Pradinis / Lietuviai svetur / DIDŽIOJI BRITANIJA. Pats vienišiausias jausmas – būti minioje

DIDŽIOJI BRITANIJA. Pats vienišiausias jausmas – būti minioje

Balandis-1

Su Dovydu Jonu Baltaduoniu susitikome jam trumpam atvykus į Lietuvą iš Londono, kuriame jis studijuoja architektūrą. Tikėjausi išgirsti dar vieną istoriją, kaip gera mokytis užsienyje ir kaip Lietuvos švietimo sistemai dar toli iki kitų Europos Sąjungos švietimo institucijų… Tačiau pokalbis pakrypo visai ne ta linkme, o jam pasibaigus pajutau, kokia laiminga esu čia, namie, Lietuvoje, su savo artimais ir mylimais žmonėmis…

Kodėl nusprendei studijuoti būtent Anglijoje?

Anksti supratau, jog mokslai – dalykas rimtas, ypač po to, kai įstoti į Lietuvos universitetus reikėjo ypač aukšto balo. Nusprendžiau išbandyti laimę svetur. Pabandžiau ir pavyko.

Ar viskas tikrai taip paprasta, kaip atrodo?

Ir taip, ir ne. Informacijos apie universitetų (bent jau Anglijos) priėmimo studijuoti sąlygas vertėtų ieškoti kuo anksčiau. Patarčiau dar besimokant dvyliktoje klasėje tuo pasidomėti. Na, o tada siekti tikslų. Norint studijuoti, pirmiausia reikia užpildyti tam tikras anketas, išlaikyti testus, kurie rodo anglų kalbos lygį, ir laukti kol universitetas atsiųs laišką su patvirtinimu, kad esi priimtas arba ne. Aš, belaukdamas atsakymų iš kelių universitetų, į kuriuos pretendavau, buvau pakviestas į vieną iš jų Birmingeme gyvai pasikalbėti. Labai džiaugiausi, kad nuvykau, nes supratau, kad man jis visiškai nepatiko. Laimei, pavyko įstoti į universitetą Londone.

kainos

O ką galėtum pasakyti apie patį mokymosi procesą ir studijų kokybę?

Nustebino tai, kad paskaitų lankymas (arba, tiesmukiškiau kalbant, atbuvimas universiteto pastate) žymimas elektroniniu būdu: įeidamas į pastatą perbrauki kortele, kuri užfiksuoja tavo atvykimą, o išeidamas vėl perbrauki. Pačios paskaitos nepasižymi labai aukšta kokybe, dėstytojai labiau konsultuoja nei dėsto. Turi ieškoti pats informacijos, ją apdoroti. Niekas nepadeda visko ant lėkštutės. Žodžiu, visur turi dėti labai daug pastangų.

Ar manai, kad Lietuvoje lengviau mokytis?

Nemanau, kad lengviau. Kadangi tenka bendrauti su Lietuvoje likusiais draugais, tai žinau, kad ir čia sunku mokytis, jei sieki aukštesnių rezultatų. Tik Lietuvoje dar nuo mokyklos esame įpratę būti ganomais viščiukais, kai viskas paaiškinta, parodyta, kur reikia – nuvesta, kas reikia – paduota.

O kokie tie studijų užsienyje užkulisiai?

Manoma, kad tie, kurie studijuoja kažkur ne Lietuvoje, jaučiasi labai mandri ir daug pasiekę. Jei nesi turtingų tėvelių vaikas, tai nėra taip jau paprasta ir smagu tame užsienyje, nes norėdamas išgyventi turi turėti darbą, kurį galėtum derinti su mokslais. Be to, reikia pačiam susirasti gyvenamąją vietą, perprasti tenykštę kultūrą, apsisaugoti nuo įvairiausių apgavikų. O dar kalbos barjeras… Kad ir kaip gerai manai mokąs kalbą, vis tiek nesi puikus jos vartotojas. Taigi prasideda tikra kova už išgyvenimą.

Ar paprasta susirasti darbą studentui Anglijoje?

Neturėdamas jokios patirties pradėjau dirbti konferencijose ir banketuose viešbučio restorane. Tiesa, teko truputį pameluoti, jog toks darbas man ne naujiena. Vėliau dirbau kambarių aptarnavimo sferoje, tačiau toks jau mano būdas – niekada nepasitenkinti tuo, ką turiu. Po keleto mėnesių ir dar trupučio melo gyvenimo aprašyme gavau geresnį darbą ir dabar esu viešbučio administratorius. Galbūt vėliau, baigęs architektūros studijas, mokysiuosi viešbučio auditoriaus darbo – jis daug perspektyvesnis.

Kas tave motyvuoja gyventi ir studijuoti Londone?

Tiesiog šiuo metu neturiu iš ko rinktis. Manau, kad įtakos turi ir nusiteikimas, jog Lietuvoje ko nors pasiekti sudėtingiau nei Londone. Londone, net jei ir neturi tam tikros srities diplomo, bet turi reikiamų žinių ir patirties, tau atsiveria platūs keliai…

Kaip tau pavyksta nugalėti šeimos, draugų, tėvynės ilgesį?

Kaip tik mintys apie ateitį ir šeimą mane labiausiai ir motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų, nesėdėti vienoje vietoje. Aš noriu sukurti gražią, tvirtą šeimą ir suteikti jai visko kuo daugiau. Tam, kad galėčiau praleisti daugiau laiko su šeima ir dirbti normalų darbą nuo 9 iki 17 valandos, reikia atitinkamo išsilavinimo.

Ar tiesa, kad dideliame mieste, kuriame daug žmonių, gali būti labai vienišas?

Vienišiausias pasijauti tada, kai pasiklysti minioje, kurioje tu niekam nerūpi. Tie patys londoniečiai, mano manymu, nuolat kažką veikia tik todėl, kad pabėgtų nuo savo vienatvės. Tik bėgdami nuo jos jie užsisklendę skaito laikraščius, knygas, žaidžia žaidimus savo brangiuose telefonuose… Man Londone, svetimoje šalyje, mieste, kuris nors ir pamažu tampa savu, labiausiai trūksta šeimos ir tikrų draugų. Kol apie tai negalvoju, kažką veikiu, bėgu per nesibaigiančius darbus ir mokslus – užsimirštu, tačiau namuose niekad manęs niekas nelaukia, nėra kam padėti galvos ant peties, nėra kam pasiguosti ar prie ko nors prisiglausti ir nesijausti vienišam. Gelbėjuosi nuo vienatvės žiūrėdamas filmus, klausydamasis muzikos. Jie bent akimirkai padeda pabėgti nuo realybės ir atsidurti ten, kur svajoji būti ar nukeliauti. Taip pat padeda ir bendravimas laiškais, žinutėmis. Artimieji mane labai palaiko, o tas jų palaikymas ir suteikia viskam prasmės. Man labai svarbi yra mano sužadėtinė. Tik jai esu dėkingas už tai, kad turiu tikslą baigti tai,
ką pradėjęs…

 

Štai toks paprastas ir atviras buvo mūsų pokalbis… Tiesa, Dovydas sakė mielai padėsiąs visiems, planuojantiems studijuoti užsienyje. Drąsiai jam rašykite ir klauskite to, kas jums rūpi.

 

Intriguojantis faktas apie Lloyd‘s pastato atsiradimą.

Šis biurų pastatas buvo statomas nuo 1978 ir 1986 metų lapkričio 8 d. pagal Richardo Rogerso projektą. Tiesa, sklinda gandas, kad šio pastato projekto maketas buvo pagamintas maždaug prieš 20 metų iki R. Rogersui apie tai pagalvojant. Tai buvo labai panašaus tipo pastato projektas, kurį suprojektavo vienas iš jo draugų. Kartą gėręs kavą pas tą draugą R. Rogersas pamatė maketą, jį įsidėmėjo, o pasitaikius progai panaudojo kaip savo autentišką kūrinį…

Kodėl tau pačiam taip patinka Lloyd‘s pastatas? Man jis atrodo tiesiog metalo ir vamzdžių gausybė…

Iš toli jis atrodo kaip kosminis laivas, robotas ar tiesiog metalo krūva, kadangi norint išsaugoti kuo daugiau erdvės viduje, visi paslaugų elementai (vandens ir nuotekų vamzdžiai, oro vėdinimo sistema) turi būti išorėje, kaip ir stikliniai liftai, kuriais kylant į 14 aukštą pradeda nemenkai drebėti kojos. Tiesa, patekti į šį valstybės saugomą architektūros paminklą galima vos kartą per metus.

O kas tie kubai ir apvalios metalinės formos?

Tai yra laiptinės ir tualetai. Jie yra pritvirtinti prie pagrindinio pastato tam, kad sugedus kam nors ar atėjus metui pakeisti kokią nors detalę, tą būtų galima nesunkiai padaryti. Pastato technologijos leidžia jį lengvai atnaujinti ir išmėginti inovacijas. Jei sudomino tokia architektūra, galima pasidomėti Archigramos

idėjomis ir Pompidou Centru, kuris buvo suprojektuotas Renzo Piano, suprojektavusio ir aukščiausią Londono dangoraižį  „The Shard“.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: