Pradinis / Kultūra / Kuo gardžiuodavosi XV–XVI a. kunigaikščiai?

Kuo gardžiuodavosi XV–XVI a. kunigaikščiai?

Per septynis mėnesius visą Lietuvą apkeliavusi ir daugiau nei 20 renginių aplankiusi socialinės ir edukacinės akcijos „Svajonių karavanas“ komanda spalį nusprendė praleisti senojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Trakuose, o kad svajoti būtų įdomiau, susitikimus su svajotojais nusprendė paįvairinti įdomiais pasakojimais, kurių pirmasis – apie kunigaikščių virtuvę.

Praėjęs spalio savaitgalis Trakuose svajotojus pasitiko šiltais vasariškais orais ir nuostabiai spalvinga gamta – tinkamesnės aplinkos tokiai kunigaikštiškai puotai, kokia vykdavo Žygimanto Augusto laikais, ir nesugalvotum! Kaip teigė nuotaikingą edukacinę programą mažiesiems renginio lankytojams parengusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Neringa Dambrauskaitė, šio kunigaikščio vardas vaikams nebuvo girdėtas, tačiau Vytautą ir Kęstutį paminėjo daugelis. O tai, kad senovėje kunigaikščiai patys sau negamino maisto ir nevalgė picų, žinojo visi.

Tam, kad atspėtų, kurie iš produktų, subertų į ratu aplink stalą keliaujančius dubenėlius, XV–XVI a. buvo naudojami kunigaikščių virtuvėje, vaikams reikėjo nemenkai palaužyti galvas. Nuo viduramžių Lietuvoje valgomus žirnius ir grikius atpažinti buvo lengva, bet tikro kviečio, pasirodo, nebuvo matęs nė vienas. Tačiau būtent kvietinė košė tais laikais buvo viena populiariausių. Kvietinę baltą duoną, laikytą prabanga, galėjo sau leisti tik aukštuomenė, žemesniesiems visuomenės sluoksniams likdavo tenkintis rugine. Cukrus taip pat buvo pasiturinčiųjų privilegija – neišgalintiesiems įpirkti reto ir brangaus saldėsio reikėdavo gyvenimą skaninti medumi.

Tetervinas, žiobris, stumbras – šie pavadinimai šiuolaikiniams vaikams, kai kalbama apie maistą, taip pat nieko nebesako, nors iš jų pagaminti patiekalai viduramžiais tradiciškai garuodavo ant valdovų stalo. O štai lydeka ir silkė mūsų racione išlikusios iki šių dienų. Ant valdovų stalo būta ir daržovių: trumpavaisius agurkus Trakų pilyje įrengtuose šiltnamiuose sėkmingai augino Vytauto į Lietuvą atsivežti karaimai, XVI a. LDK daržuose augo ir buvo gana plačiai vartojamos morkos. Salotoms, pasak istorikės N. Dambrauskaitės, reikėjo ilgai skintis kelią į lietuvių lėkštes, jos daugiausia ir liko aukštuomenės valgiaraščio dalimi. Kol iš atrastų naujų žemynų į Europą dar nebuvo atkeliavusios nei bulvės, nei pomidorai, ypač gausiai buvo valgoma ropių, burokėlių, kopūstų, ridikėlių.

O kokios gi buvo to meto valdovų svajonės? Kaip teigia istorikė, veikiausiai pačios įvairiausios, susijusios tiek su valstybe, tiek su asmeninėmis ambicijomis. Bene geriausiai žinoma apie Vytauto Didžiojo svajonę užsidėti karaliaus karūną; jai įgyvendinti pritrūko vos kelių dienų.

Apie ką svajoja šiais laikais į Trakus atvykstantys poilsiautojai, „Svajonių karavano“ organizatoriai tikisi sužinoti pačioje spalio pabaigoje, kai atvers Svajonių skrynią. Iki to laiko visi, turintys svajonių ir trokštantys, kad jos virstų tikrove, laukiami senosios sostinės restorane „Bona Lounge“. Čia kviečiami užpildyti ir palikti specialią anketą. Įkvėpimo, apie ką svajoti, kviečiame pasisemti iš sekmadienio popiečių viešnių: jau šį sekmadienį, spalio 19 d., savo mintimis apie svajonę tapti aktore dalysis žavioji rausvaplaukė Redita Dominaitytė, o spalio 26 d. susirinkusiųjų lauks Kristinos Mažeikytės pasakojimas apie tai, kaip ji ryžosi tikrove paversti savo svajonę apkeliauti pasaulį rašytojo Žiulio Verno kūrinių motyvais.

Parengė Skaidrė Vainikauskaitė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top