Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Pašaukimas pajausti, suprasti ir paremti kitą

Pašaukimas pajausti, suprasti ir paremti kitą

Penkiolika metų Lietuvoje ir penkiolika – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su abiem šalimis Gretą Jankauskaitę šiandien sieja stiprūs ryšiai. Lietuvoje ji įgijo tvirtą vertybinį pagrindą, atmintyje prikaupė daug brangių prisiminimų, pripildė širdį šiltų jausmų savai kultūrai, žmonėms. Amerikoje praplėtė pasaulėžiūrą, sustiprino asmenybę, sukaupė vertingų profesinių žinių bagažą, kuriuo svajoja dalytis ir su tautiečiais.

Greta Jankauskaitė
Greta Jankauskaitė

Savarankiškumo mokykla

Pirmieji metai Amerikoje Gretai buvo sunkūs. Penkiolikmetė toli gražu nedegė noru kraustytis į kitą šalį, palikti artimuosius, draugus ir pradėti visiškai kitokį gyvenimo etapą. Nors išvyko ne viena, gyvenimo svetur pradžią vadina savarankiškumo mokykla. Mat mama bei vyresnis brolis pirmus kelerius metus taip pat mokėsi ir merginai teko daug ką apie šalį, jos švietimo sistemą išsiaiškinti pačiai. Nepasiduoti stresui padėjo, kaip Greta sako, vidinis varikliukas, kuris skatino eiti pirmyn, įsitvirtinti Amerikoje.

Prasmingos veiklos troškimas

Mergina sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo studijuoti psichologijos Rutgerso universitete Naujajame Džersyje. Anot jos, specialybės pasirinkimą lėmė daug veiksnių, svarbiausias jų – noras dirbti prasmingą darbą, padėti žmonėms. „Visada labai mėgau bendrauti, būti su žmonėmis. Esu gavusi daug komplimentų, kad moku išgirsti, suprasti kitus. Ėmiau svarstyti, galbūt turėčiau į tai atsižvelgti rinkdamasi profesiją, – pasakoja Greta. – Kitas dalykas – visada labai norėjau dirbti srityje, kur jausčiau, kad kažkiek prisidedu prie pasaulio gerinimo, gražinimo. Mane traukė darbas su žmonėmis, galimybė suteikti jiems emocinę paramą, todėl nusprendžiau, kad psichologija – mano sritis.“

Per bakalauro studijas šis įsitikinimas tik sustiprėjo, todėl po jų lietuvė tęsė mokslus magistrantūroje Kolumbijos universitete Niujorke, o vėliau nusprendė plėsti žinias konsultavimo psichologijos doktorantūroje Merilando universitete. Merginos neišgąsdino ilga doktorantūros studijų trukmė ir faktas, kad norint įstoti reikia turėti tyrimų patirties atitinkamoje mokslo atšakoje. „Esu tikra moksliukė. Lietuvoje man patiko lankyti mokyklą. Visada mėgau mokytis, todėl manęs negąsdino psichologijos sritis ir tai, kad mano doktorantūros programos trukmė – šešeri metai“, – sako Greta ir priduria, kad šias studijas renkasi tik tie, kurie pasiryžę tiek metų studentauti ir neuždirbti daug.

Siekdama įstoti į doktorantūrą, mergina beveik penkerius metus po bakalauro studijų kaupė patirtį vykdydama tyrimus įvairiose ligoninėse, universitetuose. Tuo pat metu stengėsi suprasti, kuri psichologijos niša ją labiausiai traukia. Mat doktorantūroje reikia pasirinkti siaurą sritį, kurią nori tyrinėti. Pajuto, kad labiausiai ją domina, kaip paremti žmones, patiriančius netektį, tuos, kuriems diagnozuotos sunkios ligos, kaip padėti jų šeimoms. Šis suvokimas ją nuvedė į Niujorko vėžio gydymo ir tyrimų įstaigą Memorial Sloan Kettering Cancer Center. Tai viena didžiausių pasaulyje onkologijos ligoninių, kurioje dirbantys specialistai yra naujos mokslo šakos – psichologinės onkologijos pradininkai. Tai psichologai, kurie dirba su onkologiniais pacientais.

Šioje ligoninėje Greta dirbo prie įvairių mokslinių projektų ir drauge su klinikiniais psichologais, psichiatrais gilinosi į tėvų, dėl vėžio netekusių savo vaikų, išgyvenimus, tyrė įvairių terapijų veiksmingumą. Kartu su kolegomis testavo naują psichoterapiją, paremtą logoterapija ir orientuotą į egzistencijos prasmę.

Greta Jankauskaitė

Domina tema, kuri visuomenėje – tabu

Įgijusi tyrimų praktikos, lietuvė gavo stipendiją studijuoti doktorantūroje Merilando universitete. Doktorantės tyrimų tema – kaip žmonės gedi, kaip ruošiasi gedėjimui, pavyzdžiui, rūpindamiesi mylimais žmonėmis, turinčiais rimtų sveikatos problemų. Jai taip pat įdomu, kaip specialistai, ypač terapeutai ir medikai, yra pasiruošę dirbti su nepagydomais ligoniais, gedinčiais asmenimis, suteikti jiems reikiamą paramą. „Dabar Amerikoje nėra jokių oficialių privalomų mokymų psichologijos studentams, kaip atlikti gedėjimo terapiją, kaip padėti žmonėms, patiriantiems netektį. Aš noriu tai pakeisti – manau, kad tokie mokymai turėtų būti privalomi. Mane taip pat domina, kaip gydytojai komunikuoja su pacientais, jų šeimomis apie terminalinę diagnozę, kai žmogus serga nepagydoma liga. Manau, kad medikai šioje srityje negauna pakankamai paramos. Apskritai, sakyčiau, mirties tema mūsų pasaulyje yra tabu“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Vos susipažinęs su Greta turbūt nė neįtartum, kad šią mokslininkę domina tokios rimtos, daugelio vengiamos temos. Ji spinduliuoja pozityvumu, meile gyvenimui ir atrodo, kad šypsena – nuolatinė jos palydovė. Tačiau už to šviesaus, žaismingo žvilgsnio slepiasi minčių gelmė.

Daug kas, sužinoję apie Gretos tyrimus, stebisi, kodėl ji pasirinko gedėjimo temą. Iš pradžių jai nebuvo lengva argumentuoti šį sprendimą. „Anksčiau apie tai daug negalvojau, tiesiog ėjau ten, kur mane traukė. Dabar, pažvelgus į praeitį, atrodo, kad į šią sritį mane nukreipė daugybė dalykų, – grįžta į prisiminimus. – Kaune mūsų namas buvo visai šalia kapinių. Pamenu, būdami vaikai, mes su kaimynais dviračiais važinėdavomės greta jų esančiame labai gražiame pušyne. Manęs ta aplinka visai nebaugino, priešingai – netgi ramino. Aš labai gerbiau ypatingą lietuvių ryšį su mirusiaisiais. Mane žavėjo Vėlinių ir kitų švenčių tradicijos, kuriomis pagerbiami išėjusieji iš šio pasaulio.“

Greta mano, jog gedėjimo tema ją traukė ir todėl, kad pati yra patyrusi skaudžią netektį. Kai jai buvo šešiolika metų, partrenkta automobilio mirė jos geriausia draugė. „Tada kilo egzistencinių klausimų apie mūsų vietą šiame pasaulyje. Jie mane lydėjo nuolat“, – atvirauja.

Mokslininkė tiki, kad įtakos jos pasirinkimui turėjo ir tai, jog ji užaugo tarp labai stiprių asmenybių – senelių bei tėvų, kurie daug prisidėjo prie jos lavinimo, ugdė pagarbą seniems žmonėms. „Visi labai džiaugiasi, kai kūdikis ateina į šį pasaulį. O mane labai domino, kaip mes išeiname iš šio pasaulio, kaip galima palengvinti šį procesą, paremti žmones, kurie lieka su netekties skausmu“, – jautrias temas paliečia pašnekovė.

Greta Jankauskaitė

Pagalba patiriančiam netektį

Dauguma suaugusiųjų yra bent kartą patyrę netektį. Tik ne visi į tai reaguoja vienodai ir ne visiems prireikia psichologo pagalbos. Anot Gretos, žmogaus fizinis ir emocinis kūnas yra nepaprastai stiprus, dažnai mes esame labai atsparūs traumoms, per daugybę patyrimų pereiname natūraliai. Tačiau tam tikrais atvejais, kai netekties skausmas tampa nepakeliamas, ilgą laiką nepavyksta susitaikyti ir adaptuotis, parama iš šalies gali būti neišvengiama. „Psichologas gali padėti suteikdamas žmogui erdvę pasidalyti emocijomis, net tokiomis, kurias pacientas galbūt gėdytųsi išreikšti artimiesiems. Dažniausiai tai būna pyktis, gailestis, graužatis dėl to, kad nepadarė kažko daugiau. Nėra magiško recepto, kaip padėti. Tai yra terapija, buvimas su žmogumi, jo pajautimas, parama. Psichologas turi padėti žmogui suprasti, kad jo jausmai natūralūs, kad nereikia jaustis kitaip, turi rasti būdą paremti jį“, – pasakoja Greta.

Anot jos, netektį išgyvenantys žmonės dažnai tiesiog nori papasakoti savo istoriją arba apie tą, kurio neteko. Tačiau neretai aplinkiniai nežino, kaip elgtis, ką sakyti, bijo užgauti,  todėl ignoruoja tą faktą, kad žmogus neseniai patyrė netektį. Psichoterapeutai, nebūdami nei šeimos nariai, nei draugai, suteikia tą neutralią erdvę žmogui išgyventi savo jausmus, atrasti atsakymus į jį kamuojančius klausimus.

Gretos teigimu, norint padėti netektį patyrusiam žmogui, svarbiausia neignoruoti netekties fakto, suteikti jam laisvę kalbėti. „Svarbu imtis iniciatyvos pirmiems – ar parašyti žinutę, ar paskambinti, ar nusiųsti laišką, parodyti, kad sunkią minutę jūs galvojate apie tą žmogų, pasiūlyti jam savo pagalbą, – pataria pašnekovė ir įvardija, ko dažnai trūksta išgyvenantiems netektį: – Žmonės neretai sako, kad jiems reikia paprastų pragmatinių dalykų, pavyzdžiui, kad kažkas paruoštų ir atvežtų į namus vakarienę, galbūt padėtų atlikti kitus kasdienius darbus, prižiūrėtų vaikus, kai norisi pabūti vienam. Svarbu suteikti asmeniui galimybę išsakyti, ko jam reikia.“

Anot Gretos, praradęs artimąjį asmuo gali gedėti labai ilgai, netgi visą gyvenimą. „Kaip rodo dabartiniai mūsų tyrimai, gedulas neturi labai aiškios pabaigos. Kai kurios netektys gali paveikti visą žmogaus gyvenimą. Nereikia tikėtis, kad jis po tam tikro laiko nustos gedėti, ir nereikia stebėtis, jeigu po kelerių metų jį lyg niekur nieko užplūs sunkūs prisiminimai“, – sako Greta.

Vis dėlto, tyrimai rodo, kad jeigu po šešių ar daugiau mėnesių nuo netekties žmogui sunku funkcionuoti – jis sunkiai atsikelia ryte, nepakankamai miega, nenori valgyti, bendrauti su draugais, įsitraukti į socialines veiklas, menkai rūpinasi savimi, šeima, – tai ženklas, kad gedėjimas gali būti komplikuotas ir reikėtų kreiptis į psichologą.

Įdomiausia, bet sunkiausia veiklos dalis

Gretos veikla šiandien susideda iš trijų dalių. Ji ne tik atlieka mokslinius tyrimus, bet ir mokosi dėstyti kitiems. Taip pat užsiima klinikine veikla – terapija. Tai privaloma konsultavimo psichologijos doktorantūros dalis. Ir, anot pašnekovės, pati įdomiausia. „Man labiausiai patinka dirbti su žmonėmis. Galiu įsivaizduoti save, ateityje dirbančią psichologe ligoninėje ar klinikoje. Ypač jaučiu pašaukimą vienaip ar kitaip padėti sunkiomis ar nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms, suteikti paramą jų šeimų nariams, – ateities vizija dalijasi doktorantė. – Taip pat matau, jog šalies ligoninėse dar reikia labai daug darbo norint integruoti emocinę paramą pacientams, jų šeimoms. Iki šiol daugiausia dėmesio skiriama fizinėms jų problemoms. Norėčiau prisidėti šalinant šį sveikatos sistemos trūkumą.“

Greta neneigia – terapija yra išties sunkus darbas. Po varginančios darbo dienos dažnai norisi tik pasidaryti arbatos, pasižiūrėti filmą ir eiti miegoti. „Psichoterapeutai pavargsta tiesiog nuo empatijos, norėjimo padėti žmonėms“, – šypteli. Todėl asmeniniame gyvenime ji stengiasi susilaikyti nuo pagundos analizuoti žmones, gilintis į jų problemas. Pašnekovės įsitikinimu, kiekvienas turime vienokių ar kitokių sunkumų, neišspręstų vaikystės konfliktų, mūsų norai panašūs ir visus mus sieja laimės troškimas.

Netikrų vertybių ir greito tempo įkaitai

Rodos, šiandien turime visas sąlygas gyventi laimingai: esame laisvi, mūsų kasdienybę palengvina vis daugiau išradimų, turime beprotiškai daug galimybių. Vis dėlto Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad netrukus depresija bus pasaulyje labiausiai paplitusi liga (ja serga šimtai milijonų žmonių). Kyla klausimas – kodėl? Anot Gretos, dabartiniu psichologų aiškinimu, pasaulis juda didžiuliu greičiu ir yra labai sumaterialėjęs, ypač Vakarai. „Manau, žmonės neturi progos sustoti ir pamąstyti apie gyvenimo prasmę, kas jiems teikia džiaugsmą, vaikosi materialių dalykų. Kartais jie net negali sau leisti sustoti, nes turi rūpintis, kaip išgyventi, – reikia mokėti už nuomą, būsto išlaikymą, maistą, rūpintis vaikais… Per nuolatinį skubėjimą kartais pamirštame paprastą žmoniškumą, esmines vertybes, tokias kaip meilė kitam, atvirumas, tolerancija, ir po truputį mūsų dėmesys nukrypsta į kitus dalykus, kurie nesuteikia laimės“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Ryšys su Lietuva

Panašu, kad nukrypti nuo tikrųjų vertybių viename iš Vakarų pasaulio centrų – Vašingtone gyvenančiai Gretai negresia. Tai liudija ne tik jos profesijos pasirinkimas, sprendimai, paremti širdies balsu, bet ir branginimas to, ką atsinešė iš Lietuvos, šeimos. Ji stengiasi nenutolti nuo gimtosios kultūros, ieško būdų sustiprinti ryšį su tėvyne. Greta – dažna Lietuvos ambasadoje vykstančių renginių dalyvė, lietuvių tautinių šokių grupelės narė. Šiemet su šiuo kolektyvu ruošiasi dalyvauti Filadelfijoje rengiamoje XVI Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje.

Būdas palaikyti ryšį su Lietuva Gretai yra ir dalyvavimas profesinės mentorystės programoje „LT Big Brother“. Jos, kaip mentorės, tikslas – dalytis profesinėmis žiniomis, akademine ir gyvenimo patirtimi su Lietuvos studentais, norinčiais siekti karjeros psichologijos srityje.

Greta prisipažįsta turinti svajonių, susijusių su Lietuva. Nors nėra tikra, ar sugrįš čia gyventi, tačiau tvirtai žino, kad norėtų tėvynėje užmegzti daugiau profesinių ryšių ir ateityje padirbėti dėstytoja Lietuvos universitete, pasidalyti sukauptomis žiniomis su būsimaisiais psichologijos ar medicinos specialistais.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Gretos Jankauskaitės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top
%d bloggers like this: