Rita Stankevičiūtė
Gimė: Kaune
Studentė
Gyvena: 10 metų Frankfurte, Vokietijoje
Moto: Jei yra labai blogai, tai reiškia, kad greitai bus geriau
Saulėtą šeštadienio popietę gurkšnoju kavą su įspūdingos išvaizdos mergina, 2005 metų grožio konkurso „Mis Kaunas“ dalyve Rita Stankevičiūte, kuri laimėjo „Mis Publikos“ titulą. Tikriausiai būtent šis apdovanojimas geriausiai parodo, kas yra tikroji konkurso laimėtoja. Juk „Mis Publiką“ renka ne trys komisijos nariai, o visa minia žiūrovų. Vieša paslaptis, kaip vyksta grožio konkursų rinkimai, tik ne visi apie tai garsiai kalba… Be to, Rita pasakojo, kad dar nespėjus paskelbti nugalėtojos, ji jau žengė žingsnį į priekį… Rita sako, jog jaučiasi labiausiai apdovanota laimėjusi šį titulą. Tačiau per daug ilgai apie grožį ir titulus nekalbėjome, nes Rita yra įdomi pašnekovė, būsima architektė, šią profesiją vadinanti savo gyvenimo pašaukimu…
Rita, ką iš vaikystės pameni ryškiausiai?
Būdama visai maža, svajojau tapti rūbų dizainere. Labai daug piešdavau, buvau iš tų vaikų, kurie mėgo rengtis neįprastai. Man patikdavo išsiskirti iš kitų. Dažnai grįžusi namo tetrokšdavau būti viena ir kažką kurti: nuolat statydavau, lipdydavau, konstruodavau lėlėms namus. Puikiausia priemonė tuomet savo idėjoms ir kūrybai įgyvendinti buvo kartonas. O ir šiaip, nuo prigimties esu stebėtoja – mėgstu tyrinėti ir stebėti aplinką, žmones. Dabar keliaudama stebiu ir architektūrą. Tikriausiai jau nuo vaikystės ryškėjo mano polinkis į architektūrą, kurį atradau daug vėliau. Šiuo metu gyvenu Vokietijoje. Iš pradžių čia atvykdavau tik vasaromis, kaip daugelis studentų užsidirbti pinigėlių, kad būčiau savarankiškesnė. Vėliau nusprendžiau čia apsigyventi, po truputį išmokau kalbą ir dabar jau laisvai ja susišneku, studijuoju architektūrą.
Kokia yra tavo eilinė gyvenimo diena?
Mano rytas prasideda anksti. Atsikelti turiu dėl tikrai labai svarbių dalykų mano gyvenime… Dėl šuniukų, kuriuos reikia išvesti į lauką. Labai juos myliu ir rūpinuosi jais; smagu grįžus namo rasti kažką, kas tavęs laukia ir visiškai nesvarbu, ar šiandien grįžai geros nuotaikos, ar esi piktas ir pavargęs. Džiaugsmas būna vienodai didelis… Po to visą dieną praleidžiu universitete. Be to, šiuo metu atstovauju vienai žymiai Vokietijos firmai įvairiose parodose. Žinoma, šį darbą gavau ir dėl savo žinių ir, neslėpsiu, dėl savo išvaizdos. Juk gyvename laikais, kai reprezentatyvi išvaizda yra labai svarbi… Grįžusi namo daug mokausi. Laisvalaikį leidžiu su draugais bei pasimatymuose. Beje, šiuo metu esu vieniša. O gyvenant vienai svetur be savo šeimos, artimųjų, labai liūdna ir norėtųsi turėti šalia žmogų, kuris mane visuomet palaikytų, išklausytų ar vakarienę paruoštų…
Kaip įsitikinai, kad tavo pašaukimas yra studijuoti architektūrą?
Prieš pradėdama studijuoti architektūrą, dirbau architektūros paslaugas teikiančiame biure, nes norėjau bent iš šalies susipažinti su architektūros specialybe, įsitikinti, ar tai tikrai tas mokslas, kurį noriu mokytis. Šiuo metu jau baigiu studijas Darmštato universitete. Semtis idėjų kas dveji metai važiuoju į Veneciją, kur vyksta architektūros bianalė. Jos stengiuosi nepraleisti niekada, nes man, kaip būsimai architektei, tai yra labai svarbus renginys.
Nebuvo sunku pritapti Vokietijoje?
Esu žmogus, kuris geba visur pritapti, lengvai integruotis naujoje aplinkoje. Savarankiškas gyvenimas man padeda gerai jaustis: išmokau svetimą kalbą, įstojau studijuoti ir štai jau šiemet baigiu studijas. Manau, kad galiu savimi didžiuotis. Niekada nenukabinu nosies gyvenime, stengiuosi net ir sudėtingais gyvenimo momentais išlikti pozityviai nusiteikusi. Visuomet judu į priekį ir niekada nesidairau atgal.
Kokių dar pomėgių be architektūros turi?
Visi nustemba, kai išgirsta, kad mano hobis yra karatė, šaudymas ir koviniai šunys. Nepaisant tokių moterims nebūdingų pomėgių, aš, kaip ir visos dailiosios lyties atstovės, mėgstu šokti, laisvalaikį leisti su knygomis, kurių mamytė dažniausiai man atsiunčia iš Lietuvos. Štai paskutinė skaityta Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ privertė susimąstyti, kad mes gerais laikais gyvename, sugraudino iki sielos gelmių ir privertė dar pozityviau žiūrėti į gyvenimą.
Tikriausiai tokia daili mergina neatsigina gerbėjų dėmesio…
Kadangi šiuo metu esu vieniša, nemažai laisvo laiko skiriu pasimatymams. Niekada neslėpiau, kad gaunu tikrai daug dėmesio iš vyrų, tačiau tinkamą partnerį tikrai sunku susirasti. Šiuo metu man svarbiausia gerbti ir mylėti save, tausoti ir daryti viską, kad augčiau ir tobulėčiau.
Ar sudėtinga bendrauti su vokiečiais?
Kadangi mane supa ne tik vokiečiai, bet ir užsieniečiai draugai, profesoriai, darbdaviai, dažnai tenka pasijuokti iš susidariusių situacijų dėl skirtingų kultūrų, mentaliteto, kalbos… Tiesa, man labai trūksta mamos, kuri gyvena Lietuvoje. Su ja stengiamės kasdien susiskambinti ir pasipasakoti apie tos dienos išgyvenimus bei pasidalinti naujienomis. Nemanau, kad atstumas gali atitolinti artimų žmonių santykius.
Mama nesiruošia atvykti gyventi pas tave? Juk Vokietijoje būtų daug lengviau gyventi nei Lietuvoje.
Lietuvoje gal ir sunkiau finansiškai gyventi, bet galima ir joje būti laimingam. Mano mama dirba nuostabų pedagoginį darbą ir nesiruošia palikti Lietuvos ilgiau nei trunka jos atostogos atvykus pas mane į Frankfurtą. O mano pasirinkimas išvykti į Vokietiją buvo daugiau pagrįstas tuo, kad norėjau dideliame mieste gyventi. Man patinka didmiesčio gyvenimo būdas. Susiradau savo terpę, kurioje jaučiuosi labai gerai ir laiminga. Dabar čia mano namai.
Kas šaukia grįžti Lietuvon?
Prisiminimai, mama, jūra, girdima sava kalba. Grįžusi namo visuomet labai daug valgau. Visus lietuviškus patiekalus iš karto! Jie tikrai nepakenkia figūrai, dėl to aš nesijaudinu.
O gimtajame Kaune ar pastebi teigiamų pokyčių?
Aš asmeniškai vis iš naujo nustembu, kad toks apleistas mano mylimas Kaunas. Ir pokyčių Kaune, deja, visai nematau. Jei būtų man leista, keisčiau daug ką. Visų pirma pradėčiau nuo Kauno atstatymo, restauracijos. Galbūt todėl, kad tai mano profesija. Pirmiausiai pokyčius pradėčiau nuo architektūros… Be to, manau, kad įdėtos lėšos atsipirktų: ir patiems kauniečiams būtų mieliau gražiame mieste gyventi, ir išvykusiems žmonėms grįžti į Kauną, ir turistams lankytis…
Lauksime tavęs, Rita, Kaune ir kaip architektės.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė