Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Menininkė Živilė Kasparavičiūtė: „Įkvėpimas – tarsi alkis“

Menininkė Živilė Kasparavičiūtė: „Įkvėpimas – tarsi alkis“

Ji – stebėtoja, aplinką, žmonių elgesį, savo vidinius virsmus išpiešianti teptukais. Jos paletėje, kaip ir gyvenime, daug ryškių spalvų. Jos darbuose, kaip ir žodžiuose, netrūksta gilių prasmių. Vienoje garsiausių pasaulio įmonių dirbanti, tačiau mieliau menininke prisistatanti Živilė Kasparavičiūtė eina per gyvenimą nepaisydama į rėmus bandančių įsprausti stereotipų, klausydama širdies ir augindama drąsą bei pozityvumą. Šios savybės itin svarbios norint prasiskinti kelią tokioje šalyje kaip Anglija. „Londonas mane išmokė niekada nepasiduoti, nuolat drąsiai ieškoti ir rizikuoti, nes kol esi sveikas ir gyvas, visuomet gali atsistoti ir pradėti iš naujo“, – taip savo beveik dešimties metų patirtį Jungtinės Karalystės sostinėje apibūdina Živilė.

Živilė Kasparavičiūtė

Sėkmės raktas – ne diplomas, o noras tobulėti

Iš Dzūkijos sostinės kilusi Živilė visada pasižymėjo smalsumu, troško plėsti savo akiratį, geriau pažinti save ir pasaulį. Todėl dar studijuodama lietuvių filologiją Vilniaus universitete pasinaudojo progomis įgyti patirties svetur: iš pradžių pagal „Erasmus“ mainų programą išvyko studijuoti į Estiją, vėliau atliko praktiką Ispanijoje.

Rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, prieš devynerius metus atvyko į Londoną. Čia pradėjo dirbti padavėja viešbutyje. Baigusi studijas pasijuto aklavietėje, tačiau nenuleido rankų. „Dėl įvairių priežasčių pasaulis griuvo, jaučiausi pasiklydusi ir šviesos tunelio gale nesimatė. Tačiau niekada sau neleidau nuleisti rankų, dariau, ką tuo metu galėjau. Perėjau dirbti į viešbučio rezervacijų biurą, pradėjau rašyti vietiniams lietuvių žurnalams, nusipirkau pirmąją drobę, – prisimena pašnekovė. – Iš pradžių atrodė, jog turėčiau tuoj pat nutapyti kažką ypatingo, bijojau suklysti. Bet ilgai netruko suprasti, jog svarbiausia – kurti iš širdies. Nuo tada, kad ir ką daryčiau, tapyba nesitraukia iš mano gyvenimo.“

Per dešimtmetį Živilė išbandė save ne vienoje sferoje: teko dirbti ir televizijoje, ir finansų srityje. Dabar darbuojasi „Facebook“ įmonės padalinyje Londone.

Turbūt ne vienam kiltų mintis: ar lietuvių filologijos diplomas išties gali atverti duris į pasaulines įmones? „Šiame kelyje ne diplomas, o noras tobulėti, nuolatinis naujų patirčių ir galimybių siekimas atvedė mane ten, kur esu. Visuomet vadovaujuosi kredo, jog pasiduoti galima bet kada, bet įdomiau pamatyti, kas bus, jei pasiseks“, – atsako pašnekovė.

Paklausta, kaip ruošiasi darbo pokalbiams ir kas, jos nuomone, lemia jų sėkmę, mergina noriai dalijasi patirtimi: „Ruošimasis darbo pokalbiui prasideda gerokai prieš kvietimą ir į tai įeina įvairios profesinės bei asmeninės patirtys. Esu pakeitusi ne vieną darbą, buvusi daugybėje pokalbių, sunkiu darbu užsitarnavusi darbdavių pasitikėjimą, todėl tiesiog vadovaujuosi patirtimi. Žinoma, prieš eidama į pokalbį pasidomiu kompanijos veikla ir vidine kultūra, bet nebeleidžiu laiko ilgiems pasiruošimams, nes supratau, jog jei su potencialiu darbdaviu pokalbio metu nuoširdaus kontakto neužmegsiu, neverta bandyti ką nors įrodinėti. Būtent tikėjimas savimi, vadovavimasis ankstesne patirtimi ir nuoširdus pokalbis padėjo sėkmingai pereiti penkis interviu ir gauti šiandieninį darbą.“

Dėl darbo asmeninio gyvenimo aukoti nereikia

Įvairių šalių įmonėse darbo kultūra paprastai turi tam tikrų skirtumų. Tad smalsauju, kas būdinga angliškai darbo kultūrai. „Mandagumas, pagarba, gebėjimas tvardytis ir geras humoro jausmas yra vieni svarbiausių elementų. Taip pat kompanijos paprastai supranta skirtumą tarp vadovo ir lyderio ir stengiasi ugdyti tokius vadovus, kurie suvoktų, jog jų pareiga – ne įsakinėti, o motyvuoti, paremti, įkvėpti, suprasti“, – pasakoja Živilė.

Ji džiaugiasi, kad nepaisant didelio krūvio pavyksta išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą: „Nors yra buvę dienų, kai dėl darbo gausos norėjosi dviejų pirmadienių, aš visuomet stengiausi išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tai paprastai pavyksta, nes dauguma vadovų, su kuriais teko dirbti, yra pakankamai protingi, kad suprastų, jog žmogus turi gyvenimą ir už biuro durų.“

Nors šiandieninis darbas socialinėse medijose reikalauja nemažai kūrybinės energijos, menui Živilė visuomet randa laiko ir jėgų. Vis dėlto ji pastebi, kad visuomenė prisibijo daugialypių žmonių, bando sprausti į rėmus: „Esu sulaukusi klausimų iš potencialių darbdavių, kodėl užsiimdama tapyba noriu dirbti pas juos. Profesionalūs menininkai kartais mėgsta pabrėžti skirtumą tarp profesionalo ir mėgėjo. Bet tiesa yra ta, jog aš tiesiog renkuosi autentišką saviraiškos būdą, neklausdama niekieno leidimo, ir visuomet surandu nuostabių, plačiai mąstančių bendraminčių.“

Gyvenimo palydovė tapyba

Ž. Kasparavičiūtei patinka dirbti medijose, nes, pasak jos, žmonės šioje industrijoje – atsipalaidavę, spalvingi, draugiški, paprastai turintys talentų, aistrų ir už biuro sienų. Šios savybės nesvetimos ir jos pačios asmenybei. Živilė turi daugybę pomėgių, kuriems stengiasi atrasti laiko: knygos, kūrybinis rašymas, kultūrinė savišvieta, kelionės…

Tačiau bene didžiausia aistra – tapyba. Viename interviu ji yra sakiusi: „Tapyba yra mano esybės dalis – nebegaliu savęs įsivaizduoti kitaip. Kartais neturiu galimybės atsiremti į tam tikrus žmones, o štai tapyba visada yra mano ramstis. Kuriant apima jausmas, kad diena gyvenama ne veltui, kad jei manęs šioje Žemėje staiga nebeliktų, vis tiek gyvenčiau savo drobėse. Juk išties kiekvienas žmogus lieka gyvuoti savo darbuose, todėl juos geriau daryti prasmingus ir iš širdies.“

Živilė nuo vaikystės turėjo polinkį į dailę, tačiau, baigiant mokyklą, tik nusijuokė klasiokei pasiūlius apsilankyti Dailės akademijoje. Vis dėlto ši ėmė ir ją pasivijo labai natūraliai, visai neplanuojant. „Teisingai sakoma, jog nuo savęs nepabėgsi, – šypteli ir palygina įkvėpimą kurti su alkiu: – Atsimenu, kažkada impulso pagauta palikau vakarėlį ir sėdau prie drobės. Įkvėpimas tarsi alkis – neklausia, ką tuo metu veikiu, tiesiog ima ir užvaldo.“

Per pastaruosius penkerius metus ji yra surengusi penkias solines tapybos parodas, taip pat dalyvavusi meno mugėje, grupinėse parodose. Per tuos metus menininkės braižas išliko puikiai atpažįstamas, tačiau keitėsi darbų temos, perteikiamos emocijos. „Esu stebėtoja, man svarbu kalbėti apie žmones, kelti klausimus apie tai, kas kirba viduje ir kas projektuojama viešojoje erdvėje. Atvykusi į Londoną natūraliai ieškojau įkvėpimo miesto gyvenimo ritme, žiniasklaidoje, kuri, kaip žinoma, skleidžia ne vien teigiamą informaciją. Gyvenime teko matyti kitų žmonių vidinių lūžių ir tai atsispindi ankstesnėje mano tapyboje. Pastebėjusi, jog svetimos emocijos pradėjo pintis su mano vidiniu pasauliu, nustojau laidyti kritikos ir pašiepimo strėles į individo ir visuomenės ydas, nors man absurdo ir ironijos menas labai prie širdies. Pradėjau savyje ir kituose ieškoti stiprybės, gebėjimo džiaugtis, eiti pirmyn ir tiesiog būti akimirkoje. Panorau turėti dar asmeniškesnį ryšį su paveikslu. Jau ne vienas man brangus prisiminimas yra įamžintas drobėje. Tokie paveikslai – lyg gerai pažįstamas kvepalų aromatas, nukeliantis į giliai širdies stalčiuje uždarytus ir primirštus išgyvenimus“, – pasakoja kūrėja.

Kelionės išlaisvina

Kad neapleistų rašymo lietuvių kalba įgūdžių, Živilė savo tinklaraštyje zivilekasparaviciute.com dalijasi įvairiausiais tekstais: nuo knygų apžvalgų iki kelionių aprašymų ir interviu su įdomiais žmonėmis. Savo tekstuose ji neretai paliečia opią šių dienų problemą – įsisukę į greitą gyvenimo tempą kartais prarandame gebėjimą džiaugtis kasdienybės akimirkomis, priartėjame prie depresijos ar į ją panašios būsenos. Živilė turi savo atsaką šiai grėsmei: „Mano vidinį pasaulį jau daug metų formuoja filosofija, psichologija, savos ir svetimos klaidos. Aš sąmoningai sustoju, mėgstu energijos pasisemti būdama viena, stebėdama gamtą ir aplinkinius. Tuomet daug kas paaiškėja. Tai suteikia gyvenimui perspektyvos, nes, nuolat būnant tarp žmonių, galvoje įsivaiso svetimos vertybės: nereikšmingi dalykai tampa reikšmingi ir atvirkščiai. Kitaip nei daugelis žmonių, nebijau atsisakyti iliuzijų, mesti ir prarasti, jei tai manęs niekur neveda. Žinoma, drąsos ir vidinės ramybės suteikia kūryba. Be jos turbūt nežinočiau, kas esu, ir stengčiausi laikytis įsikibusi į bet ką, kas padėtų apibrėžti mano esybę.“

Živilės manymu, ne mažiau svarbu keliauti, atrasti dar neregėtus horizontus, pažinti kultūras, kurios padeda suprasti, jog gyvenime nėra vienos tiesos ir daug vidinių dramų, iliuzijų susikuriame mes patys, todėl tik mes ir galime jas nuslopinti. „Aš į pasaulį žiūriu atvirai, neturiu sėkmingo gyvenimo scenarijaus, jokių gyvenimo reiškinių nepriimu už gryną pinigą, gal todėl grėsmės nejaučiu. Be to, labai sąmoningai suprantu žmogaus laikinumą ir stengiuosi pagal tai nusistatyti vertybes“, – atvirauja pašnekovė.   

Pasak jos, bet koks aplinkos pakeitimas padeda atsiplėšti nuo rutinos ir suteikia gyvenimui perspektyvos, leidžia įsiklausyti į save, suvokti, jog daug galvoje lenktyniaujančių minčių tėra sukimosi tame pačiame rate padarinys, o gal ir svetimos problemos ir nuostatos, kuriomis mes patys giliai širdyje netikime. Vis dėlto ji pastebi, kad geriausiai mintis praskaidrina neregėta gamta ir naujos kultūros, verčiančios kvestionuoti mums įprastą gyvenimo būdą.

„Lietuvą kuriame kartu“

Ž. Kasparavičiūtė – komunikabili, atvira, tolerantiška asmenybė, kuriai nekyla sunkumų užmegzti ryšį su skirtingų kultūrų žmonėmis. Nors jos socialinis ratas yra įvairus, vis dėlto artimiausi draugai – lietuviai. Jai svarbu puoselėti ryšį su tautiečiais. Gyvenimo Londone pradžioje ji įsitraukė į lietuvių bendruomeninę veiklą – tapo Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos narė, padėjo organizuoti renginius. Tuo pat metu rašė lietuviškiems žurnalams.

Paklausta, ar jaučia egzistuojant priešpriešą tarp gyvenančių Lietuvoje ir pasaulio lietuvių, Živilė prisipažįsta ilgai apie tai nesusimąsčiusi. Jos manymu, kad ji išnyktų ar sumažėtų, svarbu, jog visi suprastų vieną esminį dalyką: „Maniau, jog priešiškumo banga jau praėjo, bet, matyt, tai vis dar aktualu. Supratimas, kad mes esame viena tauta ir kuriame Lietuvą kartu, turėtų būti santykių pagrindas. Juk išeivijos lietuviai padėjo šaliai atgauti nepriklausomybę. Natūralu, kad po okupacijos žmonės panoro patirti pasaulį, patys nuspręsti, kas jiems geriau. Taip pat natūralu, kad laisvai mąstantis jaunimas studijuoja užsienyje ir tampa pasaulio piliečiais. Nė vienam savos laimės ieškančiam laisvam žmogui nevalia užverti durų. Kas ir būtų, jei staiga vėl sienos užsidarytų ir viskas būtų nuspręsta už mus?“

Tėvynės pokyčiai suvirpina širdį

Bendravome su Živile jai ruošiantis kelionei į Lietuvą. „Grįšiu trumpam – nors kas čia žino – ir be didelio plano. Toliau dirbsiu per atstumą, tapysiu. Noriu įgyvendinti galvoje užsibuvusias kūrybines idėjas, pamatyti, kaip gyvena Lietuva“, – planais dalijasi pašnekovė.

Nors nėra dažna Lietuvos lankytoja, ji stengiasi sekti šalies ir gimtojo miesto aktualijas internete. Per socialinius tinklus, žiniasklaidą matomi pokyčiai ją džiugina. „Pastarąjį kartą Lietuvoje buvau prieš daugiau nei metus. Kiek prisimenu, Alytus gražėja, tačiau socialinis gyvenimas yra gana ribotas. Tačiau matant, kaip socialiniuose tinkluose meras ir kiti alytiškiai džiaugiasi miestu, kartais sukirba mintis, kad ten turbūt kvėpuoti lengviau nei Londone. Ir laikas Alytuje turbūt eina lėčiau. Ne tik Alytuje, bet kur Lietuvoje kvėpuoti lengviau, mažiau įtampos. Taip pat daugėja įvairių kultūrinių reiškinių, žmonės tampa pasaulietiškesni, draugiškesni. O tai traukia pasaulio lietuvio akį, suvirpina širdį“, – sako Živilė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Živilės Kasparavičiūtės asmeninio archyvo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top