Pradinis / Žmonės / Kazimieras Likša: „Skeptiškos kitų mintys apie Lietuvą tik sustiprino norą kurti“

Kazimieras Likša: „Skeptiškos kitų mintys apie Lietuvą tik sustiprino norą kurti“

Neabejojame, kad jau penkerius metus gyvuojanti muzikos grupė „Karma“, prieš maždaug porą metų išleidusi savo debiutinį dainų albumą ir intensyviai dirbanti prie antrojo, jau subūrė didelį būrį klausytojų ir gerbėjų. Tiek juos, tiek tuos, kurie šiek tiek apmiršo lietuvišką muziką, mano, kad Lietuvos scenoje trūksta tikrumo, nuoširdumo, ar tiesiog dar negirdėjo šios jaunų atlikėjų grupės dainų, kviečiame iš arčiau susipažinti su išties įdomiu ir muzikai atsidavusiu žmogumi – „Karmos“ įkūrėju, vokalistu ir dainų tekstų autoriumi Kazimieru Likša.

Kazimierai, ar Jūsų specialybė susijusi su muzika?

Jeigu kalbate apie akademinį muzikinį išsilavinimą, tada ne. Tačiau aš įdedu daug širdies ir darbo tam, kad muzika taptų mano pagrindiniu profesiniu keliu. Būčiau pats laimingiausias žmogus, jei galėčiau visą savo laiką skirti muzikai, kūrybai ir koncertams. Per daugiau nei penkerius metus spėjau suprasti, kad tai yra mano kelias ir kad tai noriu daryti kasdien. Laimingiausias jaučiuosi tą akimirką, kai parašau dainą. Dėl to man nebekyla klausimų, kas esu.

Koks buvo Jūsų kelias muzikos link? Su kokia muzika augote, kas darė įtaką Jūsų muzikiniam skoniui?

Nuo pat vaikystės buvau imlus muzikai. Mama man nuolat primena, jog nuo pat mažens greičiausiai užmigdavau skambant garsams. Kartais užmigti padėdavo kino filmų garsinis fonas, tačiau dažniausiai tai būdavo muzikos garsai.

Kiek paaugęs pradėjau klausytis tėčio sukauptos muzikos kasečių kolekcijos, kurioje buvo grupių „The Beatles“, „Pink Floyd“, atlikėjų Kenny G, Chriss Rea ir kt. įrašų. Aš jų klausydavau nuolat. Matyt, jau tada supratau, kad muzika man sukelia tokius jausmus ir mintis, kokių niekas daugiau nesukelia.

Dar vėliau pradėjau klausyti įvairios roko muzikos, susipažinti su pasaulio atlikėjų dainomis. Klausydamasis jų ėmiau svajoti, kaip stoviu scenoje ir atlieku savo dainas didžiulei auditorijai. Tačiau visa tai tuo metu buvo mano paslaptis, saugoma nuo visų. Pamenu, kaip vienas namie dainuodavau garsiai garsiai, o kai kas nors grįždavo namo, iš karto išjungdavau muziką ir apsimesdavau, kad nieko nedarau. Tačiau viskas susiklostė puikiai. Po ilgų prašymų tėvai nupirko man pirmąją gitarą. Ja grodavau po nesuskaičiuojamą kiekį valandų kasdien. Išmokęs pirmuosius akordus, iš karto pradėjau kurti savo dainas. Tai ir buvo ta pradžia…

Priminkite, kada ir kaip susibūrė Jūsų grupė.

Mūsų grupė susibūrė 2009 metų birželio mėnesio pabaigoje–liepos mėnesio pradžioje. Tuo metu vadinomės „Kazimieras Likša ir grupė“. Pavadinimas „Karma“ buvo sugalvotas tik po vasaros koncertų, kuriuose grojome kartu su A. Mamontovu. Iš tiesų sunku nupasakoti grupės istoriją, nes jos nariai kasmet keisdavosi: vieniems palikus grupę, prisijungdavo naujų.

Ar lengvai atradote visiems vienodai priimtiną muzikos stilių, t. y. ar jūsų muzikinė vizija sutapo?

Muzikos stilius… Tai klausimas, kuris turbūt visiems muzikantams iš tiesų yra labai sudėtingas. Aš niekada negalvoju apie tokius dalykus. Kūryba kontroliuoja tave, o ne tu – kūrybą. Todėl niekada nenustatinėju, kokią dainą sukursiu. Tai gali būti ir labai rami, ir be galo tranki daina. Tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – kad ji būtų nuoširdi, kad joje būtų tai, kas išgyventa ir tikra. Melodija ir stilius gimsta natūraliai. Visų grupės dainų tekstus ir muziką kuriu aš, tačiau jas aranžuojame visi kartu.

Papasakokite, kaip dažniausiai gimsta Jūsų dainos. Dainų rašymas, muzika Jums yra išsiliejimas, geriausia saviraiškos forma ar…?

Sunku konkrečiai atsakyti į pirmąjį klausimą, nes jos gimsta įvairiausiomis aplinkybėmis. Kiekviena daina turi savo laikotarpį, nuotaiką ir reikšmę mano gyvenime. Tai gali būti dainos apie mane, tačiau rašau ir apie kitus žmones, apie jų išgyvenimus. Bet kokiu atveju muzika man – geriausias saviraiškos būdas, nes aš į ją sudedu tai, kas esu. Vis dėlto ji taip pat yra ir išsiliejimas.

Turite nemažai liūdnų dainų…

Neretai su manimi susipažinę žmonės klausia: „Klausyk, tu toks linksmas. Kodėl tavo dainos tokios liūdnos?“ Galiu pasakyti tik tiek, kad į muziką sudedu visus savo išgyvenimus, visas baimes ir viltis. Kiekviena daina yra tikra, neišgalvota specialiai. Dainos – kaip tam tikras nuotraukų albumas. Vartydamas tas nuotraukas prisimeni, ką tuo metu jautei.

Pastebėjau, kad žmonės neretai bijo liūdnų dainų. Galbūt jų viduje liūdesio yra tiek, kad jie bando nuo jo pabėgti linksmomis dainomis ir save apgaudinėti. Tačiau nuo to, kas yra mūsų viduje, niekada nepabėgsime. Tai – kasdien su mumis. Neretai pagalvoju, kad dainos, kurias parašau, yra skirtos intymiam klausymui. Kiekvieną dainą rašau taip, kad joje kiekvienas žmogus rastų savo istorijos liniją, kad mano pasakojimas nebūtų visiškai aiškus. Nes tik taip galima sukurti artimą ryšį su klausytoju, tik taip jis norės ateiti į tavo koncertą.

Rodos, tam, kad gimtų vis naujų dainų, nepritrūktų įkvėpimo, reikia daug patirti, pamatyti, mąstyti. Ar pritariate tam? Turbūt esate labai veiklus ir kartu linkęs į apmąstymus?

Visiška tiesa. Kad pasaulis atsivertų tau, turi atsiverti pasauliui. Kitaip nebūna. Labai mėgstu pabūti vienas su savo mintimis.

Kokį matote savo klausytoją? Ar apie tai negalvojate ir tiesiog darote tai, kas mieliausia širdžiai?

Aš stengiuosi būti atviras kiekvienam klausytojui. Vienas svarbiausių mano kūrybos bruožų – kuriu dainas lietuvių kalba. Visi lietuviai gali suprasti, ką dainuoju, ką noriu papasakoti. Vienintelis klausimas – kam tai bus artima, o kam ne.

Galbūt ne kiekvienas klausytojas susimąsto apie savo svarbą muzikanto gyvenime. Juk būtent jis suteikia galimybę atlikėjui būti ant scenos. Todėl kiekviename koncerte aš negalvoju apie savo ir savo jėgas ar savijautą. Aš noriu atiduoti viską klausytojams, kurie man leidžia gyventi savo svajone.

Nors kuriate lietuviškai, turbūt daugiau klausote užsienio muzikos?

Iš esmės taip, tačiau tai nereiškia, kad lietuviškos muzikos nevertinu. Jos šiuo metu yra tikrai daug ir labai įvairios.

Koncertavote ir Vokietijoje, Airijoje, Šveicarijoje. Ar Jums yra skirtumas, kur koncertuoti – svetur ar savo šalyje?

Koncertas svetur yra išskirtinis įvykis. Smagu dėl to, kad kol koncertuoji tik Lietuvoje, apie tave išgirsta ir užsienyje. Visose minėtose šalyse groti buvo labai smagu ir gera. Ten gyvenantys lietuviai iš tiesų yra išsiilgę savo kalbos ir muzikos, todėl kiekvienas koncertas buvo labai šiltas ir jaukus.

Kiek maždaug koncertų surengiate per metus?

Šiuo metu mažai, nes jau kurį laiką studijoje įrašinėjame antrąjį albumą. Tikimės jau rudeniop surengti albumo pristatymo turą po Lietuvą. Tada koncertų tikrai bus nemažai.

Galbūt kuris nors pasirodymas Jums buvo pats įsimintiniausias? Kodėl?

Taip. Bene labiausiai įsiminė koncertas 2010 metų pradžioje Vilniuje, „Pogo“ bare. Tai buvo pirmasis koncertas, kuriame per dainą „Pasitrauk“ man nereikėjo dainuoti, nes publika pati dainavo kiekvieną žodį. Iki dabar ši daina sulaukia išskirtinio klausytojų dėmesio per mūsų koncertus.

Ar visuose koncertuose pavyksta užmegzti ryšį su publika?

Noriu tikėti, kad taip. Tai yra vienintelis mano tikslas būnant ant scenos. Tačiau ar iš tiesų pavyksta, ar ne, reikėtų klausti pačių klausytojų. Tačiau jaučiu, jog klausytojų būrys vis gausėja, tad gal tai rodo, kad pavyksta (šypsosi – red. past.).

Ar atliekate tik savo dainas, ar tenka ir ką nors perdainuoti?

Atlieku tik savo dainas. Nemėgstu dainuoti koncertuose kitų atlikėjų dainų tik tam, kad pritraukčiau klausytojų dėmesį. Tai man iš šalies atrodo juokingai. Aš jaučiuosi gerai tik tada, kada su savo dainomis galiu sukurti gerą koncerto atmosferą.

Tikriausiai greitai sulauksime antrojo Jūsų albumo? Ką galėtumėte apie jį užsiminti skaitytojams?

Galiu pasakyti tik tiek, kad jis bus daug energingesnis nei pirmasis albumas „Užsimerksiu“. Daugiau nieko nenoriu sakyti, nes dar daug liko padaryti, kad albumas išvystų dienos šviesą.

Neseniai grupė šventė penkerių metų gimtadienį. Kaip jį paminėjote? Kokios emocijos, mintys užplūdo?

Daug prisiminimų… O šiaip grupės gimtadienis yra vienas smagiausių mano vasaros vakarų, kai nuotaika visada puiki. Susirenka ne tik gerbėjai, bet ir draugai, šeimos nariai. Būna šiltas ir smagus vakaras.

Šiais metais paminėjome penktąjį grupės gimtadienį akustiniu koncertu. Jame pasirodė ir grupė „Baltasis kiras“. Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti mažo festivalio jausmą, dėl to esu dėkingas viešbučiui „Downtown forest hostel and camping“, įsikūrusiam Užupyje. Jis turi nuostabią terasą, kuri tokiems koncertams puikiai tinka.

Koks Jūsų požiūris į įvairius televizijos projektus, kuriuose dėl reklamos ryžtasi dalyvauti ne vienas dainininkas? Turbūt Jūsų grupei reklamos nereikia? Galbūt klystu?

Aš taip pat esu dalyvavęs viename projekte. Džiaugiuosi, kad dalyvavau, tačiau tik dėl to, kad įgijau patirties visoje toje „mėsmalėje“, kurioje yra daug vidinių ambicijų, intrigų, dviveidiškumo, didybės manijos ir pinigų plovimo. Tada įsitikinau, kad šis kelias yra ne man. Televizijos projektai yra skirti tiems, kurie savęs parodyti ir priminti apie save kitaip nemoka. Dėmesys, kurio jie sulaukia būdami toje dėžutėje, matyt, juos veikia kaip narkotikas, kurio patys negali gauti, kai projektas baigiasi. Mano kelias kitas – kurti dainas, rengti koncertus, leisti albumus ir t. t. Televizijoje norima, kad taptum žaisliuku, kurį būtų galima stumdyti taip, kaip patogu. Ir dėl tos „reklamos“ kai kurie ir palūžta.

Kazimieras. Asmen. arch. nuotr.Lietuva mažytė, o jos muzikos rinka didelė. Kaip surasti savo auditoriją, kaip išsiskirti iš kitų ir gyvuoti ne metus, ne dvejus, o gal net kelis dešimtmečius? Ar esate tam pasiryžęs?

Kaip ir minėjau pradžioje, tai yra mano kelias. Man jau nebekyla klausimų, kas esu ir ką noriu daryti. Tai man niekada neatsibosta. Kol kursiu, tol būsiu.

Kalbant apie Lietuvą, ar Jums gera joje taip, kad nebuvo kilę minčių išvykti gyventi kitur?

Kažkada gal ir buvo kilusi kokia mintis, tačiau Lietuvoje aš jaučiuosi laimingas. Tai yra vieta, kurioje noriu save realizuoti. Iš esmės mano kelias, susijęs su lietuviška muzika, nėra atsiejamas nuo šios šalies.

Pradėjau kurti aplink girdėdamas skeptiškus pasakymus apie lietuvišką muziką ir Lietuvą. Neretai žmonės kalba, kad čia nieko gero negalima padaryti, kad niekam niekas neįdomu. Man, atvirai pasakius, atsibodo to klausytis ir norėjau parodyti, kad yra ir kitas kelias. Neretai mes norime viską gauti labai greitai. Gal problema ir yra ta, kad žmonės nori tik kažką gauti, o duoti nesiruošia. Geriausi ir vertingiausi šio pasaulio dalykai pelnomi nelengvai.

Dėkoju už pokalbį. Lauksime Jūsų naujojo albumo ir koncertų turo.

Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos – iš asmeninio K. Likšos archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top