Kristina Prokopec
Gimė: Klaipėdoje
Gyvena: daugiau nei 5 metus Norvegijoje, nuo 2013 m. gegužės Brynes mieste
Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja, įmonės savininkė
Gyvenimo moto: „Nesakyk „rytoj“, jei gali šiandien“
Kristina Prokopec turėjo gražių svajonių ir planų Lietuvoje. Tačiau kartais aplinkybės susiklosto visai kitaip, nei tikimės. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ji turėjo širdžiai mielą darbą, puoselėjo mintį ateityje dėstyti Lietuvos studentams. Tačiau jau daugiau nei penkerius metus ji savo laimę kuria Norvegijoje. Jos idėjų, iniciatyvų pilna visur… Kristina – ir aktyvi Rugalando lietuvių bendruomenės narė, ir įmonės savininkė, sugebėjusi savo pomėgį paversti verslu, ir investuotojų klubo įkūrėja… Ir tai – toli gražu ne visa jos veikla. Sumanumas, veiklumas, didelis darbštumas ir vidinė laisvė – tai, galima manyti, šios jaunos moters sėkmės paslaptis.
Kristina, ką šiuo metu dirbate Norvegijoje?
Esu anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja. Dirbu Stavangerio universitetinės ligoninės reanimacijos skyriuje intensyviosios terapijos slaugytoja. Taip pat esu FIVIR įmonės įkūrėja. Įmonė padeda integruotis lietuviams Rugalando apskrityje, organizuoja lietuviškų filmų seansus ir kitus lietuviams skirtus renginius. Pagrindinė įmonės veikla – norvegų kalbos kursai, paremti greita užsienio kalbų mokymosi metodika. Kursai sulaukė didžiulio pasisekimo ir labai gerų rekomendacijų (veikia principas „iš lūpų į lūpas“).
Darbas, kiek žinau, – ne vienintelė Jūsų veikla.
Tiesa. Taip pat esu investuotojų klubo (OBSIDO klub) Norvegijoje įkūrėja. Dvylika klubo narių kiekvieną sekmadienį susirenka pasidalyti idėjomis, mokytis ir tobulėti. Esu ir internetinės parduotuvės platintoja, taip pat administruoju sesers, gyvenančios Lietuvoje, internetinę vienetinių rankų darbo odinių rankinių parduotuvę.
Be visų šių darbų, dar suspėjate ir dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje. Žinau, kad buvote viena iš mugės, madų šou ir labdaros akcijos Rugalande (Rogaland) organizatorių. Tai buvo išties didelis ir reikšmingas Rugalando lietuvių bendruomenės renginys. Kokių dar akcijų, renginių esate organizavusi ar kitaip prie jų prisidėjusi?
Esu aktyvi Rugalando lietuvių bendruomenės narė, atsakinga už labdaros komiteto (http://rlb-labdara.org/) ir Jaunimo komiteto (https://www.facebook.com/groups/135911729867909/?fref=ts) veiklas. Jau dvejus metus iš eilės organizavau labdaros akcijas. Pirmaisiais metais buvo paaukota 18 600 kr, o antraisiais – 17 000 kr. Vaizdo medžiagą apie akcijas galite pažiūrėti internete: http://www.youtube.com/watch?v=9q2SbUApDj0 ir http://www.youtube.com/watch?v=Gx-UzFX4M7I.
Papasakokite, kodėl nusprendėte palikti Lietuvą. Galbūt mintį išvykti puoselėjote ilgai?
Lietuvoje baigusi studijas pradėjau dirbti anestezijos slaugytoja Klaipėdos universitetinės ligoninės operacinės skyriuje. Dirbau 1,25 etato labai mielą sielai darbą (atskaičius mokesčius 2006–2008 m. gaudavau 2400 Lt per mėnesį), tačiau beprotiškai nemėgau vyresniosios (turbūt šiandien reikėtų jai padėkoti už tai, kad dėl jos karinių darbo metodų sugebėjau palikti mėgstamą darbą ir išvažiuoti). Sėkmingai besidarbuodama, tęsiau neakivaizdines tęstines slaugos studijas Klaipėdos universitete (tų studijų kaina buvo 10 000 Lt už dvejus metus). Ateities vizijose mačiau save slaugos dėstytoja Lietuvos universitete, todėl planavau įgyti magistro laipsnį (studijų kaina buvo 16 000 Lt), o vėliau – daktaro laipsnį. Besidėliodama savo finansus ir ieškodama informacijos internete, radau, kad slaugos magistro studijos Skandinavijos šalyse yra nemokamos. Kiek vėliau darbe kažkas užsiminė apie darbą Norvegijoje, kur vieno mėnesio alga lygi 8000 Lt.
Dėl to ir pasirinkote būtent Norvegiją?
Dabar net nežinau, kuri iš tų priežasčių (nemokamų studijų ar mėnesinės algos, galinčios padengti visas studijų išlaidas Lietuvoje) labiausiai pastūmėjo mane palikti darbą ir gimtuosius namus Klaipėdoje. Taigi 2008 m. rugpjūčio mėnesį išvykau į Vilnių ir, labai sėkmingai baigusi norvegų kalbos kursus, po savaitės iškeliavau į netoli Bergeno esančią Tysse komuną. Darbu pasirūpino įdarbinimo agentūra, man teliko pateikti visus reikiamus dokumentus ir išmokti norvegų kalbą. Su agentūra pasirašiau vienų metų sutartį ir sėkmingai dirbau slaugytoja senelių namuose.
Po metų darbo agentūroje ir internetinių norvegų kalbos kursų susiradau darbą Florø komunoje – pradėjau dirbti Norvegijoje nuolatos ir savarankiškai.
Kaip sekėsi įsitvirtinti Norvegijoje?
Norvegijoje sekėsi labai gerai. Būstu ir darbu buvo pasirūpinta. Gyvenome su dar dviem merginomis iš Lietuvos dideliame name ant kalno, nuo kurio atsiveria jūros vaizdas. Vieną mėnesį (apie 140 val.) dirbau Norvegijoje ir dvi savaites atostogavau Lietuvoje. Vienintelė problema buvo suprasti, ką kalba vietiniai (aš mokiausi oficialios norvegų kalbos (bokmål), o ten ir rašė, ir kalbėjo naująja norvegų kalba (nynorsk)). Kalbėti galėjau, o suprasti buvo labai sunku. Todėl kiekvieną dieną prieš darbą ir po jo mokiausi norvegų kalbos.
Pakalbėkime apie Jūsų įmonę. Papasakokite idėjos atsiradimo, įmonės įkūrimo istoriją.
Mintis įkurti įmonę kilo atsitiktinai. Buvau labai aktyvi narė socialinio tinklo „Facebook“ Lietuvių Stavangeryje grupėje (https://www.facebook.com/groups/lietuviaistavangeryje/). Šiuo metu esu tos grupės administratorė. Pamenu, kai įstojau į ją 2010 m., ten buvo vos 24 nariai, reikėjo vis kalbinti juos. Vieną dieną netikėtai užsimezgė labai įdomi diskusija, ir jau 2011 m. tuometinė grupės administratorė surengė lietuvių susitikimą. Taip ir prasidėjo aktyvi veikla bendruomenėje ir minėtoje socialinio tinklo grupėje: aš grupės nariams skelbdavau į lietuvių kalbą išverstą informaciją apie įvairius įstatymus, organizuojamus susitikimus ir kt. Atsakydavau į žmonių klausimus įvairiomis temomis. Įmonės pavadinimas Fritids og integrerings virksomhet i Rogaland (FIVIR), išvertus į lietuvių kalbą, būtų Laisvalaikio ir integravimosi įmonė Rugalande.
Įkurti įmonę nieko nekainavo, o to reikėjo norint suorganizuoti kokį nors renginį ar išrašant sąskaitas faktūras. Pirmasis mano klientas buvo vienos Lietuvos įmonės atstovas. Jis nuomojosi mano būstą 3 dienas (Stavangeryje kasmet 3 dienoms dauguma vietinių išsikrausto pas savo gimines ir būstą užleidžia nuomininkams iš viso pasaulio. Tomis dienomis vyksta Naftos paroda, į ją atvyksta apie 50 000 žmonių, jiems visiems neužtenka viešbučių. Tokią dieną išnuomoti namą 3 dienoms galima net už 45 000 kr (tai prilygsta dviejų mėnesių nuomai)). Tokioms įmonėms būtinai reikia išrašyti sąskaitas faktūras.
Minėjote, kad pagrindinė įmonės veikla – norvegų kalbos kursai. Kodėl pasirinkote būtent tokią veiklos kryptį?
Kursų idėja kilo dėl to, kad kasmet daugėja lietuvių Rugalando apskrityje, vis daugiau ir daugiau jų pradeda suprasti, jog mokėdamas tik anglų kalbą toli nenukeliausi. Mokėti norvegų kalbą reikia norint kilti karjeros laiptais. Tai yra didelis privalumas ieškant darbo vietos.
Istorija trumpai skambėtų taip: mokausi norvegų kalbos jau daugiau nei 5 metus, prieš metus pradėjau mokytis anglų kalbos. O kai buvau jauna, maniau, kad esu negabi kalboms (bet tai – jau kita istorija). Atradau greito mokymosi metodą, kurį sukūrė Algirdas Karalius. Bendradarbiaudama su juo ir Giedre Arlauskaite pritaikiau šį metodą norvegų kalbai. Tikslas – taupyti žmonių laiką, skirti dėmesį tam, kas svarbiausia – kalbėjimui ir suvokimui. Tikrai nelinkiu žmonėms eiti tais keliais, kuriais ėjau aš besimokydama kalbos…
Kaip norvegų kalbos mokėtės Jūs?
Mokiausi klasikiniu mokymosi metodu. Labai varginančiai ir su daugybe tarimo klaidų. O kad tik būčiau žinojusi anksčiau, kaip reikia mokytis…
Ar šiuo metu pakanka klientų?
Taip, klientų pakanka, netgi bijau, kad jų nedaugėtų tokiu greičiu, kaip dabar. Įmonės veikla yra mano pomėgis, tai – darbas, kurį aš mėgstu daryti. Esu visiškai atsidavusi savo klientams ir iki šiol daugumai padedu be jokio užmokesčio. Įmonės direktorė ir darbuotoja esu tik aš. Prireikus pagalbos, nusamdau žmogų ir apmoku jo išrašytas sąskaitas faktūras – taip neprisiimu atsakomybės už darbuotoją.
Galbūt ateityje planuojate plėsti įmonę ar keisti veiklos kryptį?
Į šį klausimą kol kas negaliu atsakyti. Svarstau apie dar vieną norvegų kalbos mokytoją, kurią apmokyčiau, bet labai nenoriu rizikuoti kursų kokybe, nes nepakanka vien tik gero metodo, dar reikia ir tam tinkamos aplinkos, neeilinio mokytojo, gebančio pateikti informaciją paprastais žodžiais, paskatinti mokinį mokytis.
Kaip manote, ar Norvegijoje kurti verslą palankesnės sąlygos nei Lietuvoje?
Neabejotinai. Nors girdėjau, kad Airijoje jos dar palankesnės.
Galbūt pažįstate ir daugiau lietuvių, įkūrusių verslą Jūsų gyvenamajame regione?
Taip, pažįstu ne vieną. Vien tik mūsų OBSIDO klube iš dvylikos narių aštuoni turi savo įmones. Viena mano draugių turi vienintelę Rugalando apskrityje esančią ajurvedos kliniką. Dar yra daugybė jų: nuo valymo įmonių, statybos verslo, baldų gamybos įmonių savininkų iki dizainerių ir kt. Manau, apie 20 suskaičiuočiau labai greitai, o jei pagalvočiau ilgiau…
Dirbate ir Stavangerio universitetinės ligoninės reanimacijos skyriuje. Peršasi klausimas: kaip viską suspėjate?
Turėti įmonę čia nereiškia visiškai atsiduoti tik verslui, daugeliui tai yra papildoma veikla. Čia yra tam tikros sąlygos smulkiajam verslui plėtoti. Neperžengus nustatytos ribos, nereikia mokėti mokesčių, todėl daugeliu atvejų yra tikrai palankiau savo laiką parduoti išrašant sąskaitas faktūras kitoms įmonėms nei gauti algą, atskaičius 36 % mokesčių.
Ar dažnai tenka apsilankyti Lietuvoje? Kaip joje jaučiatės?
Į Lietuvą grįžtu vieną arba du kartus per metus. Po penkių dienų jau noriu atgal į Norvegiją. Mieliau renkuosi kitas pasaulio šalis. Grįžtu tik dėl šeimos narių, ginekologo ir dantų gydytojo profilaktinių apžiūrų. 2013 metais mane Norvegijoje aplankė visi artimiausi šeimos nariai. Sutikti Naujųjų metų buvo atskridę tėveliai, prieš Kalėdas – dukterėčia, į labdaros šventę – abi sesutės, vasaros atostogų buvo atvykęs brolis su draugu…
Klimatas Stavangeryje yra lygiai toks pat, kaip mano gimtojoje Klaipėdoje. Mes net turime paplūdimį Soloje, lygiai tokį patį, koks yra Smiltynėje. Mane nuo Lietuvos skiria dviejų valandų tiesioginis skrydis lėktuvu, kurio kaina kartais siekia vos 68 Lt pirmyn ir atgal… Nuo Klaipėdos iki Vilniaus maršrutinis autobusas veža už 60 Lt tik į vieną pusę… Argi tai nėra juokinga?
Ar labai skiriamės mes, lietuviai, nuo norvegų?
Lietuviai nuo norvegų skiriasi: yra sričių, kur lietuviams reikia pasitempti, ir atvirkščiai. Lietuviams dar labai toli iki norvegiškos darbo kultūros, o norvegams toli iki lietuviškos mokyklos žinių. Nenorėčiau gilintis į šią temą labiau, nes turiu labai daug ką pasakyti.
Kaip apibūdintumėte norvegus? Ar lengva su jais užmegzti draugiškus santykius?
Užmegzti draugystę su kaimynais ar bendradarbiais norvegais yra tikrai nelengva, nebent tu esi susituokusi su vienu jų. Bet jei jau tau tai pavyksta, tai turėsi draugą iki gyvenimo galo…
Ar jie geranoriškai žvelgia į imigrantus?
Jei lyginsime lietuvių geranoriškumą imigrantams Lietuvoje ir norvegų geranoriškumą, tai skirtumas didžiulis: lietuviams šiuo požiūriu dar labai toli iki norvegų. Čia, kaip ir Lietuvoje, nuomonę formuoja žiniasklaida. Buvo laikas, kai visi laikraščiai ir televizija mirgėjo kriminaliniais straipsniais ar reportažais apie lietuvius nusikaltėlius, kontrabandininkus…
Ar norvegams papasakojate apie Lietuvą, ar jie ja pasidomi?
„Iš kur tu atvykai?“ – tai turbūt vienas dažniausių norvegų klausimų. Tačiau iš jų vos keli pasidomėjo, ar šalies sostinė – Ryga. Vienas žinojo kelis didžiuosius Lietuvos miestus. Vienai bendradarbei suorganizavau savaitgalio kelionę Vilniuje. Penkios norvegės nusipirko lėktuvo bilietus ir užsisakė dviejų aukštų prabangų namą Vilniaus centre… Jas pasitiko limuzinas su sušiais ir nuvežė pirmiau į namą pasipuošti, o vėliau – į Operos ir baleto teatrą. Ten jos klausėsi vienos vokiečių operos. Kitas dienas praleido apsipirkinėdamos ir SPA centruose. Moterys kelione labai džiaugėsi, buvo dėkingos už patarimus.
Kas Jums labiau patinka Lietuvoje, o kas – Norvegijoje?
Lietuvoje man labiausiai patinka mamos gamintas maistas, o Norvegijoje – draugo keptas varškės apkepas (šypsosi).
Kaip Jūs suprantate sąvokas „patriotizmas“, „patriotas“? Kaip manote, ar šalies patriotais gali būti tik joje gyvenantys žmonės? Galbūt Jūs su kitais iniciatyviais lietuvių bendruomenės nariais savo darbais paneigiate tokį vyraujantį požiūrį?
Patriotas – tai žmogus, atsidavęs visa siela ir kūnu gimtinei. Jis, nesvarbu, kokios blogos sąlygos būtų, tikrai neišvyks iš Lietuvos ar tuo labiau gyvendamas užsienyje nešauks: „Aš esu Lietuvos patriotas.“ Savo darbais mes tikrai nepaneigiame šios sąvokos apibrėžties ir tuo labiau nesistengiame būti patriotais. Mes tiesiog kuriame jaukią ir šiltą aplinką saviškiams.
Tai, kad prisidedate prie labdaros akcijų Lietuvoje, leidžia manyti, jog ši šalis Jums tebėra svarbi ir galvojate apie ją, apie jos žmonių gerovę. Ar domitės šalies aktualijomis?
Lietuva yra mano gimtinė, tad ji visada išliks svarbi, nors ir kaip skaudu žiūrėti, kaip ten skriaudžiami silpnesnieji… Aš tikiu, kad nauja karta tikrai atneš didelių permainų. Televizijos nežiūriu ir laikraščių nebeskaitau, nesidomiu aktualijomis jau daugiau nei dvejus metus. Pasaulio naujienas ir svarbesnius įvykius man praneša draugas. Nenoriu būti iš tų, kurių nuomonę formuoja žiniasklaida. Verčiau skiriu laiko seminarų klausimams ir knygų skaitymui.
Įsivaizduokite, kad visi Jums artimi žmonės gyvena Norvegijoje, šalia Jūsų. Ar dar būtų noro grįžti į Lietuvą?
Noro grįžti nėra ir dabar. Čia aš turiu emocinę, mentalinę, psichinę ir dvasinę laisvę… Viena, ko pasigendu tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, yra saulė. Jos man trūksta… Todėl svarstau galimybę emigruoti į Floridą, JAV, arba į vieną gražesnių Italijos miestų.
Minėjote, kad šiuo metu prasideda darbų maratonas…
Darbų maratonas man nesibaigia jau nuo studijų laikų, tiesiog dabar maratonas suplanuotas iš anksto.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Kristinos Prokopec albumo