Kažkada Ieva Šegždaitė tikėjo, jog dirbs vadybos srityje, ir nė negalvojo, kad pomėgis piešti gali virsti jos karjeros kelrodžiu. Dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių nukrypusi nuo pirminio plano, ji tarsi iš naujo atrado meną ir savo pašaukimą. Kūrybinė gyslelė, išskirtinis braižas, drąsa kurti kitaip, humoro jausmas Ievai leido nesunkiai atrasti vietą po saule ir kiekvieną savo dieną spalvinti taip, kaip norisi. Jos išskirtiniais, su meile kurtais piešiniais džiaugiasi ne tik mažyliai, bet ir suaugusieji, linksmuose, mieluose šaržuose atpažįstantys save.
Kada menas atėjo į Tavo gyvenimą? Piešei nuo mažens?
Kai tik būdavo blogas oras ir negalėdavau eiti į lauką žaisti su draugais, piešdavau. Animacinių filmų ar pasakų personažus, gyvūnus, žmones, savo fantazijas… Kartais vienam piešiniui skirdavau visą savaitę, išpiešdavau kiekvieną akmenuką, gėlytę.
Mama yra išsaugojusi galybę mano darbų. Pirmąjį piešinį nupiešiau būdama dvejų. Jame pavaizduotas šuo, bent jau aš taip jį pavadinau, o iš tiesų tai rutuliukas su daug pagaliukų (šypsosi).
Kai buvau antroje klasėje, paklausiau mokytojos, ar galiu surengti savo darbų parodą. Ji, žinoma, leido (šypsosi).
Tavo braižas išskirtinis. Ar įmanoma taip išmokti, ar tai talentas, duotas iš aukščiau?
Manau, kiekvienas atranda savo braižą, stilių, techniką. Tarkim, aš nuo vaikystės labiausiai mėgau piešti su pieštukais ir flomasteriais. O štai mano dukra Lėja, kuri lanko dailės gimnaziją, mieliau renkasi guašą, akrilinius dažus. Jos tapyti darbai kur kas geresni nei mano. Todėl ir šiandien piešiu pieštukais, tušinukais. Esu piešusi realistiškus portretus, tačiau tai ne man. Man labiau patinka piešti iš fantazijos ir pajautimo, o ne mėginant atkartoti, ką matau.
Kada supratai, kad piešimas gali būti pragyvenimo šaltinis?
Mokykloje man geriausiai sekėsi dailė, nes tam nereikėjo jokių pastangų, tiesiog pieši ir tiek. Tačiau būdama paauglė to nevertinau, turbūt tai, kas lengvai sekėsi, atrodė savaime suprantamas dalykas. Tuo metu populiarios buvo vadybos, viešojo administravimo studijos, ten ir bandžiau stoti. Neįstojau, kortas sumaišė netikėtas nėštumas. Dvyliktos klasės egzaminus laikiau su maišeliu kišenėje dėl nuolatinio pykinimo. Patikėkite, ne egzaminai ir balai tuo metu buvo galvoje (šypteli). Bet viskas susidėliojo taip, kaip reikia. Mama pasiūlė nueiti į Taikomosios dailės mokyklą. Nuėjau ir vėl atradau piešimą. Dėstytojai juokdavosi, kad pagimdysiu mokykloje (juokiasi). Vėliau įstojau į Vienožinskio menų fakultetą ir būdama studentė gavau pasiūlymą iliustruoti vaikišką knygelę. Galima sakyti, tai ir buvo pirmasis honoraras, uždirbtas iš piešimo.
Kodėl „Kitokis“? Kaip gimė pavadinimas?
Prieš atsirandant prekių ženklui „Kitokis“, dirbau interjero dizainere. Vėl ilgą laiką nebepiešiau, na, tik baldų ar interjero detalių eskizus. Pastojau. Dėl gana sunkaus nėštumo daug laiko praleisdavau lovoje, trūko veiklos. Vieną dieną paskambino draugė ir sako: „Ieva, juk tu gali piešti?“ Kaip tik tuo metu vyro brolio šeima laukė dukrytės gimimo. Nusprendžiau nupiešti jiems paveikslą. Nupiešiau medį, o po juo meškiną. Jis man pasirodė toks panašus į Justą… Štai taip netikėtai gimė mintis nupiešti jų šeimą gyvūnų pavidalu.
Kadangi pradėjau žmones vaizduoti gyvūnais, norėjosi pavadinimo, atspindinčio savitumą, kitoniškumą. Taip gimė pavadinimas „Kitokis“. Jis susideda iš trijų angliškų žodžių „kit“, „ok“, „is“, todėl logotipe pavaizduotas katinukas.
Šaržus užsako ir krepšininkai, ir didelių įmonių vadovai. Koks yra Tavo klientas? Nebijantis pasijuokti iš savęs, laisvas žmogus?
Mano klientūra labai įvairi. Dažnai tai žmonės, kurie turi humoro jausmą, ieško kažko išskirtinio, originalaus. Tie, kurie vertina rankų darbą. Neretai tenka piešti įvairių meno sričių atstovus: fotografus, architektus, dizainerius, muzikantus…
Gal esi sulaukusi itin įdomaus prašymo?
Pats įsimintiniausias užsakymas buvo nupiešti Marių Jampolskį. Tuo metu „Kitokis“ žengė pirmus žingsnius, o Marius visuomet labai patiko kaip dainininkas, aktorius. Norėjosi kuo įdomiau perteikti jo personažą, atskleisti charakterį.
Tavo vaikiški personažai labai mieli, galbūt vaikai yra Tavo įkvėpimo šaltinis?
Aš myliu vaikus. Man patinka su jais bendrauti, jų klausytis. Pati visada labai mėgau vaikiškas knygas su mielais paveiksliukais. Mano studijų baigiamasis darbas buvo iliustruota vaikiška knyga. Pamenu, vienas iš komisijos narių pasakė: „Tikiuosi, kad savo darbais ateityje džiuginsite ne tik vaikus, bet ir mus, suaugusiuosius.“ Tuo metu pagalvojau: „Juk mano stilius vaikiškas, kažin ar tai įmanoma.“ Ir štai, pasirodo, įmanoma (šypsosi).
Tavo nuostabūs piešiniai puošia vaikų klinikos sienas. Ar jie turi kokią nors žinutę?
Klinikos sienas piešėme trise. Didžiausias mūsų noras buvo, kad vaikams nebūtų liūdna, baisu. Kad jie galėtų apžiūrėti piešinius, pasigrožėti, pasidžiaugti. Porą kartų ir aš su dukryte buvome atsidūrusios priimamajame. Luka labai džiaugėsi piešiniais ir vis kartojo: „Mama, sia tu pesei?“
Esi vedusi meno terapiją vėžiu sergantiems vaikams. Kaip menas jiems padeda?
Kai vyrui pasakiau, jog noriu mokyti dailės vaikus onkologijos skyriuje, jis mėgino atkalbėti. Sakė, jog esu per jautri… Žiūrėdama bet kokį filmą galiu verkti pasikūkčiodama ar klausydamasi istorijos susigraudinti. Nusprendžiau pamėginti. Labai džiaugiuosi, kad pavyko vaikams suteikti gerų emocijų. Jie laukdavo užsiėmimų, per juos užsimiršdavo, atsipalaiduodavo.
Stengdavausi į veiklas įtraukti ir mamas. Kartą išdalijau joms lapus ir liepiau piešti. Viena mama pasakė: „Oi, ne! Aš nemoku piešti.“ O aš atsakiau: „Nereikia mokėti, juk ne konkursui piešiame.“ Nupiešusi ji taip savimi džiaugėsi, iškart parodė darbą dukrai. Tačiau svarbiausia, jog tas porą valandų ji galėjo užsimiršti ir apie nieką negalvoti, būti čia ir dabar.
Kas Tau gyvenime svarbiausia?
Pats gyvenimas (šypsosi). Jame svarbu viskas: šeima, darbas, draugai. Svarbiausia – būti laimingam, jausti pilnatvę, vidinę ramybę, harmoniją.
Inesa Uktverienė
Nuotraukos iš Ievos Šegždaitės asmeninio archyvo