Pradinis / Kelionės / Marijampolė – europėjantis miestas

Marijampolė – europėjantis miestas

Marijampolė – Sūduvos sostinė. Čia savo kelią pradėjo daug iškilių asmenybių, svarbių Lietuvos kultūrai, istorijai. Šiame mieste kuriamos ir puoselėjamos lietuviškos kultūros ir profesionaliojo bei mėgėjiško meno tradicijos, populiarinama Sūduvos regiono ir miesto istorija, saugomas materialusis ir dvasinis krašto paveldas.

Rengiant straipsnį apie Marijampolę, ilgai ieškoti žmogaus, kuris galėtų daug papasakoti tiek apie miesto dabartį, tiek apie istoriją, neprireikė. Kreipėmės į Aureliją Baniulaitienę – Marijampolės savivaldybės atstovę spaudai. Aurelija yra įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę – tikriausiai todėl mūsų pokalbis buvo toks  poetiškas. Jame atsiskleidė daug netikėtų faktų apie Marijampolės miestą. Šis anuomet buvo be galo gyvybingas ne tik dėl nuolatinio žmonių judėjimo tranzitiniu vieškeliu Varšuva–Berlynas, bet ir dėl greitai plintančių naujienų ir madų. Tuomet gyvenimo kokybe Marijampolė nesiskyrė nuo Lenkijos, Vokietijos ar Karaliaučiaus srities. Ir tai tik maža dalis įdomių Sūduvos širdimi vadinamo miesto istorijos detalių.

Aurelija, kaip manote, ar Marijampolė yra taip gražiai prižiūrėta būtent dėl liaudyje pabrėžiamo suvalkiečių polinkio taupyti ir sumanumo?

Galbūt dėl palankios geopolitinės padėties marijampoliečiai nuo seno suprato, kaip reikia tvarkytis savo kieme. Tikriausiai dėl šio perimto supratimo Marijampolės savivaldybei pavyko taip tikslingai ir prasmingai panaudoti Regioninio centro kompleksinės plėtros 2008–2013 m. investicinės programos lėšas – beveik šimtą milijonų litų.

 Kuriose miesto vietose geriausiai atsispindi panaudotos minėtos investicinės lėšos?

Dabar visus pasitinka beveik neatpažįstamai atsinaujinusios centrinės miesto dalies viešosios vietos: naujomis spalvomis ir formomis nušvitęs senamiestis, puikiais takais, želdynais, fontanais ir apšvietimu viliojantys Poezijos ir Vytauto Didžiojo parkai, atnaujintas Šv. arkangelo Mykolo mažosios bazilikos šventorius. Manau, kad tai suteikė miestui dar daugiau grožio. Marijampolė dar labiau džiugina ne tik vietinių, bet ir svečių akis.

 Akivaizdu, kad projektas įgyvendintas išties sėkmingai. Kas, Jūsų manymu, lėmė šią sėkmę?

Sėkmė lydėjo dėl to, kad darbai buvo patikėti vietos architektams ir statybininkams – tikriems profesionalams. Šie savo miestui atidavė visa, kas geriausia. „Juk ir patys čia gyvename, nelabai smagu būtų, jei brokas akis badytų“, – sakė viena projekto autorių – architektė Reda Marcinkevičienė. Už šį kūrinį architektai įvertinti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, kitais tarptautiniais apdovanojimais.

Ne mažiau žmonės pamėgo moderniai atnaujintą senamiestį, anksčiau buvusį pilką ir negyvą. Patrauklus miesto įkūrėjos grafienės Pranciškos Butlerienės skverelis, kuriame vietą rado skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtos kačių skulptūros. Šie gyvūnai, taip mėgti miesto fundatorės, dabar tapę vienu iš Marijampolės simbolių.

Lankytojams susižavėjimą kelia ir Vytauto Didžiojo parkas, išpuoštas originaliais gėlynais. Juos savo rankomis sukūrė Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties žmonės. Ir tai ne viskas: baigiami tvarkyti Rygiškių Jono gimnazijos parkas su stadionu, buvusio karinio miestelio teritorija.

 Jūsų pasakojimas išties įkvepia, atspindi meilę miestui ir architektų bei statybininkų atsidavimą. Tiek daug darbų jau atlikta. Ar Marijampolės savivaldybė turi idėjų ir tolesniems projektams?

Turi apsčiai! Šiuo metu tikimasi, kad Marijampolės savivaldybei 2014–2020 m. finansinio laikotarpio projektams gali tekti apie 150 mln. Lt. Meras Vidmantas Brazys džiaugiasi, kad darbuotojai išmoko rengti europinius projektus, daro vis mažiau klaidų, ir tikisi dar sėkmingesnio naujojo etapo. Pasak mero, daug paramos bus skiriama kaimiškųjų seniūnijų miesteliams, tačiau nebus pamirštas ir miestas. Tikimasi rekreacijai pritaikyti kitą Šešupės krantą, plėsti dviračių takus nuo „Arvi“ futbolo arenos iki pat Liudvinavo. Ketinama atnaujinti Krokodilo parko plotą, norima baigti beveik 6 ha ploto kempingą Marių parke, pritaikyti lankytojų poreikiams kitoje upės pusėje esančią parko salą.

 Teko girdėti, jog Marijampolės savivaldybės meras siekia, kad miestas taptų ekologiškesnis. Kaip siūloma tai įvykdyti?

Siūloma padaryti miesto viešojo transporto paslaugas nemokamas arba nustatyti simbolinę kainą, o automobilių laikymą miesto centre apmokestinti. Galbūt tai paskatintų gyventojus persėsti iš savo automobilių į miesto transportą, kuris tampa vis ekologiškesnis. Mero svarstymu, prie kiekvienos įvažos į miestą turėtų būti įrengtos erdvios nemokamos automobilių aikštelės.

 Pasidžiaugėme gražiais architektų, statybininkų ir savivaldybės darbuotojų nuveiktais darbais. Kuo dar gali didžiuotis Marijampolė?

Be galo didžiuojamės, kad marijampoliečių pagaminti produktai yra paklausūs pasaulyje. Net 51 proc. „Mantingos“ šaldytos duonos produkcijos iškeliauja į 30 valstybių. Tai viena didžiausių miesto įmonių. Joje dirba apie 650 marijampoliečių ir aplinkinių rajonų gyventojų. Dar didesnį tarptautinio verslo tinklą valdo įmonių grupė „Arvi“: ji vienija dvidešimt įmonių, esančių Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje, Karaliaučiaus srityje. Grupei priklauso pirmasis Lietuvos cukraus fabrikas. Šis 1999 m. buvo apsaugotas nuo danų investuotojų rankos ir modernizuotas. „Marijampolės pieno konservų“ produktus vartoja Europos, Azijos ir net Afrikos šalių gyventojai. Marijampoliečių kartu su vokiečiais įkurtos įmonės „Stevila“ metalo gaminiai vertinami kaip itin kokybiški. Bet visų svarbiausia – šios įmonės rodo išskirtinę socialinę atsakomybę.

Tikima, kad naują impulsą verslui duos europinė geležinkelio vėžė „Rail Baltica“.

 Papasakokite apie kultūrinį miesto gyvenimą.

Kultūriniu požiūriu Marijampolė taip pat nėra pilkas miestelis. Modernus Kultūros centras nestokoja įvairių renginių. Šiemet „Arvi“ įmonių grupės iniciatyva netradicinėje vietoje – „Arvi cukraus“ klube – surengta Niujorke kuriančio menininko Ray’aus Bartkaus darbų paroda. Šiame klube marijampoliečiai pirmieji buvo pakviesti pasižiūrėti režisieriaus Vytauto Balsio sukurto spektaklio „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus pjesę „Kybartų aktai“, o į senojo cukraus fabriko arkinį sandėlį, paverstą puikia koncertų sale, – pasiklausyti Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“.

Pavydžiai operos gerbėjai kaskart sutinka žinią, kad savo miestui koncertuoja pasaulio operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Vienos garsiausių marijampoliečių dvasia visad lieka šiame mieste: čia įrengtas šios asmenybės vardo suolelis, ant kurio prisėdę jaunuoliai, kaip atidengimo iškilmėse yra pasakęs „Arvi“ įmonių grupės prezidentas Vidmantas Kučinskas, „lai svajoja ir žino, kad svajonė pasiekiama…“

 Ar mieste netrūksta vietos įvairiems kultūros ir sporto renginiams? 

Laikas parodė, kad mieste tikrai trūksta didesnės salės. Architektas Gintautas Vieversys yra pateikęs daugiafunkcės krepšinio arenos projektinių pasiūlymų. Buvusios mokyklos sklype numatytoje statyti arenoje vyktų ne tik krepšinio, bet ir kitų sporto šakų varžybos, dideli kultūros  renginiai, būtų įrengtas sveikatinimo ir pramogų kompleksas.

 Kuo Marijampolė prisidėjo, prisideda prie visos  šalies gerovės?

Jau kelinti metai „Arvi“ įmonė rengia forumus įvairiomis temomis. Juose dalyvauja žymūs politikai, žurnalistai, finansininkai, filosofai ir kt.

Čia prasidėjo XIX a. pabaigos Lietuvos tautinis atgimimas. Galbūt ir dabar atėjo laikas kelti žmonių savimonę? Galbūt tai ir bus didžiausias indėlis į visos Lietuvos gerovę?

Dėkojame už įdomų pokalbį.

Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Marijampolės miesto istorija

 Senąją vietos gyventojų kultūrą menantys archeologiniai radiniai, rasti miesto teritorijoje esančiuose Meškučių, Kumelionių piliakalniuose ir senovės gyvenvietėse, liudija, kad šiame krašte jau I a. pr. Kr. gyveno žmonės. XIII a. daug pilių sudeginta, didelė dalis žmonių išžudyta, kiti apleido Sūduvą…

 Marijampolės vardo kilmė

Daug metų manyta, kad Marijampolės miestas galėjo išaugti iš Pašešupio kaimo. Šis kaimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1667 m. Istorikų daroma ir kita prielaida: miesto pirmtakas galėjęs būti Senos Būdos (Stara Buda) kaimas. Jis šaltiniuose paminėtas geru pusšimčiu metų vėliau.

1758 m. grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė pasirašė oficialų vienuolyno fundacijos aktą, ir netrukus buvo pastatytas vienuolyno pastatas. Kadangi miesto atsiradimui ir augimui lemiamą įtaką turėjo marijonų vienuolynas, Marijampolės vardas ir kildinamas iš šių vienuolių pavadinimo.

 Marijampolė – svarbus prekybos ir švietimo centras

1792 m. vasario 23 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Marijampolei Magdeburgo savivaldos teisių privilegiją ir herbą. Ji tapo miestu ir svarbiu prekybiniu Užnemunės centru.

1820–1829 m. per miestą nutiestas Peterburgo–Varšuvos plentas su atšaka į Vilkaviškį.

XIX a. pab.–XX a. pr., lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, Marijampolė tapo Tautinio judėjimo ir Užnemunės švietimo centru. Unikalų vaidmenį šiuo laikotarpiu atliko Rygiškių Jono gimnazija. Atgimimą skatino Petras Arminas-Trupinėlis, Petras Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Jurgis Matulaitis-Matulevičius ir daug kitų šviesuolių. Knygnešiai platino draudžiamą spaudą, šviečiamąja veikla užsiėmė „Sietyno“, „Artojų“, „Šviesos“ ir kitos draugijos.

 Lietuviško žodžio namai

Nepriklausomybės laikotarpiu burmistrų Juozo Siručio, Juozo Barkausko, Antano Staugaičio, Juozo Mauruko pastangomis miestas sparčiai augo. Marijampolė garsėjo spaustuvėmis. Leisti 27-ių skirtingų pavadinimų lietuviški laikraščiai („Aušrinė“, „Pavasario balsai“, „Gyvenimas ir mokykla“, „Žemė ir laisvė“ ir kt.) bei žurnalai.

Minėtuoju laikotarpiu iškilo savitos architektūros pastatai: Marijonų gimnazija ir Mokytojų seminarijos rūmai, apskrities ligoninė, parapijos salė, kelios pradžios mokyklos, moderni geležinkelio stotis. Mieste veikė  Rygiškių Jono, Marijonų ir Žydų gimnazijos, Mokytojų seminarija, Realinė mokykla, „Dirvos“ bendrovė, Marijonų spaustuvė bei Marijonų biblioteka (joje buvo per 60 000 knygų egzempliorių).

 Skaudžios Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų netektys

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus miestas gerokai apgriautas. Sovietų okupacijos metais daug gyventojų ištremta į Sibiro lagerius. Vokiečiai 1941 m. sunaikino žydų bendruomenę. Sovietų miestui primestas Kapsuko vardas neprigijo. 1989 m., pirmo Lietuvoje organizuoto referendumo metu, jam grąžintas senasis vardas – Marijampolė. Miesto gyventojai net ir baisių okupacijų metais nesiliovė puoselėti architektūros savitumo, stengėsi išsaugoti išlikusį kultūros paveldą ir katalikiškas tradicijas.

 Išsaugota kultūros ir architektūros šviesa

Atgimimo laikais pradėjo veikti Krikščioniškosios kultūros centras, Marijonų mokykla, Kunigų seminarija, atkurtos religinės bendruomenės ir bažnyčios.

1997 gruodžio 18 d. atkurtas Marijampolės miesto istorinis herbas. Kalbininkui Jonui Jablonskiui, rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui, lietuvybės žadintojui mokytojui Pranui Kriaučiūnui ir Nepriklausomybės gynėjui Rimantui Juknevičiui atminti pastatyti paminklai. Tauro apygardos partizanų atminimą įprasmino memorialas Vytauto Didžiojo parke.

2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, miesto centrą papuošė paminklas lietuvių Tautai ir Kalbai, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono teritorijoje atkurtas prieškarinis paminklas kunigaikščiui Vyteniui. 2010 m. parke pastatytas paminklas Lietuvos kunigaikščiui Vytautui Didžiajam.

Nuotraukos Jolantos Miliūnienės

Ką būtina aplankyti Marijampolės svečiams?

Šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika (Bažnyčios g. 1)

1824 m. pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (mažoji bazilika) yra trinavė, klasicistinio stiliaus, pagrindinis jos fasadas – neobarokinio stiliaus. Šios šventovės bokštai tapę ryškiu ne tik miesto, bet ir apylinkių kraštovaizdžio akcentu. Bazilikoje saugoma trylika dailės vertybių, pripažintų vietinės reikšmės dailės paminklais: palaimintojo Jurgio Matulaičio epitafija (aut. J. Zikaras), medalionas su popiežių portretais (aut. P. Rimša), Šv. Jeronimo paveikslas (XIX a. pr.), Šv. Antano paveikslo aptaisas, arnotas (XVIII a.) ir t. t. Bažnyčios koplyčioje 1934 m. perlaidoti arkivyskupo Jurgio Matulaičio palaikai. Šventoriuje palaidotas marijonų vienuolyno generolas kun. Vincentas Senkus ir kiti kunigai bei 1831 m. sukilėliai.

Kunigų marijonų kongregacijos Lietuvos šv. Jurgio provincijos vienuolynas. Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija (J. Bendoriaus g. 3)

Vienuolyno pastatas stačiakampis, klasicistinių formų, statytas 1792–1795 m. Jame saugomi grafienės P. Ščiukaitės-Butlerienės ir marijonų generolo Stanislovo Papčinskio paveikslai. 1992–1999 m. pagal architektės Saulės Mickevičienės parengtą projektą atlikti perdangos, stogo, fasadų ir kitų pastato dalių restauravimo darbai. 1999–2005 m. čia buvo įsikūrusi kunigų seminarija. 2005 m. kieme pastatyta medinė palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio skulptūra.

Marijonų gimnazija (J. Bendoriaus g. 7)

Gimnazijos pastatas iškilo 1923 m. Tarpukariu jame dirbo žymus istorikas Jonas Totoraitis – „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ autorius. Statinį restauravus, 2000 m. atkurta Marijonų vidurinė mokykla, dabar čia – Marijonų gimnazija.

Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus (Bažnyčios g. 23)

1902–1914 m. šiame name gyveno varpininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas K. Grinius. Statinys restauruotas 1997 m. pagal architektės S. Mickevičienės parengtą projektą.

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia (Vytauto g. 31A)

Vienanavė, vienbokštė eklektinio stiliaus bažnyčia, buvusi stačiatikių cerkvė. Pastatyta 1888 m., uždaryta 1944 m. Sunaikinti altoriai, paveikslai, vėliau įrengtas archyvas. 1990–1999 m. bažnyčia restauruota, sutvarkyta aplinka. 2000 m. šventoriuje atidengta skulptūrų grupė „Pieta“ (skulpt. J. Narušis).

Evangelikų liuteronų bažnyčia (Kauno g. 11)

Vienanavė, su bokštu, statyta 1835–1841 m., romantizmo laikotarpiu. Restauruota 1985–1995 m.

Rygiškių Jono gimnazija (Kauno g. 5)

Rygiškių Jono gimnazija, pastatyta 1870 m., yra klasicistinių formų. Joje mokėsi žymūs tautinio atgimimo veikėjai, Nepriklausomybės Akto signatarai, rašytojai, mokslininkai, dailininkai ir kiti iškilūs Sūduvos krašto žmonės. 1944–1947 m. didelė dalis gimnazistų patyrė sovietinį ir fašistinį terorą.

Geležinkelio stotis (Stoties g. 2)

Geležinkelio stotis, statyta 1923–1924 m., turi moderno stiliaus architektūros bruožų. Projekto autorius – inžinierius Edmundas Frykas. Stotis dviejų aukštų, su vandentiekio bokštu centre ir prišlietais vienaukščiais bagažo ir administracijos pastatais. 1994–1997 m. atnaujinti  stoties fasadai, perdangos, stogas ir interjeras.

Pastatas (Vytauto g. 19)

Einant Vytauto gatve, akį patraukia modernizmo elementų turintis mūrinis dviejų aukštų pastatas su keturšlaičiu stogu. Pastatytas 1933 m. Sovietiniais metais šis pastatas buvo NKVD, NKGB būstinė; rūsyje išlikusios kalinimo kameros.

Pastatas (Vytauto g. 25)

Vytauto gatvėje galima pamatyti ir vieną seniausių išlikusių originalios architektūros medinių pastatų mieste. Šis mena dar XIX a. pabaigą.

Pastatas (Vytauto g. 26)

Šis pastatas iškilo 1931 m. Jame 1941 m. buvo įsikūrusi vokiečių komendantūra, o 1944–1953 m. čia buvo NKVD, NKGB būstinė. Sovietiniais metais įrengtos kalinimo ir kankinimo kameros.

Marijampolės kolegija (Vytauto g. 45)

Šis daugiausia neoklasicistinių formų statinys, iškilęs XX a. pradžioje, iš pradžių buvo carinės Rusijos armijos karininkų namai. Mokytojų seminarija čia įkurta 1919 m., o šalia jos 1929 m. pasodintas parkas. Dabar šiame pastate – Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinių mokslų fakultetas.

Statinių kompleksas (Vytauto g. 72)

Vytauto gatvėje dėmesį patraukia ir XIX a. pab. istorizmo laikotarpio statiniai. Juose dislokavosi caro armijos Dono pėstininkų pulkas, tarpukariu – Lietuvos kariuomenės LDK Vytenio 9-asis pėstininkų pulkas, o sovietiniais metais – desantininkai. Nepriklausomybės metais pastatytą LDK Vytenio paminklą ir „Geležinio vilko“ skulptūrą 1944 m. nugriovė sovietų okupantai. Žuvusiems kariams atminti 1998 m. atidengtas lauko akmenų paminklas.

Pastatų kompleksas (P. Armino g. 65)

Funkcionalizmo stiliaus statiniai – XX a. ketvirtojo dešimtmečio europietiškos pramoninės architektūros pavyzdys. Raudonų plytų mūro elementais puoštas pastatas iškilo čia 1931 m. kaip cukraus fabrikas.

 Kvietiškio dvaro rūmai (P. Armino g. 92)

Tai buvęs Kvietiškio dvaras, 1717 m. įkurtas grafo M. Butlerio. Jį sudarė mediniai dvaro rūmai, trys klojimai, dvi klėtys, trys tvartai, alaus darykla, grūdų sandėlis, vežiminė, vandens ir vėjo malūnai, plytinė, kumetynas. Iš dvaro į bažnyčią ir į vienuolyną 1758 m. ėjo kelias, vadinamas Rožančkeliu. Istorinę, architektūrinę ir kultūrinę reikšmę turi iki šiol išlikę mediniai dvaro rūmai, pieninė, sandėlis su rūsiu, kluonas, prižiūrėtojo ir kumečių gyvenamieji namai. Dabar buvusio Kvietiškio dvaro pastatuose įkurtas Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakultetas.

Kapinės (P. Armino g. 38A)

Įkurtos 1872 m. Išlikę keletas kapų kompleksų: Lietuvos karių savanorių, žuvusių 1919–1920 m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, kapai; per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių karių kapai; Marijonų kongregacijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vienuolių kapai; katalikų seserų vienuolių kapai; sovietų armijos karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo metais, kapai; daug įžymių žmonių kapų.

Ramybės parkas (Varpo g.)

Ramybės parkas ne veltui gavo tokį pavadinimą. Anksčiau šioje vietovėje buvo užkasami 1944–1953 m. sovietų režimo vykdytojų nukankinti žmonės. 1990 m. čia pastatyti koplytstulpiai.

Tauro apygardos partizanų kapai (Tylioji g.)

Kapinėse palaidoti partizanai, kurie žuvo kovodami už Lietuvos laisvę 1944–1955 m., Tauro apygardos partizanų vadai ir štabo darbuotojai.

Pašešupio parkas ir slėnis

Pašešupio parkas išsidėstęs dešiniajame Šešupės krante, šiaurinėje miesto dalyje. Teritorijos plotas – 23,7 ha. Parke auga apie 10 tūkstančių įvairių rūšių medžių ir dekoratyvinių krūmų. Šešupės pakrantėje įrengti pasivaikščiojimo takai.

Vytauto Didžiojo parkas

Tai vienas žymiausių kraštovaizdžių miesto centre. Parkas yra geometrinių formų, suformuotas 1875–1890 m. klasicistiniu stiliumi. 2011 m. pertvarkytas ES lėšomis.

Poezijos parkas

Poezijos parkas Jevonio ir Šešupės santaką puošia nuo 1987 metų. Jame pastatyta skulptūra „Šešupė“ (skulpt. J. Narušis), įrengti suoleliai, tilteliai ir fontanai. 2011 m. parkas pertvarkytas ES lėšomis.

Marijampolės marios

Marios susidarė 1974 m., užtvenkus Šešupę prie Kvietiškio. Abipus šios upės pasodintas įspūdingas 150 ha parkas; jame veša apie 80 tūkstančių medžių ir krūmų. Mariose esančioje saloje įrengti pėsčiųjų takai, paplūdimiai, valčių prieplaukos, žaidimų aikštelės. Tikra poilsio oazė!

 Nuotraukos Jolantos Miliūnienės

Marijampoliečiai turi kuo didžiuotis!

Marijampoliečiai gali didžiuotis savojo miesto grožiu, ekonominiu stabilumu, istorija. Tačiau yra dar keletas dalykų, turinčių ypatingą reikšmę Marijampolės žmonėms.

 Palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijos

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje ilsisi 1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintuoju paskelbto arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871–1927) palaikai. J. Matulaitis – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX a. pradžios lietuvis. Jo asmenybė itin traukia Lietuvos ir užsienio piligrimus. Netoli esančioje arkivyskupo tėviškėje, Lūginėje, pastatyta Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčia. Organizuojami piligrimų žygiai į Lūginę, vyksta dvasinio ugdymo renginiai, skirti jaunimui, šeimoms. Tai ne tik unikali ir neįkainojama marijampoliečių vertybė, bet ir reikšmingas palikimas visai Lietuvai.

 Poezijos parkas

Architektei Redai Marcinkevičienei, padedamai komandos (architektų Gintauto Vieversio, Algirdo Marcinkevičiaus, UAB „Laimos ir Ginto projektų“ specialistų Andriaus Byčenkovo ir Tomo Eidukevičiaus), pavyko įvykdyti savo išskirtinį kūrybinį projektą – sukurti jaukią poilsio oazę miesto centre. Atnaujintas parkas tapo itin mėgstama tiek pėsčiųjų, tiek dviratininkų apsilankymo vieta.

Architektai, laikydami parko poilsinę funkciją svarbiausia ir norėdami, kad lankytojai galėtų mėgautis ramiu pasivaikščiojimu prie vandens, nusprendė atverti Šešupės ir Jevonio upelio vaizdus. Imtos įgyvendinti naujoviškos idėjos: pažemintas Šešupės krantas, iš betoninių rėmų išlaisvinta Jevonio vaga, o krantai iškloti lauko akmenimis – dabar į upelį galima įbristi. Upelis nebūtų toks sraunus, jei nebūtų kilusi mintis nukreipti į jį Šešupės vandenį.

Parke įrengta įspūdingo, želdinių grožį pabrėžiančio apšvietimo sistema, nauji pėsčiųjų ir dviratininkų takai, atnaujinti tilteliai per upelį. Įrengti trys Šešupės vandeniu maitinami originalūs fontanai; juose vasarą mėgsta teškentis vaikai. Čia pat ir spalvinga vaikų žaidimo aikštelė.

Įkurtas originalus amfiteatras;  jame jau skamba poezija, muzika, vyksta vasaros kino seansai. Didžiausias projekto sėkmės rodiklis – į parką plūstantys žmonės: vietiniai ir svečiai.

Nuotraukos Jolantos Miliūnienės

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: