Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Netrukus užversime dar vienus metus laikmečio, apie kurį sakoma, kad mokomės gyventi kitaip ir išeisime kitokie. Kokie „kitokie“, niekas nežinome, bet brandiname teigiamą bendrystės, atidos bei pagarbos žmogui viltį.
J. Stanislovaitis. A. Stanislovaičio nuotr. 
J. Stanislovaitis. A. Stanislovaičio nuotr. 
J. Stanislovaitis. A. Stanislovaičio nuotr.
Kultūros sektoriuje, kur kaip prioritetas akcentuojamas masinis žmonių užimtumas ir mėgėjų kolektyvų veikla, puoselėti bendrystę, kai įstatymu ribojamas žmogaus buvimas šalia kito žmogaus, nelengvas iššūkis. Kompiuteryje žiūrėti į scenos partnerį, kad ir kaip puikiai dainuotum, vaidintum ar šoktum, neprilygsta gyvam bendravimui, po kurio gali išeiti į sceną prieš žiūrovus.
Praeityje daug ką stebinęs, gal kam ir juoką kėlęs keliais instrumentais apsistatęs ar ant savęs juos prisitaisęs ir dar dainuojantis žmogus orkestras šiandien jau dažnokai sutinkamas. Vienas tokių atlikėjų užpildė Utenos r. Užpalių kultūros namų sceną.
Justinas Stanislovaitis, pasitelkdamas vaizdo projekciją, stebint žiūrovams kūrė muziką ir atliko dainas. Galbūt ateityje tokio pobūdžio pasirodymai taps kasdienybe, bet ši atlikėjo dovana – naujas istorijos puslapis miestelio kultūrinėje veikloje. Tai buvo pirmas kartas, kai žmogus orkestras atliko gyvo garso koncertą Užpaliuose.
Dabar gajus posakis, kad „gyvenimas gražus, kol yra pirmų kartų“. Užpalių gimnazijos trečios klasės pradinukų lankymasis Užpalių kultūros namuose nebuvo pirmas kartas, bet kūrybinė pamoka susipažįstant su Anykščių meno mokyklos dailės skyriaus absolventų tapybos darbais tapo nauja patirtimi. Mokytojo Sauliaus Šlyžio auklėtiniai atliko individualias ir komandines užduotis: rinko gražiausią paveikslą, kūrė jam pavadinimą, lyg tapybos kritikai pristatė, ką, jų manymu, pavyko atskleisti paveikslo autoriui ir kuri paveikslo detalė yra sėkmingiausiai nutapyta, sprendė, kurį paveikslą gelbėtų, jei įvyktų gaisras, o parodai papildyti sukūrė paveikslą naudodami tik vieną su savimi turimą daiktą. Kūrybinės partnerystės pamokos kartu su Užpalių gimnazija planuojamos ir ateityje.
Tai nėra naujovė užpaliečiams, skirtumas tik tas, kad anksčiau kelias klases kartu su miestelio gyventojais jungusios bendros kūrybinės idėjos dabar realizuojamos mažose grupėse. Siekiant, kad saviveikloje dalyvaujantiems vaikams nepabostų repeticijų rutina, įvyko kūrybinės dirbtuvės naudojant ne komercines, o gamtos dovanotas detales. Lyg iš rudeninių lapų krūvos išsiropštę medinukai šiuo metu eksponuojami kultūros namų fojė kartu su istoriniais naujametiniais atvirukais.
Vienas iš istorinių atvirukų parodos stendų. N. Šmatavičienės nuotr. 
Komandinė kūrybinė užduotis. S. Šližio nuotr. 
Kūrybinė trečiaklasių dailės pamoka. S. Šližio nuotr. 
Paveikslai turi naujus pavadinimus. S. Šližio nuotr. 
Užpalių kultūros namuose sukurti medinukai. N. Šmatavičienės nuotr. 
Rudenį menantys vaikų darbai. N. Šmatavičienės nuotr. 
Saviveiklininkų vaikų sukurti medinukai. N. Šmatavičienės nuotr. 
Z. Valunta filme „Miško pasaka“ 
Kadras iš filmo „Miško pasaka“ 
Svėdasiškių spektaklis „Džinsai“. R. Lapienytės nuotr. 
Spektaklis „Džinsai“. R. Lapienytės nuotr. 
Dainuoja mišrus ansamblis iš Svėdasų. R. Lapienytės nuotr.
Praeitis ir tai, ką menininkas geba pastebėti gamtoje bei paversti menu, susipina Vytauto Juknio 1987 m. sukurtame filme „Miško pasaka“. Dokumentikoje užfiksuotą lapkričio mėnesį gimusio medžio drožėjo Zenono Valuntos (1907–1997) vedamą pasivaikščiojimą po savo sodybą užpaliečiai kartu su menine programa parodė kaimynams svėdasiškiams. Filmo herojus artimai bendravo su rašytoju Juozu Baltušiu, tad ne tik jis, bet ir tautodailininko darbai randami knygų puslapiuose. Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Būtėnų kaime gimęs ir kūręs tautodailininkas buvo vedęs užpalietę, tad, tikėtina, Užpaliuose lankėsi ne kartą.
Puoselėjant draugiškus kaimynystės santykius įvyko kultūriniai mainai. Svėdasiškiai užpaliečius džiugino mišraus vokalinio ansamblio „Širdies melodija“ dainomis, o mėgėjų teatras „Iliuzija“ parodė spektaklį pagal K. Sajos pjesę „Džinsai“. Sumažėjus kultūrinių veiklų judumui džiaugiamės galėdami susitikti su esančiais šalia.
Kai organizuojant renginį daug nerimo kelia laukimas, ar jis galės įvykti ir kokiomis sąlygomis, patikimiausia atsvara – laiko patikrinti bičiulystės santykiai, žinojimas, kad draugai prisitaikys prie laikmečio iššūkių. Kultūrinėje veikloje, žodyje „draugai“ telpa kiekvienas nuo mažiausio iki didžiausio, kuriam maga pajusti kultūrinį vyksmą. Ir visai nesvarbu, esi dalyvis ar stebėtojas. Abipusis ryšys papildo mūsų egzistenciją.
Birutė Minutkienė
Nuotraukos: Ramunės Lapienytės, Sauliaus Šližio, Audriaus Stanislovaičio, Neringos Šmatavičienės
