Pradinis / Lietuviai svetur / Mokslininkas Jonas Baltrušaitis: „Jei Amerikoje sustoji, visi kiti pralekia pro šalį“

Mokslininkas Jonas Baltrušaitis: „Jei Amerikoje sustoji, visi kiti pralekia pro šalį“

Įvairių sričių mokslininkai siekia išsiaiškinti gamtos ir žmogaus paslaptis, ieško globalių ir lokalių problemų sprendimo būdų, kuria inovacijas ir pokyčius. Žinomi bei vertinami Lietuvos chemijos inžinerijos specialistai, dirbantys pasaulio universitetų laboratorijose, prisideda prie žmonijai reikšmingų atradimų. Lihajaus universiteto profesorius, chemijos inžinierius Jonas Baltrušaitis ne tik ugdo būsimus bei jau patyrusius specialistus, bet ir vykdo didelės vertės mokslinius tyrimus. Sukauptomis žiniomis, patirtimi jis noriai dalijasi su gimtosios šalies mokslininkais, kurdamas bendras idėjas ir projektus.

Jonas Baltrušaitis
Jonas Baltrušaitis

Kelintus gyvenimo metus skaičiuojate JAV?

JAV gyvenu nuo 2003-iųjų. Po mėnesio į Ameriką atvyko ir mano būsima žmona Marija. Ji apsistojo Mičigano valstijoje, o pas mane atskrisdavo pasisvečiuoti. Po metų susituokėme. Vestuvės vyko paskubomis, nes ryte turėjau laikyti egzaminą. Mano profesorės tyrimų grupė suorganizavo šiokią tokią puotą ir padovanojo po dešimt dolerių vokuose. Taip prasidėjo nuostabus mūsų bendras gyvenimas.

Kodėl gyvenimui, tolesnėms studijoms ir darbui pasirinkote būtent Ameriką?

Dažnai apie tai pagalvoju. Tada klausiu savęs: o ką dar galėjau pasirinkti? Tuo metu Lietuva blaivėsi po chaotiško dešimtojo dešimtmečio laikotarpio, buvo girdėti dar tik nedrąsios kalbos apie įstojimą į Europos Sąjungą. Visas naujienas apie Vakarų pasaulį išgirsdavau iš nelegaliai dirbusiųjų Jungtinėje Karalystėje.

Būdamas 25-erių dirbau „Achemos“ bendrovėje procesų inžinieriumi. Padirbęs ten penkerius metus, ėmiau svarstyti apie kitus veiklos variantus. Darbo vietų pasirinkimas buvo nedidelis, o studijuoti doktorantūroje Lietuvoje dar nebuvau pasiruošęs. Nusprendžiau bandyti laimę svetur. Tobulinau savo anglų kalbos įgūdžius, išsilaikiau tarptautinį anglų kalbos egzaminą (TOEFL), kurį pripažįsta JAV, Kanados ir Europos mokymo įstaigos, bei specializuotą doktorantūros egzaminą (GRE).

Man labai pasisekė: Ajovos universitetas ne tik priėmė studijuoti, bet ir skyrė stipendiją. Įstojau mokytis fizikinės chemijos, nors prieš tai buvau baigęs chemijos inžineriją Kauno technologijos universitete. Gavus dokumentus iš universiteto, 2003-iųjų pradžioje man beliko užbaigti darbus „Achemoje“, parduoti savo raudoną automobilį, susidėti viską į du lagaminus ir išskristi į nežinią…

Pagal ką rinkotės universitetą?

Internete ieškojau informacijos apie JAV profesorius, jų darbus. Domėjausi aplinkosaugos problemomis (tai per penkiolika metų išaugo į mano tyrimų programą). Ajovos universiteto tinklalapyje radęs profesorės Vicki Grassian kontaktus, parašiau jai laišką. Ji tokių laiškų, kaip ir aš šiandien, gaudavo bent kelis per dieną, tačiau man atrašė ir pasiūlė pateikti stojimo į Ajovos universitetą dokumentus. Baigiau doktorantūros ir podoktorantūros mokslus šios profesorės grupėje.

Kaip sekėsi įsilieti į JAV kultūrą, prisitaikyti prie naujos aplinkos?

Atvykęs apsigyvenau su dvidešimtmečiais studentais. Būdamas 27-erių, jiems atrodžiau labai senas. Studentiški pasilinksminimai buvo ne man, susitelkiau į mokslus, tyrimus, nemažai laiko praleisdavau laboratorijoje. Nepasitikėjau savo jėgomis (nepasitikiu ir dabar), todėl labai daug dirbau. Laisvu laiku su kolegomis doktorantais ir chemijos profesoriais žaisdavome krepšinį. Kiek vėliau pamėgau amerikietiškąjį futbolą. Ajovos universitetas puikus tuo, kad jame išties didelis sporto šakų pasirinkimas, o jo stadione telpa septyniasdešimt penki tūkstančiai žiūrovų! Apskritai šioje mokslo įstaigoje yra daug galimybių įsilieti į daugiakultūrį gyvenimą.

Žinoma, kaip ir visi išvykę iš gimtinės, patyriau žmogaus, nutolusio nuo visko, kas artima, jausmus: euforiją, neigimą, pyktį, nedidelę depresiją, net galynėjausi su savimi ir pagaliau pajutau susitaikymą.

Esate sakęs: „Su malonumu gyventume Lietuvoje, bet dirbtume JAV, jei jos būtų šalia.“ Ar per daug metų Jūsų nuomonė nepasikeitė?

Nuomonė nepasikeitė dėl daugybės priežasčių. Pagrindinės – emocinės ir finansinės. Sukūrus šeimą, nebeliko didelio praradimo jausmo, susijusio su atstumu nuo šeimos ir draugų. Tačiau stengiuosi į tėvynę grįžti bent du ar tris kartus per metus aplankyti tėvų, seserų. Jeigu skrendu į konferenciją Europoje, dažniausiai po jos neilgam parskrendu į Lietuvą.

Finansiniai aspektai labai aiškūs. Išlaidos mūsų šalyje daug mažesnės nei JAV. Būtų idealu gauti amerikietišką atlyginimą ir gyventi Lietuvoje. Amerikoje universitetų profesoriams mokama nuo aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių per metus. Iš jų atskaičiuojami valstybiniai mokesčiai (iki 27 procentų, priklausomai nuo pajamų dydžio) ir valstijos mokesčiai. Pajamos išties didelės, tačiau ir išlaidos nemažos. Pavyzdžiui, mėnesinis darželio, į kurį leidžiame sūnų, lankymo mokestis – 1100 dolerių. Vietos mokesčiai sudaro apie 6000 dolerių per metus. Sveikatos draudimas šeimai kainuoja apie 1800 dolerių per mėnesį. Tiesa, du trečdalius sumos sumoka universitetas. Amerikos sistema paremta galimybe, bet ne lygybe. Gali tapti bet kuo – esi savo laimės kalvis. Tačiau viskas gali subyrėti atėjus krizei, netekus darbo arba pašlijus sveikatai, nes JAV nėra gerai veikiančio socialinio tinklo, kokį turi Europos šalys.

Kaip vertinate išsilavinimo, kurį įgijote Lietuvoje, lygį?

Labai svarbūs yra gyvenimo pagrindai, kuriuos įgijau besimokydamas Jonavos 6-ojoje vidurinėje mokykloje ir vėliau įstojęs į Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetą. Svarbiausia – mokėti kurti, improvizuoti, perimti ir pritaikyti naujas žinias. Tai man pravertė išvykus studijuoti į JAV, kur viskas atrodė nauja.

Kada pradėjote dirbti Ajovos universitete? Kokia buvo pati pradžia ir kaip Jūsų karjera klostėsi toliau?  

Doktorantūros studijos JAV yra ne šiaip studijos – tai ir darbo pradžia universitete. Profesoriaus grupė yra lyg verslo įmonė. Profesorius kuria ir vysto idėjas, rengia paraiškas gauti dotacijas. O doktorantai, kuriems iš gautų pinigų mokami atlyginimai, stipendijos, tas idėjas įgyvendina. Įvertinau tai tik tada, kai pačiam teko pasirūpinti studentų atlyginimais. Vienam studentui išlaikyti per metus reikia maždaug šimto tūkstančių dolerių. Pirmus doktorantūros metus Chemijos fakultetas finansavo mano studijų išlaidas, todėl turėjau skirti laiko bakalauro rašto darbų taisymui, vesti laboratorinius darbus. Vėliau profesorė Vicki Grassian pasiūlė prisidėti prie jos projektų įgyvendinimo.

Pradžioje vykdžiau tyrimus infraraudonosios spektroskopijos metodu – tyriau rūgščiųjų dujų adsorbciją ir metalo oksidų daleles. Tyrėme, kaip iš Sacharos dykumos atmosferos išmestos dalelės reaguoja su atmosferiniais teršalais. Man labai pasisekė, kad bet kuriuo paros metu galėjau naudotis daugybe prietaisų, tai pasitarnavo mano doktorantūros studijoms. Daugelį eksperimentų atlikdavau naktimis, kai būdavo visiškai tylu. Doktorantūrą baigiau per ketverius metus, nors fundamentalieji mokslai JAV trunka ilgiau. Tame pačiame Ajovos universitete atlikau ir dvejų metų podoktorantūros stažuotę.

2012-aisiais gavau pasiūlymą dirbti Tventės universitete Nyderlanduose. Jame dėsčiau iki 2014-ųjų. Per tuos metus nesugebėjau prisitaikyti prie lėto olandų gyvenimo ir darbo režimo. Europoje geriau dirbti profesoriumi karjeros pabaigoje, nes galima gauti užtikrintą finansavimą. Tais pačiais metais gavau darbo pasiūlymą iš Lihajaus universiteto, todėl grįžau į JAV. Po penkerių darbo šioje mokslo įstaigoje metų suprantu, kad pasirinkau gerai.

Papasakokite apie Lihajaus universitetą. Kokiose mokslinių tyrimų srityse darbuojatės?

Tai privatus universitetas, pasaulio universitetų reitinge užimantis maždaug 500-ąją vietą. Jame studijuoja apie penkis tūkstančius studentų. Iki 1970-ųjų jis buvo išskirtinai vyrų mokymo įstaiga. Studentai už studijas šiame universitete moka apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus.

Mano atliekamus tyrimus finansuoja šalies Nacionalinis mokslo fondas, Energetikos departamentas ir privačios įmonės. Turiu trijų doktorantų grupę. Mes kuriame naujas medžiagas, technologijas anglies dvideginiui, skalūnų dujoms perdirbti, maisto medžiagoms iš nuotekų, retiesiems metalams iš anglies ir anglies degimo produktų išgauti.

Kaip save apibūdintumėte: mokslininkas iš pašaukimo ar užsispyrimo?

Save apibūdinčiau kaip žmogų, kuris žino ir gali gerai padaryti daug dalykų, bet nesugeba nė vieno iš jų padaryti puikiai. Mano darbo etika yra nepriekaištinga, dirbu daug. Bet pagaliau įsisąmoninau, kad vienas žmogus gali atlikti tik kelis darbus, ir išmokau juos paskirstyti. Save galėčiau pavadinti pragmatišku inžinieriumi, atsidūrusiu kryžkelėje tarp fundamentaliųjų ir inžinerinių mokslų.

Ar lengva išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo? Kokia ta mokslo žmogaus kasdienybė, kokie reikalavimai mokslininkams keliami Amerikoje?

O ar lengva išlaikyti savo verslą, paremtą moksliniais tyrimais ir inovacijomis? Ne. Turiu išlaikyti didelį tyrimų produktyvumą ir skirti pakankamai laiko dėstyti bakalauro studentams. Doktorantai išlaikomi tik iš tyrimams skirtų pinigų. Tenka paskirstyti laiką taip, kad sugebėčiau išlaikyti savo mažą tyrimų kompaniją. Finansavimą gauna tik pateikusieji geriausias paraiškas. Sudėtingas tas mokslo verslas, tačiau kitos išeities nėra.

Kokia buvo Jūsų vaikystės svajonių profesija? Kas paskatino pasukti chemijos inžinerijos link?

Viskas prasideda vaikystėje. Nuo mažų dienų norėjau dirbti ekskavatoriaus mašinistu, nes mano tėtis buvo eskavatorininkas. Jis dažnai mane vesdavosi į darbą. Koks to ryšys su chemija? Jokio… Domėtis chemija pradėjau iš sveiko pavydo bendraklasiams, kurių tėvai dirbo „Achemos“ bendrovėje. Norėjau priklausyti didelei, stipriai įmonei, todėl įstojau mokytis chemijos ir dabar esu chemijos inžinierius.

Kuo, Jūsų požiūriu, skiriasi studijos Lietuvoje ir Amerikoje?

Skirtumų daug, tačiau paminėsiu svarbiausius. Visų pirma, nemokamų bakalauro studijų Amerikoje nėra – turi už jas susimokėti pats. Skiriamos vienetinės stipendijos, bet JAV piliečiai ima paskolas ir moka už mokslą patys. Atvykę užsieniečiai dažnai mano, kad padirbės dešimt valandų per savaitę kokioje nors kavinėje ir likusį laiką mokysis. Tačiau tai neįmanoma. Legaliai atvykę studijuoti gali dirbti iki dvidešimt valandų per savaitę ir tik universiteto įstaigose. Atlyginimas – apie dešimt dolerių už valandą. Mokslas valstybiniuose universitetuose kainuoja dešimt–dvidešimt tūkstančių, privačiuose – apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių per metus. O pragyvenimo išlaidos siekia bent 1200 dolerių per mėnesį. Paskolas mokslams gauna tik JAV piliečiai.

Kitas skirtumas susijęs su magistrantūros studijomis. Chemijos inžinerijos krypties magistrantūros studijos nėra populiarios. Magistro laipsnio dažniau siekia karjeros keliu pažengę profesionalai. Lihajaus universitete mano kuruojamas nuotolines chemijos inžinerijos magistrantūros studijas daugiausia baigia gamybos srityje dirbantys inžinieriai, norintys kilti karjeros laiptais. Magistrantūra Amerikoje yra pinigų švaistymas, išskyrus retas išimtis. Stojant į doktorantūros studijas šioje šalyje nereikia turėti magistro laipsnio. Niekada nesupratau, kodėl jis taip sureikšminamas Europos mokymo įstaigose.

Studentų mokslinėse konferencijose Lietuvoje galima pasiklausyti ir Jūsų skaitomų pranešimų. Kaip manote, ar mūsų šalies studentų susidomėjimas chemijos technologijomis auga? Kokios chemijos tyrimų sritys jaunimą domina labiausiai?

Taip, kartais esu kviečiamas į Lietuvoje organizuojamas konferencijas. Pastebiu, kad susidomėjimas technologijomis šalyje auga. Cheminė technologija nėra svarbiausia sritis, tačiau fundamentaliais mokslais ar inžinerija neparemtas mokslo ar technologijos modelis nebus geras.

Cheminės inžinerijos srityje svarbios tvariosios technologijos. Ar galime pagaminti tuos pačius produktus sunaudodami mažiau energijos ir gaudami mažiau nuotekų? Ar galime išgauti vertingas medžiagas iš šiukšlių? Staiga rūšiavimas pasidaro nebe toks svarbus, nes vis dar nežinome, ką daryti su surūšiuotomis atliekomis. Šiuos klausimus sprendžiame su kolegomis iš Lietuvos ir jaunaisiais specialistais, kurie turi puikių idėjų.

Kaip kitaip bendradarbiaujate su mokslo ar kitomis Lietuvos institucijomis?

Anksčiau buvo naudinga tai, kad galėjau naudotis daugybe prietaisų, kurie Lietuvoje dar nebuvo prieinami. Laikai pasikeitė, dėl Europos pinigų lietaus šalyje gausu puikios tyrimų įrangos. Todėl dabar su lietuvių mokslininkais kuriame bendras idėjas bei projektus. Dažnai sulaukiu vizituotojų iš Lietuvos. 

Kartais žmogui nebūna gana net tada, kai jis, rodos, turi viską. Kaip jaučiatės Jūs? Ar to, ką pasiekėte profesiniame gyvenime, Jums užtenka?

Jei Amerikoje sustoji, visi kiti pralekia pro šalį. Europa tuo atžvilgiu kur kas nuosaikesnė. Nyderlanduose visi bijo būti kitokie, todėl gyvenimas ten rutiniškas. JAV visi nori būti kitokie, pirmauti. Todėl mano profesija reikalauja nuolat tobulėti.

Ar bendraujate su tautiečiais, gyvenančiais Amerikoje?

Mano žmona Marija ir sūnus Vincentas yra mano šeima, draugai ir artimiausi lietuviai.

Prieš dešimt metų man parašė laišką Jonas Baltrus. Pasirodo, jis chemikas, jau daug metų dirbantis Energetikos departamente Pitsberge. Jo senelis kilęs iš tų pačių kraštų, kaip ir mano tėčio šeima. Nors bendrų šaknų neatradome, lig šiol bendraujame. Juokiamės, kai kiti žmonės mus painioja. Pasaulis mažas…

Viktorija Vaičiulytė

Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: