Pradinis / Kultūra / Menas – tiltas tarp kultūrų: norvegų pažintis su Vilniumi

Menas – tiltas tarp kultūrų: norvegų pažintis su Vilniumi

„Menas – itin tvarus junginys, kuris vienija visas pasaulio kultūras, stato tiltus tarp šalių ir žmonių, lydo istoriškai susidariusias ribas, ardo sienas“, – sako menininkė Ramunė Sadauskienė, penktus metus skaičiuojanti Norvegijoje. Jauna moteris ten ne tik realizuoja kūrybines idėjas, bet ir aktyviai puoselėja lietuvybę, dalyvaudama lietuvių bendruomenės ir lietuviško choro veikloje. O per meną atradusi ryšį su norvegais stengiasi juos priartinti prie Lietuvos – ne tik papasakoti, bet ir parodyti, kuo mūsų šalis ypatinga.

Ramunė mielai papasakojo apie vieną labiausiai jaudinančių įvykių – norvegams suorganizuotą kelionę į Lietuvą.

Ramunė Sadauskienė

Pirmoji norvegų kelionė į Vilnių

Priklausau Norvegijos menininkų bendruomenei savo gyvenamojoje savivaldybėje, Sola komunoje. Dar 2019 m. sausio mėnesį susitikime mane išrinko į kelionių komitetą, kurį sudaro trys nariai. Tariantis, kur galėtume nuvykti, paaiškėjo, jog jie yra buvę beveik visose Europos sostinėse, kai kuriose net po kelis kartus, tačiau Vilniuje nėra lankęsi. Pasirodo, Lietuvos sostinės niekada net nebuvo jų planuose. Buvau labai nustebusi, pyktelėjusi pagalvojau: „Na, palaukit, dar ne kartą į Lietuvėlę važiuosit.“ Kaipgi taip. Juk Vilnius – žaliausia Europos sostinė, miesto istorinis centras netgi įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ėmiau vardyti, kokių dar privalumų mes turime, pasakoti, kiek daug ten meno, kultūros… Mano pasakojimai norvegams patiko. Tad spalio pradžioje išsiruošėme aplankyti Vilniaus.

Šiuo metu Sola Atelier bendruomenės narių yra apie aštuoniasdešimt, tačiau mūsų vyko tik aštuoniolika – daugelis atkrito dėl rudeninių peršalimo ligų ar nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Likome patys ištvermingiausi ir tie, kurie nebijo rudens šaltuko. Šioje bendruomenėje esu vienintelė lietuvė, visi kiti nariai yra norvegų tautybės.

Atskridę į Kauno oro uostą, išsinuomoję kelioninį autobusą ir nusisamdę angliškai kalbantį gidą keliavome į Vilnių. Ten praleidome penkias dienas, gyvenome Senamiestyje įsikūrusiame viešbutyje. Mane išrinko atsakinga už bendros vakarienės organizavimą, t. y. kiekvieną vakarą turėjau rasti restoraną, kuriame tilptų beveik dvidešimt žmonių ir būtų galima gauti atskiras sąskaitas. Buvo nelengva ir kartu gana žaisminga užduotis, nes tikrai geri ir visų pamėgti restoranai nesutikdavo išrašyti individualių sąskaitų. Tekdavo net pasitelkti aktorinius sugebėjimus, norint įtikinti. Kartais pavykdavo, kartais ne.

Lankėmės paprastuose, vienos arba dviejų žvaigždučių restoranuose. Juose mus itin geranoriškai aptarnaudavo, personalas buvo draugiškas, malonus ir dėkingas, kad pasirinkome juos. Padariau išvadą, jog būtent čia sutinkama ta tikroji, nenušlifuota tautos dvasia, širdis, identitetas, palikimas… Tik kukliame restoranėlyje tu gali pamatyti, kaip yra iš tikrųjų, tą realybę be kosmetikos ir netikrų plaukų bei dirbtinių blakstienų.

Pamenu, kaip jaudinausi, kai pirmą kartą ėjome Pylimo gatve į kažkokią užeigėlę, kur net pakankamai vietos nėra. O galvodama apie maisto skonį nerimavau lyg prieš pirmąjį egzaminą. Aš tai aš, bet jiems tai pirmas vizitas Vilniuje ir visa patirtis, įspūdžiai gula giliai į pasąmonę, formuodami nuomonę apie Lietuvą. Norvegai yra paprasti ir beveik viskuo, ką gauna, būna patenkinti, į viską žiūri pozityviai, nesiskundžia, priima, dėkoja. Kokios geros emocijos buvo tą pirmąjį vakarą, kai visi vakarieniavome Vilniuje, – širdis dainavo pačia gražiausia simfonija, o mintyse tapiau įstabų, dar niekur neregėto kolorito paveikslą. Mums visiems patiko ne tik maistas (kai norvegai pirmą kartą ragavo cepelinų, jaučiausi, lyg ir pati pirmą kartą juos valgyčiau), bet ir kavinės interjeras, personalas. Nors ir trūko vietos, maistas nebuvo laiku atneštas ir patiekalai sumaišyti, tačiau visi buvome laimingi lyg vaikai, pirmą kartą be tėvų išvykę į užsienį.

Vakarus leisdavome kartu vakarieniaudami ir aptardami dienos įspūdžius, o dienomis lankydavomės muziejuose, galerijose ir kitose meno erdvėse. Norvegai turi stiprią tradiciją vakarais su visa šeima susėsti prie stalo ir ilgai vakarieniauti, bendrauti, dalytis mintimis arba tiesiog gerai leisti laiką su artimiausiais. Gaila, kad pas mus ne visose šeimose taip, o gal net labai retoje, nes kone kas antras šeimos maitintojas dirba užsienyje ir vaikučiai tėvelį mato tik nuotoliniu būdu. Panorau kurti vakarienės tradiciją ir savo šeimoje! Tai padaryti labai sunku. Labai. Nes visi daug dirbame… Visi „tarnaujame“ sistemai. Dažnai, mielas žmogau, Tu net nežinai, kodėl… kodėl bėgi kartu su minia, lyg per olimpines žaidynes dėl šlovės ar medalio, nesusimąstydamas, jog kenčia tavo patys artimiausi, jog Tu aukoji savo gyvenimą, laiką, o senatvėje gailėsiesi, kad per mažai laiko skyrei šeimai. Sustok. Įsiklausyk, ką sako Tavo širdis. Ir pagaliau pradėk iš tikrųjų gyventi. Juk ne materialūs dalykai suteikia laimę – Tu jau tai žinai. Laimė yra šeima, darnūs, tvarūs tarpusavio santykiai. Juk žmogus žmogui yra didžiausia dovana ir galimybė, širdis širdžiai – paguoda, siela sielai – šventykla. Aš pati stengiuosi gyventi pagal šiuos principus. Nors ir stengtis nereikia, jeigu klausai savo širdies, kuri viską pasako, ji meluoti nemoka. Beje, tvirta šeima – tvirta Lietuva. Valstybė prasideda kiekvieno šeimoje… Mes visi esame atsakingi už tvarų, darnų, vieningą valstybės kūrimą.

Valgydami paskutinę vakarienę Vilniuje ir apžvelgdami kelionę, reziumavome, jog labiausiai patiko maistas, kuris ne tik skanus, bet ir pigus, taip pat unikali Vilniaus architektūra ir spalvotas menas, draugiški žmonės. Kita kelionė bus į Kauną – mano studijų ir pirmųjų darbų miestą, kuriame užaugau kaip asmenybė, pažinau didmiesčio kultūrą. Taip, mano slapta vizija išsipildė – jie dar grįš. Susidomėję mano pasakojimais, Norvegijos menininkai nori pamatyti ir Kauną.

Vėl Lietuvoje

Gyvenimas taip sudėliojo, kad dėl koronaviruso jau mėnesį gyvenu Jungėnuose pas tėvus. Netgi darbą gavau – jis pats mane surado. Norvegijoje pastaruosius penkerius metus darbai taip pat patys mane suranda. Ten dirbu meno mokykloje pianino mokytoja ir meno terapeute savivaldybėje. Užsidarius įstaigoms ir kai kuriuos darbus organizuojant nuotoliniu būdu, šiuo metu turiu galimybę gyventi gimtinėje, o tai yra didelė atgaiva sielai. Čia vykdau užsistovėjusius ir užmarštyje nugulusius meninius projektus – rašau net dvi knygas, iš kurių viena yra autobiografija, ją dedikuosiu Močiutei. Kitą knygą rašome visi (t. y. knygos autoriai yra visi tie, kurių bent vienas sakinys bus išspausdintas šioje knygoje) – apie 2020 m. aktualijas ir šviesesnę ateitį.

Juk kiekviena diena yra lyg naujas gimimas – atsikeli ir padėkoji, visų pirma, Motinai Žemei arba Visatai, kad esi gyvas ir turėsi dar vieną dieną padaryti kažką gero ne tik sau, bet ir žmonijai, gamtai. Nes kai kiti bus laimingi ir gyvens darnoje, jiems nieko netrūks, tada savaime ir tu įsisuksi į tą darnos ir harmonijos ratą. Kaip Žemėje, taip ir žmogaus kūne – viskas susiję. Pavyzdžiui, jei susilaužei mažąjį kojos pirštelį, atrodytų, beveik nematomą kūno – didelės mašinos – dalį, viskas stoja ir dvasia merdi, kenčia skausmą. Taip ir su Motina Žeme: jeigu kažkas kenčia, jeigu ji yra niokojama, žvelgiant iš globalios perspektyvos, – laimės nėra, harmonija pažeista. Mūsų visų tikslas ir didžiausia gyvenimo siekiamybė turėtų būti ne tik skleidžiant geras emocijas, mintis ir žodžius, bet ir atliekant bent mažus veiksmus ar darbus prisidėti prie laimingesnės dabarties, šviesesnio ir harmoningesnio rytojaus.

Žemę reikia saugoti, nes jos resursai nėra begaliniai. Reikia tausoti ne tik savo namus tiek vidine, tiek išorine prasme, bet ir visą kūriniją, kurios dėka mes turime stogą virš galvos, maisto ir visko, ko reikia turiningai gyventi. Ne ekonomika ar finansai tai užtikrina, visų pirma tai priklauso nuo to, kokia yra socialinė ir švietimo sistema. Kokias vertybes įdiegiame savo vaikams, tokią šeimą, o vėliau ir visą visuomenę turime. Kokybiška, tvari, turtinga valstybė visų pirma prasideda šeimoje.

Kitas projektas, prie kurio šiuo metu daug dirbu, yra Lietuvos paveldo tapyba. Jau mėnesį gamtoje tapau Lietuvą, su šia paroda startuosiu gimtinėje, vėliau ją pristatysiu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Europoje. 2020 m. yra paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Tai puiki galimybė ne tik mums, bet ir Europai, Skandinavijai, o galbūt net už užjūrio parodyti, kokia Lietuva yra turtinga ir graži. Turtinga miškų, laukų, klonių, kalvų ir unikali savo architektūra.

Taip pat jau tik metai liko suorganizuoti antrąjį padėkos koncertą mokytojams. Pirmasis „Sugrįžome padėkoti“ vyko 2016 m. Idėja plėtojama ir renginys plečiasi. Jis tapo tradicija ir vyks kas penkerius arba kas dešimt metų. Tad raginu visus valyti dulkes nuo pianino ir traukti iš rūsio raudojančius ir vienišus smuikus – vienykimės ir kurkime gražesnį rytojų. Menas gydo, tai natūralus imuniteto stiprintojas. Senovėje, kai liga ar nelaimė užklupdavo, močiutės, susėdusios ratu prie verpimo ratelio, ir darbą dirbdavo, ir sielą dainoje ramindavo.

Ramunė Sadauskienė

Ramunės Sadauskienės asmeninio archyvo nuotraukos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: