Pradinis / Žmonės / Laisvės premijos laureato Albino Kentros gyvenime – įvairių formų laisvės kovos

Laisvės premijos laureato Albino Kentros gyvenime – įvairių formų laisvės kovos

„Už Lietuvą mes mirti nebijojome“, – keletą kartų pakartoja šių metų Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra, įvertintas už neįsivaizduojamą meilę Lietuvai, už partizanines ir diplomatines laisvės kovas, kuriose jis ne kartą žvelgė mirčiai į akis.

Sausio 13-osios proga Seime įteiktą Laisvės premiją laureatas sieja su savo šeima ir visomis vietomis, kuriose liko jo veiklos pėdsakų: Lietuva, Vilniumi, Šilale ir Vilniaus universitetu. „Kiek sugebėjau, tiek padariau.“

Šio legendinio žmogaus Tėvynės labui tyliai vykdyti ir tebevykdomi žygdarbiai verti ne tik premijų ir apdovanojimų, bet ir didžiausios pagarbos bei palaikymo jo nesibaigiančiose miško brolių atminimo įamžinimo kovose.

Pasipriešino dar būdamas vaikas

Albinas Kentra prieš 90 metų gimė Šilalės rajone, Gūbrių kaime, Juozapo ir Onutės Kentrų šeimoje. Joje augantys šeši vaikai buvo mokomi branginti laisvę ir puoselėti meilę Tėvynei.

Jo tėvai buvo tos kartos žmonės, kuri mūsų šaliai išsivadavus iš carinės Rusijos okupacijos rūpinosi Lietuvos atkūrimu. Tėtis dalyvavo vykdant žemės reformą, statant Šilalės krašto pieninę, užsiėmė gyvulininkyste ir žemės ūkiu. Mama, gimusi Čikagoje (JAV), bet nuo vienų metų gyvenusi Lietuvoje, dalyvavo pilietinių organizacijų veikloje, skaitydavo paskaitas Šilalėje sekmadieniais po mišių, rašė poeziją, turėjo talentą taikliai išsakyti nuomonę įvairiais klausimais. Buvo labai globėjiška ir švietėjiška – visada kitais vaikais rūpinosi kaip savais.

„Mūsų namai laisvės metais buvo tarytum vaikų švietimo centras. Pas mus susirinkdavo mano draugai, kaimynų vaikai ir mama mums iš klasikinės pasaulinės literatūros, Lietuvos istorijos atrinkusi kelis puslapius duodavo skaityti. Vienas skaitydavo, o kiti klausydavosi. Po to galėdavome žaisti į valias“, – šviesiausias akimirkas prisimena A. Kentra.

1940 m. prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, daugelis lietuvių bėgo į laisvąjį pasaulį, Kentrų šeimos vaikai kartu su mama irgi galėjo trauktis į Vakarus, tačiau mamos raginami nusprendė nepalikti Lietuvos, priešintis ir ginti ją.

„Tuo metu lietuviai laukė baisiausio dalyko – karo, nes tik dėl jo, manė, galės išsivaduoti iš okupacijos. Mano tėtis, miręs pirmais okupacijos metais, pasakė, kad dabar geriau mirti negu gyventi. Tas rodo, kokia lietuviams buvo baisi okupacija ir laisvės netekimas“, – pasakoja kovotojas už laisvę.

Partizano priesaiką davė šešiolikos

Pirmasis A. Kentros vaikiškas pasipriešinimas sovietinei sistemai įvyko dar pradinėje Nevočių mokykloje. Ta „kova“ priminė vaikišką išdaigą, bet jau tada buvo nevaikiškai protinga ir sumani.

„Vasario 16 d. nupyniau ir prie mokyklos tarp berželių pakabinau trispalvę girliandą, taip pat sugadinau vietoj prezidento Antano Smetonos klasėje ant sienos pakabintą Stalino portretą. Nors buvau vaikas, bet jaučiau, kad taip yra negerai. Atvažiavę milicininkai mane vieną paėmė iš klasės, nusivedė į mokytojų kambarį ir bandė išsiaiškinti, ar visa tai aš padariau. Bet aš neprisipažinau“, – pasakoja A. Kentra.

Taip prasidėjo jo visą gyvenimą trunkanti misija – pasipriešinimas okupantams ir kova už laisvę.

1944 m. birželį Kentrų šeima slaptai, niekam nematant iškasė bunkerį po savo sodybos namu. Tas bunkeris buvo unikalus tuo, kad, pasak A. Kentros, tai buvo ne tik slėptuvė, bet ir gynybinis bunkeris, jo okupantai niekada nerado. Tuo metu jų šeima dar nebuvo persekiojama ir galėjo gyventi savo namuose, tačiau vyriausias brolis Jonas pradėjo organizuoti partizanų būrį. 1945 m. pavasarį sužinoję, kad jų šeimą planuojama išvežti į tremtį, jie turėjo kuo skubiau palikti namus. „Nuo tada mūsų namais tapo miškai, bunkeriai ir gerų žmonių sodybos.“

Taip sulaukęs šešiolikos metų Šilalės miškuose kartu su visais broliais A. Kentra priėmė partizano priesaiką ir pradėjo savo aktyvią tarnystę Tėvynei. Brolis Jonas tapo Rūteniu, Juozas – Tauru, Leonas – Sakalu, sesuo Onutė tapo Rasa, Elena – Snaige, o Albinas – Aušra. Mamą žmonės praminė Motinėle.

Lietuviškas partizanavimas iš esmės buvo tik tautos kovos, kurias vykdė partizanai ir vietiniai rėmėjai. Tuo lietuviškos laisvės kovos unikalios, nes trijų milijonų tautelė viena pati netgi ginklu pasipriešino tuometinei galingiausiai totalitarinei valstybei.

„Lietuvos partizanai nuo pasaulio partizanų skyrėsi tuo, kad pasipriešinimą pradėjo tuščiomis rankomis – pirmus metus neturėjo nei amunicijos, nei ginklų, nei paramos iš kitų valstybių. Tačiau partizanai visada turėjo vietinių rėmėjų, kuriais labiau rūpinosi nei savimi. Brolis Rūtenis sakydavo: „Saugokime rėmėjus, geriau žūkime patys“, taip partizanai ir elgėsi“, – prisimena Albinas-Aušra.

Raudonajai armijai sugrįžus į Šilalę partizanai pradėjo ginkluotis. A. Kentra, būdamas dar mokinys, ir pats inicijavo tris pavojingas ginklavimosi kulkosvaidžiais misijas. Šios jam vos nesibaigė liūdnai.

Po metų buvo išduotas ir suimtas

Gyvenimas slapstantis miškuose ir bunkeriuose buvo nelengvas ir reikalavo daug dvasinės ir fizinės ištvermės. Dešimtys tūkstančių lietuvių partizanų gyveno miškuose nuolatinėse kovose ir visuomet žygiuose. Būdavo kaimų, kuriuose, pasak Rūtenio, nebūdavo nė vieno išdaviko, juose jie ir glausdavosi pailsėti.

„Rūtenio būrys buvo ypatingas, su rinktiniais aukštos moralės vyrais ir moterimis, todėl kelerius metus kovojo beveik be netekčių. Pirmoji nelaimė ir mirtis būrį aplankė 1949 m. rudenį, kai jie ėjo iš ilgo žygio pavargę, apsistojo pailsėti sodyboje ir joje buvo apsupti. Ten kovoje žuvo brolis Leonas-Sakalas ir Juozas-Tauras, kuris dengė atsitraukiantį partizanų būrį ir taip visus juos išgelbėjo nuo pražūties“, – apie skaudžias netektis pasakoja A. Kentra.

Vyriausiasis brolis Rūtenis, legendinis partizanų būrio vadas, žuvo 1951 m. Jis partizanavo septynerius metus. Per tą laiką buvo daugybę kartų sužeistas, bet vedė savo pulką toliau. Jo vadovaujamas junginys buvo didžiausia tuo metu išlikusi partizanų struktūra Lietuvoje.

Tačiau brolių žūties A. Kentra pats nematė. 1946 m. liepos 7 d. jis buvo išduotas pažįstamo gimnazisto, ginklų partizanams parūpintojo. Pats išduotas, intensyviai ir žiauriai tardomas A. Kentra neišdavė miško brolių, todėl karo tribunolo buvo nuteistas 10 metų Spasko lageryje, o savo suėmimą vadina sėkme.

„Mano sulaikymas buvo laimingas atvejis Žemaitijos partizanams. Nes tardytojas po nesėkmingų tardymų kartą pats netyčia išdavė mane įskundusį asmenį Apolinarą Damulį ir NKVD vykdomą Žemaitijos partizanų naikinimo taktiką net per jų ginklavimą“, – tvirtina A. Kentra.

Lageryje sutiko vokiečių kalbos mokytoją

Iš Lukiškių kalėjimo jis pateko už Uralo. Pačioje kelionės pradžioje sutiko asmenį, svarbų jo tolesniam likimui.

„Jau buvo vidurnaktis, visi vyrai traukinyje pakeliui į Uralą palenkę galvas giedojo Lietuvos himną. Tarp jų tik vieno lūpos nejudėjo, bet jis irgi buvo apimtas jaudulio. Tai buvo mano būsimas vokiečių kalbos lageryje mokytojas, apie 50 metų bavarietis vermachto kareivis Jozefas Drekselis. Jei ne jis, aš nebūčiau stojęs studijuoti kalbų Vilniaus universitete“, – pirmą susitikimą su pedagogu prisimena A. Kentra.

Vėliau būtent jis lageryje, kuriame kalėjo daug inteligentų, pradėjo A. Kentrą mokyti vokiečių kalbos ir literatūros.

„Jis pats mokėjo mintinai „Faustą“, „Vilių Telį“. O man kasryt užrašydavo po 100 vokiškų dvikalbio žodyno žodžių. Aš juos slėpdamas nuo prižiūrėtojų, kol jie rytą išvarę iš barakų mus visus suskaičiuodavo, išmokdavau. Taip jis mane išmokė vokiečių kalbos kone per vienus metus“, – juokiasi pašnekovas.

Buvusiam chemikui Liudui Dambauskui pakvietus dirbti ligoninės laboratorijoje, kuriai jis vadovavo, laisvės kovotojas lageryje ėmė dirbti prie kraujo tyrimų. Ten parankesniais tyrimų rezultatais gelbėdavo išsekusius lagerio žmones ir leisdavo jiems ilgiau pasiilsėti ir atsigauti ligoninėje.

„Lageryje žmonės buvo išsekę ir badavo. Kartą, tarp medinių užtvarų aptikęs karštus makaronus, ėmiau valgyti, bet ten buvo šunims skirtas maistas, prie kurio jie jau sėlino. Jų maistas buvo sotesnis nei mūsų“, – sako pašnekovas.

Spasko lageryje jis praleido ne visus bausmės metus ir 1954 m., būdamas 25 metų jaunuolis, grįžo į Žemaitiją. Ten sužinojo, kad nėra nė vieno gyvo jo brolio, ir apsigyveno Kaune pas lagerio draugo brolį. Po metų iš lagerių grįžus seserims Onutei ir Elenai su jomis išsinuomojo kambarėlį Vilijampolėje, į jį užsukdavo ir vis dar besislapstanti jų mama.

Iš lagerio – į Vilniaus universitetą

Jam grįžus iš lagerio draugai ragino mokytis, nes matė bičiulį turint neeilinių gabumų. Tačiau laisvės kovų dalyviams buvo uždrausta gyventi sostinėje, o aukštųjų mokyklų durys jiems buvo užrakintos devyniais užraktais. Bet pasitaikydavo ir spragų, nes ne visa tautinė inteligentija buvo išnaikinta. „Tačiau sugrįžusiam į Lietuvą iki universiteto man buvo dar toli – pirma reikėjo baigti likusias keturias vidurinės mokyklos klases ir gauti brandos atestatą.“

Tą jis padarė per vienus metus Kaune – įstojęs tiesiai į 11 klasę. Ketverių metų geometrijos, trigonometrijos ir algebros kursus išmoko per pirmąsias mokslo savaites. Anglų kalbos pamokose jautėsi tvirtai, nes lageryje buvo perskaitęs „Amerikietiškąją tragediją“. Pasibaigus pirmajam trimestrui tapo klasės seniūnu ir be vargo baigė vidurinę mokyklą.

„Pasirinkau Vilniaus universitetą. Buvau pasiruošęs studijuoti mediciną, išsilaikęs net ir egzaminus, bet paskui permąsčiau ir pasirinkau anglų kalbos ir literatūros studijas. Svarbu buvo, kad mandatų komisija neįtartų dalyvavus pasipriešinime“, – prisimena A. Kentra.

Įstojęs į universitetą, kad galėtų lankyti paskaitas, jis turėjo nelegaliai gyventi Vilniuje, kur jį priglaudė lagerio draugo bičiulis. Taip lankydamas svarbiausias paskaitas jis baigė Filologijos fakultetą ir buvo paskirtas į Laurus mokyti anglų kalbos, o Nemenčinės vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbos. Po dvejų metų mokytojavimo nusprendė teikti kandidatūrą į Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų ministerijos siūlomas dvejų metų anglų kalbos studijas aukštųjų mokyklų dėstytojams Leningrado universitete. Būdamas ne dėstytojas, o vidurinės mokyklos mokytojas, jis vis tiek laimėjo tą konkursą ir baigė planuotas studijas. Jam buvo suteikta aukštųjų mokyklų užsienio kalbos dėstytojo kvalifikacija (ir galimybė bet kuriame Sovietų Sąjungos universitete pasirinkti dėstytojo darbą), o, išlaikęs visus kandidatinius egzaminus į aspirantūrą, jis buvo pakviestas rašyti disertaciją tame universitete. Ilgai svarstė, kokį kelią rinktis, tačiau būsimą mokslo laipsnį ir apskaičiuotą būsimą uždarbį (7 moskvičius) jis iškeitė į partizaninės misijos tęsimą Vilniaus universitete.

„Aspirantūros studijos labai gundė, bet man atrodė svarbiau (ir tam tuo metu buvo palanki proga) Vilniaus universitete įsteigti Audiovizualinių laboratorijų centrą užsienio kalboms mokyti. Vieną vakarą ėjau Nevos prospektu, iš galvos išmečiau visus moskvičius ir nusprendžiu – darysiu tai, kas svarbiau Lietuvai, taigi 1960 m. tapau Vilniaus universiteto Anglų kalbos katedros dėstytoju“, – lemtingą apsisprendimą prisiminė buvęs partizanas.

Įkūrė pasaulinio lygio centrą

A. Kentra, dar studijuodamas anglų kalbą universitete, matė, kad ten buvo mokoma negyvos (techninės) anglų kalbos, kurios gyvai sutiktas anglas nesuprastų. „Dar tada patikrinau visus aukštosioms mokykloms leidžiamus užsienio kalbų mokymo garso įrašus ir visur juose trūko srauto, tarimas buvo kapotas.“ Taip buvo daroma tam, kad net tie, kurie mokėsi anglų kalbos, nesuprastų anglų kalba laisvai transliuojamos informacijos Sovietų Sąjungoje. Lietuvių ir rusų kalbomis transliuojama informacija per žiniasklaidos priemones buvo cenzūruojama, o anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis – ne. Mažai kas tas kalbas ir mokėjo.

„Todėl labiau už viską man rūpėjo įkurti užsienio kalbų audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų tikros, šnekamosios užsienio kalbos, taip būtų pralaužta „geležinė uždanga“ viešojoje informacinėje Sovietų Sąjungos erdvėje ir daugiau jaunų žmonių galėtų suprasti laisvojo pasaulio radijo stočių perduodamas žinias“, – savo tikslus universitete atskleidžia laisvės kovotojas.

Tuo metu atrodė, kad modernios audiovizualinės laboratorijos universitete atidaryti yra neįmanoma nei techniškai, nei politiškai. Tačiau kai po kelerių metų audiovizualinis centras Filologijos fakultete vis dėlto atvėrė duris, juo didžiavosi universitetas ir pavydėjo į jį plūstantys užsienio lingvistai bei diplomatai. Be konkurencijos jis buvo geriausias visoje Sovietų Sąjungoje ir įdomus visam pasauliui. Pasak A. Kentros, šis jo darbas pasiteisino su kaupu – miško brolių kova dėl Lietuvos laisvės buvo pratęsta kitu būdu.

Universiteto puošyba – lietuvybei skatinti

Okupacijos metais mūsų paveldas buvo ignoruojamas, mūsų tautines vertybes rovė iš atminties, o A. Kentra visą laiką stengėsi tas vertybes puoselėti, kad kuo daugiau žmonių jas pažintų.

„Kuriant audiovizualinį centrą Filologijos fakultete vyko remontai, o aš jau buvau numatęs erdves naujiems būsimiems tautiniams meno kūriniams: freskoms, gobelenams, skulptūroms. Norėjau, kad ne tik studentai, bet ir visi universitetą lankantys žmonės per juos prisiliestų prie mūsų istorijos“, – prisimena pašnekovas.

Jis inicijavo ir drauge su žymiais menininkais įgyvendino daugelį meninių idėjų, prisidėjusių kuriant tautinį, lietuvišką Vilniaus universitetą. „Savo turiniu ši lietuviška dvasia alsuojanti puošyba su kaupu atliko tyliosios rezistencijos vaidmenį niūrioje okupacijos kasdienybėje. Čia buvo žadinama istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas ir pilietiškumas.“

Skleidė žinią pasauliui

Nuo 1965 m. pradėjęs filmuoti svarbius Vilniaus universiteto įvykius A. Kentra ilgainiui sukaupė neįkainojamą archyvą, o prasidėjus Sąjūdžiui tapo ir atgimstančios Lietuvos metraštininku.

„Man rūpėjo įamžinti universiteto mokslo ir kultūrinį gyvenimą. Po to, prasidėjus Baltijos keliui ir Sausio įvykiams, mano kamera tapo ginklu Lietuvai ginti ir jos keliui į laisvę įamžinti“, – sako A. Kentra.

Jis ne tik įamžino svarbiausius Lietuvos atgimimo įvykius, bet ir transliavo jų įrašus bei savo mintis visam pasauliui, kad visi dar aiškiau suprastų, kas tuo metu vyko mūsų tėvynėje.

Vienas svarbiausių įrašų buvo apie 1991 m. sausio 13-osios Spaudos rūmų puolimą. Vilniuje akredituoti žurnalistai kopijavo jo tą dieną padarytą reportažą ir rodė visam pasauliui.

„Japonas žurnalistas už jam duotą nusikopijuoti vaizdo juostą paprašė manęs 5 minutes pakalbėti per jų televiziją. Jis angliškai manęs klausė, kodėl rizikuoju gyvybe filmuodamas. Aš jam atsakiau, kad privalome ginti iš protėvių paveldėtas vertybes“, – apie kruvinuosius įvykius pasakoja A. Kentra.

Rūpi laisvės kovotojų atminimas

1989 m. jis įsteigė Lietuvos pokario partizanų, ryšininkų ir rėmėjų – Miško brolių draugiją, kad galėtų efektyviau veikti atkuriant Lietuvos valstybę. 1990 m. Lietuvos partizanų vardu laiškais užsienio kalbomis kreipėsi į didžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių vadovus (Margaret Thatcher, George’ą H. W. Bushą, Helmutą Kohlį, Toshiki Kaifu, François Mitterrand’ą), kad atsilaikytų prieš Sovietų Sąjungos spaudimą ir paremtų lietuvių tautos apsisprendimą likti nepriklausoma valstybe, ir sulaukė jų palaikymo. Jo laiškus išplatino ne vienos šalies žiniasklaida.

Laisvės premijos laureatas ir dabar pas jį atvykstantiems pasaulio akademikams ir kultūros atstovams aktyviai skleidžia žinią apie XX a. Lietuvos rezistencijos istoriją, rodo jo paties užfiksuotus istorinius mūsų tautos ir valstybės išsivadavimo kadrus, iš pirmų lūpų perduoda savo šeimos ir Lietuvos laisvės kovotojų patirtį visam pasauliui.

Pats Albinas Kentra tikisi, kad Miško brolių namuose saugomas penkių tūkstančių valandų trukmės archyvas – išsamus lietuvių tautos kelio į laisvę dokumentas, skaitmeninamas už Kazickų šeimos fondo paaukotus pinigus, – kada nors bus prieinamas plačiajai visuomenei ir taip iš kartos į kartą bus išsaugotas laisvės kovų dalyvių atminimas.

naujienos.vu.lt

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: