Pradinis / Lietuviai svetur / Lietuvos talentas, sužibęs Kalifornijos meno pasaulyje

Lietuvos talentas, sužibęs Kalifornijos meno pasaulyje

Vis daugiau talentingų Lietuvos muzikų, kuriančių savo laimę svetur, žengia į pasaulines scenas. Viena vertus, galime apgailestauti, kad šalis netenka talentų. Kita vertus, jie garsina tėvynės vardą pasaulyje, sugrįžę koncertuoti perteikia savo neįkainojamą patirtį kitiems muzikos atlikėjams, žiūrovams.

Pianistė Eglė Janulevičiūtė dvidešimt ketverius metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Skintis kelią į pasaulio klausytojų širdis ją įkvėpė laimėjimai prestižiniuose konkursuose. Kalifornijos muzikos kritikai Eglę yra apibūdinę kaip „aukščiausio kalibro menininkę“. Jos solo koncertai buvo patekę į 2004-ųjų geriausių Santa Barbaros meno įvykių penketuką. Ji yra koncertavusi ne tik gimtojoje Lietuvoje, JAV, bet ir Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje bei kitose šalyse. Šiandien E. Janulevičiūtė ugdo jaunąją muzikų kartą, rūpinasi savo atliekamos muzikos sklaida ir puoselėja labai realistiškas svajones. „Norėčiau rasti daugiau laiko grojimui…“ – šypsosi.

Eglė Janulevičiūtė

Pažvelkime į pradžią – koks Jūsų pirmasis muzikinis patyrimas, sceninis atsiminimas?

Muziką girdėjau dar būdama motinos įsčiose. Mano mama Ligija Janulevičienė visą gyvenimą dirbo koncertmeistere Kauno muzikiniame teatre. O tėtis buvo operos solistas tame pačiame teatre. Nuo ketverių mama mane kasdien mokė groti. Būdama penkerių, Naujųjų metų šventės proga pirmą kartą grojau ir dainavau „Skambėk, pavasarėli“ Kauno spaustuvėje, kur dirbo mano močiutė. Atsimenu, man po kojomis buvo padėtas suoliukas, kad kojos netabaluotų ore. Tada nebuvo nė truputėlio jaudulio, o vėliau mokykloje išsivystė siaubinga scenos baimė. Su ja iki šiol labai sunku kovoti, tad bandau ją tiesiog prisijaukinti.

Kiti mano sceniniai prisiminimai – vaidmenys įvairiuose Kauno muzikinio teatro vaidinimuose. Pamenu, su kokiu nekantrumu laukdavau, kada mane pagrimuos, aprengs. Miuzikluose greitai išmokdavau ir choro partijas, todėl dainuodavau kartu su choristais.

Prieš atvykdama į JAV, studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavotės Gildholo muzikos ir teatro mokykloje Londone. Kodėl tolesnes studijas pasirinkote Amerikoje?

Pasirinkau Ameriką, nes joje buvau lankiusis anksčiau, turėjau profesinių ryšių. JAV gyvenantys draugai pianistai įkalbėjo mane atskristi pagroti kelių universitetų perklausose, aš sutikau. Mano sprendimą lėmė ir Bouling Grino valstybinio universiteto suteikta stipendija – ja susimokėjau už visus mokslus. Man pasiūlė ir asistentūrą – pradėjau dirbti universitete puse etato.

Daugeliui Amerika atrodo kaip svajonių ir galimybių šalis. Kokia ji pasirodė Jums, atvykus čia gyventi?

Į Ameriką atvykau 1996-aisiais studijuoti magistrantūros Bouling Grino valstybiniame universitete, Ohajo valstijoje. Tačiau mano pažintis su šia šalimi prasidėjo anksčiau. Buvau keletą kartų joje koncertavusi, grojusi tarptautiniuose konkursuose. Prieš įsikurdama JAV, trejus metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje, Londone. Ten nuolat sutikdavau kitų rasių, tautybių žmonių, tad kultūriniai skirtumai man nebebuvo naujiena. Keistos žmonių aprangos, šukuosenos irgi nebestebino. Londonas leido man pažvelgti į pasaulį kitaip. Gyvenimo pradžia Ohajuje man buvo įsimintina dėl unikalios universiteto aplinkos: daugybė pastatų, koncertų salių, stadionų, laboratorijų, įrašų studijų, sporto kompleksas su baseinais, saunomis, sūkurinėmis voniomis… Viskas aplink įspūdingą universiteto miestelį atrodė nuobodžiai – buvo matyti tik lygių laukų peizažas, vienodų namukų gyvenamieji kvartalai ir maisto užeigos.

Vėliau įsikūrėte viename iš idiliškų Ramiojo vandenyno pakrantės miestų – Santa Barbaroje, Kalifornijos valstijoje. Kuo jis Jus sužavėjo?

Santa Barbara išsiskyrė atmosfera, žmonių mentalitetu. Atsikrausčiau į šį miestą studijuoti doktorantūros ir iškart pastebėjau esminį gyvenimo būdo skirtumą. Pietų Kalifornijoje vyrauja sveikos gyvensenos kultas, daugelis gyventojų nuo maždaug penkiolikos iki septyniasdešimties metų nuolat užsiima aktyvia fizine veikla: keliauja pėsčiomis į kalnus, mina dviračius, užsiima joga, Pilateso mankšta, žaidžia paplūdimio tinklinį, tenisą…

Santa Barbara – išskirtinio grožio miestas, tai turistų pamėgta atostogų vieta. Ypatingą miesto atmosferą kuria sutvarkytos gatvės ir pastatai, švarūs paplūdimiai su minkštu baltu smėliu, gyvenamųjų namų kvartalai, nusidriekę vingiuotais keliais. Miestas nuolat drėkinamas, todėl čia galima jaustis lyg tropikuose! Iš tikrųjų Santa Barbaroje palyja tris dienas per metus, o dėl sausrų kasmet kyla gaisrų, nusinešančių daug gyvybių.

Šiame mieste praleidau aštuoniolika metų. Tada įvyko pokyčių asmeniniame gyvenime: iširo santuoka, daug laiko skyriau kito buto paieškoms. Po kelių mėnesių supratau, kad geriau kelias dienas per savaitę nuvažiuosiu į darbą po keturiasdešimt kilometrų, bet gyvensiu erdviame bute su aukštomis lubomis, kur mano fortepijonas ir telpa, ir gerai skamba. Todėl persikrausčiau į Ventūros miestą. Čia nekilnojamojo turto kainos gerokai prieinamesnės. Tiesa, Ventūra negali lygintis su Santa Barbara kultūriniu gyvenimu, nes tai daugiau darbininkų klasės miestas. Tačiau, kiek pastebėjau, Ventūros gyventojai labiau atsipalaidavę, mažiau neurotiški. Čia nėra transporto spūsčių ir paplūdimiai tokie nuostabūs, kad jeigu vanduo būtų šiltesnis, net nesinorėtų skristi į Havajus!

Esate sakiusi: „Mane žavi turistų, susirinkusių iš viso pasaulio, srautas – ta kalbų, etninių bruožų, aprangos maišalynė ir jų energija.“ Ar dažnai sutinkate lietuvių Amerikoje? Kaip jų energija, elgsena prisideda prie Jūsų apibūdintos turistų energijos?

Amerikos lietuvių energija yra lietuviška. „Suamerikonėjusių“, kalbančių su pabrėžtu akcentu, snobų ir apsimetėlių vengiu. Vertinu žmonių norą kartu leisti laisvalaikį, vaišingumą, nuogos tiesos sakymą į akis. Šios vertybės nesvetimos tiek mano draugams, kurie gyvena Lietuvoje, tiek emigravusiems bičiuliams. Aš laikausi nuomonės, jog gyvenimas per trumpas, kad veltui leisčiau laiką su žmonėmis, kurie niekuo jo nepraturtina.

Esate viena pirmųjų Lietuvos pianistų, laimėjusių dviejuose JAV vykstančiuose prestižiniuose konkursuose. Ką Jums reiškia šie laimėjimai?

Taip, esu pirmoji Lietuvos pianistė, laimėjusi tarptautinį Roberto Casadesus vardo pianistų konkursą (dabar Tarptautinis Klivlando pianistų konkursas – aut. past.) po nepriklausomybės atgavimo. Man tai buvo labai džiaugsmingas ir kartu labai sunkus laikas. Aštuntąjį nėštumo mėnesį man trūko apendicitas, vos išgyvenau. Labai jaudinausi dėl savo dukrytės: būdama mano įsčiose ji nejudėjo, miegojo tris paras, gydytojai buvo įsitikinę, kad mergytė mirė. Bet staiga ji pabudo ir nusprendė, kad laikas eiti į pasaulį. Iš ligoninės su dukrele mane išleido per anksti, vaistų vartojimas buvo nutrauktas nepasveikus, todėl infekcijos sukėlėjas liko tūnoti mano organizme. Būdama labai silpna ir ligota, aš pasiruošiau konkursui. Kai atvykau į Klivlandą, didžiausią pavojų sveikatai sukėlė komplikacijos. Koncerto dieną jaučiausi labai blogai, išgyventi padėjo tik nuskausminamieji. Visus keturis konkurso turus grojau jausdama nesibaigiančius skausmus. Galiausiai pavyko sugroti ir visą valandos rečitalį, o kitą dieną pasirodėme su orkestru. Buvau tarp laimėtojų ir tuo labai džiaugiausi.

Po koncertų grįžau į Vilnių. Jame pasitiko televizijos kameros, žmonės su gėlėmis, tačiau tada viską mačiau lyg per rūką. Tą pačią naktį mane operavo Kauno klinikose. Aš vėl išsikapsčiau ir grįžau į gyvenimą.

1991-aisiais dalyvavau Young Keyboard Artists asociacijos tarptautiniame konkurse ir laimėjau pirmąją vietą. Dalis prizo buvo galimybė surengti koncertus Niujorke ir Grinvilyje, Pietų Karolinoje.

Ką šie konkursai man reiškė? Tarptautinį pripažinimą, galimybę patikrinti savo ištvermės ribas, pamatyti, kaip vyksta tokie konkursai.

Skambinate kamerinės muzikos repertuarą, noriai akompanuojate operos solistams, pasirodote solistės amplua. Kuriose pasaulio šalyse galima pasiklausyti Jūsų koncertų? Ar koncertuojate ir gimtojoje Lietuvoje?

Pastaruoju metu koncertuoju rečiau dėl didelio pedagoginio darbo krūvio. Tačiau mielai nuvažiuoju į Los Andželą, kai lietuvių bendruomenė pakviečia paruošti solo ar bendrus koncertus. Esame koncertavę su Lietuvos operos solistais: prieš kelerius metus su Liudu Norvaiša, o 2018-ųjų rudenį su Kristian Benedikt, kuris Lietuvoje žinomas kaip Vaidas Vyšniauskas. Prieš kelis mėnesius surengiau solo rečitalį Santa Barbaroje. Susirinko pilna salė žmonių, mačiau daug pažįstamų veidų, keli mano mokiniai su šeimomis atvažiavo iš tolimų miestų. Po koncerto jaučiausi laiminga.

Jūsų brolis Jonas Janulevičius – garsus Lietuvos dirigentas, pedagogas. Kokie judviejų santykiai? Ar esate drauge koncertavę?

