Pradinis / Žmonės / Meilė su garbanotom ausim

Meilė su garbanotom ausim

Pedutes-1-2Šiandien kviečiu susipažinti su nuostabiausių ausų savininke Persi ir jos šeimininke, televizijos laidos „Kultūra+“ redaktore ir vedėja Kristina Skrebyte. Kai socialinių tinklų svetainėje „Facebook“ pasirodo naujos Kristinos nuotraukos, bent keliose iš jų (jei ne visose) gali pamatyti ir šuniškai laimingą Persi snukutį. Vilniuje prie Gedimino pilies, Juodkrantėje ant Raganų kalno, valtyje ant Sartų ežero, prie Šibenik katedros Kroatijoje – kur bepažiūrėtum, jos drauge. Ir tai yra pats didžiausias atlygis už mūsų darbą – laimingas, mylimas, branginamas keturkojis, kažkada tapęs niekam nereikalingas, šiandien savo šeimininkui jis – brangiausias turtas.

Kristina, kodėl išsirinkai būtent Persi?
Tuo metu, kai Persi atsirado mano gyvenime, aš tikrai nenorėjau šuns. Visada dievinau kates – turėjau daugiau nei šimtą įvairiausių statulėlių iš visų pasaulio kampelių, kurias gabendavausi pati, ir kurias nuolat dovanodavo draugai. Katės dažniausiai gyveno mano namuose ir galvoje (net baigiamieji studijų darbai buvo apie katinus). Tačiau… neplanuotai teko apsilankyti „5 pėdutėse“, nes mano kuriamos laidos pašnekovė, aktorė Simona Šakinytė, savanoriauja šioje nuostabioje įstaigoje.
Dar ir šiandien pamenu, kaip įėjus į prieglaudėlės kiemą mus apsupo šunys. Filmavome, vaikščiojome po kiemą, kol Simona pasiūlė užeiti į mažiausių „5 pėdučių“ gyventojų kambarį. Dar prieš įeinant patarė neglostyti šuniukų, nes jiems karantinas kol bus paskiepyti. Įėjome į kambarį, pilną inkščiančių, šokinėjančių mažylių ir… nuo vieno nebegalėjau atplėšti akių, o Simonos perspėjimas buvo ignoruojamas, nes mano rankos atsidūrė garbanotose Persi ausyse! Jau tuomet pajutau, kad čia mano šuo, bet sveikas protas liepė neklausyti širdies, nes nemaniau, kad galėsiu pakankamai laiko skirti šuniui (su katinu paprasčiau – jo nereikia vesti į kiemą; jis gyvena vienas ir vaikšto kur nori). Grįžau namo, maniau, kad ši, kaip man pasirodė, akimirkos užgaida turėti šuniuką, praeis. Bet net praėjus dviem savaitėms tai neįvyko. Kasdien galvojau apie tą garbanotų ausų savininkę, sėdinčią aptvarėlyje ir laukiančią šeimininko. Vieną rytą atsiradau „5 pėdutėse“, nors jau menkai tikėjau, kad toks gražus šuniukas liks niekieno nepastebėtas net dvi savaites ir bus prieglaudoje. O stebukle! Ji laukė manęs. Kantriai, kaip ir dabar kiekvieną dieną. Pasitiko linksmai šokinėdama. Simona atiduodama man Persi stebėjosi, jog visus šuniukus iš mažylių kambario per tą laiką paėmė, o manosios – ne. Buvau labai laiminga ir iš karto iškeliavome namo. Tiesa, prieš tai lėkėm apsipirkti: naujo pavadžio, dubenėlių, maisto, skanėstų… Išlėkėm pasirodyti visiems į miestą (tuomet net pravardę gavo – draugai baikeriai pavadino ją Vovere).
Beje, dar toks vienas gražus sutapimas: nors žinau, kad šitą šuniuką kažkokie negailestingi žmonės išmetė iš važiuojančio automobilio ir jo gimimo diena nėra aiški, bet skiepų knygelėje buvo įrašyta: „Persi. Kalytė. Rudos spalvos. Gimė 2011-02-15“! Juk tai mano gimimo diena! Toks sutapimas – linksmiausią metų dieną irgi švęsime kartu! Nemanau, kad aš ją pasirinkau. Greičiausiai arba ji pasirinko mane, arba Simona (ir „5 pėdutės“) yra geroji fėja, kuri dovanojo man stebuklą!

Daugiau skaitykite žurnale „Lietuvė“, sausio mėnesio numeryje.

DSC03177

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top