Gyvename nuolat bėgdami ir skubėdami, turime daug darbų ir atsakomybių, dažnai užmirštame tai, kas mums svarbu, brangu, kas suteikia laimės… O juk tai – svarbiausia. Tik vertybės mums padeda išlikti žmonėmis. Gražų vėlyvo rudens vakarą su Jurga Šeduikyte ir kalbamės apie mažus stebuklus, šildančius kasdienybę, šeimą, Lietuvą, ir tai, kas jai padeda išlikti svajingai, šiltai ir nuoširdžiai. Gal ir jums šis interviu padės įžvelgti nepaprastumą paprastuose dalykuose.
Jurga, visi Jus pažįsta kaip dainininkę, įvairius muzikinius projektus organizuojančią ir juose dalyvaujančią moterį, tačiau Jūs esate ir mama, ir žmona. Gal galite papasakoti apie paprastą savo dieną?
Paprastų dienų stengiuosi neturėti. Kadangi mėgstu darbą, kurį dirbu, kiekviena diena atneša bent vieną kitą mažą netikėtumą. Juos labai mėgstu. Labiausiai man patinka „nugalėti dainų žodžius“ (kartais prie jų sėdžiu kelias savaites), kalbėtis su sūnumi Adu ir žiūrėti filmus. Vadinamosios buitinės prievolės – indų plovimas, maisto gamyba – neretai man būna savotiška terapija po įtempto protinio darbo. Kūrybiniai „išsisėmimai“ ir „pasisėmimai“ natūraliai keičia vienas kitą – tik reikia nesustoti ir daryti tai, ką esi suplanavęs.
Ar dėl Jūsų aktyvios veiklos nenukenčia mažasis Adas?
Mažasis Adas auga teatro ir muzikos apsuptas. Manau, tai tik į gerą.
Koks pats šilčiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?
Niekad nepamiršiu Gruzijos kalnų… Aš bėgau per tulpių pievą ir jos taip gaiviai traškėjo aplinkui…
Kuo norėjote būti užaugusi?
Kai buvau maža, užaugusi norėjau būti veterinare arba muzikante.
Esate išleidusi pasakų knygą. Kas paskatino ją parašyti?
Mes stengiamės kiekvieną vakarą kažką paskaityti arba sukurti Adui. Atsimenu, kaip laukdavau, kuo baigsis mamos kas vakarą man sektos pasakos. O mano pačios pasaka gimė tarsi savaime, jos neplanavau, todėl ir skaitytojo negalėjau iš anksto numatyti. Vėliau sužinojau, kad ją mėgsta skaityti tiek tėvai, tiek vaikai.
Meškiukas Mikė Pūkuotukas laimę apibūdino taip: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka prieš valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi“. Gal tai yra laimė?
Kaip tik dabar skaitome knygelę apie Mikės nuotykius… ir jo laimę. Man laimė – tai sekundė, kai kažką supranti, ko niekas nepaneigs; kartais tai būna netikėtas šiltas dėkingumo žvilgsnis; suvokimas, iš ko susideda pasaulis; kutenantis pilvą noras kažką nuveikti; akimirka, kai kartu apkabini visus mylimiausiuosius.
„No Theatre“ – Jūsų didelė šeima. Gal galite daugiau papasakoti apie devynių G. Varno kurso aktorių iniciatyva sukurtą judėjimą?
Labai džiaugiuosi, kad teko stebėti „No Theatre“ nuo pat judėjimo idėjos tvyrojimo ore iki įsikūnijimo scenos pastatymuose. Kartu su vyru ir teatro režisieriumi Vidu Bareikiu dar ir pavadinimo variantus svarstėm, ir grimą pirmoms akcijoms dariau. Labai džiaugiuosi „No Theatre“ kryptimi, švara ir koncentruota minties raiška.
Daugiau skaitykite žurnale „Lietuvė“, sausio mėnesio numeryje.