Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Mokslininkė, kurią vilioja padangių aukštumos

Mokslininkė, kurią vilioja padangių aukštumos

Neuromokslų daktarė, pilotė, šokėja, lietuvių kalbos mokytoja… Ne, kalbu ne apie kelias moteris, o apie Australijoje gyvenančią Rasą Ruseckaitę. Darbo dienas lietuvė leidžia Monašo universitete Melburne, laisvalaikį – šokių aikštelėje ar tautiečių būryje. O dar suspėja studijuoti ir… skraidyti. Panašu, kad monotonija, lėtas gyvenimo būdas nekeliant sau iššūkių – ne šiai įvairiapusei asmenybei.

Rasa Ruseckaitė
Rasa Ruseckaitė

Nuo informatikos – prie medicinos mokslų

Lietuvoje Rasa studijavo informatiką ir tiksliuosius mokslus. Pirmajame kurse pradėjo dirbti Kauno klinikose programuotoja. Jos uždavinys buvo kurti kompiuterinius testus, reabilitacijos programas regos sutrikimų turintiems ir epilepsija sergantiems ligoniams. Tai ją paskatino domėtis neuromokslais, smegenų veikla, regos sutrikimais, dirbtine intelektika ir naujomis galimybėmis savo tiksliųjų mokslų bei informatikos žinias pritaikyti medicinoje. Dar gyvendama Lietuvoje ji važinėdavo po konferencijas Europoje ir pastebėjo, kad yra įvairių būdų tai padaryti. Pradėjusi bendradarbiauti su įvairiomis mokslinėmis grupėmis, panoro įgyti daugiau patirties. Šis noras prieš beveik dvidešimt metų ir paskatino Rasą išvykti į Australiją. Mat lietuvei pavyko gauti stipendiją studijuoti doktorantūroje viename iš šios šalies universitetų.

Tik atvykusi į Australiją R. Ruseckaitė pradėjo dirbti išsėtinės sklerozės, paskui – traumų, vėžio, dar vėliau – įvairių kraujo ligų srityje. O dabar dirba cistinės fibrozės diagnozavimo srityje. „Mano tyrimų tematiką diktuoja šalies ekonomikos ir politinė situacija. Mokslininkai labai dažnai privalo būti visų galų meistrai ir gebėti prisitaikyti. Tie laikai, kai galėjai specializuotis tik vienoje srityje, ko gero, jau seniai praeityje“, – konstatuoja.

Australijos gyventojai – vieni sveikiausių?

Žiniasklaidoje skelbiama, kad Australijos gyventojai – vieni sveikiausių, pagal vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę (82,8 metų) ši valstybė ketvirta pasaulyje. Galbūt Rasa žino australų ilgaamžiškumo paslaptį? „Statistika sako vienaip, deja, kai apsidairai, matai, kad miršta labai daug jaunų žmonių. Mano manymu, tie skaičiavimai nėra visiškai tikslūs, – abejoja pašnekovė. – Ilgaamžiškumo paslapties nežinau, tačiau sveikas gyvenimo būdas ir optimizmas tikriausiai nepakenks.“

Anot mokslininkės, vienos dažniausių australų ligų – vėžys, širdies ligos. „Australai mėgsta daug ir skaniai valgyti, taip pat išgerti. Tai tikriausiai turi didžiausią neigiamą įtaką gyvenimo trukmei. Kitas dalykas yra saulė. Kai jos per daug, atsiranda odos vėžys, kai per mažai – vitamino D trūkumas, kuris gali sukelti vėžį bei kitas imuninės sistemos ligas“, – pasakoja Rasa.

Darbe – nuo šešių ryto

R. Ruseckaitės, kaip vyriausiosios mokslinės bendradarbės, darbo diena universitete prasideda šeštą valandą ryto, mat laukia daugybė susirinkimų. Anot jos, dažnai netgi nereikalingų. „Susirinkimai su kolegomis, specialistais, vyriausybės atstovais… Tada reikia dirbti, atsakyti į šimtus elektroninių laiškų, analizuoti duomenis, aprašinėti rezultatus, susitikti su studentais, kartais – skaityti paskaitas ir pranešimus, rengti paraiškas gauti dotacijas. Diena prabėga labai greitai, o darbai dar neatlikti“, – darbo pobūdį nusako pašnekovė.

Lietuvės nuomone, reikalavimai akademikams Australijoje yra labai aukšti, galbūt net kur kas aukštesni nei kitų profesijų atstovams. Nors dirbti tenka labai daug, tačiau Rasa stengiasi tai daryti efektyviai. Todėl jai pavyksta išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.

Rasa Ruseckaitė

Tiesa, darbo efektyvumo, jos manymu, neretai trūksta įvairiose Australijos valstybinėse įstaigose. „Čia dirbti reikia, tačiau jei dirbi valstybinėje įstaigoje, tas „darbas“ prasideda kavute, tada ateina kavos pertraukėlė, tada pietūs, tada rūkymo valandėlė… O paskui visi sėdi iki vėlyvo vakaro bandydami parodyti, kaip stipriai dirba. Deja, dauguma australų nežino, kaip dirbti efektyviai“, – dalijasi pastebėjimais.

Rasa susidarė įspūdį, kad pernelyg neapsunkinami ir tam tikrų sričių studentai. Apskritai į universitetus patekti nėra sunku, jeigu turi pinigų. „Kai už mokslą reikia mokėti, o studijuoti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo gebėjimų, tai ir studijuoja kiekvienas. Universitete egzaminai dabar laikomi su atversta knyga, o tų egzaminų per semestrą būna trys ar keturi. Žinoma, yra profesijų, kurioms įgyti reikia studijuoti daug, intensyviai, išlieti prakaito ir kraujo… Viena iš šių profesijų – piloto.“

Apie piloto profesiją Rasa užsimena ne šiaip sau. Ji turi komercines piloto teises ir norėdama įgyti papildomų kvalifikacijų toliau tęsia studijas. Dar reikia išlaikyti ne vieną sunkų teorijos egzaminą.

Ne per rožinius akinius

Apie gyvenimą Australijoje R. Ruseckaitė pasakoja jo neidealizuodama. Galbūt todėl, kad čia gyvena jau du dešimtmečius ir viską mato nebe per rožinius akinius, kuriuos dažnai būna užsidėję nuotykių, egzotikos ištroškę naujieji atvykėliai. „Nepasakyčiau, kad Australijoje yra labai lengva. Ilgiau čia gyvendama, stebėdama aplinką suprantu, kad gerai ten, kur mūsų nėra, – šypteli Rasa ir pateikia keletą argumentų: – Čia labai didelės paslaugų kainos, o paslaugų kokybė prasta. Tarkim, batų taisykloje sumoki gerus trisdešimt ar keturiasdešimt dolerių už paprasčiausią kulniuko pakalimą, o kitą dieną jį pameti. Čia labai brangus nekilnojamasis turtas, ne visada lengva gauti paskolas ir jas išmokėti. Itin maža maisto įvairovė parduotuvėse…“

Ji užsimena, kad išėjusi į pensiją dienas norėtų leisti pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje esančioje Velykų saloje, kuri priklauso Čilei. „Velykų saloje dvelkia ramybe, ten mažai žmonių, o Australijoje piliečių skaičius eksponentiškai auga, – paaiškina pasirinkimą. – Kita vertus, kas ten žino, kiek žmonių ateityje sulauks pensijos, tuo labiau kai pensinis amžius vis vėlinamas.“

Lietuvė pasidalija ir įžvalgomis apie australų įpročius, kuriuos ne visada lengva suprasti: „Australai viską, kas pagenda, meta lauk, nes ko nors nemoka pataisyti. Jie paniškai bijo susirgti, tad dienos pabaigoje išmeta nesuvalgytą maistą. Iki išprotėjimo tiki pagaminimo ir galiojimo data. Prikuria milijoną taisyklių ir apribojimų, kurie sveiko proto žmonėms labai dažnai atrodo banaliai arba juokingai. Tarkim, prie stataus skardžio stovi didžiulis stendas su užrašu „Šokti žemyn draudžiama“. Tarsi, jei tokio užrašo nebūtų, kažkas imtų ir nušoktų, nusilaužtų sprandą ir tada bandytų teisme išsireikalauti iš valdžios kompensacijos. Atseit, nebuvo parašyta, kad šokti žemyn draudžiama…“

Be abejo, yra ir daugybė dalykų, kurie Rasą šioje šalyje žavi. „Australai – draugiški žmonės, kurie mielai padės ištikus nelaimei. Be to, čia gyvena įvairių tautybių atstovų, todėl labai lengva susirasti draugų iš viso pasaulio, pažinti kitas kultūras. Taip pat nepaprastai graži Australijos gamta. O kadangi šalis labai didelė, net ir daug keliaudamas kaskart gali pamatyti vis ką nors naujo“, – pasakoja ji.

Rasa Ruseckaitė

Lietuviškos veiklos sūkury

Dirbdamas nelengvą mokslinį darbą, studijuodamas, laiko, jėgų ir noro užsiimti visuomenine veikla rastų toli gražu ne kiekvienas. Rasai motyvacijos dalyvauti lietuvių bendruomeninėje veikloje nestinga. Ji – Melburno lietuvių klubo komiteto pirmininkė, lietuviško choro narė. „Melburno lietuvių klubas įkurtas po Antrojo pasaulinio karo, kai į Australiją atvyko labai daug lietuvių. Dabar jų skaičius auga. Atvažiuoja daug jaunų šeimų, studentų, turistų… Tautiečiai Melburne susitinka gana dažnai – beveik kiekvieną sekmadienį klube rengiami pietūs, kokie nors minėjimai ar kiti renginiai. Jame vyksta ir lietuvių kalbos pamokos, choro bei tautinių šokių repeticijos, meno parodos…“ – čia verdantį gyvenimą apibūdina pašnekovė.

Šio klubo nariais gali tapti ne tik lietuviai – jų gretose yra ne vienas kitatautis. Dažnai renginiuose dalyvauja ir kitų bendruomenių atstovai.

Rasa džiaugiasi, kad beveik visi bendruomenės nariai labai gerai kalba lietuviškai, o tie, kurie nori pasitobulinti, ateina į jos vedamas lietuvių kalbos pamokas. Be abejo, yra ir tokių, kurie kalbą jau primiršę arba gėdijasi kalbėdami padaryti klaidų. „Manau, kad Australijoje lietuviai didžiuojasi savo šaknimis, istorija, kalba, tradicijomis ir kiek galėdami stengiasi jas išlaikyti“, – sako klubo vadovė.

R. Ruseckaitė – tikra lietuvybės puoselėtoja. Ji didžiuojasi savo tautybe, tuo, kad kalba lietuviškai. Sako jaučianti, kad mokydama kalbos perduoda kitiems ne tik žinias, bet ir dalelę tautiškumo, identiteto. „Vykstant debatams dėl dvigubos pilietybės, daugybė emigrantų Lietuvos pilietybę praranda. O daug išeivių provaikaičių skuba ją gauti, nes pagal dabar veikiančius įstatymus jie „teisėtai“ tai gali… Nors nekalba nė žodžio lietuviškai, nors net ne visada žino, kas yra Lietuvos sostinė… Lietuvos pasas atveria vartus į Europos Sąjungą. Tačiau kai žmonės suvokia, kad kalba ir istorija yra vieni svarbiausių jų identiteto bruožų, man būna didžiulis džiaugsmas“, – sako Rasa, kurios pamokas dažniausiai lanko suaugusieji.

Be kitų pareigų, R. Ruseckaitė yra ir Australijos lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkė. Ji kasmet vyksta į Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuojamus mokytojų ir Švietimo tarybų pirmininkų suvažiavimus. Šie sugrįžimai – proga pajusti, kuo gyvena šiandienė Lietuva, pasidalyti patirtimi su tautiečiais iš viso pasaulio, turinčiais tą pačią misiją – palaikyti ir stiprinti lietuvybę savo bendruomenėse.

Kartu ir gyvenime, ir šokių aikštelėje

Ilgoje Rasos dienotvarkėje dažnai įsiterpia ir vienas didžiausių jos pomėgių – sportiniai šokiai. Jos šokių partneris – ne kas kitas, o sutuoktinis Paulius. Juodu treniruojasi beveik kiekvieną dieną. Dalyvauja įvairiose šalyje rengiamose šokių varžybose, tikisi ateityje pasirodyti ir užsienyje. Anot lietuvės, Australijoje sportiniai šokiai gana populiarūs ne tik tarp jaunimo – neretai galima pamatyti netgi pagyvenusių šokėjų porų.

Natūraliai kyla mintis, kad Rasos ir Pauliaus keliai susitiko būtent šokių aikštelėje. Pasirodo, ne. Juodu suvedė lietuviškas kraujas ir pomėgis dainuoti – pora susipažino Melburno lietuvių klubo chore. „Paulius yra nuostabus žmogus, – nė nemirktelėjusi atsako pašnekovė, paklausta, kokios savybės patraukė jo pusėn. – Labiausiai žavintis jo bruožas – polinkis padėti. Aš galiu jo paprašyti išlyginti mano sijoną ir jis tai mielai padarys, – šypsosi. – Paulius mane labai palaiko, remia visur ir visada.“

Nerimo kupini mėnesiai

Australiją jau kelis mėnesius siaubia vieni didžiausių krūmynų gaisrų per pastaruosius dešimtmečius. Pasaulis su nerimu ir užuojauta stebi, kas dedasi šiame žemyne. Su Rasa bendravome, kai gaisrai dar nebuvo pasiekę apogėjaus. Situacijai stipriai pablogėjus, pašnekovė pasidalijo savo nuotaikomis: „Pas mus gaisrai vyksta kasmet, tačiau šiais metais jie ypač dideli. Mano namai iki šiol saugūs, tačiau pažįstu ne vieną, kuris neteko būsto arba turėjo evakuotis… Siaubinga situacija. Gaila žmonių, gaila gyvūnų, gaila gamtos. Labai liūdna, skaudu stebėti, kas vyksta, tačiau reikia tikėtis ir melstis, kad šitas košmaras greitai pasibaigs. Gera žinoti, kad mes nesame vieni, kad parama ateina iš viso pasaulio, kad žmoniškumas vis dar yra…“

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Rasos Ruseckaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: