Pradinis / Kinas, muzika, TV / L. Blaževičiūtė: „Haičio kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo tikrovės kontrastas tiesiog pribloškė“

L. Blaževičiūtė: „Haičio kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo tikrovės kontrastas tiesiog pribloškė“

Į Haitį išvykę aktoriai Giedrius Savickas, Virginija Kochanskytė, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir „UNICEF Lietuvos“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė lanko skurdžiai gyvenančius Haičio vaikus ir šeimas. Dvi misijos dalyvės siunčia dienoraščius apie penktą dieną, praleistą Haityje.

Virginijos Kochanskytės ketvirtasis dienoraštis

Ketvirtadienis.

Kaip jau įpratome, ankstyvą rytą mus pažadino gaidžiai. Skubėjome susiruošti, nes turėjome keliauti į kalnus. UNICEF stengiasi padėti patiems skurdžiausiems, gyvenantiems atokiausiai nuo bet kokių centrų. Stato ten medicinos centrus, aprūpina juos reikalingiausiomis priemonėmis. Nes jei mirtį nešanti bacila ten įsisuka, tai mažai kas turi vilties išgyventi. Kokią valandą vinguriavome miesto gatvelėmis, kol pirmą kartą per šią savaitę pamatėme uostą ir jūrą. Džipai tratėdami liūties išplautu molio ir akmenų keliu įnirtingai kabinosi į kalnus, kol pagaliau išsiveržėme į sodriai žaliuojančią atogrąžų gamtą. Nežinau, kaip būtų pavykę prasilenkti, jei priešpriešiais būtume sutikę kitą automobilį.

Vairuotojams šis kelias, atrodo, buvo nesunkiai įveikiamas, o mums gerokai adrenalino į kraują pripumpavo. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vien kalnai (jie užima 70 % Haičio teritorijos), kurių atšlaitėse glaudžiasi medinės trobelės, palmių, mangų, avokadų, bananų giraitės. Didžiuliais nešuliais apkrauti lėtai judėjo asiliukai ir mažučiai, liesi arkliai. O kaip čia praverstų mūsų tvirti, kresni, ištvermingi arkliai žemaitukai… Tik neaišku, kaip jie ištvertų tą perkūnišką karštį…

Kai po kelių valandų kelionės pasiekėme medicinos centrą, tarpduryje mūsų jau lūkuriavo medicinos seselė. Labai maloni, gerų akių, rūpestinga. Kažkokiu švelniu vidiniu švytėjimu ji priminė pernai Tanzanijos kalnuose sutiktą medicinos seselę. Bendra joms yra tai, kad abi nuo mažens svajojo darbuotis medicinos srityje. Tokiomis aplinkybėmis, kokiomis jos triūsia, ištverti gali tik atsidavęs šiam darbui žmogus. Seselė aprodė savo darbo vietą, papasakojo apie problemas, su kuriomis susiduria, o tada, jos lydimi, išskubėjome lankyti nelaimingos šeimos – mama neseniai palaidojo du vaikus. Vienas jų mirė nesulaukęs nė metukų, kito visai neseniai neteko gimdydama namie. Priežastis – nei mama, nei jos vaikai nebuvo paskiepyti.

Važiavome automobiliais dar gerą kelio galą, o tada jau kalnų keliuku pėdinome dusinančiame karštyje. Kodėl gi nepasiskiepijus, kol dar neištiko skaudi nelaimė? Visų pirma motinos nežino apie skiepų būtinumą – nežino, kad ne tik jos pačios, bet ir jų vaikai gali būti apsaugoti nuo šešių mirtį nešančių ligų, paplitusių skurdžiose šalyse. Antra, jei ir žinotų, atstumai iki medicinos centrų tokie dideli ir sunkiai įveikiami… Kam paliksi kitus vaikus… Po šiandienos kelionės supranti, kad jei pati gyventum tokioje tolybėje, tai ir skiepytis neitum, ir namie gimdytum.

Kai pasiekėme moters namus, radom ją ką tik grįžusią su morkų glėbiu. Namelis mažutis, prisiglaudęs po mangų medžiais. Moteris, sulaukusi pagalbos, nuoširdžiai dėkojo. Žmonės čia geranoriškesni nei mieste – atvirais veidais, maloniomis šypsenomis. Tokia graži gamta neleidžia išsikeroti pykčiui… Mus lydinti UNICEF darbuotoja išvažiuodama pasakė, kad norėtų gyventi kaime, jei nebūtų toks neįmanomai tolimas kelias iki miesto…

Baladojomės atgal. Sutikome vieną kitą motociklą, jais važiavo po tris vyrukus. Matyt, grįžta iš darbų… Nuo vieno kalno atšlaitės atsivėrė stebuklingai graži Port au Prince panorama – ant daugybės kalnų pilkavo namai, tolumoje – jūros įlanka, uostas. Ak, kokia grožybė ir koks gražus čia galėtų būti gyvenimas… Gal kada nors ir bus…

Lauros Blaževičiūtės ketvirtasis dienoraštis

Ketvirtadienis.

Šiandien nesinorėjo fotografuoti vietos gyventojų. Tiesiog nekilo rankos. Kraštovaizdžio grožio ir gyvenimo tikrovės kontrastas tiesiog pribaigė.

Kalnų keliu (tiksliau tiktų žodis „bekelė“), kilome į džiunglių kaimus. Buvo sunku neužsimiršti, kad nesame tiesiog turistai. Adrenalinas kelionės metu – 9 balai, panorama – 10 balų, avokadų ir mangų giraitės – 10 su pliusu. Trasa idealiai tiktų kalnų dviračiams, uodų daugoka, bet jie švelnesni nei Lietuvoje… Atvykome.

Susitinkame savanorę lengvai žilstelėjusią medicinos seserį, kuri su kuprine ir nešiojamuoju šaldytuvu keliauja per kalnus skiepyti jaunų moterų ir mažylių. Sekame jai įkandin. Štai moteris, jau praradusi du mažylius… Dėmesį patraukia vaikai, skaitantys knygas, ir vištos, perinčios lizduose medyje. O štai trimetis, kuris jau laukia ištiesęs ranką, kad jį paskiepytų. Toks begalinis nuovargis tvyro ore ir vietinių gyventojų veiduose. Jie nuo ryto iki vakaro kopia ir kopia – daugiausia atsinešti vandens. Kažkodėl visi kalbamės pašnibždomis. Pasigirsta sunkus aimanavimas – netoli tako sėdi moteris su atvira žaizdota ir gangrenuojančia krūtine. Seselė sako, kad jai vėžys. Ir tada mane apėmė panika, nes mes niekuo negalime jai padėti. Atsisveikinę skubame į automobilius, kad spėtume grįžti iki liūties. Mus vejasi jaunos moterys su maišais, pilnais kokoso dydžio avokadų, šviežia imbiero šaknimi. Dėkodamos priduria, kad pačios užaugino ir tikrai tikrai viskas yra natūralu… Tai buvo skaniausias mano kada valgytas avokadas.

Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar. Jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurkite savo aukojimo puslapį http://aukok.unicef.lt.

TV3

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: