PAPRASTAS NEPAPRASTUMAS

Inga Krasilevičiūtė – veikli, energinga ir žingeidi moteris, kuri sunkiu savo darbu sparčiai kopia karjeros laiptais ir tampa vis žinomesnė savo srityje. Ji kuria unikalius makiažus, šukuosenas ir rūpinasi modelių įvaizdžiu visos fotosesijos metu. Beje, ji organizuoja vizažo seminarus, grimuoja politikus, domisi teatro grimu. Apie jos darbus ir kūrybišką požiūrį į darbą jau kalba pusė Vokietijos, o Lietuvoje ji taip pat puikiai žinoma dėl savo originalaus požiūrio bei gebėjimo sukurti įvaizdį per keliolika sekundžių. O mus Inga žavi savo paprastu nepaprastumu, pagalba kitiems, kuri įrašyta jos akyse, ir noru puoselėti visas lietuviškas tradicijas, nepaisant kurioje šalyje ji gyventų. 

Dėl kokių priežasčių atsidūrei Vokietijoje?

Esu vilnietė. Visuomet svajojau būti gydytoja, bet iš egzaminų gavau mažus balus, todėl įstoti į mediciną nepavyko. Po to įstojau į Maskvos universitetą. Studijos truko penkerius metus, bet net nekilo minčių ten likti: skrisdavau išsilaikyti egzaminų ir grįždavau. Lietuvoje ilgai dirbau barmene, pardavėja, vėliau buvau paaukštinta į personalo vadovės poziciją, tačiau nusprendžiau, kad gana, ir susiradau kitą darbą, kuris suteikė daug žinių… Tačiau vis tiek vieną rytą susikroviau daiktus į mašiną ir išlėkiau į Vokietiją…

Argi ten viskas buvo rožėmis klota?

Ten tikrai kelias nebuvo rožėmis klotas. Vokietijoje po truputį visiems sakiau, kad darau makiažus, Lietuvoje laimėjau „Femina Bona“ organizuotą konkursą, kuriame dalyvavo mėgėjai, ir supratau, kad vis tik ši sritis – mano. „Femina Bona“ skyrė 5 000 litų kursams, kuriuose išmokau dirbti su plaukais, nes Vokietijoje turi turėti išsilavinimą ir makiažui, ir šukuosenoms daryti. Taigi ilgą laiką skraidžiau iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal, kol pagaliau birželį baigiau mokslus.

O kuo tu išsiskiri iš kitų vizažistų?

Įvaizdį galiu sukurti čia ir dabar – man nereikia ilgai eksperimentuoti. Nemėgstu daryti paprastų makiažų, man patinka kažkas neįprasto, drąsaus ir beprotiško. Beje, turiu savo mažą studiją, bet kai pakviečia kažkur toliau, važiuoju dirbti ten. Šiuo metu dirbu su žymiais Vokietijos žemių politikais. Tiesa, dalyvauju įvairiuose konkursuose. Dabar dažiau modeliukus „Mis Harely Davidson“ rinkimams. Nesėdžiu rankų sudėjusi, todėl man ir sekasi.

Tikriausiai tenka bendradarbiauti ir su lietuvėmis, nes modelio darbo imasi nemažai tautiečių.

Labai dažnai dirbu su lietuvėmis merginomis. Ruošiu jas fotosesijoms. Lietuvaitės labai gražios! Sakyčiau jos yra kažkas šviežio visoje mados industrijoje. Kai dirbu su lietuvaitėmis, jos visos gyvena pas mane namuose, todėl tarp darbų dar spėju aprodyti joms Vokietiją. Man malonu padėti, visada pasidalinu darbais, jei tik galiu. Tikiu, kad jei aš padėsiu kažkam, tai ir man prireikus atsiras kas padėtų. Gaila, tačiau tenka patirti lietuvaičių pavydą… Tiesa, Vokietijoje fotosesijas fotografai daro beveik nemokamai.

Ar daliniesi savo įgūdžiais ir patirtimi su kitais?

„Bogomolov’ Image School“ ir yra dabar ta vieta, kurioje vedu seminarus apie tai, kaip reikia dirbti ruošiant modelį fotosesijai, kaip paruošti plaukus. Mokau, kad ruošiant fotosesijas ir fotografai, ir vizažistai turi dirbti kartu.

Kokių turi profesinių svajonių, kur link jos veda?

Nemanau, kad esu profesionalė, man dar daug reikia mokytis. Beje, tą ir stengiuosi daryti. Šiuo metu noriai mokausi teatro grimo, nes trokštu išmokti įvairių niuansų ir paslapčių, kad būčiau geresnė specialistė. Turiu svajonę sukurti akademiją su savo vardine kosmetika. Tai tolima svajonė, bet… O šiuo metu labai džiaugiuosi mokindama kitus. Maloniausias dalykas man kai kažką įkvepiu, kai matau, jog kažkas domisi mano darbais, juos studijuoja.

Kokie ryškiausi lietuvių ir vokiečių, tavo manymu, skirtumai?

Ne paslaptis, kad Lietuvoje moterys stengiasi puoštis, gražiai atrodyti, jos myli save ir jas tai išskiria iš viso pasaulio moterų. Tik gaila, kad senatvėje moterys jau negali tiek laiko skirti sau ir rūpintis savimi. Vokietijoje pensininkai rytais geria kavą ir valgo pyragaičius kavinėse, o labai nemažai tokio amžiaus moterų ateina iš ryto į kirpyklą susišukuoti, kad visada būtų gražios. Dar vienas dalykas, kuris mane labai žavi čia: žmonių savarankiškumas, kuris ugdomas nuo mažų dienų. Tai tikrai ne veltėdžių šalis, net ir vaikai jau siekia užsidirbti sau ir supranta, kad mokosi ir studijuoja ne tam, kad turėtų diplomą stalčiuje, o tam, kad galėtų iš to savo mokslo duoną valgyti.

Kaip manai, ar tautiečiai pakankamai myli Lietuvą?

Manau, kad žmonės per mažai myli Lietuvą. Jaunoji karta jau keičiasi, jie kiek kitokie. Šiuo metu jaučiama nacionalinių, istorinių filmų tendencija, kai bandoma parodyti, kad mes turime gerbti savo praeitį ir ja didžiuotis. Nors vokiečiai yra žinomi kaip nacionalistai (taip mylėti savo tėvynę galėtume pasimokinti ir mes), bet sugeba nustebinti kaimyniškumu. Vieną kartą ryte į duris pasibeldė kaimynas. Žinoma, labai nustebau, ko jam galėtų reikėti iš manęs. Pasirodo jis pamatė, kad mano mašinos padanga tuščia ir, žinodamas, kad man gali būti sunku vienai tuo pasirūpinti, atėjo pats apie tai pasakyti ir ją pripūsti. Kitą kartą pats atėjo ir nupjovė aplink gyvatvorę likusias žoles, nes aš neturėjau tam skirtos žoliapjovės. Tiesa, vokiečiai labai malonūs, mandagūs su tais, kurie su jais taip pat elgiasi.

Iš tavęs tiesiog trykšta patriotiškumas…

Namuose turiu daug knygų apie Lietuvą, gražiausias jos vietas, pavyzdžiui, Nidą, Neringą, Kryžių kalną, kurias rodau visiems savo draugams ir svečiams iš užsienio. Labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė, ir visiems pasakoju, kokia nuostabi mano šalis. Visada skatinu juos paturistauti Lietuvoje ir pamatyti šią šalį iš arčiau. Ir tikrai jie nelieka nusivylę. Širdyje aš visuomet liksiu lietuvė ir niekada neišsižadėsiu savo šaknų. Kur begyvenčiau, visuomet laikausi lietuviškų tradicijų: ir Kalėdas, ir Velykas švenčiu, gal tik Užgavėnes primirštu… Kūčių vakarą einu į Bernelių mišias, ruošiu 12 patiekalų, pasninkauju. O per Velykas dažau ir ridenu kiaušinius, einu į bažnyčią. Aš pati gaminu lietuviškus patiekalus, padažus, nes vertinu natūralumą. Dažnai namuose darau nacionalinius vakarėlius, kai skirtingų tautų atstovai atsineša savo tautinį patiekalą. Ir vaikus auginsiu pagal lietuviškas tradicijas! Jie augs žinodami apie Lietuvą viską. Tikiuosi, kad man nereikės patirti nemalonaus jausmo, kai vaikai supranta, ką jiems sakai jų gimtąja lietuvių kalba, bet atsakyti lietuviškai jau nesugeba…

Kas tave prablaško, kai pajunti, kad pasiilgai artimųjų, tėvynėje likusių draugų?

Darbas man yra viskas… Aš esu darboholikė… Tiesa, man smagu keliauti, pažinti svetimas kultūras, išmokti kuo daugiau kalbų. Kai ilgesys tampa nebepakeliamas – aplankau artimuosius.

Linkime svajonių išsipildymo.

Kalbėjosi Inesa Uktverienė