Lina Kuliešiūtė: „Gvatemala mane išmokė nežvelgti į pasaulį vien per materialinės gerovės prizmę“

„Gvatemala mane išmokė nežvelgti į pasaulį vien per daiktų, materialinės gerovės prizmę“, – sako iš Vilniaus kilusi ir jau ketverius metus su šeima šioje Centrinės Amerikos šalyje gyvenanti Lina Kuliešiūtė. Čia ji suprato, kad mes, europiečiai, esame išties turtingi: dauguma mūsų yra išsilavinę, patys galime nuspręsti, kaip ir su kuo gyventi, ką studijuoti, kur dirbti, kur keliauti. O dauguma gvatemaliečių tokių pasirinkimo galimybių neturi. Tačiau gyvybingumo, laime spindinčių akių ir nuolatinės geros nuotaikos jiems turbūt pavydėtume ne vienas. Kokia to paslaptis? Apie tai ir kitas šios šalies įdomybes kalbamės su puikiai Gvatemalą pažinusia ir joje gide dirbančia Lina. 

Kodėl prieš daugiau nei 5 metus nusprendėte pakeisti gyvenamąją šalį?

Tikrai ne dėl ekonominių priežasčių. Ėmė slėgti niūri aplinka. Dabar suprantu, kad saulė – tai už pinigus neįperkama prabanga.

Iš pradžių pasirinkote Ispaniją, o vėliau savo gyvenimą susiejote su gvatemaliečiu. Galbūt ispanakalbių tautų kultūra Jus nuo seno traukė?

Taip, visuomet domino ir traukė Lotynų Amerikos šalys, jų kultūra, literatūra. Tačiau tai, kad mano vyras gvatemalietis, yra daugiau atsitiktinumas nei dėsnis. Beje, apie Gvatemalą gyvendama Lietuvoje ne ką ir težinojau.

Kaip prasidėjo Jūsų su dabartiniu vyru meilės istorija?

Susipažinome Ispanijoje, Valensijos regione, savanoriaudami ekologiniame ūkyje. Tai tarptautinės programos WWOOF dalis. Taip ir kritome vienas kitam į akį šerdami ožkas, asilus ir tverdami tvoras (šypsosi – red. past.).

Ar daug sunkumų iki šiol išbandė Jūsų jausmų tvirtumą?

Kultūriniai skirtumai visada buvo mūsų šeimos kasdienybė, juk aš niekada netapsiu gvatemaliete, o mano vyras nepradės mąstyti kaip šiaurės europietis. Nors mano dukra sako, jog ilgainiui jau tiek supanašėjome, kad visuomet išreiškiame vienodą nuomonę, tik skirtingomis kalbomis.

Po kiek daugiau nei metų, praleistų Ispanijoje, su vyru ir dviem dukrelėmis pasiryžote išvykti gyventi į Gvatemalą, prieš tai niekada net nesilankiusi šioje šalyje. Ar vyro pasakojimuose pavaizduota Gvatemala sutapo su ta, kurią pamatėte? 

Vyras visuomet apie Gvatemalą kalbėdavo su didžiule meile. Stengiausi nekurti iliuzijų.

Neturėjau pasirinkimo – priėmiau šalį tokią, kokia ji yra. Niekada neleidau sau žiūrėti į aplink vykstančius dalykus kaip į egzotiką, tiesiog juos priimu natūraliai, kaip ir vietinę kultūrą, papročius. Galiausiai pagyvenusi trijose skirtingose šalyse galiu pasakyti, jog kasdienybė visur panaši.

Gvatemala – tai didžiulių kontrastų šalis. Šalia vargingųjų, kurie sudaro didžiąją dalį šalies gyventojų, egzistuoja neįtikėtinai turtingų (ir korumpuotų) žmonių klasė. Vadinu Gvatemalą vis dar feodaline šalimi, kur valdžia sutelkta keliolikos įtakingų šeimų rankose, o paprasti žmonės labai neišsilavinę, labai religingi ir tiesiog neturi kitų galimybių, kaip tik tarnauti turtingiesiems. Vis dėlto tai be galo gražus ir spalvingas kraštas.

Prie ko vis dėlto nepavyko priprasti?

Jau nebestebina, bet vis dar liūdina vaikai gatvėse, moterys, nešančios didžiules pintines ant galvų ir vaikus ant nugarų, pikapų bagažinėse susigrūdę majų žmonės ar ant vieno motociklo sulipusi penkių asmenų šeima. Vienintelis dalykas, prie kurio taip ir nepripratau, yra šiukšlinimas. Viduje tarsi užverda, kai pamatau pro važiuojančio automobilio langą išmetant skardinę ar maišelį.

Ko gyvenimas šioje šalyje Jus išmokė?

Gvatemala mane išmokė į pasaulį nežvelgti vien per daiktų, materialinės gerovės prizmę. Mano šeima čia priklauso negausiai vidurinei klasei, ir čia tikrai jaučiuosi labai turtinga, palyginti su vargingais aplink gyvenančiais žmonėmis. Bet jų gyvybingumas, laime spindinčios akys ir nuolatinė gera nuotaika bei gerumas mane labai įkvepia.

Vadinasi, jie nėra pikti, irzlūs ir nuolat besiskundžiantys savo gyvenimo sąlygomis?

Skųstis, sakyčiau žmogiška. Vis dėlto nesu linkusi lyginti europiečių ir vietinių žmonių – nei jų gyvenimo sąlygų, nei reakcijų į gyvenimo situacijas. Mes, vakariečiai, gyvename labai privilegijuotose visuomenėse. Absoliuti dauguma mūsų yra išsilavinę, patys galime nuspręsti, kaip ir su kuo gyventi, ką studijuoti, kur dirbti, kur keliauti (tą ir turėjau galvoje, sakydama, kad jaučiuosi turtinga). Čia daugumos žmonių skurdas toks didelis ir išsilavinimas toks menkas, kad pasirinkimo galimybių jie neturi. Jų pasaulis daug mažesnis ir stabilesnis nei mūsų, labiau remiasi į šeimą, žemę, šią akimirką. Taigi ir didelio planavimo, lūkesčių nėra, taip pat nusivylimo mažiau. Turiu nuotrauką su vaikais, kurie prie nuostabiojo Atitlano ežero vėjyje laido prie virvutės pririštą maišelį. Tiek laimės, tiek šypsenų ir juoko! Kad ir kaip baisiai tai nuskambėtų, kai kuriems žmonėms tokia nuostabi vaikystė! Savo dukras mokau būti dėkingas už tai, ką turi, nes mūsų problemos ir nepritekliai tokie maži, palyginti su kitų žmonių.

Kuo Gvatemala ilgainiui palenkė Jūsų širdį?

Gvatemala yra nuostabaus grožio ir spalvingumo šalis. Ir žmonės yra viena iš jos grožybių. Čia šalia metisų gyvena dar 23 etninės grupės, daugiausia majai. Gvatemala šiandien vadinama majų kultūros širdimi. Jie vis dar gyvena visoje šalies teritorijoje, ypač aukštikalnėse, kur jiems pavyko išsaugoti savo kultūrą, papročius, kalbą (gyva net 21 majų kalba) ir tradicinius kostiumus. Dirbdama gide ir keliaudama su šeima mielai važiuoju į mažus majų kaimelius. Juose mėgstu lankytis spalvinguose turguose, valgyti gatvėje gaminamą maistą arba tiesiog stebėti vietinius žmones, ypač moteris. Jos tokios išdidžios, stiprios ir gražios su savo spalvingais kostiumais ir pintinėmis ant galvos. Man atima žadą! Tada išsitraukiu fotoaparatą ir galiu be perstojo fotografuoti. Tik tai reikia daryti atsargiai ir su pagarba vietiniams, nes daugumai jų, ypač atokesniuose kaimeliuose, nepatinka būti fotografuojamiems. Kartais turistai, ypač amerikiečiai, manęs klausia, ar čia žmonės taip rengiasi ir gyvena  kasdien, ne dėl turistų. Jiems sunku suvokti, kad globalizacija vis dar nesunaikino unikalaus šių tautelių gyvenimo būdo. Ir gana keista matyti jauną merginą, vilkinčią tradicinį kaimelio kostiumą ir rankoje laikančią modernų mobilųjį telefoną.

Gana netikėta, kad atvykusi į svetimą šalį vos per kelerius metus joje tapote gide.

Visą gyvenimą dirbau turizmo srityje. Beje, gyvendama Vilniuje taip pat buvau pradėjusi lankyti gidų kursus, tik tada prieš daug metų juos teko apleisti, nes negalėjau suderinti darbo, studijų ir mažo vaiko auginimo. Gvatemaloje išsipildė mano svajonė tapti profesionalia gide. Mano aistra Gvatemalai išaugo į nuostabią veiklą, darbą, kuriuo mėgaujuosi. Po metų studijų ši šalis man tapo dar artimesnė. Dabar galiu suvokti daugelį socialinių, politinių ir kultūrinių procesų, kurie mums, vakariečiams, iš šalies atrodo nesuprantami. Ir labai mielai tuo dalijuosi su keliautojais, kurie pasirenka Gvatemalą.

Ką dažniausiai aprodote turistams ir kas juos labiausiai sužavi?

Visi turistai, pirmą kartą atvykę į šalį, būtinai aplanko UNESCO paveldo sąraše esančius objektus. Tai kolonijinės statybos spalvingasis Antigva Gvatemalos (Antigua Guatemala) miestas. Antigva Gvatemala – vienas geriausiai išsilaikiusių tokių miestų pavyzdžių visoje Amerikoje. Tai ir neįtikėtino dydžio majų miestas Tikalis, religinis centras, šlovingai klestėjęs iki X mūsų eros amžiaus. Naujausi archeologiniai duomenys rodo, jog Tikalyje prieš jam žlungant galėjo gyventi net 200 tūkstančių žmonių. Subtropinės džiunglės uždengė didžiąją dalį miesto. Tik maždaug 10 procentų Tikalio yra atkasta ir eksponuojama turistams. Sunku net įsivaizduoti tikrąjį šio miesto dydį!

Taip pat dažniausiai aplankomas archeologinis parkas Kirigva (Quirigua). Jame eksponuojami unikalūs akmens monumentai, kuriuose išraižyti glifai (majų rašmenys), valdovai, dievai, gyvūnai ir mitologinės būtybės, pasakoja šio majų miesto istoriją ir mitus.

Turbūt nė vienas turistas nepalieka šalies neaplankęs Atitlano ežero. Jis vadinamas vienu gražiausių ežerų pasaulyje. Idiliškai apsuptas trijų ugnikalnių ir daugybės spalvingų majų kaimelių, šis ežeras atrodo lyg iš paveikslo. Gyvoji majų kultūra bene labiausiai sužavi keliautojus. Po 500 metų kolonizacijos šios tautelės vis dar laikosi savo unikalių papročių, rengiasi tradiciniais kostiumais, palaiko iš kartos į kartą perduodamus amatus, išpažįsta savo vietinius tikėjimus, sumišusius su ispanų atvežta krikščionybe.

Absoliuti dauguma turistų būna sužavėti šios įvairiapusės šalies. Nors Gvatemala pagal plotą yra vos 1,5 karto didesnė už Lietuvą, čia galima rasti ir tropinių miškų, ir kalnų, ir net 37 ugnikalnius, dykumas, daugybę įspūdingų ežerų, sraunių upių, daug kilometrų po žeme besidriekiančius urvus. O šalį iš abiejų pusių supa Ramusis ir Atlanto vandenynai.

Kokiame šios šalies kampelyje esate įsikūrusi? Kuo ši vieta ypatinga?

Gyvenu jau minėtame nuostabaus grožio ir išskirtinės dvasios Antigva Gvatemalos mieste. Šis miestas, pastatytas ispanų kolonizatorių, klestėjo nuo XVI amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo apleistas po didžiulio žemės drebėjimo.

Mėgaujuosi gyvenimu čia – barokinė architektūra primena Europą, oras visus metus šiltas – 22–25 °C. Dėl turistų gausos netrūksta kavinių, restoranėlių, renginių, o pats miestelis labai ramus, saugus ir nuostabiame slėnyje, apsuptas trijų ugnikalnių Agua (liet. „vanduo“), Acatenango ir aktyviojo Fuego (liet. „ugnis“). Į du pirmuosius su vyru jau užkopėme. Kalnai, alpinizmas, gamta – mūsų bendras pomėgis.

Ką svarbiausia žinoti norintiems vykti į Gvatemalą?

Pirmiausia nereikėtų galvoti apie Gvatemalą kaip apie tropikų rojų (šypsosi). Šalis išraižyta kalnų grandinių, taigi čia ne tik rasite daugybę skirtingų peizažų, bet ir oro temperatūra gali gerokai skirtis. Vandenynų pakrantėse oras karštas ir drėgnas, tačiau aukštikalnėse oro temperatūra daug malonesnė keliavimui, o naktį netgi vėsoka. Nuo gegužės iki spalio pradžios Gvatemaloje būna lietingasis sezonas, taigi dauguma turistų pasirenka sausąjį sezoną. Patys karščiausi ir sausiausi mėnesiai – kovas ir balandis.

Manęs dažnai klausia, ar Gvatemaloje saugu keliauti. Atsakau, jog nesu girdėjusi, kad per pastaruosius metus keliautojams būtų tekę susidurti su kokiais nors incidentais. Gvatemala iki 1996 metų kentėjo nuo pilietinio karo ir tikrai buvo labai nesaugi šalis. Tačiau per pastaruosius 20 metų įvyko neįtikėtinų pokyčių, ir vis daugiau turistų aplanko Gvatemalą. Tiek valdžia, tiek vietinės turizmo agentūros, tiek gidai labai suinteresuoti, kad turistai šalyje jaustųsi saugiai ir išsivežtų tik geriausius įspūdžius.

Ar pasirūpinate ne tik turistine programa, bet ir atvykėlių apgyvendinimu?

Taip, žinoma, galime pasirūpinti apgyvendinimu, transportu, maitinimu ir kitomis paslaugomis.

Ateityje ketinu organizuoti ekologinius turus, propaguoti bendruomenių turizmą. Tikiu, kad atsakingas turizmas yra kelionių ateitis. Ir Gvatemala šioje srityje turi didžiulį potencialą.

Ar turistauti Gvatemaloje pigiau negu turistų itin mėgstamose Europos šalyse?  

Gvatemala yra auganti turizmo šalis, taigi, palyginti su kai kuriomis Europos šalimis, turizmo infrastruktūra yra vis dar menkai išvystyta. Vis dėlto jau didėja turizmo paslaugų pasiūla. Populiariose turistinėse vietose galima rasti ir puikių 4–5 žvaigždučių viešbučių bei labai gerų restoranų, kokybe nenusileidžiančių europiniams, bet tikrai už mažesnę nei Europoje kainą. Gvatemala nėra labai pigi šalis, nes vietinė valiuta ketsalis (isp. quetzal) yra labai stabili. Tačiau paslaugos, transportas, švieži vaisiai ir daržovės yra nepalyginamai pigesni nei Europoje.

Gvatemaloje galima nusipirkti santykinai pigių unikalių rankų darbo dirbinių, ypač tekstilės. Keliautojams ypač patinka derėtis dėl kainų, juk tai – neatskiriama pirkimo dalis! Aš visuomet patariu turistams pagalvoti apie tikrąją daikto vertę, apie įdėtą darbą. Sakau: „Derėkitės, bet sumokėkite moteriai teisingai.“ Juk dažnai audiniai – tai jų vienintelis pajamų šaltinis, o rankomis nuausti ir išsiuvinėti drobę gali užtrukti ne vieną mėnesį.

Ar dirbate tik gido darbą?

Na dar dirbu ir mama (šypsosi).

Kaip į Jūsų veiklą žvelgia vyras? Koks jo paties darbo pobūdis?

Mano vyras dirba valstybinėje institucijoje. Kai išvykstu su turistais, jam tenka rūpintis namais ir vaikais. Jis mano norą dirbti gide labai palaiko, džiaugiasi, kad dirbu darbą, kuris man mielas.

Kokius vietinius papročius perėmėte ir kaip šeimoje juos derinate su lietuvių tradicijomis?

Nesame tradicijų žmonės, daugiau, sakyčiau, pasaulio piliečiai. Vienintelė tikra tradicija mūsų šeimoje yra kelionės. Kaip mėgstame sakyti, mūsų bažnyčia – tai miškas ir kalnai.

Ko labiausiai pasiilgstate būdama toli nuo gimtosios šalies?

Pasiilgstu Lietuvoje esančios šeimos, draugų, lietuviško teatro, kultūrinių renginių gausos. Čia to mažai! Knygos vos ne dvigubai brangesnės nei Lietuvoje! Stengiamės kiek įmanoma dažniau aplankyti Lietuvą.

Vis dėlto po viešnagės tėvynėje į Gvatemalą grįžtu kaip į namus. Vietinis chaosas čia gyvenant kartais erzina, bet, grįžusi į struktūrizuotą, taisyklių pilną Europą, pasiilgstu tos netvarkos ir gausybės žmonių (Gvatemala turi daugiau nei 16 milijonų gyventojų).

Ar turite artimų draugų vietinių, nesijaučiate vieniša? Ar jie – tik iš vidurinio sluoksnio?

Taip, bendraujame šeimomis su vyro universiteto draugais. Beje, daugumos jų žmonos europietės. Žinoma, draugai daugiausia iš vidurinio sluoksnio. Sakydama „vidurinis sluoksnis“, turiu minty žmonių išsilavinimą, aplinkos suvokimą, tikrai ne materialinę gerovę. Su draugais dalijamės panašia pasaulėžiūra be religinių ar klasinių prietarų.

Kokie Jūsų santykiai su vyro giminėmis?

Gyvename skirtinguose miestuose, tad vyro giminę matau nedažnai, tačiau visuomet bendraujame šiltai ir draugiškai, padedame vieni kitiems.

Atskleiskite, Jūsų nuomone, ryškiausius lietuvių ir gvatemaliečių tautų mentaliteto skirtumus. Galbūt kai kurie jų buvo itin reikšmingi kuriant šeimą su šios tautos atstovu?  

Na meilei tautybė nesvarbu (šypsosi).

Kalbėti apie mentalitetą – tai jau įžengti į antropologijos sferą. Paminėsiu tik keletą asmeninių įžvalgų.

Lietuviai, mano nuomone, labai darbštūs, turi labai išvystytą atsakomybės jausmą. Tikriausiai tai susiformavo per daug metų, nes ir gamtos sąlygos tokios, kad jei nedirbsi – nevalgysi. Gvatemaloje nedirbti yra gana garbingas „užsiėmimas“. Ir taip susiklostė ne tik dėl palankių gamtos sąlygų, bet ir dėl istorinių aplinkybių. Ispanų kolonistai džiaugėsi atradę derlingas žemes. Jas jų labui dirbo išnaudojami indėnai. Visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad „dirba tik vargšai“. Labai daug žmonių, kaip aš sakau, tik imituoja darbą, o ne dirba.

Gamtos sąlygomis taip pat galima paaiškinti planavimo ir gyvenimo negalvojant apie rytdieną priešpriešą. Europoje labai įprasta planuoti savo gyvenimą – planuojame gyventi ilgai, perkame sveikatos draudimus, egzistuoja pensijų fondai, atostogas planuojame prieš metus laiko. O Gvatemaloje absoliuti dauguma žmonių gyvena negalvodami apie rytdieną. Ir tai suprantama, nes Gvatemala yra seisminėje zonoje, juk rytoj įvyksiantis žemės drebėjimas ar ugnikalnio išsiveržimas gali lengvai sugriauti viską, kas suplanuota. Be to, ir šiltas oras visus metus neskatina mąstyti apie rytdieną. Man, europietei planuotojai, tai vienas ryškiausių mentaliteto skirtumų. Punktualiai atvykstu į visus susirinkimus, o visi ima rinktis po pusvalandžio! Vieni mano keliautojų kartą pajuokavo, jog turėčiau nors kartą pavėluoti jų pasiimti iš viešbučio, tai būtų autentiška gvatemalietiška patirtis (šypsosi).

Europoje ir Lietuvoje žmonės daug labiau vadovaujasi individualizmo principais. „Aš“, „mano“ yra svarbūs žodžiai, kuriuos išmokstame dar vaikystėje. Labai daug dėmesio skiriama individui, jo jausenai, sėkmei, išvaizdai. Čia, Gvatemaloje, asmuo vis dar neatskiriamas nuo savo aplinkos, šeimos, individas retai kada suvokiamas kaip atskirai egzistuojantis, jis suprantamas tik kaip šeimos ar socialinio branduolio dalis. Gal dėl to, kad žmonių yra daugybė, šeimos be galo didelės (trijų vaikų šeima nėra didelė). Būti vienam dėl kito, mėgautis kartu leidžiamu laiku žmonėms čia yra sėkmingo gyvenimo ženklas.

Ar dažnai tenka vietiniams pasakoti apie Lietuvą?

Žmonės čia turi gana menką geografinį išsilavinimą, taigi, be JAV ir Ispanijos, žino labai mažai šalių. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti atvejus, kai nepažįstami gvatemaliečiai žinojo apie Lietuvą. Taigi beveik visuomet turiu pasakoti, kur mūsų šalis yra.

Pirmaisiais metais po atvykimo pristačiau Lietuvą vaikams dukros mokykloje. Teko pasakoti ir apie gintarą, ir apie ilgas žiemas bei sniegą, ir apie Jūratę bei Kastytį.

Papasakokite apie dvikalbystės ugdymą Jūsų šeimoje.

Džiaugiuosi, kad mano dukros, gyvendamos taip toli, šneka lietuviškai, o vyresnioji lietuvių kalba skaito knygas. Visuomet su savo dukromis kalbu lietuviškai.

Kaip manote, dvikalbystė – pranašumas?

Manau, kad kalba – tai tėvų paveldas vaikams. Man būtų keista su savo dukromis bendrauti kita nei lietuvių kalba, juk perduodu joms savo patirtį, savo pasaulėžiūrą, esu lietuvė. Vis dėlto, gyvendama toli nuo Lietuvos, nustojau smerkti tėvus, kurių vaikai nebekalba lietuviškai. Puikiai suprantu, kaip sunku palaikyti lietuvybę, kai šalia nėra lietuvių, kai gyveni „kitoje planetoje“ ar esi įsisukęs į kasdienius darbus. Vis dėlto darau, ką galiu geriausia, kad dukroms grįžus į Lietuvą nereikėtų vertėjo (šypsosi).

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Linos asmeninio albumo

Linos Kuliešiūtės el. paštas guialinaku@gmail.com

„Facebook“ puslapis: https://www.facebook.com/kelionesgvatemaloje