Mano brolis yra ir mano geriausias draugas, ir didžiausias kritikas, kuris visada atvirai išsako savo nuomonę. Jis puikus muzikantas – aš juo labai didžiuojuosi. Prieš pasukdamas savo karjerą į simfoninį dirigavimą, Jonas baigė fortepijono magistrantūrą ir laimėjo daugybę konkursų.

Lietuvoje esu koncertavusi daug kartų: ir solo, ir kaip solistė su orkestrais. Mano brolis yra dirigavęs Kauno valstybiniam simfoniniam, Šiaulių miesto kameriniam, LMA Kauno fakulteto orkestrams, todėl bendradarbiavimas su juo neįkainojamas, tai nuostabi patirtis.

Su Liudu Norvaiša ir Rūta Lee Los Andžele po koncerto

Papasakokite apie savo profesinės veiklos ypatybes. Kokių iššūkių kyla pianistams?

Kaip minėjau, daugiausia dirbu pedagoginį darbą. Dėstau Westmonto koledže, Cate mokykloje ir vedu privačias pamokas mokiniams. Suderinti pedagoginį darbą visu etatu ir aktyvų koncertinį gyvenimą yra neįmanoma, todėl reikia rinktis.

Pagrindinis pianisto iššūkis – greitai prisiderinti prie kaskart naujo instrumento ir akustikos. Visi instrumentalistai, išskyrus vargonininkus, vežiojasi savo instrumentą, o mes turime iš karto priprasti prie naujos klaviatūros, įvertinti fortepijono, kartais ir pianino, mechaniką, akustinius niuansus. Dažnai esu kviečiama groti kameriniame ansamblyje „Camerata Pacifica“. Su juo paruošiame programą ir grojame penkis koncertus Santa Barbaroje, Ventūroje ir Los Andžele. Mano partija ne visada būna groti fortepijonu, kartais groju čelesta (primena mažą pianiną – red. past.) arba fisharmonija (miniatiūriniai vargonai, kurių pedalus spaudžiant pučiamas oras ir taip sukuriamas garsas – red. past.). Tai irgi yra tam tikras iššūkis!

Taip pat esu kviečiama būti vertinimo komisijos nare Kalifornijoje vykstančiuose įvairaus lygio pianistų konkursuose. Laisvu laiku groju ir įrašinėju albumus. Neseniai išleidau savo penktąjį kompaktinį diską, kuriame įrašytus kūrinius jau galite išgirsti per „YouTube“ kanalą. Skaitmeninį įrašą galima užsisakyti per „iTunes“ arba „CD Baby“.

Kokie Jūsų tolesni planai?

Artimiausias planas – atnaujinti asmeninį tinklaraštį ir paskelbti įrašus interneto platformose, kad žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių galėtų pasiekti mano muziką. Dabar „Spotify“ platformoje galima klausytis dviejų mano albumų, o „YouTube“ kanale yra nemažai vaizdo įrašų.

Galimybė įgyvendinti svajonę – tai, kas gyvenimą daro įdomų. Kokia Jūsų svajonė?

Mano svajonės yra realistiškos. Kalbant apie profesines, norėčiau rasti daugiau laiko grojimui ir albumų įrašinėjimui. Visos kitos svajonės asmeninio pobūdžio – daugiau keliauti ir mažiau dirbti. O svarbiausia – jaustis laimingai. Rytais atsikelti sveikai ir tiesiog su džiaugsmu laukti dienos nutikimų.

Iš tikrųjų darbas man yra malonumas. Dažnai jaučiuosi taip, lyg važiuočiau ne į darbą, o į džiaugsmingą susitikimą su žmonėmis, kurie mane mėgsta. Visi mano mokiniai nuoširdžiai atsiveria ir pasipasakoja, nuolat jaučiu atvirą bendravimą. Suaugusieji gal kiek uždaresni, tačiau ir su jais bendravimas nėra vien profesinis. Su visais mane sieja draugystė.

Viktorija Vaičiulytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: