasi šia puikia tautybe ir kultūra. Kalbėti lietuviškai su draugais ir šeima yra tik dalis šios nuostabios dovanos. Lietuviai draugai yra kaip antra šeima. Kai buvau maža, aš nenorėjau mokytis laisvu laiku ir daryti testų kita kalba, bet dabar esu nuoširdžiai dėkinga žmonėms, kurie mane moko lietuviškai. Po kelerių metų aš baigsiu mokyklą, galvojant apie išleistuves darosi liūdna, ir noriu kiekvieną minutę mokykloje praleisti smagiai, stengtis mokytis, kiek galiu. Aš atsimenu, kaip negalėjau sulaukti dienos, kada baigsiu ir nebegrįšiu į šią nereikalingą mokyklą. Dabar mano šeimos šaknys ir istorija yra geriausia mano gyvenimo dalis. Man dabar aišku, kad lietuviškos dainos, šventės, kultūra yra mano identitetas ir aš už viską dėkinga Bostono lituanistinei mokyklai. Ačiū!“

Nida Polikaitytė iš Maironio lituanistinės mokyklos pina pačią gražiausią lietuvišką juostą iš tų dalykų, kurie jai atrodo svarbiausi: „Pirma, aš įpinčiau vieną siūlą prisiminimų. Aš turiu daug gražių prisiminimų iš Lietuvos. Aš buvau Lietuvoje tik du kartus, bet man labai patiko ir aš niekada to nepamiršiu. Kitas siūlas, kurį aš įpinčiau, būtų švenčių siūlas. Aš esu dalyvavusi dainų ir šokių šventėse ir man tai yra labai svarbu. Lietuviai dainuoja tradicines dainas ir šoka tradicinius šokius. Aš taip pat dalyvauju savo šeimos šventėse. Mano visa šeima yra lietuviai ir mūsų susiėjimai mane labai motyvuota būti gera lietuve. Kitas būtų mokyklos siūlas. Aš lankau lietuvišką mokyklą ir daug joje išmokstu. Mokytojos moko apie tautą, kalbą ir kitus svarbius dalykus. Mokykla padeda lietuviams išsilavinti ir išmokti daugiau apie savo tautą. Kitas siūlas mano juostoje būtų kalba. Lietuviai kalba lietuviškai ir man yra svarbu mokėti lietuvių kalbą. Kalba padeda žmogui bendrauti su kitais ir lietuvių kalba padeda man bendrauti su Lietuva. Kai aš kalbu lietuviškai Amerikoje, man labai gera širdyje, nes aš žinau, kad aš esu dalis Lietuvos. Kitas siūlas būtų stovykla. Aš kiekvieną vasarą važiuoju į Dainavos stovyklą. Ten mes visi kalbame lietuviškai ir darome tradicinius dalykus. Mes dainuojame lietuviškas dainas, valgome lietuviškus valgius ir dalyvaujame užsiėmimuose. Paskutinis siūlas mano juostoje būtų mano tėvų siūlas. Aš supinsiu tuos šešis svarbius siūlus į gražiausią lietuvišką juostą ir išdidžiai ją nešiosiu.“

Monika Šermukšnis jausmingai kreipiasi į savo tėvynę Lietuvą: „Tu – riekelė duonos kasdieninės ant pasaulio vaišių pilno stalo. Lietuva, tėvyne mūsų, tu – didvyrių žeme. Tu esi pilna džiaugsmo ir skausmo. Lietuva, tu esi laisvė, už kurią ilgai kovojome. Tu esi stiprybė, kuri išvarė rusus. Tu esi kraujas visų žmonių, kurie atidavė savo gyvybę už tavo ateitį. Lietuva, tu esi Baltijos jūra, pilna gintarų. Tu paklausyk, kaip neša smėlį tavo nuostabios bangos. Aukštos kopos stovi tvirtai. Reikia jūra tikėti, kaip dainoje sakoma, nes tavo jūra viską gali. Lietuva, tavo žemės nepamirš, kuo mes pilna širdim tikėjome, ir parodo mūsų darbštumą. Tavo ilgi keliai man primena, kokia nuostabi tu esi. Tavo tautiniai šokiai džiugina. Kada būna liūdna, aš paklausau muzikos ir, prisiminusi savo stiprią meilę tau, pradedu šypsotis. Lietuva, tu esi pilna meilės, mūsų meilė tau yra pati stipriausia. Tu esi pilna šeimų, kurios būna atskirtos, bet vėl sugrįžta pas tave. Lietuva, tu buvusi pagonių šalis, kurioje buvo garbinami medžiai ir dangus. Tu esi begalinė šviesa ir saulė. Tu esi pilių šalis, kurių istorija yra tikrai ypatinga. Tu – riekelė duonos kasdieninės ant pasaulio vaišių pilno stalo, bet tavęs niekada nepamirš. Pasaulis yra didelis, o tu maža, bet tu esi mano visas pasaulis ir aš žinau, kad tavo šviesa prašvis.“

Sofija Šležas iš Bostono lituanistinės mokyklos savo rašinyje džiaugiasi vertybėmis, kurias ji išsineša iš lietuviškos mokyklos: „Lituanistinė šeima yra kaip viena didžiulė šeima. Visi vieni kitais rūpinasi ir padeda vieni kitiems. Man labai gera, kad aš visada žinau, jog turiu antrą šeimą. Aš nežinau, ką daryčiau be lituanistinės mokyklos. Mokėti kalbą, kurią moka tavo šeima, yra labai geras jausmas. Kai aš skrendu į Lietuvą, galiu skaityti visus ženklus, žiūrėti televizorių ir viską suprasti. Jeigu man labai nepatiktų lituanistinė mokykla, aš važiuočiau, bet man labai patinka mokytis gramatiką ir istoriją apie Lietuvą, kur gyvena pusė mano šeimos. Aš žinau, kad važiuoti į Bostono lituanistinę mokyklą yra vienas iš geriausių pasirinkimų, kurį aš padariau. Aš išsinešiu tiek daug gerų draugų ir tiek daug informacijos, kurios be lituanistinės mokyklos aš nežinočiau. Ir aš esu labai dėkinga, kad einu į lituanistinę mokyklą ir galiu garsiai sakyti, kad aš esu lietuvė.“

Aiden Genender iš Aleksandros Kazickienės lituanistinės mokyklos kalba apie savo svajonę: „Aš susipažinau su įdomiausiais lietuviais Amerikoje, kurie yra labai daug pasiekę savo srityje, yra žinomi ir nepamiršta garsinti Lietuvos vardo. Mano gyvenimo tikslas yra vieną dieną būti kaip šitie žmonės, garsinti Lietuvos vardą. Ir visi lietuviai vaikai, kurie gyvena ne Lietuvoje, turėtų lankyti lietuviškas mokyklas. Iš mokyklos išsinešiu daug patirties, meilę Lietuvai, kalbai ir istorijai.“

Rašinių anglų kalba grupėje geriausiu išrinktas dvylikamečio Sean-Vytautas Shubert iš Kolorado lituanistinės mokyklos (mok. Kamilė Mitkus) rašinys, jo tema „As many languages you know, many times you are a human being“. Taip pat paskirtos net trys paskatinamosios premijos: Michaela Kokkinos (8 kl., Niujorko Maironio mokykla, NY,  mok. Justina Miklaševičius); Leah Kirk (4 kl., Bostono lituanistinė mokykla, MA, mok. Rūta Gudmand) ir Eva Razgaitis (2 kl., Niujorko Maironio mokykla, NY, mok. Ramona Krecikaitė), jie visi pasirinko tą pačią temą – „I really love Lithuania. What about you?“

Štai tokią margaspalvę juostą nupynėme – kiekvienas į ją įpintas siūlas savitas, turintis prasmę, o bendras raštas išėjo tikrai puikus! AČIŪ visiems, su meile ir atsidavimu prisidėjusiems prie šios prasmingos kūrybos.

Parengė JAV LB Švietimo tarybos rašinių konkurso koordinatorė Loreta Timukienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: