Kelerius metus Kembridžo universitete dirbusi, šiuo metu Belgijoje gyvenanti moksleiviams skirtos neuromokslų olimpiados „Lithuanian Brain Bee“ organizatorė, neuromokslininkė dr. Roma Šiugždaitė yra atidavusi nemažą dalį gyvenimo žmogaus smegenų tyrimams, leidžiantiems geriau suprasti apie jų vystymąsi ir aplinkos poveikį. Besisukdama intensyvių darbų karuselėje talentinga lietuvė sutiko stabtelėti ir papasakoti apie tai, kuo šiandien gyvena, ką yra atradusi savo srityje ir kaip atrodo rūpinimasis smegenų sveikata.
Ketverius metus dirbote Kembridžo universitete: buvote tyrėjų komandos „4D“ nare, gilinotės į vaikų nervų sistemą ir vaikų raidos sutrikimus. Papasakokite, kuo iš šio etapo labiausiai norėtumėte pasidalinti su „Lietuvės“ skaitytojais.
Kembridžas – ypatinga vieta moksliniams tyrimams atlikti. Esant neribotiems ištekliams, aukšto intelekto koncentracijai negalima nepajusti aplink sklindančios moksliniais atradimais apipintos ir įkvepiančios atmosferos. Mūsų komanda tyrinėjo beveik tūkstantį įvairaus amžiaus vaikų bei paauglių, turinčių mokymosi sunkumų ir vystymosi sutrikimų. Priėjimas prie tokios didelės tyrimo grupės duomenų man padėjo atsakyti į visus dominantį klausimą: ar galima iš smegenų sričių struktūros nuspėti mūsų kognityvinius gebėjimus ir atvirkščiai. Mes parodėme, kad toks ryšys yra, bet ne pačios smegenų sritys yra svarbiausios, o tai, kaip jos susijungusios į tinklą.
Esate mokslinio straipsnio apie vaikystėje netinkamą elgesį patyrusių moterų psichikos sveikatą (tiksliau, neigiamai pakitusius neuroninius tinklus) bendraautorė. Ar galite papasakoti, kokias išvadas padarėte, į ką visuomenei reikėtų atkreipti dėmesį?
Šio tyrimo centre buvo ilgalaikis netinkamo elgesio vaikystėje poveikis neuroniniam tinklui, skirtam socialinei informacijai apdoroti, kuris yra neatsiejamas nuo kitų žmonių emocinės būsenos supratimo. Pasikeitęs būtent šis neuroninis tinklas gali lemti tam tikrus tarpasmeninius sunkumus, patiriamus dėl netinkamo elgesio vaikystėje ir kliudančius kurti ir palaikyti sveikus profesinius ar asmeninius santykius.
Ar vaikystėje neigiamai paveikti žmogaus smegenų neuroniniai tinklai gali būti sugrąžinti į normalią būseną? Kokiais būdais?
Žinojimas, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir kinta visą gyvenimą, suteikia optimizmo. Vaikystė ir paauglystė yra svarbiausi mūsų smegenų vystymosi etapai, kuriuose pagal mūsų aplinkos įtaką formuojasi smegenų neuroninių tinklų struktūra. Todėl ir mes, ir mūsų smegenys gali keistis – niekada nevėlu. Kuo anksčiau pradedama keistis, tuo lengviau tai daryti. O kaip keisti smegenis? Yra daugybė būdų stimuliuoti smegenis ir rūpintis jų sveikata: judėjimas, sveika mityba, miegas, bendravimas ir naujų dalykų mokymasis.
Kokius visuomenėje sklandančius su psichikos sveikata ir raida susijusius mitus norėtumėte paneigti ar pagrįsti?
Vienas didžiausių mitų, kuriuos vis dar dažnai tenka išgirsti, yra tai, kad depresija – tai silpnybė ar tinginių liga. Primenu, jog depresija nediskriminuoja ir niekas negali nuspręsti, kada susirgti depresija. Vienintelė priežastis, dėl kurios depresija laikoma silpnybe, yra ta, kad mūsų visuomenė stigmatizavo šią būklę. Depresija yra biologinė ir psichologinė būklė, neturinti nieko bendra su tuo, ar esate stiprus.
Jauniausios kartos vis daugiau laiko praleidžia skaitmeniniame pasaulyje: įsikūniję į 3D avatarus žaidžia, bendrauja, netgi apsipirkinėja. O kur dar dirbtinio intelekto tendencijos! Žvelgdama iš mokslinės perspektyvos, naujausias technologijas vertinate kaip galimybę ar kaip grėsmę?
Aš manau, kad naujausios technologijos yra ir bus ypatingi jaunosios kartos sugebėjimai. Jaunimas daug greičiau adaptuojasi prie naujovių ir jas perpranta. Aš į naujas technologijas žiūriu kaip į naujas galimybes, kaip į būdą efektyviau spręsti problemas. Dirbtinis intelektas atveria naujų galimybių, apie kurias mes šiandien dar nežinome ir kurias dabartinis jaunimas atras.
Kalbant apie grėsmes, jų galima įžvelgti kiekvienoje naujoje technologijoje, naujame išradime. Bet esu tikra, kad atsiras naujų profesijų, kurios kovos su tomis grėsmėmis.
Papasakokite, kaip iš Kembridžo atsidūrėte Belgijoje. Kas paskatino pokyčius ir ar jais džiaugiatės?
Persikelti iš Kembridžo į Belgiją paskatino šeima. Mes Belgijoje gyvenome prieš išvykdami į Kembridžą, todėl pasibaigus projektui paprasčiausiai grįžome namo, ir vėl pradėjau dirbti su kolegomis Gento universitete. O dabar dar darbuojuosi ir Antverpeno universitete.
Ką šiuo metu veikiate Antverpeno universitete?
Antverpeno universitete dėstau statistikos mokslus viso universiteto doktorantams ir jauniesiems mokslininkams. Kalbant apie doktorantūrą ir daktaro disertaciją, Belgijoje yra keliami aukšti reikalavimai ne tik studijuojamam dalykui, bet ir moksliniams straipsniams – šie turi spindėti aukšto lygio moksliniu tyrimu su nepriekaištingai atlikta statistine analize. Todėl beveik visi doktorantai renkasi statistikos kursus ir šitaip atgaivina, sustiprina savo žinias.
O į kokią veiklą esate įsitraukusi Gento universitete?
Gento universitete dalyvauju projekte, orientuotame į ankstyvą autizmo diagnozavimą, ir ruošiuosi tyrinėti vaikų kalbos raidos trajektorijas. Tai yra didžiulis projektas Belgijos mastu: trys mokslinės grupės su mikroautobusais važinės po visą šalį ir tyrinės rizikos grupėje esančius vaikus. Mikroautobusuose yra įrengtos testavimo technologijos, todėl tyrimus iš laboratorijos galime perkelti į namų kiemą. Per pirmus dvejus metus planuojame surinkti duomenų iš trijų šimtų vaikų.
Į kokius dar mokslinius tyrimus šiandieną esate pasinėrusi?
Pastaruoju metu taip pat domiuosi matematiniu nerimu ir kokią įtaką tai daro moksleivių ir studentų mokymosi rezultatams. Tai itin jautri ir labai nedaug tyrinėta tema, todėl norėčiau patyrinėti ir Lietuvos moksleivius, studentus ir net mokytojus.
Kaip su profesine ir asmenine patirtimi keitėsi Jūsų pačios supratimas apie smegenų sveikatą? Kaip šiandien rūpinatės savimi?
Labai pasikeitė. Dar studijų laikais ir dirbant mokslinį darbą susiformavo daug nesveikų įpročių, tokių kaip nuolatinis sėdėjimas, neribotas kavos vartojimas, darbas vėliais vakarais, mažai miego, greitasis maistas. Be abejonės, nebuvo lengva keistis. Sumažinau kavos kiekį iki 1–2 puodelių per dieną ir geriu daug vandens, kasdien nueinu bent dešimtį tūkstančių žingsnių, taip pat kasnakt miegu bent septynias valandas.
Kas labiausiai kenkia smegenų sveikatai?
Labiausiai kenkia galvos traumos (tyčinės, netyčinės, patiriamos užsiimant tam tikromis sporto šakomis). Taip pat kenkia blogi įpročiai, neigiamos emocijos ir vienatvė. Visa tai sendina mūsų smegenis.
Esate prisidėjusi prie ne vieno mokslinio darbo apie psichikos sveikatą COVID-19 pandemijos metu. Ar galite pasidalinti, kokias tendencijas įžvelgėte?
Per pandemiją Kembridže tyrinėjome vaikus ir pastebėjome, kad po pirmos pandemijos bangos, kai vaikai mokėsi iš namų nuotoliniu būdu, sumažėjo nerimas, bet paaštrėjo depresijos simptomai. Padarėme išvadą, kad griežtos struktūros nebuvimas sumažino nerimą, bet įprasto gyvo bendravimo su bendraamžiais ir judėjimo stoka skatino depresiją.
Šiemet Jūsų organizuojama moksleiviams skirta neuromokslų olimpiada „Lithuanian Brain Bee“ vyko jau trečią kartą. Papasakokite, kaip vystosi šis renginys, pasidalinkite ryškiausiomis olimpiadų akimirkomis, dalyvių atsiliepimais.
Galiu pasidžiaugti, kad praėjusį balandį vykusios olimpiados nugalėtoju tapo moksleivis iš Kauno vardu Benedict Martinas Magee ir rugpjūtį jis dalyvaus tarptautinėje olimpiadoje. Nuostabu, kad kasmet sulaukiame vis daugiau susidomėjusių moksleivių ir jie ateina vis geriau pasirengę. Pirmasis „Lithuanian Brain Bee“ nugalėtojas Edgaras Zeboras pasaulyje buvo vienuoliktas. Antrąkart vykusios olimpiados nugalėtoja Ugnė Birštonaitė pasaulyje buvo trečia ir šiemet atliks neuromokslų praktiką Vašingtone, Džordžtauno universitete. Labai smagu, kad kiekvienais metais vis daugiau Lietuvos moksleivių sužino apie mus ir noriai dalyvauja.
Kokį įspūdį per šiuos metus susidarėte apie Lietuvos švietimo sistemą ir mūsų jaunąją kartą?
Moksleiviai, kurie dalyvauja mūsų olimpiadose, yra trokštantys žinių ir turintys motyvacijos. Dėl to labai džiaugiuosi. Mūsų karta turėjo vargti ieškodama informacijos, nes jos paprasčiausiai trūko. Reikėdavo sugaišti daug laiko, kad surastume tai, ko reikia. Manau, kad šiuolaikiniam jaunimui didžiausias iššūkis yra nepasiklysti dideliame kiekyje informacijos, išmokti įvertinti randamą informaciją ir galiausiai atsirinkti tai, kas reikalinga. Šito nei mokykloje, nei namuose nemoko, jie turi išmokti patys. O apie Lietuvos švietimo sistemą negaliu kalbėti, nes neturiu galimybės jos įvertinti.
Be „Lithuanian Brain Bee“, ką dar naujo norėtumėte veikti Lietuvoje?
Pradėjome edukacinę programą 1–6 klasių moksleiviams „Meniškosios smegenys“. Joje žaidybine forma visai klasei vienu metu pasakojame apie smegenis, kaip jos veikia ir kaip jas saugoti. Šią veiklą norėtume plėsti, nes svarbu skleisti žinią, jog rūpinimasis smegenimis nuo mažens – tai investicija į kokybišką ateitį, senatvę.
Ką dar norisi išvysti Lietuvoje?
Sunku pasakyti, matau labai daug įdomių iniciatyvų. Bet dažniausiai jos koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Norisi daugiau galimybių mažesniems miesteliams.
Živilė Kasparavičiūtė
Nuotraukos iš Romos Šiugždaitės asmeninio archyvo