Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Mokslininkės akiratyje – tai, kas sieja ir skiria pasaulio lietuvius

Mokslininkės akiratyje – tai, kas sieja ir skiria pasaulio lietuvius

Kaip formuojasi mūsų identitetas? Kaip jis keičiasi? Ar tai priklauso nuo to, kur mes gyvename?  Ar Lietuvoje gimę lietuviai skiriasi nuo dvikalbių arba lietuviškai nekalbančių užsienio lietuvių? Ar yra kultūrinių vertybių ar savybių, vienijančių pasaulio lietuvius? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus stengiasi rasti tarptautinio verslo profesorė Audra Mockaitis, kuri pati gimė išeivių šeimoje ir kurios gyvenimo kelias driekiasi per įvairias šalis: JAV, Lietuvą, Naująją Zelandiją, Australiją, Airiją.

A. Mockaitis

Manevravimas tarp dviejų kultūrų

A. Mockaitis gimė Filadelfijoje ir augo Čikagoje. Jos seneliai iš Lietuvos pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą. Abu tėvai gimė Lietuvoje, bet užaugo Amerikoje. Audra gyveno tarsi dvigubą gyvenimą – lietuviškąjį ir amerikietiškąjį. „Vaikystėje turėjau daugiau lietuvių kilmės draugų nei amerikiečių. Manevravome tarp dviejų kultūrų, tačiau tai darėme gana laisvai. Niekada nelaikiau savęs amerikiete. Tiesiog esu lietuvė, gimusi Amerikoje. Kuo ilgiau gyvenu ne savo gimtinėje ir ne Lietuvoje, tuo labiau gilinuosi į savo identitetą“, – sako pašnekovė.

1991-aisiais Audra pirmąkart pusmečiui atvyko į Lietuvą. Prisipažįsta, kad šis patyrimas ją šiek tiek sukrėtė: „Nors nesijaučiau amerikiete, pirmąkart apsilankiusi Lietuvoje taip pat pasijutau kaip autsaiderė. Tai nebuvo ta pati šalis, apie kurią visą gyvenimą man pasakojo seneliai, tėvai, mokytojai. Tada ji man pasirodė ne graži, o niūri. Tai nebuvo „lietuviška“ Lietuva, nors žmonės kalbėjo lietuvių kalba.“

Vėliau, po ekonomikos ir rusų studijų Ilinojaus universitete, ji vėl atvyko į Lietuvą, tik gerokai ilgesniam laikui – čia gyveno dvylika metų. Sako per tuos metus čia taip ir neradusi sau vietos. „Nesugebėjau prisiderinti prie man svetimo mentaliteto, nors kontekstą ir to mentaliteto formavimosi aplinkybes supratau, – sako pašnekovė. Iki šiol jaučiu poreikį išsiaiškinti, kas yra ta Lietuva…“

Daugiakultūrė patirtis padeda moksliniame darbe

Lietuvei teko gyventi, studijuoti ir dirbti nemažai šalių: JAV, Lietuvoje, Rusijoje, Danijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Indonezijoje, o šiemet ji išvyko gyventi į Airiją. Daugiakultūrė patirtis turėjo didelės įtakos ne tik jos asmenybei, bet ir moksliniams interesams. „Asmeninė patirtis man labai padeda tobulinti savo, kaip tarptautinio verslo specialistės, žinias ir galbūt paskatino mane toliau gilintis į tarpkultūrinius dalykus, – sako pašnekovė. – Dar būdama jauna studentė, negalvojau apie mokslininkės karjerą, tačiau kuo daugiau keliavau, tuo labiau manyje kažkas knibždėjo. Kaskart grįžusi iš kitų šalių namo pastebėdavau tam tikrus savo ir aplinkinių pokyčius, tik negalėdavau jų apibūdinti. Lankomuose kraštuose mano susidomėjimą kėlė ryškūs žmonių elgsenos, mąstysenos skirtumai. Dabar, atlikdama įvairius tyrimus, rašydama apie juos išties suprantu tai, ką tiriu, nes esu daug ką patyrusi pati. Pavyzdžiui, apie ekspatriantų adaptaciją, apie vertybių poveikį įvairiems darbo aspektams ir kitus dalykus aš rašau su didesniu susidomėjimu ir supratimu – tai nėra vien sausi pastebėjimai.“

Audra aštuonerius metus dirbo Monašo universitete Melburne. Prieš tai penkerius metus dėstytojavo Velingtono Viktorijos universitete Naujojoje Zelandijoje. O nuo šių metų perėjo į Meinuto universitetą Airijoje kaip Verslo mokyklos tarptautinio verslo srities profesorė. „Kai kurių sričių mokslininkų gyvenimas yra labai panašus į diplomatų arba ekspatriantų. Dažnai važiuojame ten, kur yra galimybių, nes pasirinkti universiteto ir netgi šalies negalime. Darbų yra labai mažai, o norinčių dirbti itin daug“, – vieną iš mokslininkų darbo ypatybių atskleidžia pašnekovė.

Meinuto universitetas, Airija

Audros nuomone, mokslininko darbas turbūt yra pats įdomiausias ir maloniausias: mokslo žmonės turi laisvę daryti tai, kas įdomu, siekti vis naujų žinių, nuolatos mokosi, daug keliauja. Lietuvei smagu su studentais dalytis žiniomis. Pastaruosius aštuonerius metus ji dirbo išskirtinai su magistrantais ir doktorantais, dėstė tarptautinį žmogiškųjų išteklių valdymą ir tarpkultūrinį valdymą. „Tai nėra taip nuobodu, kaip gali atrodyti išgirdus žodį „valdymas“. Iš tiesų mes nagrinėjome daugiašalių bendrovių veiklą įvairiais aspektais – kaip įmonė, turinti, tarkime, šimtą padalinių, sugeba koordinuoti savo veiklą skirtingose valstybėse, kur yra savi reikalavimai, standartai ir lūkesčiai, kur dirba įvairios kilmės darbuotojai, turintys savus kultūrinius įsitikinimus, supratimą, įpročius ir požiūrį; kaip vadovai gali derinti ir tenkinti visus tuos skirtingus lūkesčius ir tapti puikiais lyderiais. Mes nagrinėjome įmonių bei žmonių tarptautinį judėjimą, darbą tarptautinėse komandose, kultūros įtaką efektyviam globaliam vadovavimui ir darbui. Taip studentai ruošiami darbui pasauliniame kontekste“, – pasakoja lietuvė.

Audra pripažįsta, kad mokslininko darbas nėra lengvas, reikalauja daug asmeninio laiko. „Kuo aukštesnis universiteto lygis pasaulyje, tuo sunkiau yra ne tik įsitvirtinti jame, bet ir išlikti produktyviam. Konkurencija didelė ir reikalavimai mokslui aukšti. Kol esi produktyvus, tol turėsi išteklių – finansų ir laiko – moksliniam darbui, todėl nėra kada blaškytis, dažnai stinga laiko asmeniniam gyvenimui“, – vieną iš šio darbo minusų įvardija pašnekovė.

Tiria lietuvių vertybių ir pasirinkimų ryšį

A. Mockaitis jau ne vienus metus atlieka pasaulinio masto mokslinį tyrimą apie lietuvių identitetą. Imtis šio tyrimo moterį iš dalies paskatino asmeninė patirtis. „Prieš daug metų atlikau pirmąjį Lietuvoje vertybių tyrimą. Pagalvojau, kad būtų gerai atnaujinti, papildyti šį darbą. Tačiau norėjau sieti vertybes su platesniais dalykais. Dabar, kai iš Lietuvos emigruoja tiek daug žmonių, pasidarė smalsu, kodėl taip yra. Galbūt kažkas šiuos tautiečius sieja, gal jie nepritampa tėvynėje? Nusprendžiau apklausti dirbančius emigrantus apie jų patyrimus naujoje šalyje, bandyti atskleisti ryšius tarp vertybių ir įvairių pasirinkimų, požiūrių. Viena iš labai įdomių šio darbo dalių – lietuvių identiteto supratimas“, – pasakoja pašnekovė.

Atskleisti etninį identitetą – sudėtinga

Anot mokslininkės, atskleisti lietuvio identitetą nėra lengva užduotis. Į tai reikia žiūrėti sistemiškai, kaip į procesą, aprėpiantį psichologinius, emocinius ir elgsenos identiteto formavimosi aspektus. „Mūsų tapatybė formuojasi per pirminę ir antrinę socializaciją, mums yra diegiamos vertybės, įtaką daro aplinka. Mūsų etninis identitetas tampa reikšmingas, kai susiduriame su kitomis tautybėmis, kultūromis, nauja aplinka. Tada atsiskleidžia, kuo ir kiek mes skiriamės nuo kitų etninių grupių. Emigranto etninis identitetas gali tapti itin stiprus arba, atvirkščiai – žmogus gali jo atsisakyti, priklausomai nuo to, kiek save tapatina su nauja šalimi ir savo kilmės šalies kultūra. Tad atskleisti ir pamatuoti etninį identitetą yra ganėtinai sudėtinga – tai priklauso nuo to, ką identitetas reiškia pačiam žmogui (ką man reiškia būti lietuviu), kiek jam svarbu tapatintis su savo šalimi ar kultūra (koks mano santykis su lietuviškumu), kaip jis elgiasi, kai tapatybei iškyla grėsmė (kokį jaučiu įsipareigojimą arba atsidavimą savo šaliai). Galima ir pamatuoti, kiek žmogaus elgsena, vertybės ir požiūris atspindi tipinius lietuviškuosius“, – aiškina A. Mockaitis.

Į mokslininkės kvietimą dalyvauti tyrime atsiliepė 1885 žmonės. Iš jų tinkamai anketas užpildė 1359 – tai labai aukštas atsakomumo lygis. Dalyvavo lietuviai iš viso pasaulio šalių. Pagal respondentų skaičių valstybės rikiuojasi šia tvarka: JAV, Lietuva, Anglija, Australija, Vokietija, Norvegija, Kanada, Belgija, Ispanija, Australija, Liuksemburgas, Švedija, Suomija, Brazilija, Airija, Danija, Nyderlandai, Rusija, Graikija, Naujoji Zelandija, Turkija, Italija, Portugalija, Šveicarija. Keletas respondentų yra iš Japonijos, Maltos, Omano, Filipinų, Indonezijos, Indijos, Pietų Korėjos, Pietų Afrikos, Čilės, Vietnamo, Kambodžos, Venesuelos ir kt. „Mane itin maloniai nustebino žmonių geranoriškumas skiriant savo laiko šiam tyrimui: anketa nebuvo trumpa ir daugelis ją užpildė iki galo“, – pažymi pašnekovė.  

Savo tyrimu A. Mockaitis siekia ne tik nustatyti, koks yra pasaulio lietuvio identitetas, kas jį formuoja, bet ir išsiaiškinti, kuo skiriasi gyvenantys skirtingose šalyse, priklausantys skirtingoms kartoms. Rengiant šį straipsnį, mokslininkė jau buvo atlikusi parengiamuosius darbus, analizes. Kaip minėta, ankstesniuose darbuose ji ištyrė Lietuvos nacionalines kultūrines vertybes, tai leido palyginti mūsų šalį su kitomis. Šį kartą mokslininkė ėmėsi tirti panašias vertybes, bet ne nacionaliniu, o individo lygmeniu. Kitaip tariant, tyrė asmenines žmonių vertybes. Jas bandė lyginti įvairiais būdais.

Anot A. Mockaitis, mokslininkai yra įrodę, kad vertybės gali kisti priklausomai nuo šalies ekonomikos padėties, nuo išorinių sukrėtimų ir keičiantis kartoms. Taip pat žinoma, jog jos yra įdiegiamos tėvų, mokytojų, aplinkos, visuomenės, kurioje gyvename. Jaunystėje suformuotos vertybės išlieka ir daro įtaką mūsų požiūriui suaugus. Tad mokslininkė lygino lietuvius pagal jų gyvenimo ciklo etapus (pavyzdžiui, jaunus, vidutinio ir vyresnio amžiaus), pagal kartas, matuojamas keliais būdais: pagal politines kartas, t. y. politinė era, kuri vyravo asmens brandos laikotarpiu, pagal dekadas ir Lietuvoje skiriamas kartas (pokario, ankstyvoji X, nepriklausomybės ir tūkstantmečio). Taip pat lygino lietuvius pagal išvykimo iš Lietuvos bangas (1942–1958, 1960–1990, 1991–2003, 2004 metai ir vėliau) ieškodama bendrybių ir skirtumų tarp gimusių Lietuvoje ir tų, kurie gimė užsienyje.

Lietuvių panašumai ir skirtumai

A. Mockaitis papasakojo apie lietuvių panašumus ir skirtumus pagal penkias vertybių dimensijas. Vertybių dimensijų yra penkios. Pirmoji matuoja požiūrį į hierarchiškumą, t. y. ar asmuo vertina statusą kaip siekiamybę, autoritetą, prestižą, priima autokratišką valdymą kaip normą. Tyrimas parodė, kad vyrai tai vertina labiau; taip pat polinkiu į hierarchiškumą pasižymi vyresnio amžiaus asmenys. Kuo aukštesnį išsilavinimą turi žmogus, kuo daugiau šalių jis yra gyvenęs, tuo mažiau vertina hierarchiškumą.

Antroji dimensija – netikrumo vengimas, t. y. ar asmuo vengia savarankiškumo, autonomijos, laukia nurodymų, išsamių paaiškinimų, vertina formalumą, skeptiškai žiūri į pokyčius. Kaip rodo, A. Mockaitis tyrimas, kuo daugiau šalių asmuo yra gyvenęs, kuo ilgesnį gyvenimo tarpą praleidęs ne Lietuvoje, kuo aukštesnis jo išsilavinimas, kuo aukštesnės pareigos, tuo mažesnis netikrumo vengimas.

Trečioji dimensija – kolektyvizmas. Jis susijęs su įsitikinimu, jog žmogus yra priklausomas nuo kitų. Į kolektyvizmą linkęs asmuo vertina paklusnumą, bendradarbiavimą, lojalumą kolektyvui ir pasirengimą paaukoti asmeninius interesus dėl kolektyvinių. Anot A. Mockaitis, vyrai, jaunesnio amžiaus žmonės ir mažiau išsilavinę labiau vertina kolektyvizmą.

Ketvirtoji dimensija – vyriškumas. Ji apima tokias vertybes, kaip atkaklumas, konkurencingumas, sėkmės troškimas ir materializmas, vyriškos lyties dominavimas. Pagal lietuvės tyrimą, labiau linkę į vyriškumą yra vyresnio amžiaus vyrai, gimę Lietuvoje, mažiau laiko praleidę užsienyje, mažiau išsilavinę ir užimantys žemesnes pareigas.

Penktoji dimensija – ilgalaikė orientacija: taupumas, planavimas, asmeninis stabilumas, ištvermė. Šiuo atveju reikšmingų skirtumų išryškėjo tik tarp vyrų ir moterų: į ilgalaikę orientaciją labiau linkę vyrai ir turintieji vaikų.

Lyginant respondentų vertybes pagal kartas, emigracijos bangas ir gimtąsias šalis, anot tyrėjos, galima daryti prielaidą, kad mes, lietuviai, esame labiau panašūs nei skirtingi. „Gimusieji Lietuvoje ir gimusieji užsienyje yra panašūs vertinant netikrumo vengimo, kolektyvizmo ir ilgalaikės orientacijos dimensijas. Statistiškai reikšmingų skirtumų rasta tik analizuojant hierarchiškumo ir vyriškumo vertybių dimensijas: gimusieji Lietuvoje labiau vertina statusą, prestižą, autoritetą, jiems mažiau svarbūs lyčių lygybės principai. Gimusieji Lietuvoje skiriasi pagal gyvenimo ciklo etapus: su amžiumi didėja hierarchiškumas, o jaunesnio amžiaus lietuviai išsiskiria savo neigiamu požiūriu į vyriškumą. Lietuvoje gimę skirtingų kartų atstovai yra panašūs netikrumo vengimo ir kolektyvizmo lygiu. Išsiskiria tik gimę aštuntajame dešimtmetyje – jie labiausiai vertina individualizmą. Netgi jauniausios kartos atstovų kolektyvizmo lygis nesiskiria nuo gimusių iki 1970-ųjų. Tačiau, kalbant apie hierarchiškumą, lietuvių, gimusių 1947–1965 metais, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, hierarchiškumo lygis yra aukštesnis nei vėliau gimusių – nepriklausomybės ir tūkstantmečio kartų. Labiausiai hierarchiškumą vertina lietuviai, subrendę sovietmečiu“, – tyrimo įžvalgomis dalijasi Audra.

Pastebėta, kad gimusieji iki 1950-ųjų labiau orientuojasi į ateitį nei kitos apklaustųjų grupės. Vyriškumo vertybes itin vertina žmonės, subrendę sovietmečiu. Kartos, gimusios aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau, vyriškumą vertina mažiau, o tūkstantmečio karta jau atsisako lyčių stereotipų ir labiau nei kitos kartos vertina lygybę.

Anot A. Mockaitis, gali būti, kad lietuviai skiriasi ir pagal tai, kada jie emigravo iš Lietuvos. „Pagal hierarchiškumo vertinimą rasta reikšmingų skirtumų tik tarp dviejų bangų: emigravę nuo 1960 iki 1990 metų vertina hierarchiškumą labiau nei išvykę po 2004-ųjų. Visos emigrantų bangos labiau linkusios į hierarchiškumą bei vyriškumą nei gimusieji užsienyje. Emigravę tarp 1960 ir 1990 metų taip pat vertina vyriškumą labiau nei emigrantai, palikę Lietuvą po 1990-ųjų. Įdomu tai, kad reikšmingų skirtumų tarp išeivių ir likusiųjų tėvynėje nebuvo rasta. Todėl po truputį prieinu prie išvados, kad nuo savo įskiepytų vertybių nepabėgsi. Lietuvius sieja tam tikri bruožai, nepaisant to, kur jie gyvena ir kada išvyko iš gimtosios šalies“, – apibendrina mokslininkė.

Kuo mūsų tautos vertybės skiriasi nuo kitų tautų?

Nors lietuvių palyginimas parodė, kad esame panašesni, nei galbūt norėtume, lyginant mus su kitų šalių kultūromis, matyti, kad mūsų visuomenės (arba nacionalinės) vertybės skiriasi nuo kitų kraštų. A. Mockaitis neseniai susistemino visų esamų daugiašalių tyrimų, į kuriuos įtraukta Lietuva, rezultatus. Šie tyrimai – stambaus masto, duomenis rinko didelės tyrėjų grupės. Keliuose jų Audra dalyvavo pati. Juose Lietuva lyginama su 23–100 ir daugiau šalių. Mokslininkė pateikia įdomių šių tyrimų įžvalgų: „Pastebima, jog Lietuva nėra itin individualistinė, lietuviai nelabai linkę siekti įvairovės gyvenime, asmeninių malonumų. Tačiau Lietuva yra pirmoje vietoje Europoje pagal materialinei gerovei, pinigams, turtams teikiamą svarbą ir ketvirtoje pagal pasiekimų, savęs pripažinimo, asmeninės įtakos svarbumą. Lietuviai labiau laikosi tradicijų, yra linkę į konservatyvumą, pasižymi kuklumu, mažiau tiki, kad žmonės gali rinktis savo gyvenimo kelią, panašiai kaip Malaizijos, Turkijos, Honkongo gyventojai. Egalitarizmas taip pat nėra itin vertinamas Lietuvoje. Mūsų tauta panašiai kaip kinai, indai, pietų korėjiečiai ir vietnamiečiai vertina lygybę, sąžiningumą, geraširdiškumą ir socialinį teisingumą. Iš 50-ies šalių Lietuva – 35-oje vietoje. Joje, palyginti su kitais kraštais, labiau vertinama materialinė gerovė ir saugumas, mažiau juntamas pasitenkinimas gyvenimu ir laimė: pagal žmonių pasitenkinimą gyvenimu iš 23-ų Europos šalių Lietuva yra 22-a, o pagal materialinei gerovei teikiamą svarbą ji pirmauja. Lietuvių pasitikėjimas teisingumo sistema, policija ir kitomis institucijomis nėra didelis – pagal korupcijos šalyje vertinimą Lietuva yra ketvirtoje vietoje iš 156 valstybių. Galiausiai pagal pagarbą kitiems ir rūpinimąsi kitais, pagarbą gamtai ir aplinkai lietuviai užima žemiausias vietas Europoje.“

A. Mockaitis pažymi, kad nors galbūt šie rezultatai gali kelti gana pesimistines mintis, tai jokiu būdu nereiškia, kad visi lietuviai yra vienokie ar anokie: „Tyrimai parodo, kiek mūsų tauta statistiškai skiriasi nuo kitų tautybių, tačiau remdamiesi šiais skaičiais negalime apibendrintai kalbėti apie visus lietuvius.“

A. Mockaitis su dukra

Skirtinga motyvacija perduoti lietuvišką kultūrą

Mokslininkės tyrimo anketoje yra klausimų apie lietuvių motyvaciją perduoti lietuvišką kultūrą, šeimos tradicijas ir vertybes savo vaikams bei kitoms kartoms. Anot tyrėjos, didesnį norą perduoti kultūrą būsimoms kartoms išreiškė moterys ir lietuviai, emigravę iš Lietuvos pokario metais. Kaip rodo tyrimas, ilgesnis buvimas užsienyje sietinas su mažesniu noru tai daryti. Mišrios šeimos tam taip pat turi mažiau motyvacijos.

„Emigravusieji po 2004-ųjų nuo visų kitų reikšmingai skiriasi savo nenoru išsaugoti lietuvių kultūrą. Pagal tai ši banga nesiskiria tik nuo emigrantų vaikų, gimusių užsienyje, – pažymi pašnekovė ir pasidalija savo asmeninėmis įžvalgomis: – Šią tendenciją pastebėjau gyvendama Australijoje. Vietos lietuvių bendruomenė labai skiriasi nuo gausios lietuviškai kalbančios bendruomenės, kurioje aš augau Čikagoje. Ji maža, lietuviškai dar kalba pokario imigrantai, tačiau jų vaikai šią kalbą vartoja retai, o anūkai – beveik visai ne. Naujų atvykėlių yra palyginti mažai.“

Melburne A. Mockaitis įsteigė lietuvišką mokyklą, bet po šešerių metų mato, kad bendruomenei ji duoda mažai naudos. „Tik nedaugelis tėvų, naujosios bangos emigrantų, su vaikais kalba lietuviškai. Naujieji emigrantai dažnai atvyksta į Australiją sukūrę mišrias šeimas. Didelėse bendruomenėse, tokiose kaip Amerikos arba Airijos lietuvių bendruomenės, tautiškumas aktyviai puoselėjamas, nes yra pakankamai užsidegusių, entuziastingų žmonių, suprantančių šio darbo svarbą, negailinčių savo laiko ir turinčių reikiamų žinių. Žinoma, Melburne tokių entuziastų yra, tačiau kur kas mažiau. Lietuviškas mokyklas lankančių vaikų taip pat nedaug. Deja, nematau prošvaisčių, kad situacija pasikeis, kol bendruomenė bus tokia maža“, – nuogąstauja pašnekovė.

A. Mockaitis tęsdama tyrimą ketina panagrinėti, kodėl ši naujoji išeivių banga atsisako savo lietuviškumo. „Galbūt ši karta bus ta, per kurią lietuvybės silpnėjimas įgaus negrįžtamą pagreitį. Tačiau lietuvis ir išliks lietuviu – vertybės keičiasi lėtai, žmonės nuo savo kilmės nepabėgs ir netaps kitokie. O gal bus taip, jog, siekdami atsikratyti savo lietuviškumo, jie liks be identiteto – nepritapę prie jokios kultūros“, – mintimis dalijasi mokslininkė.

Inga Nanartonytė

A. Mockaitis asmeninio archyvo nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: