Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvos meno populiarintoja Šveicarijoje Goda Smilingytė: „Žmonės internetu perka net ir tūkstančius eurų kainuojančius kūrinius“

Lietuvos meno populiarintoja Šveicarijoje Goda Smilingytė: „Žmonės internetu perka net ir tūkstančius eurų kainuojančius kūrinius“

Godą Smilingytę visada žavėjo mintis daryti tai, kas prisidėtų prie Lietuvos garsinimo pasaulyje. Nemažai metų ji dirbo komunikacijos srityje ir atstovavo mūsų sporto bendruomenei. O dabar yra bene vienintelė lietuvių meno populiarintoja Šveicarijoje. Iš Vilniaus kilusi ir ketvirtus metus vokiškai kalbančiame Ciuricho kantone gyvenanti Goda pasidalijo patirtimi, idėjomis ir įžvalgomis apie lietuvišką meną.

Goda Smilingytė. Ant drobės atspaustas A. Smilingio kūrinys
Goda Smilingytė. Ant drobės atspaustas A. Smilingio kūrinys

Nuo sporto prie meno

G. Smilingytė Lietuvoje daugiau nei penkiolika metų sukosi rinkodaros ir ryšių su visuomene srityje. Prieš išvykdama dirbo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstove spaudai. Į Šveicariją atsikraustė ištekėjusi už čia gyvenančio lietuvio. Atvyko visiškai nemokėdama vokiečių kalbos ir greitai suprato, kad susirasti darbą komunikacijos srityje mokant vos kelis vokiškus žodžius bus labai sunku. Tuo pat metu pastebėjo, kad Šveicarijoje labai daug meno – kiekviename miestelyje yra bent viena didžiulė skulptūra, daug puikių muziejų, galerijų, vyksta meno mugės, tarp jų ir garsiausia pasaulyje meno mugė „Art Basel“. Tai lietuvei pakišo mintį savo veiklą sieti su menu ir prisidėti prie gimtosios šalies menininkų kūrybos populiarinimo.

Vis dėlto ši idėja gimė neatsitiktinai. Goda sako neįsivaizduojanti gyvenimo be meno. Tam didžiulę įtaką turėjo artimieji. „Mano tėtis Aloyzas Smilingis, dažnai ant savo darbų pasirašantis tiesiog Elis, yra profesionalus menininkas. Jo aistra – abstrakti tapyba ir skulptūra. Tėčio darbai yra plačiai pasklidę po pasaulį: priklauso privačioms kolekcijoms JAV, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Islandijoje, Japonijoje, dabar jau ir Šveicarijoje. Lietuvoje mano tėtį daug kas atsimena iš laikotarpio, kai jis dirbo Didžiokų koplyčioje Giedraičiuose, Molėtų rajone. Šis sovietiniais laikais apleistas pastatas, kurį mano tėtis pats restauravo, tapo jo dirbtuve ir asmenine galerija. Vaikystėje, kai mano draugus tėvai veždavosi padirbėti į kolektyvinius sodus, mane tėvai veždavosi į Didžiokų koplyčią. Kartu tvarkydavome didelėmis granito skulptūromis papuoštą aplinką, o kartais ten vykdavo labai smagūs bohemiški vakarėliai“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Goda užaugo apsupta meno ir menininkų. Du jos mamos broliai Rimgaudas Žebenka ir Darius Bražiūnas – taip pat menininkai. „Menas ir kalbos apie meną mane lydėjo nuo pat gimimo, todėl pirmas dalykas, kurį padariau atvykusi į Šveicariją, – perdažiau buto sienas baltai, o antras – prisivežiau meno! Daug kas sako, jog mūsų namuose jaučiasi kaip galerijoje, tačiau man įprasta gyventi tarp didelių paveikslų ir skulptūrų – panašiai kaip nuolat klausytis muzikos“, – šypsosi.

Goda su tėčiu jo studijoje Vilniaus rajone

G. Smilingytės karjeros vingiai dažnam pažįstamam kelia nuostabą: daug kam atrodo, kad tarp meno ir sporto nieko bendro. Tačiau pašnekovė mato ne vieną panašumą: „Menas, kaip ir sportas, laikomas ne darbu, o hobiu; profesionaliu sportininku ir menininku gali tapti ne kiekvienas, tam reikia stipraus charakterio, sportininkams – fizinių galimybių, menininkams – talento; tiek menininkai, tiek sportininkai nuolat susiduria su finansinėmis problemomis, o stabilumas atsiranda tada, kai pasiekiamas tam tikras rezultatas. Sportininkui tai laimėjimas prestižinėse varžybose, menininkui – kai jo darbai atsiduria prestižinėse kolekcijose.“

Goda nesijaučia stipriai nutolusi nuo savo profesijos. Sako, kad įžengus į ketvirtąją dešimtį jai tapo svarbi idėjinė darbo pusė. „Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete jaučiausi dirbanti prasmingą darbą, jaučiau, kad kartu su sportininkais ir kolegomis prisidedu prie Lietuvos įvaizdžio formavimo, kad kartu garsiname savo šalį. Tą patį darau ir dabar, tik mano komanda kita ir mastas kol kas kiek mažesnis. Šiek tiek pasikeitė ir darbo pobūdis – užuot bendravusi su žiniasklaida nėriau į elektroninės komercijos vandenyną. Kol kas čia esu maža, bet optimistiškai nusiteikusi žuvis“, – šypsosi.

Goda šalia tėčio darbų, sukurtų 1975 m.
Goda šalia tėčio darbų, sukurtų 1975 m.

Pirmosios parodos

Godos pradinė idėja buvo tiražuoti meno kūrinius spausdinant juos ant drobės dideliais formatais, nes Šveicarijoje tai daroma itin kokybiškai. „Abstraktusis menas puikiai tinka šiuolaikiškiems interjerams, o didelio formato įperkamų meno kūrinių rinkoje tikrai nedaug. Tad suskaitmeninau dalį tėčio darbų ir atspausdinau. Iš pradžių sau, namams, paskui pristačiau parodose ir savo interneto galerijoje ArtGoda.com“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmąją parodą ji surengė 2018 m. kovą ką tik Ciuricho centre atidarytame bendradarbystės centre „Spaces“. Didžiąją dalį šios kolekcijos vėliau įsigijo viena audito ir buhalterinės apskaitos įmonė savo biurui papuošti.

Tiražuotais darbais Goda neapsiribojo ir užsibrėžė šveicarams pristatyti lietuvių skulptorių darbus. „Labai norėjau pristatyti skulptūrą, nes šiais laikais su bronza ar akmeniu dirbantys menininkai yra nykstanti rūšis. Skulptūra reikalauja ne tik talento, tai juodas ir sunkus, dažnai sveikatai kenksmingas darbas, tad šiuolaikiniai skulptoriai dažniausiai renkasi kitas – „lengvesnes“ ir pigesnes – medžiagas. Manau, kad tradicinė skulptūra yra ir bus svarbi niša, šį žanrą labai vertina prisiekę meno mylėtojai ir rimti kolekcininkai“, – sako G. Smilingytė.

Vila ant Ciuricho ežero kranto, kur vyko Lietuvos menininkų parodos
Vila ant Ciuricho ežero kranto, kur vyko Lietuvos menininkų parodos

Ji žinojo, kad Lietuvoje yra daug gerų skulptorių, deja, produktyviai dirbančių nedaug. Tad į Šveicariją atsivežė tėčio darbų, su vyru įsigijo keletą Vlado Kančiausko skulptūrų, internete atrado labai įdomią skulptorių porą – Aureliją Šimkutę ir Gediminą Endriekų – ir užsakė keletą jų skulptūrų.

Kai kolekcija išaugo, Goda nutarė ją pristatyti Ciuricho auditorijai. Atrado parodai nuostabią vietą – seną gražią vilą ant Ciuricho ežero kranto. Kaip pasakoja pašnekovė, jau miręs vilos savininkais buvo didelis šiuolaikinio meno gerbėjas, todėl pastatą supančiame parke dunkso didelės skulptūros. „Geresnės vietos nebūčiau galėjusi net įsivaizduoti. Viloje „Meier Severini“ tvyro ypatinga aura, todėl 2018-aisiais čia surengiau dvi grupines „pop-up“ parodas. Pirmojoje pristačiau Lietuvos menininkus ir amerikietį, antrojoje prisijungė keletas Šveicarijos menininkų“, – apie pirmuosius savo, kaip meno populiarintojos, žingsnius pasakoja Goda.

2019 m. ji suorganizavo savo tėčio darbų parodą šiuolaikiškame verslo centre Kiusnachto rajone. Šis rajonas garsėja kaip pasiturinčių žmonių gyvenvietė (beje, čia gyvena ir dainininkė Tina Turner). Parodoje vėl pristatė didelio formato riboto tiražo spaudus ant drobės.

Šias parodas Goda organizavo tik savo ir šeimos lėšomis – paramos iš nieko neprašė.

Didesnis dėmesys elektroninei komercijai pasiteisino

Nors parodose Šveicarijoje lankėsi nemažai žmonių ir buvo užmegzta daug naujų pažinčių, lietuvė pastebėjo, kad dauguma iš jos meno darbus perkančių kolekcininkų yra iš kitų šalių. Tad šiemet nusprendė parodų neorganizuoti. „Dažniausiai mano atstovaujamų menininkų kūrinius įsigyja prancūzai ir amerikiečiai, dvi Gedimino Endriekaus skulptūros atsidūrė Vokietijoje, viena – Olandijoje. Visi darbai parduoti internetu. Net ir tūkstančius eurų kainuojančias skulptūras pirkėjai įsigijo vien apžiūrėję nuotraukas, todėl pradėjau abejoti, ar parodos man reikalingos. Paroda labiau skirta įvaizdžiui, pristatyti galerijai. Lyg nujausdama, kad dėl COVID-19 viruso šie metai taps ne atidarymų, o uždarymų metais, visą dėmesį nusprendžiau sutelkti į elektroninę komerciją“, – aiškina pašnekovė.

Tokia strategija, anot jos, pasiteisino: kol kas šie metai pardavimų prasme yra geriausi. Tarp pirkėjų ir toliau pirmauja prancūzai bei amerikiečiai. Šveicarijoje pardavimai taip pat pajudėjo, tačiau dauguma pirkėjų ne šveicarai, o čia gyvenantys imigrantai iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos.

Įdomu tai, kad ne visi pirkėjai atskleidžia savo tapatybę. „Neseniai pardaviau vieną mano mėgstamiausių tėčio skulptūrų paslaptingam pirkėjui. Pardavimas vyko per tarpininką, bendravau su pirkėjo atstovu, o kas yra tikrasis pirkėjas, nežinau, tik supratau, kad tai žinomas, savo tapatybės nenorintis atskleisti žmogus, aistringas meno kolekcininkas. Būtų įdomu sužinoti, kas dar yra jo kolekcijoje. Labai tikiuosi, kad ši informacija kada nors išplauks“, – smalsumo neslepia Goda.

Šiuo metu ji atstovauja keturiems lietuvių menininkams: savo tėčiui Aloyzui Smilingiui-Eliui, skulptoriams Vladui Kančiauskui, Aurelijai Šimkutei ir Gediminui Endriekui. Taip pat bendradarbiauja su šveicarais ir amerikiečiu.

A. Šimkutės darbai parodoje viloje
Paroda viloje, A. Smilingio darbai

Meno pasaulis – lyg sena girgždanti jachta

Paklausta, kas daugeliui lietuvių menininkų trukdo išplaukti į platesnius vandenis, G. Smilingytė sako, kad nereikėtų išskirti mūsų meno atstovų iš tarptautinio konteksto: Lietuvos kūrėjai tikrai nėra kažkuo prastesni už kitus ir susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir menininkai visame pasaulyje. „Visiems menininkams šiais laikais yra sunkiau nei bet kada, nes konkurencija beprotiška. Tapančių žmonių yra labai daug, bet kas gali nusipirkti priemonių, pradėti kurti ir rengti savo darbų parodas. Palyginčiau šią situaciją su fotografija: kažkada valdyti fotoaparatą reikėjo ypatingų žinių, ne kiekvienas galėjo ir mokėjo fotografuoti, dabar to gali imtis kas tik nori“, – sako pašnekovė.

Anot jos, menininkų padėtį apsunkina ir tai, kad galerijos taip pat verčiasi gana sunkiai. „Galerijos užsidarinėja tiek Ciuriche, tiek Niujorke, tvirtai laikosi tik grandai, o į jų akiratį prasimušti be proto sunku. Man meno pasaulis – lyg sena girgždanti jachta: tiek menininkai, tiek galerijos labai sunkiai priima technologines naujoves ir visiškai nenori prisitaikyti prie šiuolaikinio verslo tempo. Retas turi kokybiškai sukurtą interneto svetainę ar aktyviai komunikuoja socialiniuose tinkluose, jau nekalbu apie elektroninės komercijos platformas. O jeigu menininkas nusprendžia pasukti šiuo keliu ir staiga pradeda vieną po kito pardavinėti savo darbus, tai jis laikomas lyg ir nerimtu, lyg ir netikru menininku, jam užklijuojama „komercinio“ menininko etiketė“, – įžvalgomis dalijasi Goda.

Jos manymu, ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio menininkai nemoka, o dažnai ir nenori savęs pristatyti, parduoti. „Dailės akademijose profesoriai nemoko, kaip pasirinkti komunikacijos strategiją ir ją įgyvendinti, kaip suorganizuoti sėkmingą parodos atidarymą, parašyti pranešimą spaudai, susikurti interneto svetainę ar surinkti sekėjų būrį socialiniuose tinkluose. Tuo labiau niekas nemoko derybų ir pardavimo meno, nemoko planuoti finansų ar rašyti projektų stipendijoms gauti. Svarbiausia yra kūryba, o kaip iš jos išgyventi – kitas „tikro menininko“ dėmesio nenusipelnęs klausimas. Todėl menininkai dažnai sunkiai verčiasi ir jaučiasi neįvertinti. Daugeliui po studijų jaunatviškas užsidegimas atslūgsta ir jie pasirenka kitas stabilesnes pajamas garantuojančias profesijas“, – sako pašnekovė.

Jos įsitikinimu, menininkai, siekdami išsilaikyti beprotiškos konkurencijos sąlygomis, turėtų mokytis rinkodaros ir domėtis viešaisiais ryšiais. O tiems, kurie negali ar nenori to daryti, reikėtų ieškoti jiems galinčio padėti žmogaus. Tai gali būti galerija, agentas ar net šeimos narys. „Mano tėčio karjera iki šiol sėkmingai rūpinasi mama. Ji yra ir agentė, ir rinkodarininkė, ir finansininkė. O tėtis gali sutelkti dėmesį vien į kūrybą“, – pavyzdžiu dalijasi Goda.

Ji pažymi, kad menui, kaip ir sportui, labai svarbi ir valstybės parama. „Nors stereotipiškai manome, kad menas nėra profesija, kad tai tik hobis, – kultūra ir sportas garsina mūsų šalį pasaulyje ir yra svarbi Lietuvos įvaizdžio dalis. Turtingos Europos šalys tam skiria nemažus biudžetus, tikiu, kad Lietuvoje padėtis taip pat po truputį gerėja. Labai norėtųsi, kad sprendimų priėmėjai nesivadovautų stereotipais. Juk valdžios žmonės mielai fotografuojasi su medalius laimėjusiais sportininkais ir viešai apdovanoja svarbiuose tarptautiniuose meno renginiuose įvertintus menininkus. Kad tokių pergalių būtų daugiau – būtinas valstybės palaikymas“, – primena menininkų atstovė.

Atsisveikinimas su G. Endriekaus skulptūra „Praeiviai“. Skulptūra iškeliavo į privačią kolekciją Olandijoje

Lietuvos menininkai stokoja auditorijos palaikymo

Vis dėlto, pašnekovės manymu, Lietuvos menininkai labiausiai stokoja auditorijos palaikymo. „Mums patinka lietuvių darbai, tačiau kažkodėl jų neperkame, nors tokią pačią sumą lengva ranka išleidžiame batams arba, jei kalbame apie didesnes sumas, baldams. Manau, kad Lietuvoje nėra tokios gilios meno kolekcionavimo tradicijos kaip JAV ar Prancūzijoje. Lietuviai dažnai paveikslą vertina pagal tai, kiek kainavo drobė ir dažai. Niekaip negaliu suprasti, kodėl puikiai įrengtų būstų žmonės nepuošia meno kūriniais ir gyvena tarp plikų sienų. Juk tai yra ir investicija, ir emocinis krūvis. Tai kur kas svarbesnis, prabangesnis interjero elementas nei kilimai ar baldai. Prie baldų ir kilimų priprantama, o pažvelgę į meno kūrinį visada pamatysite kažką naujo ir įdomaus“, – nuomone dalijasi Goda.

A. Smilingio kūryba

Jos nuomone, lietuviai apskritai yra labai kūrybingi žmonės, ne tik mene, bet ir daugelyje kitų sričių. Ir mes dažnai nepelnytai nuvertiname save ir savo šalį. O lietuvių menininkai, anot jos, yra labai talentingi, saviti ir profesionalūs. Deja, kol kas jie neturi tokių galimybių realizuoti savo kūrybinių idėjų kaip labiau pasiturinčių Europos šalių kūrėjai.

Šveicarijoje, anot G. Smilingytės, menas yra labai vertinamas, į menininkus žiūrima pagarbiai. „Aštuonis milijonus gyventojų turinčioje šalyje yra beveik tūkstantis įvairių muziejų. 400 tūkstančių gyventojų turinčiame Ciuriche veikia apie septyniasdešimt meno galerijų, – stebinančius skaičius vardija pašnekovė. – Čia nuolat vyksta puikios parodos, jose pristatomi menininkai iš viso pasaulio, tiesa, dažniausiai jau pripažinti ir gerai žinomi tarptautiniu mastu.“

Tie žmonės, kurie lankėsi Godos organizuotose parodose, lietuvių darbams negailėjo komplimentų. Tačiau tam, kad atvertų pinigines, anot pašnekovės, šveicarams reikia laiko: „Reikia juos prisipratinti, įrodyti, kad esi patikimas ir vertas jų dėmesio, todėl greičiausiai ateityje vėl rengsiu parodas. Apie lietuvių meną čia niekas nežino ir niekas, išskyrus tuos, kurie lankėsi mano organizuotuose parodose, nėra jo matęs, – konstatuoja. – Šveicarijoje nėra Lietuvos ambasados, todėl galiu save drąsiai vadinti vienintele Lietuvos meno populiarintoja Šveicarijoje, – šypsosi.

Šveicariško gyvenimo ypatybės

Pakrypus kalbai apie gyvenimo Šveicarijoje ypatybes, Goda pirmiausia pamini saugumą: „Tai labai saugi valstybė. Jei naktį prisiminsite, kad automobilyje palikote mobilųjį telefoną, galite ramiai miegoti toliau – rasite ir telefoną, ir sveiką automobilio langą.“

Kaip privalumą ji įvardija ir šalies daugiakultūriškumą. Tai ypač būdinga Ciurichui, į kurį Goda dažnai vyksta iš savo nedidelio 20 tūkst. gyventojų turinčio Vecikono miesto. „Ciurichas – tai finansų centras, čia veikia didžiuliai bankai, tarptautinės kompanijos, todėl gyvena ir daug užsieniečių. Turiu puikių kaimynų iš Dominikos ir Serbijos, bendrauju su vokiečiais, italais, anglais, teko susipažinti su kaimynu iš gretimo kiemo, kuris yra atvykęs iš Ganos. Tarp mano draugių yra vengrė ir iš Singapūro į Šveicariją persikrausčiusi indė. Tik atvykusi porą mėnesių lankiau vokiečių kalbos kursus, juose susipažinau su brazile, afganistaniečiais ir turke. Tokios pažintys labai praplėtė mano akiratį“, – pasakoja pašnekovė.

Ji gerai jaučiasi šalyje ir dėl to, kad čia vertinamas menas ir sportas. „Meno ir sporto mėgėjams čia tikrai yra ką veikti ir tam nereikia daug pinigų, nes kultūrai ir sportui valstybė skiria nemažai lėšų“, – sako Goda.

ENEA medžių muziejuje su garsios Šveicarijos menininkės Sylvie Fleury skulptūromis

Tačiau šie malonūs dalykai eina greta ne itin patinkančių. „Neslėpsiu, sunku priprasti prie griežtų taisyklių. Iki šiol maniau, kad taisyklių ir tvarkos čempionai yra vokiečiai, bet tikrai klydau. Šveicarijoje viskas iki smulkmenų sureguliuota ir reglamentuota – nuo automobilio statymo iki to, kada galima klausytis muzikos ar siurbti butą“, – pažymi lietuvė.

Ji įvardija dar vieną šveicarų ypatybę: „Šioje šalyje pasiilgstu lietuviško spontaniškumo ir greito sprendimų priėmimo. Šveicarai ilgai galvoja, svarsto. Net jei nori susitikti vakarienės, laiką reikia suderinti iš anksto, geriausiai – prieš kokį mėnesį. Prie šio kultūrinio skirtumo turbūt niekada nepriprasiu, labai pasiilgstu neplanuotų išvykų ir spontaniškų vakarėlių.“

Pasak Godos, tvarkant verslo reikalus, palyginti su Lietuva, čia taip pat viskas vyksta gana lėtai. „Pamenu, kai tik atvykusi nuėjau į banką atsidaryti sąskaitos, tikėjausi, kad tai bus padaryta tuoj pat, vos tik man pateikus asmens dokumentą, tačiau turėjau palikti savo kontaktus ir laukti, kada man bus paskirtas susitikimo su vadybininku laikas. Tada paštu gavau dokumentus, nepraėjo nė savaitė ir sąskaitą jau turėjau“, – dalijasi patirtimi.

COVID-19 pandemijos akivaizdoje šveicarų reakcija Godai pasirodė gana rami, gal net per daug rami. „Mano nuomone, kelią virusui galinčios užkirsti priemonės buvo įvestos gana lėtai, griežto karantino čia net ir nebuvo. Kai Šveicarijoje sirgo apie 20 tūkst. žmonių, šveicarai toliau išliko ramūs. Tuo pačiu metu Lietuvoje sirgo tūkstantis ir atrodė, kad šalyje tuoj įvyks perversmas, – lygina pašnekovė. – Pažiūrėjus į skaičius labai aišku, kad Lietuva viruso grėsmes įvertino griežčiau ir susitvarkė geriau, tačiau kritikos strėlių valdžia gavo labai daug. O Šveicarijoje nepastebėjau nė vieno griežtesnio straipsnio, kritikuojančio valdžios veiksmus. Laikui bėgant šveicarai viską labai tvarkingai sustygavo ir dabar situacija gerai kontroliuojama, o žmonės laikosi oficialių rekomendacijų.“

Goda neabejoja, kad gyvendami bet kurioje pasaulio valstybėje atrasime ir privalumų, ir trūkumų. Šveicarijai ji dėkinga už daugybę dalykų: čia išmoko dar vieną užsienio kalbą, turėjo galimybę pamatyti garsiausių pasaulio menininkų darbus, susipažino su įdomiais žmonėmis. Be to, ši šalis yra labai svarbi jos galerijos įvaizdžio dalis. Lietuvės manymu, dauguma meno pirkėjų jaučiasi saugiau pirkdami meno kūrinius internetu iš Šveicarijos, kuri visame pasaulyje siejama su kokybe ir patikimumu. Tačiau labiausiai šiai šaliai ji yra dėkinga už galimybę kitomis akimis pažvelgti į Lietuvą. „Pagyvenusi užsienyje apie savo šalį ir tautiečius esu kur kas geresnės nuomonės ir visada išdidžiai prisistatau, kad esu lietuvė“, – prisipažįsta baigdama pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Godos Smilingytės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: