Ar kada susimąstėte, ką jums reiškia šv. Kalėdos? Ką jos jums reikštų, jeigu neliktų dovanų, įmantrių kalėdinių papuošimų, gausiai nukrauto šventinio vaišių stalo?.. Susimąstyti apie tikrąją Kalėdų prasmę Kauno Eigulių mikrorajono gyventojus pakvietė „Eigulių aukuro“ įkūrėjai, gruodžio 8 dieną surengę gražią Kalėdų laukimo šventę.
Kalėdinė šventė padeda puoselėti bendrystę
„Eigulių aukuro“ bendruomenės pirmininkas Ramūnas Parachomikas pasidžiaugė, kad ši jau tradicine tapusi šventė subūrė daugybę žmonių – tai įrodo jos reikalingumą mikrorajono gyventojams, jų norą burtis, bendrauti, puoselėti gražią bendrystę ir tradiciją – kasmet advento laikotarpiu susitikti prie Kalėdų eglės ir drauge ją įžiebti.
Renginio metu kalėdinę dvasią skleidė ne tik tamsoje nušvitusi žaliaskarė, bet ir kalėdinės dainos, kurias atliko Daiva Piličiauskienė su savo vadovaujamu vaikų teatro būrelio kolektyvu „Eismuolis“. Šventės dalyvius taip pat džiugino gitaristų pasirodymas (vadovas – kompozitorius, muzikantas Miroslav Forman). Aktorė, edukacinių projektų autorė Nijolė Forman atliko lėlių teatro pasirodymą.
Linksmai bekrykštaujant žaidžiantiems vaikams, suaugusieji klausėsi šventinės programos, mėgavosi vieni kitų draugija ir šiltu bendravimu. Vakaro pabaigoje virš įžiebtos eglės dangų nutvieskė šventinis fejerverkas.
Renginį rėmė Kauno miesto savivaldybė (programa „Iniciatyvos Kaunui“). Kiti renginio rėmėjai ir draugai: Karmėlavos miškų urėdija, prekybos centras „Norfa“, UAB „Polonezas“, „Kauno gatvių apšvietimas“, Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykla.
Renginio organizatoriams svarbu ne tik tęsti šiandienines bendruomenės tradicijas, tokias kaip Kalėdų eglės įžiebimas, bet ir priminti senuosius lietuvių žiemos švenčių papročius, jų ištakas ir prasmę.
Kaip formavosi žiemos švenčių tradicijos
Gruodžio 21–23 d. yra astronominės žiemos pradžia. Tada Žemės Šiaurės pusrutulyje diena būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia. Tai žiemos saulėgrįža, kai Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią. Po ilgiausios metuose nakties dienos pradeda ilgėti – saulė sugrįžta.
Trumpiausios dienos ir saulės sugrįžimo švenčių apeigos ėmė formuotis, kai žmonės dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, kodėl dienos trumpėja, o paskui vėl ima ilgėti. Sparčiai trumpėjant dienoms ir retai bepasirodant saulei, juos apimdavo baimė, kad gali įsiviešpatauti amžina tamsa. Buvo tikima, kad taip atsitinka saulei nusilpus kovoje su tamsybių dvasiomis. Žmonės ėmė atlikinėti apeigas, maginius veiksmus, tariamai turinčius padėti saulei sustiprėti. Kai pastebėdavo, kad diena pradeda ilgėti, imdavo švęsti džiaugsmingas saulės sugrįžimo šventes. Garbindavo saulę, šildančią žemę ir teikiančią jai galimybę duoti vaisius.
Saulės sugrįžimo buvo pradedama laukti apie lapkričio 30 dieną, o gruodžio pabaigoje būdavo atliekamos iškilmingos apeigos. Jos trukdavo iki sausio 6 dienos. Krikščionybė saulės sugrįžimo laiką sutapatino su adventu (lot. „adventus“ reiškia atėjimą), o saulės atgimimo šventę – su Kristaus gimimu.
Advento laikas kupinas paslaptingumo
Senovėje advento metu būdavo atliekamos apeigos, turinčios laiduoti gerą būsimų metų derlių ir asmeninę žmonių laimę. Advento laikas buvo kupinas paslapčių, laukimo ir baimių. Žmonės laukdavo saulėgrįžos, nes tikėjo, kad tik saulės šviesa gali prikelti gyvybę. Tikėta, kad visur slankioja įvairios dvasios, tariamai galinčios pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl įvairiais draudimais stengtasi išvengti susidūrimo su jomis.
Manyta, kad advento metu ir per Kūčias suaktyvėjančios ir protėvių vėlės, jos galinčios daryti didelį poveikį gyviesiems, atskleisti jiems ateities paslaptis. Tad tuo laiku buvo buriama ir spėliojama apie vedybas, mirtį, būsimą derlių.
Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, ypač triukšmingus. Veikiausiai taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą.
Trumpiausiomis dienomis mūsų protėviai melsdavosi, aukodavo dievams aukas.
Dienoms pradėjus ilgėti, prasidėdavo didelė šventė prie apeiginio stalo su sudėtingomis apeigomis, burtais, maginiais veiksmais, aukojimais ir kt. Ji buvo vadinama Kūčiomis (gruodžio 24 d.).
Kūčių papročiai ir tikėjimai
Prieš Kūčias žmonės nusiprausdavo. Prausimasis turėjo maginio apsivalymo reikšmę ir moraline prasme: turėjo apsaugoti žmogų nuo įvairių nelaimių, ligų, piktųjų dvasių, suteikti sveikatos. Be to, prie apeiginio stalo, kur turėjo ateiti vėlės, žmogus turėdavo sėsti švarus, be nuodėmės ir blogų minčių. Todėl žmonės susitaikydavo, jeigu būdavo susipykę su kaimynais, atleisdavo už skriaudas savo priešams. Taigi jau senovėje žmonės suvokė atleidimo galią. Paleidę tai, kas bloga ir mus slegia, atleidę tiems, kurie sudrumstė mūsų ramybę, tarsi sutvirtiname save ir pasiruošiame ateičiai.
Mūsų krašte senų senovėje per šventes burdavo žyniai ir burtų išvadas skelbdavo žmonėms. Žyniams išnykus, žmonės burdavo patys. Daugybė burtų buvo susiję su žemdirbyste ir asmeniniu žmogaus gyvenimu, pvz., vedybomis. Merginos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja, iš tos pusės tikėjosi piršlių; skaičiuodavo atneštas malkas, apglėbtus tvorų statinius: porinis skaičius reiškė, kad greitai ištekėsiančios. Po Kūčių vakarienės iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas. Kam pavykdavo išsitraukti ilgesnį, to ir gyvenimas būsiąs ilgesnis. Kitą rytą šieną išdalydavo gyvuliams – kad šie būtų sveiki, aprišdavo juo obelis – kad obuoliai derėtų. Kad karvių pienas būtų riebus, šeimininkė po Kūčių vakarienės turėdavo su sviestmuše apeiti laukus.
Tikėta, kad Kūčių naktis yra stebuklinga: ne tik galima sužinoti apie savo ateitį įvairiais būrimais ir apeigomis, bet ir visa gamta jaučia tos nakties svarbumą. Esą Kūčių naktį, lygiai vidurnaktį, visi gyvuliai gali kalbėti žmonių kalba. Tik yra pavojinga jų pokalbių klausytis, nes gali išgirsti savo mirties dieną. Tikėta, kad Kūčių vakarą negalima gultis nepasimeldus, nes visus metus kamuos baisūs sapnai.
Senovėje eglė būdavo puošiama riešutais, obuoliais ir degančiomis žvakutėmis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jie padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius, todėl merginos ir jaunos marčios nešiodavosi jų gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vaikinams. Obuolys taip pat simbolizuodavo vaisingumą. Lietuvių tautosakoje obuoliui priskiriama stebuklinga galia: jo padedamas žmogus galįs pasiekti viską, ko trokšta. Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su protėvių vėlių atminimu. Be to, ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo visokių blogybių.
Tikėta magiška kalėdinių linkėjimų galia
Senovėje gruodžio 25 d. buvo laikoma saulės ir augmenijos dievo gimimo diena. Tą dieną buvo buriama, atliekami kiti maginiai veiksmai, dainuojamos dainos ir kt.
Kalėdų dienomis didelė magiška galia buvo priskiriama sveikinimams ir linkėjimams. Jie buvo laikomi lyg savotiškais užkalbėjimais, turinčiais būtinai išsipildyti. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėdavo žyniai, įvairūs persirengėliai ir kt. Tų papročių atskirų elementų, netekusių senovinės religinės prasmės, kai kur išliko ir XX a. pradžioje. Vienas jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam Kalėdų Seneliu, arba Kalėda, ir linkėti gerų metų, gero derliaus. Taip linkėdavo ir kalėdodami persirengėliai, vaizduojantys lokį, ožį, jautį, arklį ir kt. Kalėdiniai persirengėliai, lankydami kaimynų namus, tempdavo su savimi blukį – medžio trinką, kelmą ar kaladę. Blukį tempdavo dainuodami ir daužydami lazdomis, o po to džiaugsmingai ją sudegindavo kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą. Taip šviesa, anot senolių, arba ugnis nugalėdavo tamsą ir tamsius dalykus mūsų gyvenime.
Blukio vilkimo ir sudeginimo ceremoniją kiekvienas savo mintyse galime atlikti ir mes: ištempkime į šviesą visa, kas mus skaudino, liūdino, slėgė, pagalvokime, kaip mus tai paveikė, ir paleiskime šias negeroves visam laikui. Išvalę savo mintis ir sielą, lengva širdimi galėsime žengti į naujus metus.
„Lietuvės“ redakcija