Pradinis / Žmonės / Keramikė Nerija Karpavičienė: „Kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas“

Keramikė Nerija Karpavičienė: „Kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas“

Gniutulėlis molio, lašelis glazūros, žiupsnis meilės… Jau trejus metus iš to gimsta „Mėnulio pietūs“ – originalūs, jaukūs, iškalbingi Nerijos Karpavičienės keramikos dirbiniai. Nors kiekvienas menininkės studijoje esantis daiktelis traukia akį, tačiau labiausiai dėmesio prašosi įspūdingi mėnulio formos šeimos židiniai. Nuglostyti kūrėjos rankų, papuošti raštais ar gintarėliu, akinamai balti, margi ar įgavę lino spalvą, jie keliauja ne tik į jaunavedžių rankas, bet ir į lietuviškus akcentus mėgstančių žmonių namus.

Vis dėlto keramikės veiklos pradžia nebuvo lengva ir sklandi. Aplinkinių raginimus susirasti „normalų“ darbą dažnai girdinčiai Nerijai teko apsišarvuoti kantrybe ir tikėjimu savimi. „Įrodyti kitiems, kad kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, prireikė beveik dvejų metų“, – šypteli mergina.

Nerija Karpavičienė. „FYL I frameyourlife photography“ nuotrauka

Studijavote politologiją. Kaip ši specialybė užleido vietą draugystei su moliu?

Pirmasis mano susitikimas su moliu įvyko Murdeko studijoje. Internete radau gražų lipdymo pamokėlių aprašymą ir surinkusi savo šeimą nusivedžiau kartu palipdyti. To vieno karto užteko suprasti, jog kažkur čia, prie molio, turėtų būti pasislėpęs mano pašaukimas.

Baigusi politikos mokslų studijas, stojau į darbo biržą. Ten sulaukiau pakvietimo dalyvauti projekte „Atrask save“ ir sužinojau apie galimybę lankyti kursus. Peržiūrėjau sąrašą ir be galo apsidžiaugiau jame radusi keramiką. Prie jos ir pasilikau.

Svajojau apie darbą, kuriuo nieko neardyčiau, nežudyčiau ir nenaikinčiau, galėčiau kurti ir statyti. O politika, mano manymu, labai toli nuo to.

Kokia „Mėnulio pietų“ pavadinimo kilmė? Kodėl ėmėtės kurti būtent mėnulio formos šeimos židinius?

„Mėnulio pietūs“ gimė iš mūsų su vyru pajuokavimų. Aš jo paklausiau, ką darytume, jei mūsų būsimas vaikas nemiegotų pietų miegelio. Vyras juokais atsakė, kad imtų pasakoti, jog tokiu atveju jam ar jai teks pradėti lankyti pietų miegelio kursus pas meškas. Nebeatsimenu kaip, bet meškos atsidūrė Mėnulio šalyje, kur ir keraminės puodynės pustuštės lakstė, ir šaukštas įkyruolis trukdė, ir išmintingoji lėkštė istorijas poringavo.

Kaip supratote, „Mėnulio pietūs“ pradžioje buvo tik pasaka. Vėliau nutarėme taip pavadinti pirmuosius mano bandymus lipdyti. Ir tai buvo taip taiklu, nes bebaigiant keramikos kursus draugė pirmiausia manęs paprašė nulipdyti mėnulį. Ji buvo ką tik įsikūrusi naujuose namuose ir juose dar labai trūko dekoracijų. Nulipdžiau mėnulį jai, tada užsimaniau tokio pati, o paskui panoro ir kiti.

Šie dirbiniai tapo tokie populiarūs, kad nebepakanka dviejų rankų – į pagalbą kibo keramikas Aidas.

Su Aidu drauge nebedirbame. Jis – jaunas, perspektyvus jaunuolis, kurį laiką man labai padėjęs. Tačiau savojo pašaukimo vis dar ieško.

Bet tai nereiškia, kad papildomos rankos man nereikalingos. Aš vėl ieškau žmogaus, kuris su atsakomybe, pagarba ir meile žvelgtų į molį, kūrybą, klientus, būtų itin kruopštus ir sėslus. Labiausiai norėčiau pagalbon pasikviesti kokį mielą senjorą, kuris turėtų daug istorijų, nes per trejus metus tylos jų labiausiai pasiilgau. Gal pažįstat tokį? (Šypsosi.)

Vestuvių mados keičiasi, daugelyje šiuolaikinių tuoktuvių švenčių tik nedidelis vaidmuo tenka tradicijoms. Kaip manote, kodėl išliko šeimos židinio įteikimo tradicija, kuo ji ypatinga?

Šeimos židinio įteikimo ceremoniją daug kas išbraukia iš savo vestuvių scenarijaus ne tik arba ne visai dėl pasikeitusios mados, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių: dėl nepilnos šeimos, nesutarimų su tėvais, tam tikro nepatogumo, kai kurie galbūt ir dėl abejingumo tradicijoms. O kiti dėl daugybės priežasčių be šeimos židinio neįsivaizduoja savo šventės. Tai liudija šeimų susidomėjimas mėnuliais ar kitų formų šeimos židiniais, jų nuotraukos, atsiliepimai. Būta atvejų, kai jaunųjų tėvai, nors ir žinodami, kad nebegaliu priimti užsakymų, skambindavo ir su ašaromis prašydavo jiems pagaminti židinį.

Įdomu tai, jog pastaraisiais metais ne tik tėvai šeimos židinius įteikia savo vaikams, bet ir jaunieji kaip dėkingumo ženklą dovanoja juos savo tėveliams.

Man šeimos židinio įteikimo ceremonija yra viena jautriausių, švenčiausių ir intymiausių akimirkų tarp jaunųjų ir jų tėvų.

Papasakokite apie gamybos procesą. Per kiek laiko gimsta šios keramikos grožybės?

Pagaminti vieną mėnulį trunka apie tris savaites, priklausomai nuo to, koks oras ir kaip greitai gaminys džiūsta. Jeigu esu užsipildžiusi visą darbo kalendorių, užtrunku ilgiau. Kai kuriems klientams yra tekę laukti ir šešias savaites.

Mėnulį lipdau nuo dviejų iki keturių dienų, vėliau jį reikia gerai išdžiovinti, supakuoti ir išvežti deginti į krosnį. Po paros keramika pasiruošusi grįžti į darbo vietą. Tuomet dirbinį glazūruoju. Paprastai visais trimis būdais – liejimu, teptuku ir purškimu, – kad būtų kuo lygesnis. Tada išvežu dar kartą (kartais paskutinį, o kartais dar ne) deginti.

Jeigu gaminys man atrodo nepatenkinamai nuglazūruotas, vėl viską kartoju. Nors, jei atvirai, kuo nelygiau, kuo geriau matyti įvairios darbo procesų žymės, tuo man įspūdingiau. Pavyzdžiui, čia sujungė, čia pirštukai įsispaudė, čia šluostė, šlifavo, teptuku tepė, čia perbraukė nagu ar pan. Ir taip sakau tikrai ne norėdama pasiteisinti, jeigu kas nors tokių atrado mano darbuose. Tiesiog yra skirtingi gamybos būdai ir kartais man atrodo, kad žmonės klaidingai mano, jog rankomis lipdomi dirbiniai bus tokie pat kaip gaminti staklėmis ar liejimo būdu.

Rankomis niekada nenulipdysi visiškai tokio pat gaminio ir beveik visuomet bus vietelių, kurios neatrodys tobulai lygios. Šiandien vis daugėja žmonių, kurie būtent tai ir vertina. Yra keletas keramikų, kurių darbus esu įsimylėjusi dėl to, kad jie parodė, kokia nuostabi lėkštė ar puodelis, nulipdytas visiškai primityviai, netaikant jokių sudėtingų ar įmantrių technikų. Tiesą sakant, dabar pati sau į naujus namus tokias lipdausi ir dar tyčia pirštukais kuo daugiau prispaudau.

Kaip gaminių asortimente atsirado šeimos židiniai su raštais, lino spalvos glazūra, gintariukais?

Visai neplanuotai. Tai labiau klientų idėjos nei mano.

Praėjusį sezoną viena būsimoji nuotaka paprašė nulipdyti jai su sužadėtiniu šeimos židinį, kuriame žmogeliukai laikytų gintariuką. Tą gintaro gabalėlį ji man atsiuntė paštu. Šiek tiek vėliau paaiškėjo, kad jis ypatingas. Pasirodo, ši pora jį rado pirmąkart drauge vaikštinėdami pakrante. Apie šią židinio idėją būsimas jaunikis nė nenutuokė. Aprašiusi istoriją, sulaukiau daugiau šios idėjos įkvėptų porų prašymų, o vėliau židiniai su gintariukais, kaip ir „lininiai“, tapo labiau ne vestuvių, o apskritai lietuviškumo atributais. Vis daugiau klientų ėmė užsakinėti „lininius“ ar „gintarinius“ židinius savo bičiuliams užsienyje, taip pat kaip dovaną, reprezentuojančią Lietuvą ar jos kūrėjus.

Šeimos židinio įteikimas – viena gražiausių vestuvių apeigų. Ką patartumėte besiruošiantiems jai, ko palinkėtumėte žengiantiems šeimos kūrimo link?

Būti grynais. Kaip kūdikiai būna. Išgirsti, ko tėveliai linki, įteikdami šeimos židinį.

Žengiantiems šeimos kūrimo link norėčiau palinkėti išdrįsti santuokoje būti vienam kito tarnu. Tai nuostabiausia man žinoma tarnystė. Būkite vienas kito Dangus.

Menas ne visada užtikrina nuolatines pajamas. Ar Jūsų tai negąsdino renkantis šį kelią, ar sulaukėte vyro, artimųjų palaikymo?

Šiuo klausimu vyras vienintelis mane palaikė. O štai mama kartais nerimaudavo dėl mano ateities labiau nei aš pati. Kai kurie kiti artimieji per šventes man beveik visada linkėdavo susirasti „normalų“ darbą.

Pradžia buvo sunki. Įrodyti kitiems, kad kiekvienas pašaukimas yra vienodai vertingas, prireikė beveik dvejų metų. Bet taip jau būna kasdien, daugelyje reikalų.

Kas dar, be mėgstamos veiklos, pripildo Jūsų gyvenimą prasmės pajautimo, džiaugsmo?

Po visų „išsibarstymų“ – imdavausi tai siuvimo, tai organizavimo, tai rašymo, tai piešimo, tai gitaros – supratau, jog svarbiausia – buvimas žmona. Tai gražiausia veikla mano gyvenime. Ir, patikėkit, yra ką veikti, ko išmokti. Kaip kažkada esu sakiusi, santuokinis gyvenimas man yra tarsi Tėvo apkabinimas po ilgų klajonių dykumoje.

Daugiau kūrėjos darbų – „Facebook’o“ puslapyje „Mėnulio pietūs keramika“.

Inga Nanartonytė

„FYL I frameyourlife photography“ nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: