Kuriate naujus namus ir norite aiškiau įsivardyti, kokie namai jums būtų savi ir jaukūs? O gal dabartinėje gyvenamojoje vietoje stinga komforto, jaukumo, savumo jausmo ir norite aiškiau suprasti, su kuo tai susiję? Į šiuos ir kitus su namų psichologija susijusius klausimus padeda atsakyti psichologė-psichoterapeutė Irma Skruibienė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė, knygos „Namų psichologija“ bendraautorė. Šiame interviu ji paaiškina, kas yra namų terapija, dalijasi įžvalgomis, ką rodo vieni ar kiti žmonių pasirinkimai kuriant savo namus, ir atskleidžia, į ką svarbu atkreipti dėmesį puoselėjant savo asmeninę erdvę.
Kas Jus paskatino domėtis namų psichologija, kurti tinklaraštį „Namų terapija“ ir šiomis temomis rengti seminarus?
Namų psichologija pradėjau domėtis baigusi psichologijos magistro studijas. Tuo metu su vyru kaip tik kūrėmės naujuose namuose, parūpo išsamiau patyrinėti, kaip mums svarbių erdvių kūrimas siejasi su psichologija.
Gilinausi į aplinkos psichologijos sritį, į tai, kaip erdvės, jų išdėstymas, jose esančios spalvos, formos veikia mūsų emocijas, elgesį, mąstymą. Vis labiau ryškėjo kryptis, kuri man įdomiausia, – jai daugiausia ir skyriau dėmesio, – kaip mūsų individualios ankstyvosios patirtys siejasi su namų kūrimu dabartyje. Buvo svarbu ir pačiai atrasti, kad mano domėjimasis šia sritimi siejasi su močiutės išpasakotomis patirtimis, kada ji su visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o kai po penkerių metų grįžo, jų namas buvo nusavintas ir reikėjo daug pastangų, kol bent dalį jo pavyko susigrąžinti. Namų tema man asmeniškai svarbi ir dėl to, kad pačiai teko patirti buvimo namuose jausmo trapumą, suprasti, kad šis jausmas gali bet kada pradingti, taip pat tai, koks stiprus patyrimas yra jaustis esant savuose namuose.
Kai pradėjau domėtis namų psichologijos sritimi, skaičiau daug straipsnių, knygų šia tema, tad šeimos nariai, draugai, pažįstami vis klausdavo, apie ką aš čia skaitau. Kai bandydavau daugiau papasakoti, vis patirdavau, kad pati nerandu žodžių apibūdinti tam, ką skaitydama sugeriu ir per save perleidžiu. Taip kilo mintis apie tinklaraštį – rašydama jame tekstus radau vis daugiau būdų įžodinti tai, ką noriu kalbėti apie namus.
Taip jau būna – kai kokia nors sritis labai įdomi, kai atrodo, kad joje tiek atradimo džiaugsmo, kyla noras visu tuo dar daugiau dalintis. Iš šio noro kilo mintis rengti seminarus, kurių dalyviai turėtų galimybę pakeliauti po buvimo namuose patirtis panašiai, kaip keliavau pati. Ir tai yra kelionė ne tik po išorinius namus, kuriuose gyvename, bet ir po vidinius namus – savo vidinį pasaulį.
Namų terapija – kas tai?
Kaip rašiau savo tinklaraštyje, namų terapija vadinu gilinimąsi į savo vidinius namus, taip pat savų namų kūrimą išoriniame pasaulyje. Tikiu, kad tiek refleksija apie vidinius namus, tiek išorinių namų kūrimas gali virsti terapiniu procesu – gydančiu ir kartu reikalaujančiu daug darbo. Vidiniai ir išoriniai namai yra tarpusavyje susiję. Kai jaučiamės turintys saugius ir jaukius namus vidiniame pasaulyje, lengviau juos kuriame ir išoriniame. Taip pat būdami savuose namuose, kuriuose norime gyventi, kurie bent iš dalies atspindi ir mūsų vidinį pasaulį, labiau jaučiamės esantys ir savo gyvenimo šeimininkai.
Su kokiais lūkesčiais, problemomis, susijusiais su namų erdve, žmonės į Jus kreipiasi? Kaip jiems pagelbėjate?
Dažniausiai į mane kreipiasi naujuose namuose planuojantys kurtis asmenys, vieni ar su savo pora, šeima. Kreipiasi ir tie, kuriems jau kurį laiką nepavyksta susikurti namų aplinkos, kurioje jaustųsi saugiai, jaukiai. Neretai seminaruose dalyvauja ir dizaino, interjero, architektūros sričių specialistai, norintys geriau išgirsti ir suprasti savo klientų poreikius, juos atliepti.
Seminarų ar individualių bei porai skirtų užsiėmimų metu kartu su dalyviais ieškome, su kuo jiems siejasi saugumo, savumo namuose jausmas ir kaip šį patyrimą būtų galima persikelti į dabartinius ar būsimus namus. O šio patyrimo išraiškos gali būti labai įvairios. Tai gali būti erdvės išdėstymas, spalvos, formos, kvapai, skoniai, paviršiai ar kiti fiziški namų erdvės atributai, kurie per pojūčius primena turėtą saugią erdvę. Kai kam savų namų jausmas siejasi ne tiek su erdve, kiek su joje patiriamu santykiu. Dar kitiems svarbiausia persikelti tradicijas, ritualus, kurie įneša buvimo namuose jausmą. O galbūt kažko kaip tik labai svarbu atsisakyti, nekartoti, nepersikelti į dabartinius namus. Kartais paaiškėja, kad būtent šie pasikartojimai neleidžia patirti namų jaukumo.
Psichologijos požiūriu, ar tėvų namuose išsaugoti mūsų vaikystės, jaunystės daiktai turėtų keliauti kartu su mumis į kuriamą naują šeimos erdvę? Kodėl?
Išsaugotuose daiktuose iš vaikystės, jaunystės dažniausiai gyvena istorijos apie mūsų patirtis, santykius, emocinę atmosferą, galbūt linksmus nuotykius ar skaudžius įvykius. Kuo labiau atpažįstame, suprantame, su kuo mums konkretūs daiktai siejasi, tuo aiškesnis gali būti atsakymas, ar mums jų vis dar reikia – ar kaip brangių prisiminimų, galbūt ir dabartyje atliekančių svarbų vaidmenį, o gal iliustruojančių įvykusius pokyčius, kuriais galime džiaugtis. Galime suprasti ir tai, kad šių daiktų mums nebereikia, kad norime atsisveikinti su juose slypinčiomis patirtimis, įvykiais, santykiais, kuriems dabartiniame gyvenime jau nebėra vietos. Štai taip atrandame išorinių ir vidinių namų sąsajas.
Jeigu žmogaus vaikystė nebuvo lengva, ar verta saugoti vaikystės daiktus? O gal tie daiktai gali atlikti naudingą funkciją psichologine prasme?
Jei išsaugoti vaikystės daiktai primena skaudžias patirtis, jie išties gali kelti dvejopus jausmus. Galbūt skamba paradoksaliai, bet kartais tokius daiktus paleisti yra dar sunkiau. Neretai sunkūs patyrimai, išgyvenimai užsilieka mūsų vidiniame pasaulyje, o iš to laiko atkeliavę daiktai apie juos primena. Tik gan apgaulinga galvoti, kad, šiuos daiktus atidavus ar išmetus, neliks ir skaudžių prisiminimų. Tokiuose momentuose vėlgi susipina mūsų išorinis ir vidinis pasauliai. Kai skaudžios patirtys iškalbėtos, išliūdėtos, išverktos, santykis su jas primenančiais daiktais yra aiškesnis, paprastesnis. Kuo ramiau viduj, tuo aiškiau ir tai, ką daryti su nelengvą praeitį menančiais daiktais – ar su jais atsisveikinti, ar pasilikti prisiminimui kur giliai spintoje, o galbūt pasidėti matomoje vietoje kaip priminimą apie nueitą kelią.
Ką patartumėte poroms, kurios skirtingai įsivaizduoja savo bendrus namus? Pavyzdžiui, vienas nori prabangos, o kitam jaukesnės paprastos erdvės.
Kaip teko ne kartą patirti seminarų ar užsiėmimų poroms metu, kuo abiem pusėms aiškiau, iš kur kyla vienas ar kitas poreikis kuriant bendrą erdvę, tuo lengviau yra šį poreikį priimti ar rasti su juo susijusius kompromisus. Natūralu, kad kartais gali būti sudėtinga pagrįsti, kodėl, kaip Jūsų pavyzdy, norime prabangios ar kaip tik paprastesnės erdvės, ar tam tikro stiliaus, ar konkrečių spalvų, o galbūt būtinai tik nuosavo namo. Mano patirtis rodo, kad, pasigilinę į ankstyvąsias patirtis, atsakymus į šiuos klausimus aiškiau suprantame patys ir tuomet galime geriau paaiškinti kitiems. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad prabangos norisi todėl, kad vaikystėje teko patirti nepriteklių ir su tuo susijusį nesaugumą, nejaukumą, galbūt ir sunkumą priimti savo šeimą, save. Gali paaiškėti ir tai, jog prabanga supo tą saugiąją erdvę, kuri dabar labai siejasi su jaukiais namais. Kaip bebūtų, aiškiau suprantant poreikių kilmę, lengviau ieškoti ir kompromisų. Galbūt galima ieškoti skirtingų prabangos erdvėje išraiškos būdų ir tyrinėti, kurie iš jų kitai poros pusei būtų priimtinesni? O galbūt prabangos išraiškos gali būti susipynusios su paprastumu ir tai į interjerą įneštų daugiau įvairovės, tinkančios abiem pusėms?
Ką apie žmogų sako dabar gana populiarus minimalistinis interjeras? Ir priešingai – namų erdvė, kurioje gausu įvairių, iš pažiūros net nederančių daiktų?
Turbūt gali sakyti įvairius ir skirtingus dalykus. Mums būdinga sekti tendencijas, madas, jomis vadovautis, tad šiuo metu populiarus minimalistinis interjeras gali lengviau atkeliauti į mūsų namus, net ir tada, kai mums jis nėra tinkamiausias.
Jei bandytume tyrinėti individualias savybes, minimalistinį interjerą gali rinktis asmenys, kuriems yra svarbi struktūra, aiškumas, žinojimas, kad viskas turi savo vietą. Minimalistiniame interjere visa tai pasiekti yra lengviau. O asmenys, kurie orientuojasi ne tiek į struktūrą ir tvarką, bet daugiau į aplinkos patyrimą per pojūčius, emocijas, tikėtina, norės savo aplinkoje matyti daiktus, kuriuose „gyvena“ visa tai sužadinančios patirtys. Arba galbūt minimalistinį interjerą žmogus gali rinktis norėdamas namuose atitrūkti nuo gausybės informacijos ir nuolatinio veiksmo, kurio ypač daug miesto gyvenime.
Įvairios mažos smulkmenos, skirtingos spalvos, raštai, skirtingų faktūrų paviršiai, taip pat kvapai, garsai į mūsų aplinką įneša daugiau gyvybės – kažkam tai gali būti išties svarbu. Bet jei žmogus yra jautrus aplinkos stimulams, galbūt saugiau ir jaukiau jausis pojūčius mažiau žadinančioje erdvėje.
O ką rodo noras gyventi didelėse erdvėse ir, priešingai, tokių erdvių vengimas, nesijautimas jose gerai?
Čia vėlgi ieškočiau individualių patirčių. Knygoje „Namų psichologija“ dalinuosi seminaro dalyvės papasakotu pavyzdžiu: ji su vyru ir savo dviem mažais vaikais nakčiai turėjo sutilpti į itin mažą plotą; abu su vyru šią patirtį prisiminė kaip vieną nekomfortiškiausių, o dukrelė apie šį įvykį pasakojo kaip apie smagiausią, kokį tik gali prisiminti. Vaikams yra itin svarbus emocinis ir fizinis artumas su juos globojančiais asmenimis. Mažos erdvės mums suteikia tai primenantį prieglobstį, o didelėse, atvirose erdvėse galime jo stokoti. Kita vertus, maža erdvė gali perdėm spausti, galbūt sietis su savo privačios erdvės neturėjimu, jei anksčiau yra tekę tai patirti gyvenant susispaudus mažame būste. Didesnės erdvės mums taip pat atveria perspektyvą – galime plačiau matyti mus supantį pasaulį.
Aplinkos psichologai rekomenduoja universalų derinį, kuriame, pasak jų, iš prigimties jaučiamės saugiai ir jaukiai, – tai vietos, kurios suteikia prieglobstį, bet kartu ir atveria perspektyvą. Tai galėtų būti krėslas kambario kampe ar nišoje įtaisyta sofa, o galbūt ant plačios palangės įtaisyta patogi sėdima vieta. Tuomet galime laisvai stebėti atsiveriantį pasaulį ir kartu jausti mus supančios erdvės saugų prieglobstį.
Daugybė žmonių nemažą dalį gyvenimo praleidžia nuomojamuose butuose. Ar juose įmanoma susikurti tą tikrą namų jausmą, turint ribotas galimybes keisti aplinką? Ko tam reikia?
Tyrimų duomenimis, mums, gyvenantiems Lietuvoje, vis dar sunku nuomojamame būste jaustis kaip savuose namuose. Yra kraštų, kur nuomotis būstą yra itin įprasta praktika, ir ši erdvė išties tampa namais. Galime šiuos skirtumus sieti su tradicijomis, kultūrine patirtimi – Lietuvoje „pastatyti namą“ yra vienas iš įvardijamų svarbių gyvenimo tikslų. Kultūrinėje atmintyje turime dar visai neseną namų netekčių patirtį – per tremtis ir privačios nuosavybės nusavinimą. Norisi turėti namus, kurių tikrai niekas neatimtų.
Svarbu ir tai, kad dar neturime ilgalaikės nuomos tradicijos, kada erdvę nuomojantis asmuo suprantamas kaip jos savininkas, galintis kabinti savo paveikslus, gręžti skyles sienoje, keisti baldus ir kt. Erdvė tampa savesnė tuomet, kai galime ją keisti pagal savo norus ir poreikius.
Tačiau vis daugiau tenka girdėti, ypač iš jaunosios mūsų kartos, kad nuomojama erdvė kaip tik suteikia laisvę ieškoti, tyrinėti gyvenimo teikiamas galimybes. Tokiu atveju gyvenama erdvė suprantama kaip laikina, ir tai kaip tik labai tinka. Kartu toje laikinoje erdvėje gali rastis ir namų jaukumo jausmas, jei šiai erdvei keliami lūkesčiai sutampa su esamu gyvenimo etapu.
Kokį vaidmenį kuriant ar pertvarkant nuosavo būsto erdvę atlieka intuicija, ar pakanka vadovautis vien „patinka – nepatinka“ kriterijumi?
Kurdami sau svarbias erdves daug svarstome, dėliojame racionalius argumentus „už“ ir „prieš“, skaičiuojame biudžetą, deriname spalvas, galvojame apie baldų funkcionalumą ir kt. Ir šios užduotys yra išties svarbios. Tačiau visame tame gali pasimesti tai, ką mums sako nuojauta, intuicija ar „pilve kirbantis jausmas“ (angl. „gut feeling“). Jį dažnai nurašome kaip „neracionalų, paremtą emocijomis, neprotingą“ ir pan. Visgi kviesčiau šalia visų racionalių, apgalvotų svarstymų sustoti ir ties šiuo „pilve kirbančiu jausmu“. Jis gali įnešti aiškumo bandant suprasti, ar ši erdvė man tinka, ar šis būsto planas, spalvos, raštai, formos, kvapai, garsai – išties man? Juk daugybė asociacijų, susijusių su mums svarbiomis, saugiomis, jaukiomis erdvėmis, mums į atmintį „įkrito“ dar tada, kai nemokėjome analizuoti, išmąstyti ir išgalvoti, visa tai patyrėme daugiausia per emocinį, pojūčių lauką, ir mūsų kūnas tai pamena. Kai atsiduriame tam tikroje erdvėje, būtent kūnas, kalbantis per emocijas ir „pilve kirbantį jausmą“, mums aiškiausiai gali pasufleruoti, kas yra „teisinga“.
Kalbino Inga Nomeikienė